2011-06-01 10:35 · #155452011 m. gegužės 30 d. 12:07
Didžiausias iššūkis – Lietuva
Treneris iš Brazilijos Luizas Antônio Ferreira kuria planus, kaip „Klaipėdos“ komandą paversti A lygos čempione
Su futbolo klubo „Klaipėda“ vyriausiuoju treneriu Luizu Antônio Ferreira susitinkame jo pamėgtoje uostamiesčio kavinėje. Aukštas, tvirtai sudėtas brazilas, vos įžengęs pro duris, atkreipia aplinkinių dėmesį. Tačiau tai jo visai netrikdo. Čia jis jaučiasi kaip namie, o su kavinės personalu bendrauja lyg su senais draugais.
„Mane čia visi pažįsta, – juokiasi 44 metų L. A. Ferreira. – Mėgstu bendrauti, esu atviras, nearogantiškas žmogus, todėl greitai randu bendrą kalbą.“
Dar neteko matyti žmogaus, kuris apie savo darbą kalbėtų su tokia aistra ir užsidegimu. Nors stebėtis nėra kuo, kaip sako pats treneris, Brazilijoje visi pamišę dėl futbolo.
Rio de Žaneire gimęs ir augęs futbolo specialistas, kaip ir daugelis trenerių, pats profesionaliai žaidė futbolą. L. A. Ferreira rungtyniavo stipriausioje Brazilijos futbolo lygoje žaidžiančiame klube „Vasco da Gama“, tačiau dėl sunkios peties traumos buvo priverstas batelius kabinti ant vinies. Bet iš futbolo nepasitraukė.
Pradėjęs trenerio karjerą, L. A. Ferreira dirbo Brazilijoje, Pietų Korėjoje, Danijoje, vedė kursus JAV, Peru ir Bolivijoje, o šią žiemą strategas žengė ant sniegu padengtos Lietuvos žemės.
Su trimis broliais ir seserimi augęs strategas savo vaikų neturi. Į Lietuvą jis taip pat atvyko vienas, futbolo nemėgstanti trenerio žmona liko saulėtoje Brazilijoje. L. A. Ferreira pripažįsta – šeimai laiko skiria nedaug, jo gyvenimas – futbolas.
Nors jo vadovaujama ekipa šiuo metu Lietuvos futbolo A lygos turnyro lentelėje užima priešpaskutinę – 11 – vietą, treneris nenusimena. Jis žiūri į ateitį ir tiki, kad jauni, dvidešimties neturintys jo žaidėjai jau po kelerių metų kovos dėl prizinių stipriausios Lietuvos futbolo lygos vietų.
Esate gimęs ir augęs šalyje, kurioje meilė futbolui – įgimta. Kas jus atginė į krepšinio kraštą?
Turiu du gerus draugus Lietuvoje: Remigijų Mikočionį iš „Šiaulių“ ir „Klaipėdos“ prezidentą Liną Skarbalių. Jie mane pakvietė. Žinau, kad čia susidomėjimas futbolu nėra didžiulis, bet atvykau dirbti su jaunais žaidėjais, nes tikiu, kad jie gali žaisti aukšto lygio futbolą. Specializuojuosi darbo su jaunimu srityje, matau čia gerų, talentingų žaidėjų, bet juos reikia parengti, nušlifuoti, kitaip jie išnyks. Dabar rengiu jauną, 16 metų, žaidėją Gerardą Žukauską, dirbame su koordinacija, įgūdžiais, kitais metais siųsiu jį į Londono „Arsenal“ futbolo akademiją.
Mano didžiausia svajonė – dirbti Lietuvos jaunimo rinktinės treneriu. Suaugusiųjų rinktinė manęs nedomina, duokite man septyniolikmečius, devyniolikmečius ir pažiūrėkite į juos po dvejų metų.
Man nereikalingas 28 metų žaidėjas. Mūsų komandoje amžiaus riba – 24 metai. Mano prioritetas – lietuviai. Jei atvykęs užsienietis per dvi savaites nieko neparodo, padėkoju ir išsiunčiu atgal. Liepą aš ir mano draugas R. Mikočionis ketiname rengti kursus ir mokyti jaunimo trenerius. Šiuo projektu jau susidomėjo Latvijos futbolo federacija.
Visą tai įgyvendinęs išvyksiu. Dirbu ne dėl pinigų, dirbu iš širdies. Turiu susikūręs gerą gyvenimą Brazilijoje, bet atvykau čia, nes man patinka dirbti, mėgstu iššūkius. Lietuva – didelis iššūkis mano gyvenime. Dirbti dideliame klube paprasta, ten tereikia pasakyti, ko nori, ir viskas, o čia viskas kitaip.
Kokie yra pagrindiniai dalykai, kuriuos stengiatės įdiegti savo žaidėjams?
Lietuviai labiau mėgsta žaisti taktinį futbolą, bet jiems reikia daugiau įgūdžių, daugiau varyti kamuolį. Sudėjus drauge taktinį Lietuvos futbolą su technišku brazilišku futbolu, galima išugdyti geriausius žaidėjus pasaulyje. Tam reikia laiko, todėl būtina pradėti dabar. Suradus vieną 15 metų žaidėją, gerai sudėtą, turintį jėgos, ir išmokius jį futbolo technikos, varyti ir perduoti kamuolį, galima padaryti didį futbolininką. Įsivaizduok lietuvį, žaidžiantį klubuose „Barcelona“ ar „Arsenal“, nominuotą FIFA geriausio pasaulio žaidėjo rinkimuose. Futbolo situacija Lietuvoje kaipmat pasikeistų. Visi sektų paskui jį. Lietuvai reikia vieno žaidėjo, rungtyniaujančio dideliame Europos klube, ne vidutiniame – dideliame.
Su krepšiniu lietuviai dirba nuo senų laikų, nebuvo lengva sukurti tai, ką turi dabar. Reikia keisti futbolo sampratą Lietuvoje. Reikia nebijoti dirbti. Savo žaidėjus mokau, kad visko galima pasiekti dirbant diena iš dienos. Žingsnis po žingsnio – negalima skubėti. Esu ramus žmogus, niekada nešaukiu.
Jei esate ramus, kodėl buvote išvarytas iš stadiono mače su „Banga“?
Buvau labai nepatenkintas tuo, kas vyksta aikštėje. Pasakiau teisėjui, kad „Banga“ kartoja pražangas, ir kad jis turi įspėti varžovą geltona kortele. Deja, teisėjas nelabai gerai kalba angliškai ir išvarė mane iš aikštės. Bet tai normalu, nes aš užsienietis.
Ar matote savo komandoje žaidėjų, turinčių galimybę kada nors užsivilkti „Barcelona“ ar „Arsenal“ komandų marškinėlius?
Kalbu ne apie „Klaipėdą“, o apie Lietuvą. Man pradėjus Klaipėdoje dirbti su jaunimu, kiti jauni žaidėjai atvyks čia, nes treneris čia duoda šansą jaunimui. Tai labai geras projektas, žinoma, ne mėnesiui ar dviems, reikia laiko. Jei būtų pinigų – viskas vyktų greičiau. Mano komandos žaidėjai 16 – 20 metų futbolininkai, daugelis dar lanko mokyklą ir treniruojasi po pamokų, todėl iš ryto dirbu su vienais žaidėjais, vakare su kitais. A lygoje labai sunku žaisti prieš kitas komandas, kuriose rungtyniauja 25 metų futbolininkai. Vyrai žaidžia prieš berniukus, tėvai prieš sūnus.
Ar įmanoma, kad „Klaipėda“ po kelerių metų taptų A lygos čempione?
Aš dėl to ir dirbu, bet bus labai sunku, reikia keisti viską: stadioną, treniruočių aikštę, reikia rėmėjų, o dabar Lietuvoje didelės bendrovės remia krepšinį. Daug dirbu, kad kas nors pasikeistų, klubo prezidentas mane palaiko. „Klaipėda“ turi turėti futbolo akademiją, kurioje žaistų 9–10 metų vaikai ir vilkėtų komandos marškinėlius. Kiek dabar matei vaikų su „Klaipėdos“ marškinėliais? Jei turėtume stiprų žaidėją, žaidžiantį dideliame klube, viskas pasikeistų, pinigai ateitų.
Prakalbote apie stadionus, ar neįbaugino lietuviški futbolo laukai?
Visi matėme mačą su pasaulio čempionais ispanais, kai visas pasaulis negailėjo blogų žodžių Lietuvai. Labai lengva peikti kitą valstybę. Bet dėl to buvo kalta ne federacija, kaltas oras. Žinoma, Lietuvai reikia bent vieno didelio stadiono, kuriame galėtų žaisti nacionalinė rinktinė. Gal Vilniuje, gal Kaune. Tiesa, būdamas Vilniuje mačiau prie prekybos centro statomą stadioną. Ar jis ne futbolui?
Ten statomas nacionalinis futbolo stadionas, bet statybos buvo pradėtos daugiau nei prieš dvidešimt metų.
Neee! Dvidešimt metų vienam stadionui?! Tai neįtikėtina! Oho, tai labai komplikuota. Mačiau Alytaus stadioną, jis mažas, jaukus. Jums nereikia didelių stadionų, talpinančių 18 tūkstančių žiūrovų, tiek žonių nesusirinks netgi per labai svarbias rungtynes, jūs prarasite pinigus. Daugiausia – 5 tūkst. vietų. Lietuvos stadionai turi būti skirti futbolo vystymuisi, tvarkingi, švarūs. Prieš 2014 metų Brazilijoje vyksiantį pasaulio futbolo čempionatą mes atnaujinome stadionus, padidinome vietų skaičių, bet žinome – kad jie vistiek bus pilni. Krepšinį Brazilijoje stebi vos keletas žmonių. Į 5 tūkst. vietų areną niekas neitų. Futbole – atvirkščiai.
Palyginkite lietuvišką ir brazilišką futbolą.
Tai visiškai skirtingos kultūros, skirtinga futbolo samprata. Brazilai pamišę dėl futbolo taip pat, kaip lietuviai pakvaišę dėl krepšinio. Visi domisi futbolu, ten viskas daug profesionaliau. Lietuvoje trūksta organizacijos. Pasaulyje nėra tokių dalykų, kad prieš prasidedant aukščiausios lygos sezonui prisijungtų dar dvi komandos: „Atlantas“ ir „Kaunas“. Tai nenormalu. „Žalgiris“, „Ekranas“, „Sūduva“ ir galbūt „Šiauliai“ – stipriausios komandos, o A lygoje žaidžia dvylika. Sunku išgyventi, todėl labai svarbu dirbti su jaunais žaidėjais, juos mokyti.
Mes krepšinyje turime dvi komandas, kurių susitikimai visada sukelia didžiulį susidomėjimą, o neretai ir konfliktus tarp sirgalių. Ar Brazilijoje yra kažkas panašaus futbole?
O, mano drauge, tai pavojinga. Žmonės ten tikrai pamišę dėl futbolo. Fanai kovoja tarpusavyje, po mačo nugalėtojų fanai pasilieka, kiti turi išeiti, jie negali būti drauge. Europoje į aikštę, o vėliau į persirengimo kambarius komandos išeina drauge. Brazilijoje tai neįmanoma, komandos išeina iš skirtingų stadiono pusių. Reikia tai pamatyti.
Jūsų mėgstamiausias futbolininkas brazilas?
Manai, kad Kaka? Pasakysiu tau tiesą. Nepaisant to, kad Brazilijos ir Argentinos futbolo priešprieša – didžiausia pasaulyje, Lionelis Messi – nuostabus. Jis geriausias žaidėjas pasaulyje. Jis daug nekalba, interviu duoda kartą per mėnesį, neverkia – kai jį pargriauna, jis stojasi ir žaidžia toliau, jo žaidimo stilius, koncentracija, driblingas, tai nuostabu. Šis futbolininkas žaidžia komandai. Skirtingai nei Christiano Ronaldo, šis žaidžia žiūrovams, sau, ne komandai. Wesley Schneideris, Mesutas Ozilis – geri. Galbūt po kelerių metų įvardinsiu lietuvį, bet dabar geriausias - Messi.
Kaip žmonės reagavo sužinoję, kad vykstate į Lietuvą?
Visi sakė, kad išprotėjau. Sakė, kad čia šalta, kad žmonės čia nemėgsta futbolo, bet tai netiesa, lietuviai myli futbolą. Man siuntė nuotraukas, informaciją apie Lietuvą, apie žaidėjus, FIFA reitingus. Bet aš sakiau, palaukite pusę metų ir aš atsiųsiu jums visą informaciją apie šią šalį. Man tai didelis iššūkis, bet vadovaujuosi principu: „Niekada neatsisveikink, kol nebaigei pradėto darbo“. Jei man dabar kas nors pasiūlytų dirbti dideliame klube – nesutikčiau, likčiau Lietuvoje. Čia reikia žmogaus, mokančio jaunimą. Mano žaidėjų akys spindi, todėl kasdien atiduodu visą save, ne tik dėl „Klaipėdos“, dėl Lietuvos, bet man reikia pagalbos visų, kurie myli futbolą.
Ar komandoje visi supranta angliškai? Nekyla problemų aiškinant naujus derinius?
80 proc. žaidėjų kalba angliškai. Tik penki futbolininkai ne. Mylint futbolą ir mokant anglų kalbą lengviau ne tik mane suprasti, bet ir išvykti kur nors į Agliją, į stiprų klubą ir pamatyti kitą futbolo pusę. Pas mus visi greitai mokosi, užtenka parodyti. Žinoma, mokant kalbą daug lengviau. Aš ir pats visada mokausi tos šalies kalbos, kurioje gyvenu. Galbūt po pusės metų kalbėsiu lietuviškai.
Kokius lietuviškus žodžius mokate?
Atsiprašau, ačiū, ačiū labai, sriubytė, cepelinai, žuvis. Kasdien mokausi ir sužinau naujų žodžių.
Kokį įspūdį paliko uostamiestis?
Klaipėda – labai smagus ir jaukus miestas. Mėgstu bendrauti, esu džentelmenas, žmonės mane čia pažįsta, čia jaučiuosi laisvai, mane visi palaiko, ne tik klube, bet ir už jo ribų. Tai atviras miestas. Žinai, viskas priklauso nuo žmogaus, jei esi atviras, elgiesi gražiai su žmonėmis, jie tave priima. Bet jei žmogus arogantiškas – niekas jam nepadės. Myliu Lietuvą, čia nuostabi gamta, nuostabūs žmonės, moterys – neįtikėtinos.
Tiesa, ne visi čia kalba angliškai, o tai būtina norint vystyti turizmą.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Nemėgstu naktinių klubų, atvykau čia dirbti, o ne linksmintis, be to, esu užsienietis, o padauginę alkoholio žmonės išprotėja, tad galiu turėti nemalonumų. Man patinka bendrauti, todėl mėgstu kavines. Prie šio staliuko ateinu kasdien, gyvenu netoliese, todėl kiekvieną rytą dešimtą valandą čia geriu kavą. Mėgstu eiti į kino teatrą, ten atsipalaiduoju, skaitau knygas.
Brazilijoje populiarūs šokiai, karnavalai. Ar pats esate geras šokėjas?
Aš labai geras šokėjas! Per karnavalus gyvenimas sustoja, visi pasineria į linksmybių sūkurį. Ypač mano mieste, Rio de Žaneire. Mes turime karnavalo šokių mokyklą, kur žmonės nuo dešimties metų pradeda mokytis šio amato. Tai lyg darbas, vos pasibaigus vienam karnavalui, pradedama rengtis kitam. Karnavalai labai svarbūs turizmui, todėl pasirengimas trunka visus metus. Brazilijoje vyksta trys pagrindiniai vakarėliai: karnavalai, Naujieji metai Kopakabanos paplūdimyje ir šokių festivalis liepą. Tada visa Brazilija sustoja.
Aš pats šoku sambą, bet šoku namie, savo malonumui. Štai kodėl brazilai turi tokius gerus futbolo įgūdžius – dėl šokių.
Šaltinis:sportas.info
