2015 12 07
Utenis - 2: LFF II lygos sezono apibendrinimas
http://www.utenosutenis.lt/naujienos/425.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Inauguracinis II lygos Rytų zonos pirmenybių sezonas startavo balandžio 14 d., o lapkričio 12 d. pasiekė savo galutinę stotelę. Nūnai jau visos vietos užimtos, visi įvarčiai sumušti, visos aistros nuramdytos. Belieka tik suvesti sąskaitas
Kas be ko - ir išsidalinti taures, medalius, bei auksinius batelius. Pastarasis reikalas su Vilniaus regiono futbolo sąjungos žinia įvyks gruodžio 9 d. 18.30 val. O mes pažvelkime į visų devynių čempionato komandų nueitą kelią, ambicijas, tikslus, ir kas iš to gavosi.
1. FK TAIP. 24 rungtynės, 17 pergalių, 5 lygiosios, 2 pralaimėjimai. 81 įmuštas ir 26 praleisti (+55). 56 taškai. Vidutinis amžius: 31,2 metai.
Didžiausia pergalė: 11:0 prieš FM Ateitis (12 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 0:3 su FM Ateitis (26 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Gražvydas Mikulėnas - 22 įvarčiai.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Nerijus Radžius - 3 geltonos/2 raudonos kortelės.
Nei noro, nei atsidavimo, nei motyvacijos nepritrūko TAIP komanda. Bent jau 95 proc. čempionato. Iš III lygos pirmenybių su stipriu nugalėtojų mentalitetu atėję taipai diktavo savo sąlygas ir II lygoje. Tiesa, prieš sezoną A.Liubinskas buvo atsargus, leido sau pajuokauti, kad svarbiausia – nebūti paskutinėje vietoje. Ir iš karto metė kozirį. „Neabejoju, kad per praėjusius kelis metus susiformavusios čempioniškos ambicijos to neleis. Aišku, kad stengsimės laimėti. Esame aukštai užkėlę kartelę ir futbolininkų savigarba neleis jos nuleisti. Aišku, sezono pradžia bus sunki, bet tikiu, kad vėliau mes įsibėgėsime ir kovosime dėl aukščiausių vietų“, - teigė A.Liubinskas.
Taip ir neaišku, kada TAIP futbolininkams buvo sunkiau – ar sezono pradžioje (kai per 6 turus surinko 16 taškų), ar po pertraukos (kai 3:2 palaužė ir Utenio dublerius ir TERA komandą), ar jo pabaigoje, kai likusios kelios rungtynės jiems jau nieko nebelėmė, nes nugalėtojų titulas buvo įduotas likus 4 turams iki čempionato pabaigos. Tada ir nutiko pirmieji pralaimėjimai (Utenio dubleriams ir Ateities ekipai), pasėję kartėlio sėklą TAIP stovykloje. Bet neilgam. Paskutinėse rungtynėse TAIP iškovojo pergalę, o kiek vėliau posezoninėje pirtelėje nuplovė visus kartėlius.
Vis dėlto, čempionatas laimėtas užtikrintai, nors ir ne viena koja. „Įrodėme, kad mūsų meistriškumas yra aukštesnis nei visų kitų. Visos komandos stengėsi, prieš mus kovojo su dvigubu įkarščiu, bet mes paparsčiausiai buvome geresni. Paaiškėjo, kad ir tos kalbos, jog sezono antroje dalyje mes išsikvėpsime, buvo be pagrindo. Iš tiesų, mums trūko treniruočių, bet kai labiausiai reikėjo, vyrai įrodė, kad dar turi parako ir surinko svarbiausius taškus ten, kur kiti juos barstė“, - pareiškė A.Liubinskas.
Ar užteks noro ir motyvacijos TAIP futbolininkams kitais metais? To kol kas niekas nežino. Pagaliau, tai net ne šio aprašymo reikalas. Suskaičiavome 2015 m. sezono viščiukus. O kito sezono reikalais užsiimsime 2016 m. pavasarį.
2. FK Rotalis. 24 rungtynės, 12 pergalių, 8 lygiosios, 4 pralaimėjimai. 47 įmušti ir 27 praleisti įvarčiai (+20). 44 taškai. Vidutinis amžius: 24,4 metai.
Didžiausia pergalė: 5:0 prieš FK Gariūnai Ateitis (5 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 0:4 su Utenis-2 (16 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Gvidas Karolis Jarašius - 12 įvarčių.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Eimantas Skendelis - 5 geltonos/2 raudonos kortelės.
Būtent taip (skaičuojame rudenį, bet darbuojamės nuo pavasario) čempionato akcentus sudėliojo Rotalis. II lygos varžybose dalyvauja nuo 2012 m. Pirmais metais Rotalis finišavo 8-as, užpernai buvo 4-as, o pernai liko 9-oje vietoje. Tačiau šiais metais kolektyvą sustiprino iš Vilniaus Universiteto futbolo komandos sugrįžę buvę V.Osetrovo auklėtiniai, tad naujo formato varžybose iš Rotalio visi laukėme geresnių rezultatų. Tik pats V.Osetrovas apie komandos galimybes prieš sezoną kalbėti nebuvo linkęs. „Ką mes galime ir ko mes siekiame galėsiu pasakyti tik po pirmo rato, - pareiškė Rotalio treneris. - Pasiruošimas varžyboms buvo minimalus, tad kalbėti apie kažkokias vietas kol kas nėra prasmės.“
Rotalis čempionatą pradėjo nesėkme su TAIP ir lygiosiomis su Utenis-2. O paskui važiavo kaip tankas: 9 rungtynės, 7 pergalės, 2 lygiosios. Ir įpusėjus pirmenybėms ne tai kad alsavo į nugarą, o žengė koja kojon su TAIP ekipa. Abi komandos turėjo po 24 taškus, tik Rotalis buvo sužaidęs vieneriomis rungtynėmis daugiau. Atrodė, kad mūsų laukia labai intensyvus ir dramatiškas futbolo ruduo. O specialistų akimis, sezono finiše didesnes galimybes suspindėti auksu turėjo jaunesnė ir eiklesnė Rotalio kariauna.
Kaip paaiškėjo, kartais klysta net ir specialistai. Antroje dalyje Rotalis į labai slidų ruožą, kai per 6 rungtynes surinko vos 4 taškus ir galiausiai iš pretendentų į auksą pavirto kovotojais dėl sidabro. Likus dviems turams iki čempionato pabaigos Rotalis turėjo dvi galimybes: pademonstruoti charakterį ir imti sidabrą, arba numoti ranka ir susitaikyti su bronza. Dvi pergalės iš dviejų nusvėrė sidabrines svarstykles. „Iš esmės sezonu esame patenkinti. Vaikinai džiaugiasi medaliais, aš džiaugiuosi tuo, kad pavyko per metus suburti kovingą kolektyvą ir įgyvendinti mūsų tikslus – iškovoti apdovanojimus, - samprotavo V.Osetrovas. - Šiek tiek apmaudu, kad antroje sezono dalyje paaiškėjo, kad jaunieji mūsų komandos futbolininkai dar nėra pribrendę rimtoms pergalėms. Aišku, sidabras irgi yra puikus pasiekimas. Gal potencialiai galėjome būti dar aukščiau, bet pagal tai, kaip antroje sezono dalyje žaidėme, manau, kad pasiekėme absoliutų maksimumą. Antroje sezono dalyje nustojome treniruotis, kai kurie žaidėjai pasirinko kitus prioritetus. O juk norint būti geriausiais reikia tam tikrų pastangų, šiokios tokios aukos. Mums to šį sezoną ir pritrūko“, - samprotavo V.Osetrovas.
3. Utenis-2. 24 rungtynės, 12 pergalių, 6 lygiosios, 6 pralaimėjimai. 75 įmušti ir 42 praleisti įvarčiai (+33). 42 taškai. Vidutinis amžius: 20,5 metai.
Didžiausia pergalė: 7:0 prieš Tera-Griunvaldas (8 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 0:5 su FK Viltis (15 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Jurijus Vereščiakas- 11 įvarčių.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Deividas Maciulevičius - 7 geltonos kortelės.
Uteniškiai sezoną pradėjo kukliai, bet su tam tikru polėkiu. Per pirmas penkerias rungtynes Egidijaus Varno auklėtiniai surinko vos 2 taškus. Lyg ir nieko ypatingo. Tačiau įdomiausia, kad tie taškai buvo atimti iš būsimų medalininkų – Rotalio ir TAIP ekipų. O pralaimėta – FM Ateitis, Gariūnams ir Bekentui. Tokia pradžia apnuogino dvigubą Utenos ekipos prigimtį. Ir tikslus. Utenio antroji komanda ne veltui yra tituluojama dubleriais. Tai reiškia, kad joje žaisti galės ir į pagrindinę Utenio komandos sudėtį nepatenkantys futbolininkai. Pagal LFF nuostatų raidę žaidėjai iki 21 metų dublerių komandoje gali žaisti be jokių apribojimų, o vyresni – tik 3. „Mūsų pagrindinis tikslas – apšaudyti jaunimą. Planų užimti tą ar kitą vietą mes neturime. Esame Utenio dubleriai, tad turime ruošti pamainą pagrindinei komandai“, - konstatavo E.Varnas.
Ši mintis atsispindėjo ir Utenio dublerių komandos sezone. Kai uteniškiai surinkdavo tvirtą dublerių, jau apšilusių kojas ir A lygoje, sudėtį, jie keldavo rimtų problemų net ir čempionato lyderiams. Kai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, dublerių pasirinkimas būdavo ribotas, kildavo problemų net ir žaidžiant su autsaideriais. Tokiu sūpuoklių principu Utenio dubleriai buvo lyg ir pasmerkti vietai lentelės viduryje. Tačiau sezono viduryje akcentas nuo „žaidėjų parengimo“ pasislinko ant „pergalės ir medaliai“. Šio poslinkio epicentru galima vadinti 15 turo rungtynes su Viltimi. Tada į Vilnių ne pačią stipriausią sudėtį atsivežę uteniškiai patyrė negailestingą sutriuškinimą (0:5). Regis, šis smūgis užgavo Utenos klubo vadovų ambicijas. Ir paskatino rimčiau atsinešti į reikalą. Per kitas 11 rungtynių uteniškiai iškovojo 7 pergales, tris sykius sužaidė taikiai (nors su Rotaliu privalėjo laimėti) ir patyrė vieną nesėkmę. Ir tą pačią – epinę. Su Gariūnais. Savo aikštėje (3:4). Vis dėlto, finišo tiesiojoje uteniškiai nesiblaškė. Įvarčius štampavo Darius Kazubovičius (5 įvarčiai A lygoje), aikštės viduryje žaidimui dirigavo Valentinas Jeriomenka (30 rungtynių A lygoje), svariai prisidėjo ir jaunieji Utenio talentai Deividas Maciulevičius, Erikas Vainoras bei Kiril Levšin, savo žodį tarė ir į aikštę žengęs E.Varnas. Paskutines ketverias rungtynes uteniškiai laimėjo bendru rezultatu 17:3, o sezono apibendrinimu patapo pergalė 3:1 prieš TAIP kolektyvą. „Niekas prieš sezoną medalių nesitikėjo. Bet jeigu jau susiklostė tokia situacija, tai kodėl gi ne?“ – po sezono pareiškė E.Varnas.
Vis dėlto, ne veltui jau po pirmų susitikimų Algimantas Liubinskas bei Viktoras Osetrovas akcentavo Utenos ekipos potencialą. Nors uteniškiams atiteko bronza, bet šių specialistų teigimu, ji galėjo būti ir dar aukščiau. Kita vertus, viščiukus skaičiuojame rudenį, o auginame – nuo pavasario.
4. FK Viltis. 24 rungtynės, 11 pergalių, 5 lygiosios, 8 pralaimėjimai. 64 įmušti ir 35 praleisti įvarčiai (+29). 38 taškai. Vidutinis amžius: 24,2 metai.
Didžiausia pergalė: 8:0 prieš FM Ateitis (13 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 1:3 su Utenis-2 (27 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Tomas Chomičius - 28 įvarčiai.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Vaidotas Pajarskas - 5 geltonos/1 raudona kortelė.
2008 m. Vilniaus futbolo padangėje sužibusi Viltis per septynerius metus iš SFL apatinių ešelonų nužygiavo iki II lygos. Pakeliui Viltis prigriebė SFL čempionų titulą (2013 m.), o pernai III lygos varžybose iškovojo sidabro medalius. Visai realiai švietėsi perspektyva debiutą II lygoje užtvirtinti bent jau bronza. Pirmą sezono dalį Viltis įveikė pagal planą, gal tik užbaigimas nesigavo (dvi lygiosios ir pralaimėjimas Rotaliui). Vis dėlto, po vasaros atostogų Viltis vis dar buvo 3-ia (11 rungtynių, 17 taškų). Ir net gerokai įpusėjus antrą sezono dalį vis dar medžiojo medalį. Bet, nesumedžiojo.
Viltį iš medalių orbitos išmušė vėlyvo rugsėjo – ankstyvo spalio keturių rungtynių seriją, per kurią ji sukrapštė vos 2 taškus (lygiosios su Tera ir TAIP, pralaimėjimai Utenio dubleriams ir Rotaliui). Būtent čia ir tada paaiškėjo, kad jei Tomas Chomičius nemuša įvarčių – Viltis nemato pergalės. Rezultatyviausias čempionato žaidėjas, iš viso pelnė 28 įvarčius, bet tai padarė per 11 rungtynių. 9 kartus jo įvarčiai sutapo su komandos pergalėmis, kartą lėmė lygiąsias, tik kartą (pirmo rato rungtynėse su TAIP) neatnešė nei taško. Nuo rugsėjo 24 iki spalio 10 d. T.Chomičius tylėjo, o Viltis barstė brangiausius taškus. Ir galiausiai liko tik su mediniais medaliais.
Tiesa, juos viltiečiai išsidrožė labai smagiai ir efektingai. Per paskutines dvi sezono rungtynes jie pelnė 12 įvarčių, T.Chomičius atliko po du hettrikus ir užsitvirtino sau auksinį geriausio snaiperio batelį. Tai bene ir vienintelis Vilties sezono trofėjus. Komandos vadovo Mindaugo Bielinsko teigimu, tai šiek tiek pasaldino bendrą kartėlį. "Tiesą sakant, tikėjome II lygoje kovoti dėl medalių, ir dalį distancijos žengėme prizininkų trejete, bet paskui šen bei ten pabarstėme taškų ir likome be nieko, - konstatavo M.Bielinskas. - Jei vertintume balais, ta skirčiau komandai už sezoną 5 balus iš 10-ies. Pagrindinio tikslo nepasiekėme. Kita vertus, įgijome vertingos patirties, kuri pravers mums kitame sezone. Neabejoju, kad kitais metais Viltis kovos tik dėl pačių aukščiausių vietų."
5. FK Gariūnai. 24 rungtynės, 12 pergalių, 2 lygiosios, 10 pralaimėjimų. 51 įmuštas ir 47 praleisti įvarčiai (+4). 38 taškai. Vidutinis amžius: 28,8 metai.
Didžiausia pergalė: 8:0 prieš Tera-Griunvaldas (10 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 0:5 su Rotaliu (5 turas) ir 0:5 su TAIP (23 turas)
Rezultatyviausias žaidėjas: Rimas Klišys - 9 įvarčiai.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Haroldas Tamulynas - 6 geltonos kortelės.
Stabilumo bene labiausiai trūko Gariūnų ekipai. Prieš sezoną čempioniškas ambicijas puoselėję gariūniečiai dalį čempionato vilkosi viduriniokų eilės uodegoje, 7-oje vietoje. Nors antroje sezono dalyje jie suorganizavo neblogą šturmą, surengė kelis į II lygos Rytų zonos istoriją aukso raidėmis įrašytus „kambekus“, iškovojo kelias valingas pergales, bet paskutiniam spurtui pritrūko jėgų. Ir rungtynių.
2013 m. II lygos Pietų zonos nugalėtojai pernai buvo tik 4-i. O šiais metais Gariūnai planavo susigrąžinti prarastas pozicijas. „Komandos vadovai iškėlė tikslą – užimti pirmą vietą. To ir sieksime. Treniruojamės bent tris kartus per savaitę, dauguma žaidėjų jose aktyviai dalyvauja. Galėčiau net pasakyti, kad esame pusiau profesionali ekipa, nes už pergales žaidėjams skiriamos atitinkamos premijos“, - prieš sezoną teigė V.Jakimavičius.
Taigi. Premijos, treniruotės, pusiauprofesionalus režimas. Visa tai labai gražu, bet Gariūnams nepadėjo. Pirmoje sezono dalyje pergales keitė pralaimėjimai, pastaruosius – lygiosios. Nors per vasaros pertrauką komandos gretas papildė keli žaidėjai iš dukterinės Gariūnų komandos – Fakyrų-AD MEN, bet padėtis nepasikeitė. Galiausiai, po rugpjūčio 27 d. vykusių rungtynių, kuriose Gariūnai 0:3 pralaimėjo Rotaliui, nutiko esminė permaina. Komandą treniravęs V.Jakimavičius pasitraukė iš trenerio posto (ir užėmė pagrindinio vartininko poziciją), o į jo vietą stojo puolėjas Mantas Skipitis. Netrukus paaiškėjo, kad pokyčiai buvo laiku ir vietoje. Čempionatui pasiekus finišo tiesiąją Gariūnai sukūrė keturių pergalių seriją, priešpaskutiniame ture vos su 1 keitimu ir sudėtimi, kurioje didžioji dalis futbolininkų buvo iš serijos „kam virš 30-ies“ įveikė Rotalį, bet. Kaip jau minėjau, to buvo per maža. Paskutinėse rungtynėse Gariūnai apturėjo smagų pasišaudymą su Viltimi. Medaliai jau buvo virtę miražu, bet 4-a vieta buvo labai reali. Tačiau ir ji no Gariūnų pabėgo.
Po paskutinių rungtynių M.Skipitis konstatavo, kad sezonas nepateisino lūkesčių. "Prieš sezoną kalbėjome apie medalius, bet paaiškėjo, kad tos kalbos neturėjo rimto pagrindo. Padarėme klaidų komandos sudėties formavime, antroje sezono dalyje susigriebėme, atlikome tam tikras korekcijas, bet šiek tiek per vėlai, - samprotavo M.Skipitis. - Manau, kad užimta vieta atspindi realų mūsų pajėgumą. Kita vertus, čempionatas buvo labai ataklus ir lygus, o viena kita pergalė galėjo viską pakeisti. Pavyzdžiui, su Visaginu mes du kartus pralaimėjom, kartą sužaidė lygiom. Ir patys nesuprantame, kaip čia taip išėjo. Buvo ir daugiau tokių sunkiai paaiškinamų nesėkmių."
6. FK Visaginas. 24 rungtynės, 10 pergalių, 5 lygiosios, 9 pralaimėjimai. 44 įmušti ir 53 praleisti įvarčiai (-9). 35 taškai. Vidutinis amžius: 24,5 metai.
Didžiausia pergalė: 5:0 prieš FM Ateitis (10 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 1:7 su Utenis-2 (21 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Pavel Lukašionok - 7 įvarčiai.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Kiril Levšin - 2 geltonos/1 raudona kortelės.
2014 m. Visagino sporto centro jaunimo pagrindu įkurta futbolo komanda išmėgino jėgas II lygos Pietų zonoje. Ir pirmuoju mėginimu užėmė 10 vietą. Komandos vadovas (o podraug ir savivaldybės sporto skyriaus darbuotojas) Jonas Nekrašas prieš sezoną teigė, kad pernai komanda žengė pirmą žingsnį, o šiemet tikimasi kilti į viršų. „- Šį sezoną mes planuojame patekti į prizininkų trejetą. Tai mūsų tikslas ir mes jo sieksime. O kaip gausis, matysime sezono pabaigoje“, - konstatavo J.Nekrašas.
Būtent sezono pabaiga Visaginui ir nesigavo. Iki didžiosios pertraukos visaginiečiai ramiai laikėsi 6-oje vietoje (11 rungtynių, 15 taškų), bet po vasarinės pertraukos šovė į viršų. Gerą sportinę formą demonstravusi Visagino komanda laimėjo tris rungtynes iš eilės (prieš Tera, Viltį ir Gariūnus) ir kabinosi į trečią vietą. Tačiau komandos treneris Kiril Mamontov jau tuomet užsiminė, kad tai gali būti laikinas reiškinys. „Mes vasarą neatostogavome, o rimtai treniravomės. Be to, sužaidėme kelias rungtynes LFF taurės turnyre. Tad šiuo metu atrodome geriau nei kitos komandos. Bet nesu tikras, ar mums pavyks išsaugoti tokią sportinę formą iki pat sezono pabaigos“, - pastebėjo K.Mamontov.
Ir jis buvo teisus. Nepavyko. Visaginui labai skaudų smūgį sudavė Utenio dubleriai. Rugpjūčio 25 d. atvykę į Visaginą jie laimėjo net 7:1. Tai buvo ir sutriuškinimas, ir trijų pergalingų rungtynių serijos pabaiga. Po kelių dienų jau Vilniuje visaginiečiai 1:6 pralaimėjo Bekentui. Nors tose rungtynėse progų komandos turėjo po lygiai, bet vilniečiai viską sumušė, o visaginiečiai – ne.
Ir nors po to iki sezono pabaigos dar buvo likusios 8 rugntynės, bet kovinė dvasia apleido Visagino komandą. Buvo dar ir pergalių (tiesa, prieš Ateitį laimėta techniniu būdu), buvo kelios lygosios, bet sezono pabaiga nenusisekė. Pralaimėjimai Bekentui ir Rotaliui, be kovos atiduoti taškai TAIP kolektyvui išbraukė Visaginą iš medalininkų gretų. Po sezono K.Mamontov dėkodamas komandos nariams atkreipė dėmesį į traumas, vyresnių futbolininkų požiūrį ir jaunimo problemas. Bei pažadėjo, kad kitais metais komanda į aikštę sugrįš pasiruošusi visus metus išlaikyti vienodą sportinę formą. To ir palinkėsime.
7. FK Bekentas. 24 rungtynės, 9 pergalės, 2 lygiosios, 13 pralaimėjimų. 65 įmušti ir 64 praleisti įvarčiai (+1). 29 taškai. Vidutinis amžius: 28,4 metai.
Didžiausia pergalė: 15:0 prieš FM Ateitis (17 turas).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 1:7 su TAIP (18 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Aurimas Tamaliūnas - 12 įvarčių.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Arnoldas Gasperovičius - 4 geltonos/2 raudonos kortelės.
II lygos senbuvis ir Lietuvos salės futbolo praamžis. Taip būtų galima pavadinti „susidvejinusią“ Bekentio komandą. 2011 m. II lygos Pietų zonoje Bekentas užėmė 5, po metų 6, o 2013 m. - 8 vietą. Pernai bekentiškiai II lygos Pietų zonoje finišavo 5 pozicijoje. Šiemet Rytų zonoje liko 7-oje vietoje. Kitaip sakant – toli toli nuo apdovanojimų. Prieš sezoną Bekento treneris Andrius Šmigelskis garsiais pažadais nesisvaidė, bet nuo medalių neatsižegnojo. „Manau, kad šiais metais bent 6 iš 9 komandų gali pretenduoti į pirmą vietą. Tikrai nebus vieno ryškaus favorito, o ir išvykos į Uteną ar Visaginą bus nelengvos. O Vilniaus komandų derbiai visada būna labai įtempti ir permainingi. Kalbant apie Bekentą, tai tikrai negalėčiau pasakyti, kad esame geriausi, ar geresni už kitas komandas. Bet galiu patikinti, kad mes kovosime su visais varžovais iki galo ir su mumis lengva nebus niekam. O kaip mums seksis – parodys laikas. Manau, kad ilgainiui mūsų žaidimas tik gerės“, - tada pareiškė Bekento treneris.
Praktiškai tiesiai iš Lietuvos salės futbolo čempionato į lauką žengę bekentiškiai vis grasinosi apsiprasti, įsijausti ir įsibėgėti. Bet jiems taip ir nepavyko. Šį sezoną būtent Bekentas apturėjo bene skaudžiausią „susidvejinimo“ problemą. Pirmoje čempionato dalyje bekentiškiai nieko stebuklingo nedemonstravo, bet po 10 rungtynių turėjo 16 taškų ir žengė 4-oje vietoje. Ir vos tašku atsiliko nuo laipteliu aukščiau buvusios Vilties. Tačiau vasaros pertrauka Bekentu iškrėtė piktą pokštą. Rugpjūtį ir rugsėjį bekentiškiai sužaidė 8 rungtynes ir iškovojo vos 1 pergalę. Ir tą pačią kažkokią nerealią: 6:1 prieš Visaginą. Daug dažniau buvo 2:4 (tris kartus), 1:4 (du kartus, tame tarpe ir prieš FM Ateitis) ir net 1:7 (prieš TAIP). Bekento laivas sparčiai grimzdo į dugną, kol galiausiai užstrigo 7-oje vietoje. Iš jos bekentiškiai nebepakilo. Tiesa, be kovos jie nepasidavė. Sezono pabaigoje buvo trijų pergalių serija, buvo lygiosios su Rotaliu, bet paskutinės dvi rungtynės buvo paženklintos raudona nesėkmių spalva. Iš viso antroje sezono dalyje Bekentas per 14 rungtynių iškovojo 4 pergales, kartą sužaidė taikiai ir patyrė 9 nesėkmes. Vis dėlto, iškalbingiausiai apie Bekento problemas byloja įvarčių statistika. Pirmoje dalyje bekentiškiai įmušė 23, o praleido 20 įvarčių. Antroje – įmušė 42 (iš jų 15 į Ateities vartus), bet praleido net 44. Ir pagal bendrą praleistų įvarčių statistiką (64) aplenkė tik Ateities ir Tera komandas.
Kalbėdamas apie sezoną ir rezultatus komandos direktorius Jurijus Morozas būtent ir atkreipė dėmesį į problemas prie savo vartų. „Nuo 2 iki 7 visos komandos buvo apylygės. Todėl didelę įtaką rezultatams turėjo sėkmės, koncentracijos, traumų faktoriai. O mus labai smarkiai išbalansavo vartininkų problemos. Jau pirmos sezono dalies pabaigoje mes netekome pagrindinio vartininko, o antroje dalyje paaiškėjo, kad salės futbole puikiai žaidžiantys Pavelas Bulavko ir Simas Sabonis didelėje aikštėje jaučiasi labai neužtikrintai. Ir prasidėjo. Kiekvienose rungtynėse įmušdavome po kelis įvarčius, bet atgal gaudavome 4 įvarčius. Dažnai ir po apmaudžių, nepateisinamų vartininkų klaidų. Tai labai neigiamai paveikė kitus komandos žaidėjus. Sezono pabaigoje mes apskritai likome be vartininko, tad visa laimė, kad mums sudarė galimybę užregistruoti Igorį Jakovlevą. Su juo komanda pasijuto tvirčiau, laimėjome kelias rungtynes, bet to neužteko. Tad iš esmės sezoną vertiname neigiamai, bet bent jau žinome, dėl kokių priežasčių įkritome į tą nesėkmių duobę“, - samprotavo J.Morozas.
8. FK TERA-Griunvaldas. 24 rungtynės, 2 pergalės, 5 lygiosios, 17 pralaimėjimų. 27 įmušti ir 72 praleisti įvarčiai (-45). 11 taškų. Vidutinis amžius: 23,9 metai.
Didžiausia pergalė: 4:1 ir 5:2 - su FM Ateitis (14 ir 25 turai).
Skaudžiausias pralaimėjimas: 0:8 su Gariūnais (10 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Denis Vavilov - 8 įvarčiai.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Vytautas Velička - 6 geltonos/1 raudona kortelė.
Grumtynės ir kova. Šie žodžiai geriausiai apibūdina Tera-Griuvaldas ekipą. Prieš sezoną žinia, kad Tera ruošiasi šturmuoti II lygos aukštumas daug kam buvo netikėta. Vis dėlto, komandai paskutinius trejus metus komanda žaidė sekmadienio futbolo lygoje, B divizionuose. Pernai šio lygmens varžybose užėmė 7-ą vietą tarp 14 komandų. Tad sprendimas šoktelėti į II lygą buvo vertinamas skeptiškai. Tiesa, patys terininkai su tuo skepsiu nesutiko. „Prieš 11 metų mes jau žaidėme II lygoje, vėliau žaidėme III lygoje. Ir visada siekėme sugrįžti į aukštesnį lygį. Kai atsirado tokia galimybė, mes ja ir pasinaudojome“, - prieš sezoną paaiškino Tera treneris Sergejus Vasiljevas.
Kita vertus, reikia pastebėti, kad II lygoje žaidė ne sfl'inė Tera. Jos sudėtyje liko keli pagrindiniai žaidėjai – Liudvikas, Vytautas ir Antanas Veličkos, Gintas Ignatavičius, S.Vasiljevas, bet pagrindą sudarė Andrejaus Sorokin treniruojami Griunvaldo futbolo mokyklos auklėtiniai. Kalbėdamas apie sezono tikslus S.Vasiljevas pareiškė, kad svarbiausia – nebūti paskutiniais. „Stengsimės, kovosime ir nei vienam varžovui pergalės lengvai neatiduosime. Ir kiekvienose rungtynėse įrodinėsime, kad nesame patrankų mėsa“, - teigė S.Vasiljevas.
Pirmoje sezono dalyje įrodinėti savo tiesas Tera žaidėjams sekėsi sunkiai. Dvi lygiosios ir devyni pralaimėjimai (tame tarpe ir tokie antausiai kaip 0:7 su Utenio dubleriais ir 0:8 su Gariūnais) optimizmo nepridėjo. Tačiau per vasarą daug dėmesio bendroms treniruotėms skyrę terininkai antroje sezono dalyje buvo gerokai kietesnis rieštutėlis. Ir pasižymėjo ne tik koviniais veiksmais, grumtynėmis ir kirstynėmis, bet ir įvarčiais bei taškais. Antroje sezono dalyje per 13 rungtynių Tera surinko 9 taškus. Tiesa, laimėti pavyko tik prieš Ateities ekipą (du kartus), bet taškus rungtynėse su Tera pabarstė ir dėl medalių kovojusios Utenos, Rotalio bei Vilties komandos.
S.Vasiljevas po sezono konstatavo, kad pirmas blynas neprisvilo. „Manau, kad tikslus pasiekėme. Aplenkėme Ateities komandą, iškovojome dvi pergales. Galėjome surinkti daugiau taškų, nes net penkerios rungtynės baigėsi taikiai, kai kurie pralaimėjimai buvo labai apmaudūs. Gaila, kad nepavyko įgelti Gariūnams. Visoms kitoms lygos komandoms mes bent jau įmušėme, o gariūniečiai mus nugalėjo sausai (3:0, 8:0, 4:0 ir 2:0 LFF taurės turnyre)“, - samprotavo Tera treneris ir vadovas S.Vasiljevas.
9. FM Ateitis. 24 rungtynės, 3 pergalės, 2 lygiosios, 19 pralaimėjimų. 21 įmuštas ir 109 praleisti įvarčiai ( - 88). 11 taškų. Vidutinis amžius: 17,1 metai.
Didžiausia pergalė: 3:0 prieš TAIP (26 turas)
Skaudžiausias pralaimėjimas: 0:15 su Bekentu (17 turas).
Rezultatyviausias žaidėjas: Justinas Marazas ir Matas Gudaitis - po 4 įvarčius.
Nedrausmingiausias žaidėjas: Elvinas Ališauskas - 4 geltonos kortelės.
Pernai Ateitis jau turėjo progą susipažinti su II lygos varžybomis. Tuometinėje Pietų zonoje ji tarp 14 dalyvių liko priešpaskutinė – 13. Šiais metais Rytų zonos pirmenybėse Ateitis užėmė paskutinę – 9 vietą. Prieš sezoną komandos treneris Dainius Gudaitis teigė, kad pagrindinis Ateities tikslas – apšaudyti vyrų futbole geriausius futbolo mokyklos jaunuolius. „Mes nesiekiame žūtbūt laimėti šių pirmenybių, ar iškovoti medalius. Mūsų pagrindinis tikslas, kad vaikai po truputį pratintųsi prie vyrų futbolo. Būtent perėjimas iš jaunių į vyrų futbolą yra didžiausia mūsų šalies futbolo problema, dėl jos mes prarandame daug talentingų futbolininkų. O žaidimas II lygoje, mūsų manymu, sudaro labai geras sąlygas vaikinams susipažinti su vyrų futbolu. Varžovai čia ne patys stipriausi, profesionalų nėra, su visais galima žaisti, kovoti, o mums nieko kito ir nereikia. Aišku, mums sunku stumdytis su vyrais, bet reikia daugiau žaisti su kamuoliu, daugiau judėti, viską daryti greičiau ir tiksliau“, - samprotavo D.Gudaitis.
Sezonas parodė, kad kovoti Ateitis gali. Bet tik tada, kai į tą kovą stodavo geriausi ir talentingiausi futbolo mokyklos auklėtiniai. O taip nutikdavo gana retai. Pirmoje sezono dalyje pirmenybėse dažniau žaidė Romualdo Juknevičiaus treniruojami 17-18 metų vaikinai, rečiau – D.Gudaičio auklėjami 14-15 metų futbolininkai. Bendromis pastangomis per 10 rungtynių jiems pavyko surinkti 4 taškus. Antroje sezono dalyje varžybų krūvį dalinosi D.Gudaičio ir Šarūno Beivydo auklėtiniai. Būtent pastariesiems teko patys skaudžiausi varžovų kirčiai: 0:7 su Viltimi ir net 0:15 su Bekentu. Tačiau, stipriausios sudėties Ateitis, kuriose gretose žibėjo Matas Gudaitis ir Matas Radžiukynas, parodė, kad turi aštrius nagučius. Ji atėmė taškus iš Rotalio, įveikė Bekentą ir netgi paguldė ant menčių TAIP komandą. „Neabejoju, kad jei visą laiką būtume žaidę pajėgiausia sudėtimi, tikrai nebūtume likę paskutiniai. Tačiau tuo pat metu vaikinai žaidžia ir Lietuvos Elitinėje jaunių lygoje (iki 17 metų). Tad kartais tekdavo II lygos varžybas aukoti dėl geresnių rezultatų jaunimo čempionate. Bet, kaip jau sakiau, mūsų pagrindinis tikslas – ne taškai ir vietos, o vyriško futbolo patirtis. Kai kada ji buvo labai nesaldi, bet visumoje parodė, kad optimaliomis sąlygomis galime grumtis su visais varžovais“, - samprotavo D.Gudaitis.
