Sandro Grande: „Mano tikslas – su komanda laimėtas čempionatas“Algis Vaškevičius
http://www.fksuduva.lt/index.php/naujienos/naujienu-archyvas/388-sandro-grande-mano-tikslas-su-komanda-laimtas-empionatasPaklaikęs dėl futbolo – taip trumpai galima būtų pavadinti šį sezoną „Sūduvoje“ žaidžiantį italų kilmės kanadietį Sandro Grande. Ilgo ir išsamaus pokalbio metu žaidėjas mandagiai ir nuoširdžiai atsakinėjo į visus, kartais ir ne itin malonius klausimus, bet jo akys iš karto užsidegdavo, kai kalba pasukdavo link futbolo aikštelės ir kamuolio.
„Mano tėvai buvo jauni žmonės, kai iš Italijos emigravo į Kanadą, Monrealio miestą. Tai, kad esame italų kilmės, matyt ir lėmė pomėgį futbolui. Buvau vos ketverių metų, kai jau žaidžiau pirmojoje komandoje – kiti žaidėjai ten buvo šešerių metų amžiaus. Futbolą žaidė ir mano brolis, ir sesuo. Kiek save atsimenu, visada varinėjau kamuolį“, -- šypsosi 32 metų kanadietis.
Baigęs pirmuosius mokslus, Sandro planavo išvažiuoti mokytis į kokį nors universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, norėjo studijuoti kompiuterių mokslus, bet, sulaukęs aštuoniolikos, išvyko žaisti futbolo į Italiją, kur žaidė ketvirtosios lygos komandoje. Žaidėjas buvo pastebimas aikštelėje, turėjo nemažai fanų, jam netrūko žiniasklaidos dėmesio.
Jis buvo pastebėtas patyrusių futbolo specialistų ir 1999 metais atsidūrė Italijos elitinės lygos komandoje „Brescia“, kur tuo metu žaidė tokios žvaigždės kaip Roberto Baggio, Andrea Pirlo, Josep Guardiola ir kiti. Tiesa, pagrindinėje komandos sudėtyje žaidėjas pasirodė neilgai, netrukus buvo iškeistas į dabar antrojoje Italijos lygoje žaidžiančią „Frosinone“ komandą, vėliau pateko į dar žemesnės lygos komandas. Sandro kantriai laukė, kada galės grįžti į „Brescia“, kuriai priklausė.
„Ruošiausi grįžti 2001 metais į pagrindinę „Brescia“ sudėtį, bet tuo metu keitėsi pinigai – Italijos lyros pavirto eurais, komandų biudžetai labai sumažėjo, atsirado finansinių problemų ir mano kontraktas buvo nutrauktas. Likau be klubo, buvau labai įpykęs ir nusivylęs, nes man buvo tik 22-eji metai ir degiau noru žaisti. Nieko kito nebeliko, kaip vėl grįžti į gimtąjį Monrealį“, -- pasakojo kanadietis.
Po septynerių metų pertraukos sugrįžęs į Kanadą, vaikinas tais metais jis pradėjo žaisti aukščiausioje Kanados futbolo lygoje, jo komandai 2004-aisiais pavyko laimėti šalies čempionatą, kuriame žaidė 15 vienuolikių.
Sandro buvo pakviestas ir į nacionalinę Kanados futbolo rinktinę, kurioje iki šiol sužaidė 12 rungtynių. Labiausiai įsiminė draugiškas susitikimas su Ispanijos komanda, kai jam pavyko įmušti įvartį. „Turiu tų varžybų vaizdo įrašą, kartais pasižiūriu, malonu prisiminti tas akimirkas“, -- prisipažino žaidėjas.
2005 metų sezoną Sandro praleido Norvegijoje, kuri, kaip sakė, yra labai graži, bet labai brangi šalis. Žaidė Stavangerio „Viking“ klube, vėliau – nedidelio Molde miesto komandoje, kur 2006-aisiais pasirodė aštuoniolikoje iš 26 varžybų. Kanadiečiui teko žaisti ir UEFA taurės varžybose, bet jo karjerą nutraukė abiejų kojų raiščių operacija 2007 metų antrojoje pusėje, kai teko praleisti beveik metus ant atsarginių suolelio. Po gydymosi jis į aikštelę Norvegijoje negrįžo – vėl parvyko į namus, kur Monrealio priemiestyje turi nuosavą namą. Jame dabar gyvena jo žmona, fizinio lavinimo mokytoja Tania ir dvejų metų duktė.
„Žaisti vėl norėjau, tad Monrealio „Impact“ komandoje, su kuria pasirašiau trejų metų kontraktą, jaučiausi gerai, teko daug laiko praleisti aikšetėje. Žaidėme savo šalies čempionų lygoje, karjera klostėsi puikiai, kol nenutiko tas nelemtas incidentas“, -- pasakojo Sandro.
Apie netikėtą jo išvykimo iš Kanados priežastį jau buvo rašyta Lietuvos spaudoje – „Impact“ klubą žaidėjui teko palikti dėl to, kad rungtynių metu užpuolė komandos draugą Mauro Biello ir jį smaugė.
„Šimtus kartų po to įvykio vėl ir vėl tarsi kino juostą prisimindavau tą epizodą. Tuo metu komandai prastai sekėsi, mes pralaimėdavome daug silpnesnėms komandoms. Visų nervai buvo įtempti, o tų nelemtų rungtynių metu už nugaros prabėgdamas žaidėjas pasakė mano adresu įžeidžiančią frazę. Sureagavau spontaniškai – sugriebiau jį už gerklės, bet tai truko vos sekundę, ir to momento niekas net nepastebėjo, teisėjai nesustabdė rungtynių, buvo žaidžiama toliau. Tačiau tą akimirksnį spėjo užfiksuoti šalia buvęs fotografas, ir kai rytojaus dieną nuotrauka pasirodė spaudoje, kilo didžiulis skandalas“, -- pasakojo Sandro.
Klubo vadovai nutraukė kontraktą, nesumokėjo žaidėjui pinigų ir pašalino jį iš komandos, nors fanai, kurių varžybose susirinkdavo apie 15 tūkstančių, kaip pasakojo Sandro, labai jį palaikė, per rungtynes, kai Sandro jau nebuvo aikšelėje, skandavo jo vardą. Teisininkai jam patarė bylinėtis ir aiškino, kad FIFA komisijoje tikrai laimėtų, bet Kanadoje FIFA sprendimų priimti negali, todėl neliko nieko kito, kaip nuleisti rankas.
„Buvau labai skaudu ir pikta. Nors esu italų kilmės, bet tikrai ne karštakošis, ne tokio audringo temperamento, kaip įsivaizduojami italai. Futbolo aikštelėje iki šiol vos vieną kartą esu gavęs raudoną kortelę. Gyvenime dar kartą nepasisekė, bet noras žaisti futbolą niekada nedingo. Buvo aišku, kad darbo Kanadoje negausiu, nes visi man primindavo tą incidentą, tad teko vėl dairytis į kitas šalis“, -- sakė žaidėjas.
Paklaustas, ar jis bandė susisiekti su fotografu, kuris padarė minėtą nuotrauką, Sandro sakė, kad pasiuntė jam elektroninį laišką, kuriame paaiškino, kad dėl tos nuotraukos neteko darbo, šeima liko be pragyvenimo šaltinio, o jam neliko veitos Kanadoje. Fotografas paaiškino, kad tik dirbo savo darbą ir atsiuntė Sandro visas to atsitikimo nuotraukas.
„Pernai vėl pradėjau žvalgytis, kur galėčiau žaisti. Buvau Kinijoje, bet supratau, kad tai ne man, per daug jau skirtingas mentalitetas. Šiaurės Amerikoje bent 4-5 komandos taip pat nepriėmė manęs dėl jau minėto incidento. Agentas iš Latvijos pasiūlė pasidairyti Rusijoje, bet ten pageidaujama kiek jaunesnių žaidėjų, kuriems dar nėra trisdešimties. Po to žvilgsnis nukrypo į Baltijos šalis, ir taip vasario mėnesį išgirdau apie galimybę žaisti Lietuvoje, o dabar štai esu Marijampolėje“, -- teigė kanadietis.
Marijampolėje jis dar tik trys savaitės, tad dar nedaug gali pasakyti apie Lietuvą ir Sūduvos sostinę. Tiesa, jis jau spėjo atkreipti dėmesį į geras žaidimo ir treniruočių sąlygas, jau išmoko keletą lietuviškų žodžių ir frazių. Jis sakė žinąs, kad lietuviai neblogai žaidžia futbolą, žiūrėjo mūsų nacionalinės rinktinės kovas su italais, anksčiau yra su „Molde“ komanda rungtyniavęs Rygoje su „Skonto“, žino Baltijos šalių atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos istoriją.
Sandro pažįsta dar vieną kanadietį, žaidžiantį Lietuvoje – „Ekrano“ futbolininką Stepheną Ademolu, su kuriuo kelis kartus yra kartu rungtyniavęs Kanados nacionalinėje rinktinėje. Marijampolė po 3 milijonus gyventojų turinčio Monrealio žaidėjui atrodo mažas ir ramus miestas, tad laisvalaikį Sandro leidžia prie kompiuterio, susirašinėja su šeima ir draugais, taip pat dažnai apsilanko parduotuvėje, kur perka maistą. Jis prisipažino, kad mėgsta itališką maistą, kurį pats dažnai pasigamina namuose.
„Man patinka komandos vyriausiasis treneris, kuris yra tikras profesionalas, jau susidraugavome ir su kai kuriais žaidėjais. Manau, kad viskas bus gerai, o sau keliu pagrindinį uždavinį – žaisti „Sūduvoje“ kuo geriau, nes ši komanda, manau, gali pakovoti dėl pačių aukščiausių apdovanojimų. Tiesa, dar tik sezono pradžia, dar pasitaiko daug neišnaudotų progų, bet ateityje, manau, žaidimas tik įsibėgės“, -- įsitikinęs saugas.
Susitarėme su Sandro vėl pasikalbėti sezono pabaigoje ir aptarti, ar pavyko įgyvendinti tai, kas planuota, ar iki šiol jam visiškai nežinoma Marijampolė tapo kiek artimesnė ir ar jam pavyko padėti „Sūduvai“ įgyvendinti slaptas svajones.
