2010-04-08 10:23 · #2993
A.Breikštas: Nesigailiu pasitraukęs iš futbolo
http://www.futbolas.lt/2010/04/08/a-breikstas-nesigailiu-pasitraukes-is-futbolo/
2010-4-08
„Štai, Artūras Žulpa – vienas mūsų auklėtinių – lygina rezultatą, nes matyt girdi, kad apie jį kalbame“, – nusijuokia Algimantas Breikštas – žmogus, dar prieš keletą metų puoselėjęs ambicingus planus Lietuvos futbolo žemėlapį nudažyti balta ir vyšnine FC „Vilniaus“ spalvomis. Dabar jau neegzistuojančiam klubui tuo metu atstovavo ir dabartinis Vilniaus „Vėtros“ saugas A.Žulpa – vienas iš viso būrio jaunųjų futbolo talentų, kadaise suburtų po „Vilniaus“ vėliava. A.Breikštui pasitraukus iš futbolo, šie talentai pažiro po kitus klubus, o nemažai jų pasuko į „Vėtrą“.
Šios komandos marškinėlius vilki ir A.Breikšto sūnus Algirdas. Tad nenuostabu, kad buvusio FC „Vilniaus“ buvusį prezidentą A.Breikštą sutikome sostinės „Sportimos“ manieže, per čia vykusį Baltijos lygos mačą tarp „Vėtros“ ir „Ventspils“ ekipų.
- Esate dažnas svečias futbolo rungtynėse?
- Šį sezoną futbole lankausi antrą kartą. Buvau manieže, kai „Vėtra“ žaidė su „Kruoja“, o dabar atėjau pažiūrėti, kaip Vilniaus komanda atrodo kaimynų latvių „Ventspils“ ekipos fone.
- „Vėtros“ gretose žaidžia jūsų sūnus. Tikriausiai nereika klausti, kurią A lygos komandą palaikote?
- Kaip bebūtų gaila, neturiu komandos, už kurią sirgčiau. Ateisiu pažiūrėti, kaip žaidžia Vilniaus „Žalgiris“, Marijampolės „Sūduva“, o šiaip nematau komandos, kuri rodytų tokį žaidimą, koks patiktų žmogui, futbole mačiusiam nemažai. Galbūt tai įdomu vaikams, jaunimui, studentams, ar žmonėms, kurie mažai supranta apie futbolą. Aišku, galima palaikyti klubą vien dėl jo pavadinimo, ar dėl miesto, bet aš norėčiau sirgti dėl komandos demonstruojamo žaidimo. O kalbant apie sūnų, tai atstovaudamas „Vilniui“, jis turėjo galimybę žaisti ir tobulėti. Deja, „Vėtra“ jauniems žaidėjams nelabai leidžia pasireikšti. Raginu Algirdą mesti futbolininko karjerą, bet jis yra kitokios nuomonės ir nori sportuoti. O aš bandau jam įrodyti, kad esant tokiam futbolo lygiui, sportuoti galima ir mėgėjiškai. Jam geriau būtų mokytis, dirbti, o futbolą žaisti laisvu nuo mokslo ir darbo laiku.
- Rungtynėse lankotės jau tik kaip eilinis aistruolis. Ar nebūna, kad gailitės pasitraukęs iš futbolo?
- Ne, nesigailiu, nes pamačiau, kad naujovės, kurias diegiau, norėdamas turėti jaunų, gerų profesionalių futbolininkų ir tuo pačiu suteikti progą mokytis mūsų jaunimui, Lietuvos futbolo visuomenėje sulaukė didelio pasipriešinimo. O po to, kai prasidėjo visi tie žingsniai, kuriuos prisiminti nėra prasmės… Gal praėję metai užgrūdino, nes nebeliko jokios širdgėlos. Anksčiau išgyvendavau, kovodavau, norėjau teisybės, geresnio teisėjavimo ir daug kitų gerų dalykų. Dabar į visa tai jau žiūriu apatiškai, nes manau, kad dalis futbolo visuomenės vienaip ar kitaip čia sprendžia savo reikalus. Mano ir Lietuvos futbolo federacijos nuomonės išsiskyrė, nes aš norėjau išspausti maksimalią kokybę iš to, ką Lietuvoje įmanoma išspausti. Tuo metu LFF, manau, labiau propaguoja masinį futbolą. Galbūt iš dalies jiems tai pavyksta.
- Neužtrukote ir Lodzės LKS klube. Tai vis dėlto: Algimantas Breikštas yra nepailstantis kovotojas už savo įsitikinimus ar nelabai kantrus žmogus?
- Į Lenkiją atėjau mąstydamas apie „Vilniaus“ jaunimą. Šiandien Lenkijoje futbolo lygis nedaug aukštesnis nei Lietuvoje, tačiau prieš tris metus jis buvo beveik vienodas. Bet Lenkijoje žymiai geresnė futbolo infrastruktūra. Tikėjausi, kad LKS klubas jauniems „Vilniaus“ žaidėjams taps tramplinu į aukštesnį lygį. Tačiau pataikiau ne į tą klubą. LKS klubo aplinkos žmonės rūpinosi tik savo asmenine nauda. Buvau per silpnas kovoti su jais. Kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Tačiau tai irgi buvo įdomi pamoka, leidusi suprasti, kad šiuo metu mano indėlio į futbolą jau užteks. Galbūt iš mano žodžių susidaro įspūdis, kad per daug kalbu apie teisingumą arba nejaučiu realybės. Bet aš iš prigimties esu maksimalistas, norintis pasiekti kokybišką rezultatą per pakankamai trumpą laiko tarpą. Jei tam tikrą darbą įmanoma nudirbti per tris – penkis metus, o kita žmonių grupė galvoja, kad skubėti nėra kur ir ruošiasi dirbti 20 metų, tai man su jais ne pakeliui. Aš geriau pasiraitosiu rankoves, padirbėsiu kelis metus ir arba pasieksiu tikslą, arba ne. Norėjau atlikti gerus darbus per trumpesnį laiką. Laiką, kuris nebuvo utopinis.
- Prieš pasitraukdamas iš Lietuvos futbolo retoriškai klausėte: „Jeigu dešimt metų augini agurkus ir nematai jokių šios veiklos rezultatų, gal reikia pradėti auginti svogūnus?“ Ar Lietuvoje dirva agurkams auginti jums vis dar atrodo netinkama?
- Į Lietuvos futbolą grįžčiau nebent jei pajausčiau, kad pasikeitė visuomenės požiūris. Gal po penkių ar dešimties metų visi miestai ir kaimai turės po savo mylimą komandą, gal ateis laikas, kai kiekvienas miestas stengsis kuo profesionaliau žiūrėti į tą komandą. Tokiu atveju gal ir man grįžtų noras patirtimi, pinigais ar ryšiais prisidėti prie futbolo vystymo. Bet kol kas man atrodo, kad šiandien daug darbų vyksta tik dėl akių. Kryptingo ir nuoseklaus darbo, kuris kiekybę verstų kokybe, nėra.
- Kokį įspūdį palieka buvę „Vilniaus“ auklėtiniai, šiandien atstovaujantys kitiems Lietuvos klubams?
- Aš galvoju, kad, jei ne tuo metu ambicingi ir neteisingi LFF veiksmai, „Vilnius“ būtų gavęs galimybę žaisti aukščiausioje lygoje (2008 metais „Vilnius“ negavo A lygos licencijos ir rungtyniavo I lygoje – red.), ir visi šie žaidėjai šiandien būtų dar stipresni. Vis dėlto daugelis jų dar jauni, ir pagrindinis jų tikslas yra žaisti. Kiek treneriai leis jiems žaisti, tiek ir turėsime subrendusių futbolininkų. Manau, ateityje mažiausiai penki buvę „Vilniaus“ auklėtiniai atstovaus Lietuvos nacionalinei rinktinei.
http://www.futbolas.lt/2010/04/08/a-breikstas-nesigailiu-pasitraukes-is-futbolo/
2010-4-08
„Štai, Artūras Žulpa – vienas mūsų auklėtinių – lygina rezultatą, nes matyt girdi, kad apie jį kalbame“, – nusijuokia Algimantas Breikštas – žmogus, dar prieš keletą metų puoselėjęs ambicingus planus Lietuvos futbolo žemėlapį nudažyti balta ir vyšnine FC „Vilniaus“ spalvomis. Dabar jau neegzistuojančiam klubui tuo metu atstovavo ir dabartinis Vilniaus „Vėtros“ saugas A.Žulpa – vienas iš viso būrio jaunųjų futbolo talentų, kadaise suburtų po „Vilniaus“ vėliava. A.Breikštui pasitraukus iš futbolo, šie talentai pažiro po kitus klubus, o nemažai jų pasuko į „Vėtrą“.
Šios komandos marškinėlius vilki ir A.Breikšto sūnus Algirdas. Tad nenuostabu, kad buvusio FC „Vilniaus“ buvusį prezidentą A.Breikštą sutikome sostinės „Sportimos“ manieže, per čia vykusį Baltijos lygos mačą tarp „Vėtros“ ir „Ventspils“ ekipų.
- Esate dažnas svečias futbolo rungtynėse?
- Šį sezoną futbole lankausi antrą kartą. Buvau manieže, kai „Vėtra“ žaidė su „Kruoja“, o dabar atėjau pažiūrėti, kaip Vilniaus komanda atrodo kaimynų latvių „Ventspils“ ekipos fone.
- „Vėtros“ gretose žaidžia jūsų sūnus. Tikriausiai nereika klausti, kurią A lygos komandą palaikote?
- Kaip bebūtų gaila, neturiu komandos, už kurią sirgčiau. Ateisiu pažiūrėti, kaip žaidžia Vilniaus „Žalgiris“, Marijampolės „Sūduva“, o šiaip nematau komandos, kuri rodytų tokį žaidimą, koks patiktų žmogui, futbole mačiusiam nemažai. Galbūt tai įdomu vaikams, jaunimui, studentams, ar žmonėms, kurie mažai supranta apie futbolą. Aišku, galima palaikyti klubą vien dėl jo pavadinimo, ar dėl miesto, bet aš norėčiau sirgti dėl komandos demonstruojamo žaidimo. O kalbant apie sūnų, tai atstovaudamas „Vilniui“, jis turėjo galimybę žaisti ir tobulėti. Deja, „Vėtra“ jauniems žaidėjams nelabai leidžia pasireikšti. Raginu Algirdą mesti futbolininko karjerą, bet jis yra kitokios nuomonės ir nori sportuoti. O aš bandau jam įrodyti, kad esant tokiam futbolo lygiui, sportuoti galima ir mėgėjiškai. Jam geriau būtų mokytis, dirbti, o futbolą žaisti laisvu nuo mokslo ir darbo laiku.
- Rungtynėse lankotės jau tik kaip eilinis aistruolis. Ar nebūna, kad gailitės pasitraukęs iš futbolo?
- Ne, nesigailiu, nes pamačiau, kad naujovės, kurias diegiau, norėdamas turėti jaunų, gerų profesionalių futbolininkų ir tuo pačiu suteikti progą mokytis mūsų jaunimui, Lietuvos futbolo visuomenėje sulaukė didelio pasipriešinimo. O po to, kai prasidėjo visi tie žingsniai, kuriuos prisiminti nėra prasmės… Gal praėję metai užgrūdino, nes nebeliko jokios širdgėlos. Anksčiau išgyvendavau, kovodavau, norėjau teisybės, geresnio teisėjavimo ir daug kitų gerų dalykų. Dabar į visa tai jau žiūriu apatiškai, nes manau, kad dalis futbolo visuomenės vienaip ar kitaip čia sprendžia savo reikalus. Mano ir Lietuvos futbolo federacijos nuomonės išsiskyrė, nes aš norėjau išspausti maksimalią kokybę iš to, ką Lietuvoje įmanoma išspausti. Tuo metu LFF, manau, labiau propaguoja masinį futbolą. Galbūt iš dalies jiems tai pavyksta.
- Neužtrukote ir Lodzės LKS klube. Tai vis dėlto: Algimantas Breikštas yra nepailstantis kovotojas už savo įsitikinimus ar nelabai kantrus žmogus?
- Į Lenkiją atėjau mąstydamas apie „Vilniaus“ jaunimą. Šiandien Lenkijoje futbolo lygis nedaug aukštesnis nei Lietuvoje, tačiau prieš tris metus jis buvo beveik vienodas. Bet Lenkijoje žymiai geresnė futbolo infrastruktūra. Tikėjausi, kad LKS klubas jauniems „Vilniaus“ žaidėjams taps tramplinu į aukštesnį lygį. Tačiau pataikiau ne į tą klubą. LKS klubo aplinkos žmonės rūpinosi tik savo asmenine nauda. Buvau per silpnas kovoti su jais. Kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Tačiau tai irgi buvo įdomi pamoka, leidusi suprasti, kad šiuo metu mano indėlio į futbolą jau užteks. Galbūt iš mano žodžių susidaro įspūdis, kad per daug kalbu apie teisingumą arba nejaučiu realybės. Bet aš iš prigimties esu maksimalistas, norintis pasiekti kokybišką rezultatą per pakankamai trumpą laiko tarpą. Jei tam tikrą darbą įmanoma nudirbti per tris – penkis metus, o kita žmonių grupė galvoja, kad skubėti nėra kur ir ruošiasi dirbti 20 metų, tai man su jais ne pakeliui. Aš geriau pasiraitosiu rankoves, padirbėsiu kelis metus ir arba pasieksiu tikslą, arba ne. Norėjau atlikti gerus darbus per trumpesnį laiką. Laiką, kuris nebuvo utopinis.
- Prieš pasitraukdamas iš Lietuvos futbolo retoriškai klausėte: „Jeigu dešimt metų augini agurkus ir nematai jokių šios veiklos rezultatų, gal reikia pradėti auginti svogūnus?“ Ar Lietuvoje dirva agurkams auginti jums vis dar atrodo netinkama?
- Į Lietuvos futbolą grįžčiau nebent jei pajausčiau, kad pasikeitė visuomenės požiūris. Gal po penkių ar dešimties metų visi miestai ir kaimai turės po savo mylimą komandą, gal ateis laikas, kai kiekvienas miestas stengsis kuo profesionaliau žiūrėti į tą komandą. Tokiu atveju gal ir man grįžtų noras patirtimi, pinigais ar ryšiais prisidėti prie futbolo vystymo. Bet kol kas man atrodo, kad šiandien daug darbų vyksta tik dėl akių. Kryptingo ir nuoseklaus darbo, kuris kiekybę verstų kokybe, nėra.
- Kokį įspūdį palieka buvę „Vilniaus“ auklėtiniai, šiandien atstovaujantys kitiems Lietuvos klubams?
- Aš galvoju, kad, jei ne tuo metu ambicingi ir neteisingi LFF veiksmai, „Vilnius“ būtų gavęs galimybę žaisti aukščiausioje lygoje (2008 metais „Vilnius“ negavo A lygos licencijos ir rungtyniavo I lygoje – red.), ir visi šie žaidėjai šiandien būtų dar stipresni. Vis dėlto daugelis jų dar jauni, ir pagrindinis jų tikslas yra žaisti. Kiek treneriai leis jiems žaisti, tiek ir turėsime subrendusių futbolininkų. Manau, ateityje mažiausiai penki buvę „Vilniaus“ auklėtiniai atstovaus Lietuvos nacionalinei rinktinei.
