Klaipėdos „Atlantui“ nebereikalingas treneris Sebastienas Roquesas: „Svajoju likti Lietuvoje ir iškovoti titulą“http://www.sportin.lt/naujienos/futbolas/klaipedos-atlantui-nebereikalingas-treneris-sebastienas-roquesas-svajoju-likti-lietuvoje-ir-iskovoti-titula/" onclick="window.open(this.href);return false;
Praėjusį sezoną Klaipėdos „Atlanto“ ekipa gali drąsiai padalinti į dvi dalis – pirmąją ir antrąją. Pirmoje sezono pusėje „Atlantas“ retai pasipriešindavo varžovams, o bet koks taškas klaipėdiečiams būdavo tikra šventė. Vis tik įpusėjus sezonui komanda pakilo lyg feniksas iš pelenų ir ne tik finišavo aštuntoje čempionato vietoje, išvengdama iškritimo, bet ir sukūrė stebuklą Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės turnyre, kur eliminavo „Sūduvą“ bei žengė į pusfinalį.
Dabar „Atlanto“ svajonė apie Europos taures jau neatrodo utopija, o už tokią sezono pabaigą uostamiesčio futbolo gerbėjai labiausiai dėkingi turėtų būti be darbo likusiam pirmajam treneriui prancūzui Lietuvoje – Sebastienui Roquesui. Šis jaunas ir ambicingas treneris išskirtiniame interviu kaip niekada atvirai papasakojo apie praėjusį sezoną, santykius su vadovybe, nemalonųjį išsiskyrimą su „Atlantu“ ir talentingiausius Lietuvos žaidėjus. „Mano didžiausia svajonė – likti Lietuvoje ir iškovoti titulą. Myliu šią šalį“, - drąsiai sako klubo mūsų šalyje ieškantis strategas.
- Treneri, pusę sezono praleidote Klaipėdos „Atlanto“ ekipoje, ką galite pasakyti apie savo pirmąją patirtį mūsų šalies čempionate?, - pasiteiravome Sebastieno Roqueso.
- Tai buvo nuostabi patirtis dėl kelių priežasčių. Visų pirma, aš pirmą kartą per savo karjerą dirbau su klubu, rungtyniaujančiu aukščiausioje lygoje. Mūsų komanda buvo tarptautinė, tad susipažinau su skirtingomis asmenybėmis. Galų gale tai buvo nauja kultūra, taip pat ir man iki tol nežinotas čempionatas. Prieš atvykdamas apie jūsų šalį nežinojau nieko, tačiau po pusės metų galiu drąsiai sakyti, jog Lietuva mane maloniai nustebino gerąja prasme.
- Ko tikėjotės prieš atvykdamas į Klaipėdos „Atlantą“? Ar viskas ir buvo taip, kaip įsivaizdavote?
- Panašios komandos ir tikėjausi. Prieš man atvykstant į Klaipėdą visi manė, kad ši ekipa yra mirusi ir neturi jokių šansų išlikti A lygoje. Tai buvo didžiausias mano iššūkis pradėjus ją treniruoti. Klubo vadovas Romualdas Jonaitis norėjo, kad toli nukeliautume taurės pirmenybėse, tad sezono pabaigoje kartais dėl taurės teko aukoti A lygos rungtynes. Taip elgiausi todėl, jog savininkas aiškiai pasakė – svarbiausia taurė. Manau, dėl šios priežasties A lygoje praradome pakankamai daug taškų. A lygoje finišavome aštunti, o taurėje prasibrovėme į pusfinalį. Tai neblogi rezultatai komandai, kurią visi buvo nurašę kaip mirusią.
- Ką labiausiai prisiminsite iš praėjusio sezono Klaipėdoje?
- Labiausiai įstrigo keturi dalykai: Mano pirmoji diena komandos rūbinėje, kai nebuvo lengva, nes angliškai nebuvau kalbėjęs nuo kokių 20 metų; mūsų pergalė prieš „Sūduvą“ taurės ketvirtfinalyje – tai buvo neapsakomos emocijos; taip pat visi tie asmenys, kurie man žadėjo daug gerų dalykų sezono pabaigoje, tačiau... geriau to net neprisiminti... ir galiausiai Lietuva – nuostabi, miela šalis, kurią tikrai pamilau.
- Jums atvykus į „Atlantą“ komanda pradėjo žaisti kur kas geriau, nužygiavote iki taurės pusfinalio, užsitarnavote futbolo gerbėjų pagarbą. Dėl kokių priežasčių išsiskyrė Jūsų ir „Atlanto“ keliai? Ar nenuvylė tai, jog vadovybė pasirinko kitą trenerį?
- Klaipėdą palikau lapkričio 20 d., po mūsų paskutinių rungtynių su „Tauru“. Per tas devynias dienas aš tikrai sunkiai dirbau, daug kartų susitikau su komandos prezidentu tam, kad paruoščiau ateinančiam sezonui tris skirtingus planus: su mažu, vidutiniu ir dideliu „Atlanto“ biudžetu. Dirbau, planavau ir vietoje nesėdėjau, tačiau man išvykus į Prancūziją prasidėjo nemalonūs dalykai. Daugybę kartų skambinau, tačiau arba niekas nepakeldavo ragelio, arba neduodavo jokių paaiškinimų ar atsakymų. Prezidento daugybę kartų klausiau naujienų apie biudžetą ir planus, nes turėjau priklausomai nuo atsakymo pradėti dairytis futbolininkų Europoje, Afrikoje, Brazilijoje. Juk turėjau bent kažką žinoti.
Atsakymas visą laiką būdavo toks pats: „Treneri – ne, mes turime laukti.“ Apie tai, jog jie ruošiasi mane pakeisti, sužinojau po trijų savaičių, kai grįžau į Klaipėdą pasiimti likusių daiktų. Ir tai šias naujienas sužinojau tik todėl, kad vienas iš mano buvusių žaidėjų man atsiuntė nuorodą su straipsniu apie spaudos konferenciją, kurioje R.Jonaitis paskelbė apie naująjį trenerį. Man tuo buvo labai sunku patikėti, nes su šia komanda sunkiai ir nuoširdžiai dirbau labai prastomis sąlygomis.
Bet blogai kalbėti apie „Atlantą“ aš nenoriu, nes visų pirma jie man suteikė šansą dirbti tokiame lygyje, o taip pat aš labai gerbiu „Atlanto“ fanus – tiek „Vakarų frontą“, tiek ir kitus. Linkiu tik didžiausios sėkmės naujajam personalui, tikrai.
Kalbant apie priežastis, R.Jonaitis ir Vacys Lekevičius man paaiškino, kad jie tikrai norėtų, jog likčiau, tačiau naujieji investuotojai iš Rusijos nusprendė atvykti į „Atlantą“ su savo treneriu. Tokios buvo jų sąlygos. Aš nesu kvailas, aš GALIU suprasti pinigų galią tam, kad išgelbėtum komandą, tačiau negaliu suvokti vieno, negi neįmanoma bendrauti pagarbiau ir paaiškinti laiku kas, kaip ir kodėl vyksta? Aš lapkritį atmečiau du konkrečius pasiūlymus iš Šveicarijos ir Liuksemburgo, nes buvau tikras dėl savo ateities „Atlante“...
- Kai atvykote į komandą, ją papildė ir būrys legionierių. Tada „Atlantas“ pranešė, jog visi užsieniečiai žais be atlyginimų. Ar taip ir buvo – netgi toks futbolininkas, kaip Tino Lagatoras žaidė „už ačiū“?
- Tai ne visai tiesa, kai kurie žaidėjai gaudavo simbolinį atlygį. Vis tik tokie futbolininkai kaip Nathanas Smithas, Malikas N‘Daye, Marko Luburičius, tas pats Grecco bei Franckas Boissier atvyko į šį nuotykį „už ačiū“ – klubas suteikė tik stogą virš galvos. Manau, kad vidutinis atlyginimas praėjusiais metais tiek lietuviams, tiek užsieniečiams buvo apie 1000 litų per mėnesį. Kai kuriems žaidėjams taip pat buvo suteikiamas maistas bei gyvenamoji vieta.
- Dabar jau aišku, kad „Atlanto“ ekipoje nebedirbsite. Ar tai reiškia, jog visi komandos turėti legionieriai paliks tiek „Atlantą“, tiek ir Lietuvą?
- Nežinau, nenoriu kalbėti žaidėjų vardu. Jei jie nuspręs grįžti į Lietuvą, galės grįžti, juk tai ne mano gyvenimas. Aš esu treneris, ne agentas ar žaidėjų menedžeris, tad nuo manęs tai nepriklauso. Žinoma, pažįstu labai daug futbolininkų, kurie norėtų kartu dirbti, tačiau tik tiek. Ši dalis jau ne mano darbas. Tačiau aš linkiu tik paties geriausio visiems futbolininkams.
- Kas jums labiausiai patiko lietuviškame futbole ir kuriose srityse mes turėtume labiausiai pasitempti?
Daugelis komandų Lietuvoje bando žaisti gero lygio futbolą, tai yra geras ženklas. Taip pat čia egzistuoja „Fair Play“ tarp žaidėjų ir fanų, tai džiugina, to niekada nemačiau Prancūzijoje. Problemų yra – infrastruktūra, tušti stadionai, būtent tai labiausiai krenta į akį. Taip, žinau, lietuviams labiau patinka krepšinis, tačiau po kurio laiko, kryptingai dirbant ir gerus rezultatus demonstruojant reprezentacinei šalies futbolo rinktinei, įmanoma į futbolą pritraukti daugiau žmonių. Jei futbolo rungtynės būtų savotiškas „šou“, galbūt Lietuvos žmonės pakeistų savo nuomonę apie mėgstamiausią sporto šaką.
Skirtumų tarp lietuviško futbolo ir šios sporto šakos Prancūzijoje yra labai daug, tai – savaime suprantama. Prancūzijoje tai sporto šaka numeris vienas ir mažiau nei 15 000 žiūrovų stadionuose nebūna. Palyginimui mažiausias biudžetas Prancūzijos aukščiausioje lygoje šiemet buvo pas „Ajaccio“ – tik... 26 milijonai eurų! Kai tokie skaičiai, lyginti lygių nelabai ir galima, nes juk nepasikviesi į Lietuvą elitinio žaidėjo, neturėdamas tam resursų. Vis tik manau, kad lygis Lietuvoje gali išaugti. Tam reikia teisingo ir kryptingo darbo tiek klubuose, tiek rinktinėse, tiek akademijoje.
- Pakalbėkime apie žaidėjus, su kuriais jums teko dirbti „Atlante“. Kurie futbolininkai šiame sezone žengė didžiausią žingsnį į priekį? Kurie jauni lietuviai jums paliko didžiausią įspūdį?
- „Atlante“ žaidėme su labai daug jaunų futbolininkų. Visi šie vaikinai turi dar labai daug kur tobulėti ir aš tikrai labai tikiuosi, kad „Atlantas“ ir toliau dirbs šia kryptimi, nes tai fantastiškas šansas vienai komandai išlaikyti tikrai daug labai jaunų, tačiau geros kokybės futbolininkų.
Man asmeniškai Gerardas Žukauskas yra viena iš Lietuvos čempionato ateities žvaigždžių, o galbūt net daugiau. Jis žaidžia gero lygio futbolą, yra techniškas ir tikrai subrendęs kaip 18-metis. Justas Vilavičius taip pat įdomus žaidėjas su neįtikėtina technika, puikiu driblingu, labai stipriomis tiek kaire, tiek dešine kojomis, artimu ir tolimu perdavimu, tačiau.. turi ir toliau labai sunkiai dirbti, nes kartais į treniruotes žiūri ne taip rimtai, kaip turėtų.
Markas Beneta mane nustebino sezono pabaigoje, kai pastačiau jį į dešiniojo gynėjo poziciją. Jam reikia ir toliau įrodinėti savo vertę šiame sezone, potencialas tikrai yra. Bet aš tikrai nenoriu pamiršti visų kitų žaidėjų, kurie padėjo „Atlantui“.
Apskritai Lietuvoje man tikrai labai patinka Ernestas Veliulis iš „Kruojos“, išskirtinis žaidėjas, taip pat kaip ir Evaldas Grigaitis iš „Bangos“. Tačiau, žinoma, labai skiriasi jų amžius. Mano nuomone jie turi labai didelį potencialą ir vieną dieną galbūt padės ir Lietuvos rinktinei.
- Norėtumėte likti Lietuvoje? Gal jau bendravote su kitomis komandomis mūsų šalyje, galbūt kažkas rodo susidomėjimą?
Taip, tai tiesa, aš tikrai labai noriu likti Lietuvoje, tai yra neabejotinas mano prioritetas. Aš myliu šią šalį ir mano žmonai Lietuva taip pat patinka. Darosi baisu net pagalvojus, kad mano kelionė Lietuvoje gali būti baigta, juk aš parašiau tik vieną istorijos dalį, o dar liko kita! Aš niekada neprarandu motyvacijos ir neabejoju, jog galėčiau pilnai atsiduoti ir kitai lietuviškai komandai. Tiesiog šiuo metu neturiu raktų nuo reikiamų durų ir negaliu dirbti. O gaila. Pradėjau kalbėti su klubais, tačiau laukiu kažko konkretesnio. Jei sulaukčiau pasiūlymo, tikrai labai rimtai jį apsvarstyčiau. Tikiu Lietuvos futbolo ateitimi. Turiu kontaktų ir Prancūzijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, tačiau pasikartosiu – mano svajonė yra likti Lietuvoje ir pamėginti laimėti titulą.
