Akmenės futbolas

https://www.facebook.com/media/set/?set=a.918293694878169.1073741828.104963876211159&type=1" onclick="window.open(this.href);return false;

Kalėdinis futbolo turnyras "Liberalų taurei laimėti"
Atnaujinta on Friday · Fotografuota Naujoji Akmene
Ačiū visiems, kas dalyvavote mūsų kalėdiniame futbolo turnyre ir tiems, kas atėjote palaikyti!

Viltis ir depresija Naujojoje Akmenėje
http://www.b6.lt/" onclick="window.open(this.href);return false;

[Paveikslėlis]

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis
Viltis ir depresija Naujojoje Akmenėje

Dėl ko visa tai? Matyt kiekvienam groundhopperiui anksčiau ar vėliau iškyla toks klausimas. Viena yra prašmatnus turizmas, kuriame tavęs laukia apypilniai stadionai, emocijos bei rokenrolas didmiesčių aludėse. Visai kas kita – trankytis autobusais ir traukiniais po depresuotą gimtąjį kraštą, mėginant surasti tuos nedidelius mūsų gyvenimo džiaugsmus ir stebuklus. Tų stebuklų nutinka itin retai, kur kas didesnė tikimybė parsivežti eilinį nusivylimo virusą, tačiau vis dėlto tai yra mūsų kraštas.

Štai tokios mintys sukosi galvoje šeštą valandą ryto keliantis iš patogios lovos Tauragės viešbutyje ir zvimbiant su tiesiog nerealiai aukštą kainą užsiprašiusio vietinio dušmano taksi į autobusų stotį. Kiek pamenu, dar niekada Lietuvoje man nekainavo taip brangiai nuvažiuoti kokius 800 metrų. Bet ką daryti, jei autobusas jau turi pajudėti už kelių minučių, o rugpjūčio rytą dar ir nelabai susigaudai, kur gi ta autobusų stotis yra. Tad jau nudribęs į autobuso sėdynę, mintyse dėkoju tam vertelgai dušmanui, kuris yra ilgos grandinės, vedančios link „supermačo“ Naujosios Akmenės „Akmenė“ – Kelmės „Kražantė“, pradžia.

Nors Lietuvos transportas ir nepigus, tačiau vienas iš tų nedidelių groundhoppingo džiaugsmų – atsižvelgiant į autobusų ir traukinių tvarkaraščius dėliotis maršrutą. Taigi, iš Tauragės vyniojiesi į Šiaulius, iš Šiaulių traukiniu – į Mažeikius, pakeliui pro langą spoksodamas į apipelkėjusius miškelius bei miestelius, tarp kurių, žinoma, įrašytas ir Papilės vardas. Ne kiekvienas miestelis be didesnių nuostolių sugeba atlaikyti pankrokerių armijos antplūdį, o štai Papilė, berods, 1994 metais, atlaikė. Ech, kokie šaunūs laikai buvo.

Mažeikiuose – dar vienas „langas“ kelionės grafike, per kurį spėju nuriedėti prie naftos perdirbimo gamyklos ir net nusižengti savo principams ir tinklinėje užeigoje nuryti sprangaus cepelino kąsnį – kas žino, ar ten, cemento sostinėje, pavyks rasti užkandinę. Ir štai, praėjus šešioms valandos po to, kai kaire koja išlipau iš Tauragės viešbučio, negailestingai iš kišenės išlupusio šimto litų kupiūrą (taip, taip, kalbama apie senus gerus laikus, 2014 m. rugpjūtį, kuomet litas dar buvo valdžioje), lovos, įsikuriu autobuse, riedančiame į Naująją Akmenę, kur po poros valandų Lietuvos II lygos Vakarų zonos turnyro rėmuose susigrums vietos ekipa ir Kelmės „Kražantė“.

Ši cemento sostinė dar prieš porą-trejetą metų buvo įrašyta į privalomų aplankyti objektų sąrašą – dėka buvusios kolegės, kuri, vis įterpdama riebius keiksmažodžius, vaizdžiai pasakodavo apie tai, kaip nerūpestingos jaunystės metais eidavo stumti laiką į „Cementininko“ rungtynes. Terra incognita sulig kiekienu gailiu autobuso atsidusimu vis labiau artėja.

Pagaliau autobusas atsidūsta paskutinį kartą ir pro praviras duris šlumšteliu tiesiai į rugpjūčio tvankumos glėbį. Užtenka akimirkos, kad suprastum, kad čia periferijos stebuklo neišvysi – miestas (geriausiais savo laikais šiame viename jauniausių Lietuvos miestų gyveno per penkiolika tūkstančių gyventojų, dabar vargu ar jų skaičius siekia 9 tūkstančius), bent jau centrinė jo dalis, visiškai ištuštėjęs – matyt ne vien dėl lietuviškos siestos meto, bet ir dėl centro rekonstrukcijos. Po keliolikos mėnesių ši miesto dalis atrodys visiškai kitaip, dabar gi – didelė statybvietė, kurioje mirksta Europos Sąjungos pinigai.

Laikas spaudžia – iki mačo pradžios laiko liko visai nedaug, tad pasivaikščiojimas pėsčiomis iškeičiamas į taksi, ir šį kartą visiškai neprašaunu pro šalį. Labai neretai periferijoje vietos taksistai pasirodo besantys labai prasti gidai, nors kartais pasitaiko ir tikrų grynuolių – kaip gi galima pamiršti Plungės taksistą, savo laiku mus, kelis statybfanius, nuvežusį į ko gero vienintelę miesto naitlaifo vietą, kur vietoje lazdų patyrėme unikalią baro-klubo šeimininkės globą ir rūpestį. Liūdnų akių, žilstelėjęs Naujosios Akmenės taksistas pasirodė turintis gido talentą ir surengė nedidelę ekskursiją po savo gimtinę. Dabar cemento gamykla, nors ir veikia, tačiau labiau primena kino filmavimo aikštelę, kur buvo susuktas „Stalingradas“. Didingi apgriuvę cechai ir kaminai – true industrija, rūsti priešingybė šiuolaikiniams nuglaistytiems spalvingiems cechams ir fabrikams.

O taksistas taip vaizdingai pasakoja apie klinčių karjerus, jog Naujoji Akmenė ir jos apylinkės papuola į kitą vasarą lankytinų vietų sąrašo reitingo viršūnę.

Tačiau klinčių karjerai ir yra vienintelis dalykas, apie kurį pasakojant taksisto balsas pagyvėja. Jį galima suprasti – vyras savo akimis matė, kaip į Naująją Akmenę savo laiku veržėsi net vilniečiai. Mat tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur cemento fabriko gyventojams buvo suteikiami butai (ne kambariai!), aukštakrosnių dumplės dirbo nesustodamos, o tomis keliomis pagrindinėmis miesto gatvėmis nuolat kursuodavo darbininkų prikimšti autobusiukai. Galima tik įsivaizduoti, kas dėdavosi stadione, kai čia žaisdavo „Cementininkas“ ir čia žaidžiančių gamyklos bachūrų ateidavo palaikyti savo pamainą baigęs proletariatas.

1958 metais susibūrusi komanda jau 1961-aisiais laimėjo „Tiesos“ taurę (dabartinės LFF tautės atitikmuo), o dar po metų galėjo girtis, kad yra ketvirta pagal pajėgumą Lietuvoje. Tuo klubo auksinis laikmetis ir baigėsi, o 1976-ieji tapo paskutiniais, kuomet „Cementininkas” žaidė aukščiausiame divizione. Klubas kelis kartus keitė pavadinimą, o nuo 2011 metų Lietuvos futbolo žemėlapyje žinomas kaip FK „Akmenė“. Tiesa, šventas „Cementininko“ vardas neišnyko – komanda tokiu pavadinimu grumiasi vietinėje sekmadienio lygoje. Tokios trumpos būtų wiki žinios, pamiršusios paminėti, kad būtent cemento miese gimė (o vietos laikraštis teigia, kad net ir kamuolį pagainiodavo) Aidas Preikšaitis, vienas iš „žaliai-baltų“, traukdavęs „Žalgirį“ tą nelengvą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Ir nors savo karjerą jis baigė „Vėtroje“, keli dar neišmirę B6 entuziastai jam dėkingi už „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje praleistus metus. Ir, žinoma, atskiras pliusas už ilgus plaukus, kokiais ne kiekvienas metalgalvis galėtų pasigirti.

Štai tiek futbolo enciklopedijos prieš vizitą į Naujosios Akmenės el stadio. Prieš jį dar spėju už didmiestišką kainą užkąsti padorioje vietos kavinėje (būgštauta buvo be reikalo), susidomėjęs išklausyti cirko reklamą, sklindančią iš po gatvėmis važinėjančio automobilio, pagarbiai nulenkęs galvą praeiti pro modernią bažnyčią bei iš pirmo žvilgsnio įsimylėti vietos laikraščio „Vienybė“ redakciją, o jei tiksliau – namuką, kuriame ji įsikūrusi, o jei būti visiškai tiksliam – redakcijos balkoną. Kažkodėl man pasirodė, kad būtent tokiame balkone kada nors lietuviškasis Hunteris Thompsonas, persisunkęs velnio lašais, sukurs lietuviškąjį „Romo dienoraštį“.

Link stadiono brendu per jaukų parką, kuriame nematyti nė vieno prieš mačą alų siurbiančio „Akmenės“ ar „Kražantės“ ultros. Stadione jų, žinoma, taip pat nėra. Ir štai čia susigriebiu, kad tokią tvankią popietę aš vargiai išsiversiu be alaus skardinės. Prekybos centras – vos už šimto metrų, tad iki švilpluko spėju ir alaus įsigyti, ir grafičius apžiūrėti, ir į nedidelį kalėjimą primenančias rūbines žvilgtelėti.

Ir štai mačas prasideda. Stadione, kuris tikrai nėra pats prasčiausias II lygoje (šalia pat jo – dar ir taip vadinamasis senasis stadionas) – vos 30 ar 40 žiūrovų, įskaitant atsarginius žaidėjus bei jų drauges. Cirkas žmones paviliojo? Vargu.

Keli jauni vietos vaikinukai (beje, puikiai žinantys terminą ultra) tvirtino, kad futbolas vietiniams neįdomus, o štai vietos krepšinio komanda, žaidžianti RKL, surenka ir 500 žiūrovų. Štai šie vaikinukai ir kartu su jais į stadioną užsukusi mergina ir teikia viltį, kad galbūt Naujojoje Akmenėje dar atsiras nauja stadiono kultūra.

Nes vos prieš keliolika minučių galvojau, kad tai yra visiškai žlugęs reikalas: su alaus skardine įsitaisęs pirmoje eilėje, tiesiog jutau deginančius žvilgsnius iš už nugaros, kur du pusamžiai gerokai įšilę „džentelmenai“ aptarinėjo savo gyvenimą, vis iš savo burnų pažerdami toliašaudžių „sviedinių“, skirtų „Kražantės“ žaidėjams. Štai kas, pasirodo, buvo kolegės mokytojai!

Statistikos mėgėjams – mačas pasibaigė „Kražantės“ pergale 2:1, tačiau paskutinėmis mačo minutėmis autobusas mane jau vežė Šiaulių link. Ir vis dėlto paskutinio štricho nusipelno ne futbolas, o Naujosios Akmenės autobusų stotis su matyt pačiu blogiausiu vyrų tualetu Lietuvoje. Jei matėte garsiąją WC sceną „Trainspottinge“, turėtumėte prisiminti, kaip atrodo blogiausias Škotijos tualetas. Tai štai, Edinburgas gerokai nublanksta prieš Naująją Akmenę...

Gaila, kad tik tiek informacijos galima rasti apie Akmenėje užaugusį ir ten karjerą pradėjusį puikų vartininką, o vėliau ne vieną puikų žaidėją išugdžiusį trenerį.

http://lt.m.wikipedia.org/wiki/Vincas_Kateiva" onclick="window.open(this.href);return false;

Vincas Kateiva (g. 1942 m. Draginiuose, dab. Akmenės rajonas) – buvęs Lietuvos futbolininkas. Vartininkas.

Gimė Papilės krašte. 1961 m. su „Cementininku“ tapo „Tiesos“ taurės laimėtoju. Į šią komandą jį pritraukė tuometinis žaidėjas ir treneris V. Tučkus. Nuo 1959 m. gynė „Cementininko“ vartus. 1964–1967 ir 1970–1971 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, sužaidė 148 rungtynes ir praleido 117 įvarčių. 1968 m. žaidė Dinamo Minsk ekipoje, gavo sporto meistro vardą. Žaidėjo karjerą baigė „Pažangoje“ 1983 m.

Vėliau treniravo „Žalgirio“ vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija“.

Vartininkas su kamuoliu dar nesiskiria
Leopoldas ROZGA http://vienybe.akmene.net/krasto-enciklopedija" onclick="window.open(this.href);return false;

Kuomet kas nors parašys mūsų krašto sporto istoriją, joje bus nemažai
garbingų įvykių ir garsių vardų. O kol jos nėra, tik iš senbuvių
pasakojimų jaunimas gali sužinoti apie auksinius Naujosios Akmenės
futbolo laikus, kuomet „Cementininko“ vienuolikė kaudavosi su pačiomis
garsiausiomis Lietuvos futbolo komandomis ir neretai suteikdavo
žiūrovams didelio pergalių džiaugsmo. Ypač atmintina 1961 metų
rugpjūčio 27-oji, kuomet cementininkai Kėdainiuose 2:1 nugalėjo
tenykštę komandą ir pelnė Lietuvos futbolo taurę. Naujosios Akmenės
komandos vartus anuomet patikimai gynė Vincas Kateiva, vėliau taip pat
sėkmingai rungtyniavęs Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, kuri
anuomet SSRS pirmenybėse atstovaudavo Lietuvai.

Pasikalbėti su kraštiečiu pavyko tik pavakare, kuomet baigėsi
treniruotės. Pastaraisiais metais V. Kateiva dirba Vilniaus „Žalgirio“
futbolo klube, treniruoja aukščiausioje lygoje žaidžiančios „Žalgirio“
ekipos vartininkus ir antrąją klubo komandą „Polonija“. Vartininkai
treniruojasi du kartus per dieną, „Polonijos“ jaunimas – vieną kartą.
Jei varžybų diena, geriau apskritai nei futbolininkų, nei trenerių
nekalbinti.

Vincas gimęs 1942 metais Papilės krašte, Draginių kaime, kuriame tuo
metu gyveno iš Kuršėnų persikėlę tėvai. Iš Papilės laikų prisimena
energingą fizinės kultūros mokytoją Praną Tupiką, tačiau neilgai
trukus vėl nauja šeimos stotelė – Akmenė. Čia vaikinukas susidomėjo
sportu, žavėdavosi vikraus vartininko Adolfo Tabelskio žaidimu,
prisimena anuomet brendusius Vytautą Golinkevičių, Algį Navardauską.
Tačiau pats svajojo apie dviratininko karjerą, o garsėjo kaip
„nepramušamas“ kvadrato žaidėjas, sugebėdavęs pagauti net ir labai
klastingai mestą kamuolį. Tad į „Cementininką“ patekęs netyčia. Vienos
treniruotės metu, komandai pasidalijus pusiau, pritrūko vieno
vartininko. Tuometinis bene autoritetingiausias vienuolikės žaidėjas
ir treneris V. Tučkus pasiūlęs: „Gal pastovėtum vartuose, vaikine?“
Užtekę to vieno „pastovėjimo“, kad nedelsiant būtų įkalbintas pamiršti
dviratį ir mokytis futbolo. Iki šiol Vincas pamena bene svariausią
argumentą: geras vartininkas atstoja pusę komandos.

Nuo 1959 metų vaikinas jau nuolat gindavo „Cementininko“ vartus. O
futbolo pakilimas buvo didelis, nes energingas treneris J. Stikleris,
cemento gamyklos remiamas, prisikvietė neprastų žaidėjų iš Rytų
Lietuvos, net iš tuometinio Vilniaus „Spartako“ dublerių komandos. Į
rungtynes plaukdavo kaip į atlaidus, net iš Mažeikių, Viekšnių
atkakdavo, I. Jaroševas yra sakęs, jog iš Papilės pėsčiomis į Akmenę
rungtynių pažiūrėti vyrai eidavo per miškus. Ir tą atmintiną taurės
laimėjimo dieną Kėdainiuose įvarčius mušė tik cementininkai: kapitonas
S. Brazauskas bei B. Žandaris į šeimininkų, o E. Samulis – į savus vartus.
Netrukus treneriai ėmė sakyti: „Reikia tau, Vincai, į Vilnių važiuoti,
ten būsi lygus tarp lygių.“ Ėmė važinėti, gavo pažaisti už
reprezentacinės meistrų vienuolikės dublerius, o 1964 metais pirmą
kartą gynė ir meistrų komandos vartus. Suskaičiavau, jog 1964 – 1967
bei 1970 – 1971 metais Vincas su Žalgirio meistrų komanda žaidė 148
rungtynes. Aikštės žaidėjų rodiklis – įmušti įvarčiai, o vartininko –
praleisti. Taigi, per tas 148 rungtynes praleido tik 117 įvarčių, du
kartus – 1966 metais su „Žalgiriu“ ir 1968 metais su Minsko „Dinamo“
vienuolike pelnė sporto meistro vardą. Tarptautiniai susitikimai
būdavo itin reti, nes Maskva neatiduodavo svečių sąjunginėms
respublikoms. Vis dėlto vienose rungtynėse, 1966 m. gegužės 25 d.,
turėjo progą ginti Lietuvos rinktinės vartus rungtynėse su Libijos
komanda, kurią lietuviai įveikė net 6:0.

O aktyviai sportuoti mūsų kraštietis baigė 1983 metais, su Vilniaus
„Pažangos“ vienuolike pelnydamas Lietuvos čempiono medalį.
Anuomet ir talentingiems sportininkams, ypač iš Baltijos šalių,
išvykos į užsienį buvo uždraustas vaisius, net į Lenkiją ar
„demokratinę“ Vokietiją išvykstant, saugumas tėvų ir senelių
biografijas išblusinėdavo. Tiesa, žaisdamas Minske, mėnesį keliavo po
Indiją, sako, buvę raginimų ir į Vakarus pasitraukti, tačiau pamąstęs,
jog šiuo žingsniu visiems Lietuvoje likusiems bičiuliams užkirstų
kelius išvykti. Bet Vincas nesigaili per anksti gimęs. Futbolas tapo
jo gyvenimo neatskiriama dalimi, jo profesija. Darbavosi Vilniaus
futbolo mokykloje, ir dabar yra reikalingas bei gerbiamas Lietuvos
futbolo sluoksniuose. Ne be reikalo „Polonijos“ vaikinai sakė: tai
mūsų mylimiausias treneris

Futbolo aikštės gladiatorius
Leopoldas ROZGA http://vienybe.akmene.net/krasto-enciklopedija" onclick="window.open(this.href);return false;

Tarp sportininkų, savo talentais ir meistriškumu garsinusių ir
tebegarsinančių Akmenės kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose,
yra futbolininkas Aidas PREIKŠAITIS. Vienas iš labiausiai patyrusių
Vilniaus futbolo klubo „Vėtra“ žaidėjų mielai sutiko po treniruotės
pabendrauti ir pasikalbėti apie sportą, kuris tapo jo gyvenimo dalimi,
jo hobiu ir darbu, suprantama, ir pragyvenimo šaltiniu.

Po to, kai tėvukai persikėlė į Palangą, nebėra kas Aido lauktų mūsų
padangėje. Tačiau ji sportininkui brangi, mat 1970 metų vidurvasarį
Akmenėje gimė, mokėsi tuometinėje Naujosios Akmenės 2-ojoje vidurinėje
mokykloje. Pedagogai anksti pastebėjo berniuko gabumus futbolui, tad
baigusį 6 klasę rekomendavo į tuometinę oficialią Lietuvos sportininkų
kalvę – Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Savaitgaliais
atvažiuodamas pas tėvus, spėdavo pažaisti ir „Cementininko“
vienuolikėje. Baigęs vidurinį mokslą, buvo priimtas į Kauno kūno
kultūros institutą, tačiau nepajėgė tarnauti dviem ponams – aktyviam
sportui ir studijoms. Devyniolikos metų Aidą pakvietė į tuometinio
„Žalgirio“ klubo dublerių komandą, o nuo 1991 metų jis jau kaip
visavertis žaidėjas grūmėsi pirmojoje „Žalgirio“ vienuolikėje.
Suskaičiavau, kad nuo 1991 iki 1997 metų saugas iš Naujosios Akmenės
„Žalgirio“ ekipoje žaidė 124 rungtynes, jose pelnė 35 įvarčius, nors
saugui ne svarbiausias darbas įvarčius mušti.

Iš esmės sportininko karjeroje lūžis įvyko 1997-aisiais, kuomet jis
metus žaidė Maskvos „Torpedo“ ir Neberežnyje Čelny miesto „Kamazo“
komandose. Paskui treji metai Lenkijoje – Katovicų ir Olštyno
klubuose, nuo 1999-ųjų pusantro sezono žaista Berlyne, vėl grįžo į
Lenkiją, iš čia 2001 metų rudens sezonui – į Vilniaus “Žalgirį“.
Paskui – vėl Vokietija, paskui dveji metai Lenkijos Plocko mieste, o
nuo 2004 metų pavasario – vėl Lietuvoje, Vilniuje, šį kartą –
aukščiausioje lygoje sėkmingai žaidžiančioje „Vėtros“ vienuolikėje.
Pats Aidas sako neskaičiuojąs sužaistų rungtynių ir pasiektų įvarčių,
tačiau yra kas skaičiuoja. Lenkijos futbolo statistika teigia, jog
šios valstybės aukščiausioje lygoje Aidas Preikšaitis žaidė 72
rungtynes, pasiekė 5 įvarčius.

Magėjo išgirsti ne aistruolio, o žaidėjo nuomonę, kodėl Lietuvos
futbolas lyg ir šešėlyje, nors lietuviai kviečiami ir į labai garsius
Europos klubus, kuriuose sėkmingai žaidžia ir yra vertinami. Tuo tarpu
Lietuvos klubų prestižo dalykas pasikviesti bent vieną negrą. Ar savų
nepakanka?

Anot Aido Preikšaičio, kviečiamas užsienietis tikrai privalo
meistriškumu lenkti vietinius žaidėjus, kitaip nebūtų motyvacijos
samdyti. Lietuvoje populiarumu krepšinį nurungti sunku. Pirmiausia dėl
to, kad Lietuvos futbolo komandos nėra pasiekusios didelių
tarptautinių pergalių, nėra futbolininkų, kurie prilygtų Sabonio,
Marčiulionio ar Jasikevičiaus šlovei, vadinasi, nėra į ką lygiuotis,
net ką pamėgdžioti. O pergalių nėra, nes apleista futbolo bazė, kai
tokie nepastovūs orai, reikėtų dengtų aikščių. O svarbiausia – nėra
turtingų rėmėjų, todėl Lietuvos talentingiausi futbolininkai ir
priversti uždarbiauti užsieniuose.

Tačiau pašnekovas nesutinka, kad viskas Lietuvos futbolo pasaulyje
vien juoda. Yra daug mėgstančių šį sportą, ir reikia džiaugtis, kad
rungtyniauja kiemų, gatvių, miestelių, mokyklų komandos. Ir pats
futbolas kinta, tampa atletiškesnis, tačiau netiesa, jog laimi tik
greitos kojos. Geras žaidėjas privalo ir aikštę matyti, ir gudrumo
nestokoti. Džiugina merginų azartas. Ir nereikia, Aido manymu,
dramatizuoti situacijos. Lietuvoje galima išaugti, pasiekti didelio
meistriškumo, prieš kurį atsiveria užsienio klubų vartai ir platusis
pasaulis. „Jei ne futbolas, ar būčiau tiek pasaulio pamatęs?“ –
klausia Aidas ir pats atsako: niekada.

Anot pašnekovo, kol sveikata leidžia žaisti, neturįs aiškesnių planų
dėl ateities. Jau 15 metų vedęs, kol dukrelė buvo maža, šeima lydėjo
jį klajonėse, dabar reikia leisti į mokyklą – ir norisi, kad
neprarastų gimtosios kalbos bei mentaliteto. Supratau, jog ir tai buvo
viena iš priežasčių sugrįžti į Vilnių, kuris akmeniškiui esąs labai
gražus ir patogus.

Grožintis rungtynėmis iš tribūnos ar per televiziją, nelengva
įsivaizduoti save žaidėju. Reikia daugelio metų sąžiningų treniruočių,
kad visas 90 ar net 120 žaidimo minučių išliktum šviežias, greitas,
taiklus, kad toks režimas organizmui taptų įprastu. Užtat kai
rungtynių nėra, prakaitas liejamas treniruotėse. Aidas Preikšaitis
neslepia: futbolas – labai sunkus darbas. Tačiau pasiektos pergalės
atperka nuovargį, ir ateina didelis savo pasirinkto gyvenimo kelio
prasmės suvokimas.

AKMENĖ žada dalyvauti Žemaitijos taurėje.. Na, prie favoritų nebus, bet savo divizione sukovos gal..

FUTBOLO TURNYRAS „ŽEMAITIJOS TAURĖ“ 2015 M.

08-03-2015 15:00

„Džiugo senjorai“ 1 : 6 „Akmenės SC“

Senjorai pripratę prie kito formato ir trumpesniais kėlinukais žaisti, tai neužteko jėgų prieš jaunimą.

[/b]

15-03-2015 11:00

„Ateitis“ 2 : 2 „Akmenės SC“

B DIVIZIONAS

№ Komanda Suž Per Lyg Pra Įm/Pr Sk Tšk
1 „Džiugas-2“ 2 2 0 0 9 - 3 6 6
2 „Akmenės SC“ 2 1 1 0 8 - 3 5 4
3 „Ateitis“ 3 0 2 1 6 - 9 -3 2
4 „Džiugo senjorai“ 3 0 1 2 6 - 14 -8 1

B divizione akmeniškiai ima antrą vietą..

Lietuvos Mažojo Futbolo 5x5 IV etapas
2002 g.m.

AKMENĖ - VFM 2002 5 : 1 ( 4 : 0 )

Čia: vaikiukai iš AKMENĖS ištaškė vilniečius. Sunkiai paaiškinamas rezultatas, bet čia juk vaikų futbolas.
Prieš atsakomąsias varžybas turės Akmenė daugiau pasitikėjimo..

DŽIUGAS-2 2 - 2 AKMENĖS SC

B DIVIZIONAS

№ Komanda Suž Per Lyg Pra Įm/Pr Sk Tšk
1 „Džiugas-2“ 3 2 1 0 11 - 5 6 7
2 „Akmenės SC“ 3 1 2 0 10 - 5 5 5
3 „Ateitis“ 3 0 2 1 6 - 9 -3 2
4 „Džiugo senjorai“ 3 0 1 2 6 - 14 -8 1

2010 m. turėjo savo saitą, bet nuo tų laikų užsimarinavę.. http://akmenesc.webnode.com/" onclick="window.open(this.href);return false;

1992/1993 SEZONAS (I LYGA)

1 Azotas (Jonava) 26 19-3-4 78-28 41
2 Mastis (Telšiai) 26 15-7-4 51-22 37
3 Mūša (Ukmergė) 26 13-10-3 53-17 36
4 Cementininkas (N. Akmenė) 26 14-7-5 38-33 35
5 Tauras (Šiauliai) 26 15-4-7 43-26 34
6 Aidas (Panevėžys) 26 13-7-6 45-24 33
7 Banga (Gargždai) 26 11-8-7 29-29 30
8 Interas-AE (Visaginas) 26 11-6-9 32-31 28
9 Chemikas (Kėdainiai) 26 8-8-10 33-27 24
10 AFK (Vilnius) 26 9-6-11 36-29 24
11 Robotas (Plungė) 26 4-7-15 21-48 15
12 Logika (Šiauliai) 26 5-3-18 35-59 13
13 Sveikata (Kybartai) 26 5-1-20 20-72 11
14 Sūduva 26 1-1-24 13-82 3

- Va, laikai buvo, kai CEMENTAVI už SŪDUVĄ galingesni būdavo..

http://sdv.lt/lenteles/" onclick="window.open(this.href);return false;

Plungės Robotas

pavadinimai iš SCI

"Akmene-SC" Futbolo komanda
Kovo 23 d. · Redaguota ·

Užbaigtas "Žemaitijos taurė" turnyras be pralaimėjimų.

Telšių senjorai nugalėti rezultatu 5:1. Mačas tarp "SC-FK Akmenė" bei FK "Ateitis" komandų baigėsi rezultatu 2:2, bei lygiosiomis sužaista su taip pat LFF II lygos dalyvaučiansiais FK "Džiugas-2", rezultatu 2:2.

Geriausiu komandos žaidėju išrinktas M. Domkus.

"Akmene-SC" Futbolo komanda
Kovo 28 d. · Redaguota ·

Vakar vykusiose draugiškose rungtynėse Mažeikiuose tarp šeimininkų FK "Atmosfera" ir "SC-FK Akmenė" komandų, pergalė rezultatu 4:0 šventėme mes.
Du įvarčius pelnė N. Stankus, po 1 pridėjo K. Januitis ir N. Jurgelis.

SC "Akmenės Cementas" - "Radviliškis"
Sekmadienis, 14:00
Naujosios Akmenės miesto stadionas

Legendinis Cementinis su naujadarais kausis..

ir vieni nepatyrė pralaimėjimo..

Ir kiti pergalingai žygiavo per visokius pavasarinių žiedų turnyrus..

vienam klubui baigsis vyįnių žydėjimas..

LFF II lygos rungtynėse įveikėme Radviliškio komandą rezultatu 3-1.
Įvarčius pelnė N.Stankus, L.Dukavičius bei T.Rakašius. Ačiū susirinkusiems žiurovams už palaikymą!

FK Visaginas (Visaginas) II 2 - 2 FK Akmenė (Akmenė) II
2015 07 23. Visaginas

Pagrinidnis laikas 2:2 (po prat., pagr. l. 2:2, 1k. 0:2)

11 m. b. 5:4

mušant pendelius susifeilno ir jų žygis baigėsi neperžengus II-ojo etapo..

Vakar SC pralaimėjo ŠIAULIŲ dubleriams. Po šios nesėkmės akmeniškiai įsitvirtino antroje vietoje ir prarado pirmą vietą biržiečių naudai..

SC Akmenė gavo papildomus 3 taškus

5-3 laimėjo Šiauliai-2, tačiau SC padavė protestą dėl to, jog Šiaulių ekipoje žaidė daugiau A lygos žaidėjų, nei numatyta.

Šiauliams įskaitytas techninis pralaimėjimas. Tuo tarpu Akmenė įsirašė 3 taškus vietoje 0.

Rugsėjis 11 | Penktadienis

Juventa 0 : 7 SC Akmenės Cementas

- vakar akmeniškiai, kad pasismagino, 7 įvarčiai sukrito į JUVĖS vartus.. pavarė..

Kai ciocių A lygoje AKMENĖ grajino, tai vyrai užmiršti buvo, o dabar vyrš futbolas uždominavo Vakarų zonoje..
net keista, kad perspjovė Mažeikius, Plungę..

1 SC Akmenės Cementas 13 9 2 2 39 14 25 29
2 Širvena 13 8 4 1 29 20 9 28
3 Pramogos SC 12 7 3 2 47 20 27 24

Liks su "pramoginiais" pasikutenti, su "atmosferiniai' ir biržiečiais//

Rugsėjis 11 | Penktadienis

Juventa 0 : 7 SC Akmenės Cementas

- vakar akmeniškiai, kad pasismagino, 7 įvarčiai sukrito į JUVĖS vartus.. pavarė..

Kai ciocių A lygoje AKMENĖ grajino, tai vyrai užmiršti buvo, o dabar vyrš futbolas uždominavo Vakarų zonoje..
net keista, kad perspjovė Mažeikius, Plungę..

1 SC Akmenės Cementas 13 9 2 2 39 14 25 29
2 Širvena 13 8 4 1 29 20 9 28
3 Pramogos SC 12 7 3 2 47 20 27 24

Liks su "pramoginiais" pasikutenti, su "atmosferiniai' ir biržiečiais//

Ar tikrai teisinga lentelė? Akmenės 10 pergalių, 2 lygiosios, 1 pralaimėjimas ir 32 taškai.