Šetkus – apie EURO 2020 favoritus, sprogstančių raketų košmarą ir merdintį Tauragės futbolą
https://www.delfi.lt/sportas/euro-2020/setkus-apie-euro-2020-favoritus-sprogstanciu-raketu-kosmara-ir-merdinti-taurages-futbola.d?id=87440013„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – džiaugiasi po pusantrų metų į gimtinę grįžęs geriausias 2019-ųjų Lietuvos futbolininkas. Per šį laikotarpį Tel Avivo „Hapoel“ vartininko gyvenime netrūko dramatiškų patirčių ir pokyčių.
Pandemijai sujaukus įprastą futbolo sezono ritmą pernai vartų sargas iš Lietuvos viso labo turėjo vos 10-ies dienų atostogas. Tad Šetkų šeima nusprendė nesiblaškyti, nešvaistyti laiko skrydžiuose ir tas dienas praleisti gerai pažįstamame Izraelyje. Čia 2020-ųjų spalį gimė sūnus, žiemą Ernestas persirgo koronavirusu, o pavasario pabaigoje patyrė tai, ko niekada neregėjo per ketverius gyvenimo Izraelyje metus.
Sustiprėjus kariniams veiksmams tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo, šeima buvo priversta slėptis nuo skriejančių ir numušinėjamų raketų. Situacijai prastėjant šeima bėgo į šalies šiaurę, o vienos svarbiausių sezono rungtynių vyko dar aidint šalyje sprogimams.
Futbolininkas su Tel Avivo „Hapoel“ išsiskyrė tik atostogoms iki liepos pradžios: E. Šetkus ramus dėl kito sezono, tauragiškis turi su klubu dar vienerius metus galiojančią sutartį.
– Sezonas finišavo pralaimėtomis šalies taurės finalo rungtynėmis, ar atslūgo nusivylimas po nesėkmės?– Be abejo, finale visada skaudu pralaimėti. Iš tikrųjų rungtynių pradžia nieko blogo nežadėjo, pirmavome 1:0, tačiau varžovai išlygino rezultatą. Pratęsime greitai praleidome antrą įvartį, jo pabaigoje buvome pasižymėję, deja, po VAR peržiūros arbitrai neįskaitė įvarčio. Nusivylimas didelis, turėjome realius šansus ir galėjome laimėti taurę, visada skaudžiausia pralaimėti finale.
Tačiau laimėta taurė vargu ar būtų atvėrusi klubui duris į Europą. „Hapoel“ buvo bankrutavęs ir įkurtas naujas klubas, kuris perėmė legendinį vardą. Senasis klubas dar turi skolų, kurias bandoma likviduoti. Tad klausimas, ar turėtume galimybę žaisti Europoje, tačiau būtų ieškoma tokių galimybių.
– Pernai „Hapoel“ užėmė 5-ą vietą, šiemet komanda kovojo dėl išlikimo ir liko 11-a. Ko trūko, kad ekipa geriau pasirodytų čempionate?– Dėl pandemijos ir koronaviruso situacijos Izraelio klubai susidūrė su tam tikra nežinia prieš sezono startą. Žiūrovai negalėjo lankytis stadionuose, klubai dėl to prarado nemažas pajamas. Buvo klausimas, ar Vyriausybė suteiks finansinę pagalbą futbolui, tad jie savo biudžetus formavo labai atsargiai.
Mums sezono pradžia buvo labai sunki, po pirmo rato likome paskutiniai, nuo priešpaskutinės vietos, jei neklystu, atsilikome gal 6 taškais. Tačiau čempionatui įpusėjus pasistiprinome ir kėlėme tikslą tik išlikti aukščiausioje lygoje. Žinoma, užimta 11 vieta yra prastas rezultatas „Hapoel“ klubui. Bet sezono pabaigą vertinu teigiamai: patekome į taurės finalą, lygoje išlikome be didesnių dramų. Būtų buvęs didelis pasiekimas laimėti taurę, tačiau yra kaip yra.
– Čempionato pradžioje žaidėte tuščiuose stadionuose, tačiau pavasarį nuotaikos turbūt buvo jau kur kas geresnės, kai į tribūnas grįžo sirgaliai?– Taip, Izraelyje pradėjus vakcinaciją greitai situacija ėmė keistis į gerąją pusę. Sparčiai mažėjo sergančiųjų skaičiai, po truputį grįžo socialinis gyvenimas, dingo COVID-19 ribojimai ir, galima sakyti, Izraelis įveikė koronavirusą. Tiesa, neaišku kuriam laikui.
– Gegužės pirmoje pusėje Izraelyje netrūko įtampos dėl karinių veiksmų tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo. Kaip atrodė tos karštos savaitės jūsų akimis?– Ketverius metus gyvenu Izraelyje ir pirmą kartą teko išgirsti numušinėjamas raketas. Buvo labai nemalonu. Nors kai ten gyveni, supranti, kad tikimybė, jog raketa pataikys į tavo namą yra minimali, bet vis tiek tikrai nemalonu užsidarius bunkeryje galvoti, pataikys, ar ne, ir kas bus toliau.
Po pirmos nakties slėptuvėje su žmona nusprendėme traukti į šiaurinę pusę, kuri nebuvo apšaudoma raketomis. Bet tikrai situacija buvo nemaloni ir nežinia, kaip šis konfliktas klostysis toliau. Visa ta savaitė buvo kaip ant adatų.
Klubas Haifos mieste išnuomojo viešbutį, jame apsistojome, su dviem vaikais, situacija ne pati lengviausia švelniai tariant. Tuo metu kelioms dienoms sutriko ir treniruočių procesas. Vėliau jos buvo perkeltos šiauriau nuo Gazos ruožo. Pradėjome treniruotis, ruoštis taurės pusfinaliui, kuris kelis kartus jau buvo nukeltas. Vėliau nuspręsta jį sužaisti Šiaurės Izraelyje, Haifoje. Žaidėme pusfinalį tuomet, kai dar pietinėje Izraelio pusėje aidėjo sprogimai.
– Ar turėjai laiko stebėti šalies futbolo rinktinės kovas Baltijos lygoje ir mačą su ispanais?– Visada stebiu rinktinės rungtynes, tačiau per atostogas stengiuosi atsiriboti nuo futbolo, prisipažinsiu, jog nežiūrėjau rungtynių. Rezultatai nesmagūs, ką čia bepridursi. Kalbant apie Baltijos taurės turnyrą, lieku nuomonės, kad lietuvių, latvių, estų rinktinės yra apylygės, tiesiog kurie tą dieną geriau atrodė, tie ir laimėjo. Bet žinoma, pagrindo džiūgauti nėra.
– Kokia asmeniškai jūsų situacija rinktinėje, kurioje paskutinį kartą žaidėte dar 2019-ųjų pabaigoje? Gal čia jau padėtas taškas?– Ne, niekas jokių taškų nededa. Viską lėmė ir situacija dėl koronaviruso, ir šeimyninės aplinkybės. Pernai rudenį gimė sūnus, nenorėjau palikti vienos žmonos, o ji skristi kartu negalėjo, tai teko atsisakyti kvietimų į rinktinę. Matysime, jei reikės mano paslaugų, su malonumu grįšiu.
– Asmeniškai gegužės pabaigoje šventėte 36-ąjį gimtadienį, ar kyla mintys ką veikti gyvenime po profesionalios karjeros pabaigos? Ir kiek dar yra tos motyvacijos žaisti aukščiausiame lygyje?– Motyvacijos tikrai nestokoju. Kol jėgų turiu, tol ir motyvacija niekur nedingusi. Jei sveikata siųs signalus, tada teks galvoti. Dabar jaučiuosi gerai, traumos nepersekioja, apie karjeros pabaigą minčių nėra.
– Esate kilęs iš Tauragės, garsėjančios giliomis futbolo tradicijomis. Ar nėra apmaudu dėl gimtojo krašto nelinksmų futbolo reikalų? Nėra jokios komandos iš Tauragės net II lygoje, tik Kauno apskrities mėgėjų čempionate galime rasti „Taurą“, kuris prieš dešimtmetį kovojo A lygoje ir varžėsi Europos lygos atrankoje.– Be abejo skaudu, kad Tauragė neturi komandos bent jau I lygoje. Tauragėje žmonės mėgsta futbolą, čia gilios tradicijos. Bet iš tiesų visoje Lietuvoje nėra gera situacija, trūksta finansavimo, ypač mažesnių miestelių klubams. Tikiuosi, ateityje situacija keisis ir komanda grįš į A lygą.
Ko reikia Tauragės futbolui? Žaidžiančio ir talentingo jaunimo Tauragėje visada netrūko, tiesiog reikia rimto klubo, į kurį jaunimas norėtų patekti ir žaisti jame. Trūksta ir atsakingų, futbolą mylinčių žmonių iniciatyvos.
– Pamenu, jūsų tėtis Jaunius Šetkus buvo vienas Tauragės klubo dalininkų, savo laiku skyręs daug dėmesio „Taurui“.– Dabar jis atsiribojęs nuo Tauragės futbolo. Eilę metų kiek galėjo, padėjo klubui, ir finansiškai, ir darbais. Tiesiog trūko jam palaikymo iš šalies, jog ne viskas ant jo vieno pečių kristų.
– Koks atostogų planas Lietuvoje?– 15 mėnesių nebuvus gimtinėje norisi daugiau laiko praleisti su tėvais, pakeliauti po Lietuvą, be abejo, pažvejoti. Nusimato toks ramesnis poilsis.
– Į Izraelį turbūt grįžtate kaip į namus?– Taip, šalis tapo kaip ir antraisiais namais, tačiau sakoma, visur gerai, bet namuose geriausia. Visi planai sukasi apie grįžimą į Lietuvą po karjeros pabaigos. Čia tikrai jaučiamės gerai, dukra laisvai kalba hebrajiškai, lanko darželį, dėl to bandome nesiblaškyti, likti Izraelyje, kol dar tęsiasi futbolo karjera.
