Tarybinių laikų vaikaihttp://www.sviesosnamai.lt/?page_id=395Buvo laikai…
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.
Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.
Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos
neužsirakindavo niekada.
Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių.
Niekam negalėjo šauti į galvą dvirka važinėti su šalmu. Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.
Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!
Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus
išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą.
Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate?
Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.
Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.
Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.
Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų,
kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio
filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų
taip pat nebuvo!
Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vokdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudykdavo.
Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.
Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!?
Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę,
atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis.
Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…
Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.
Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites!
O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi!
Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!
O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana“?!
Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!“
O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas!
Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli…vaistai!
Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!“ Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų…
Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?
Avalynės šaukštas – arkliukas…
Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius „Rubin“ – imi reples ir bim-bim-bim!
Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote
–„Septyni pasaulio stebuklai!“ Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų.
Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.
Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!
Būdavo – namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai -
iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga
Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…“ Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!
O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo juodaodis, o be to nepilnametis!
Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje.
Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…
(autorius nežinomas)
