Kažkaip ilgai tas vaikas vystosi. Dauno sindromas ar ką?
Imbecilu sindromas ir isisenejes hemarojus gadina LT futbola, kai visas futbolas priklauso nuo biurokratu ir kitu, kur su futbolu nesusije zmones. Aikstynu nera, treneriu nera, tai ko noreti, kai tenka susidurt su uzsienio klubais, tai kiekvienas baznytkaimis futbolu gyvena, o Lietuvoje, tai futbolo kultura sunykusi.
Pagalvojau: eina mano metai. Daug metų.. Vis dar atminty Žalgirio pergalės SSSR čempionate. Pirmosios ir daug vilčių teikiančios ką tik Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinės rungtynės, bet po eilės nesėkmingų atrankinių sezonų atsiradęs gilus nusivylimas. Po to trumpalaikis blykstelėjimas ir viltis prie Couceiro. Ir vėl nuosmūkis, bei dar labiau sustiprėjęs kartėlio jausmas, kad niekas lietuviams futbole nepavyksta - nei klubams, nei rinktinei.. Bandymas optimistiškai žiūrėti į bet kokį sukrutėjimą ir daigelį, kuris teikė vilčių, kad dar ne viskas galutinai prarasta - ar tai būtų jauno žaidėjo įvartis ir momentinis sužibėjimas, ar apgriuvusio stadiono kosmetinis pašpakliavimas. O metai vis eina - vakar palaidojau savo klasiokę.. Bendraamžę. Pirmą iš klasės. Insultas.. Futbolu ji, žinoma, nesidomėjo. Bent jau lietuvišku.. Gal ir gerai - gal ir tiek nebūtų ištempusi.. O aš esu mazochistas ir varau save į kapus. Mes visi, kurie juo domimės, visi esame mazochistai. Jau per ilgai..
broniau, mūsų futbolas kaip vaikas. Svarbiausia, kad yra, kad galim pasidžiaugti, jog kruta juda, kad kartais suteikia vilties, o kartais šiek tiek nuvilia, nes elgiasi ne taip, kaip mes norėtume. Ir nereikia norėti, kad būtinai būtų superduper ir įgyvendintų mūsų svajones. Svarbu, kad yra.
dauzo tas savjones i sipulius be vilties kazka isauginti