http://www.kurjeris.lt/Aktualijos/Zmones/Tauragiskis-Cikagoje-jauciasi-tikras-lietuvis" onclick="window.open(this.href);return false;
Emigracija – reiškinys, pažįstamas tikriausiai kiekvienai lietuvių šeimai. Kas dėl gardesnio kąsnio, kas dėl neteisybės ar pralaimėjimo jausmo, kas tiesiog smalsumo vedami, išvyksta tęsti savo gyvenimiškos rutinos svečion šalin. Pasiseka likusiems gimtinėje namiškiams, jei emigracijos kelias nuveda į kaimyninę šalį: šiais laikais susisiekimas yra mažiausia problema. Bet kai šeimas išskiria Atlanto vandenynas – sūnaus, brolio, draugo gali sulaukti tik po dešimtmečio. Vieno savo krašto atstovo Tauragė sulaukė po dvylikos metų.
Čikagoje teko dirbti įvairius darbus Linas Jakovlevas – buvęs futbolininkas, veržlus ir niekada vietoje nenustygstantis žmogus. Toks jis buvo gyvendamas Lietuvoje, toks jis ir dabar – aktyvus Čikagos bendruomenės narys. Gimęs ir augęs Tauragėje, pasiblaškęs po visą mūsų kraštą, vieną dieną neaplenkė JAV ambasados Vilniuje.– Jaučiausi tiesiog sutrikęs, dėl senų sveikatos problemų nebegalėjau išgyventi tik iš sporto. Gavau pusmečio vizą ir per pažįstamų pažįstamus nuvykau pirmiausia į Niujorką. Ten užsidirbau pinigėlį kitą ir išvykau į lietuvių taip mėgiamą Čikagą. Teko dirbti įvairiausius darbus – nuo kelių tiesimo ir picų išvežiojimo iki tolimųjų arba artimųjų reisų vairuotojo. Kiek įsitvirtinęs pasikviečiau į JAV ir savo merginą bei brolį, keletą draugų. Mama atvyksta, pabūna 2–3 mėnesius ir vėl lekia į Lietuvą – vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau įsitvirtinti užsienio šalyse. Šiuo metu su drauge jau auginame 4 metukų dukrytę, pradedame šeimos verslą. Vieną dieną nusprendžiau, kad užteks dirbti kitiems – patys su draugu pradėjome pardavinėti sunkvežimius. Dabar norime įkurti savo pervežimų įmonę. Žengiame pirmuosius žingsnius, – apie savo įsikūrimą JAV pasakojo Linas. Jaučiami kultūrų skirtumai Šiandien Linas jaučiasi įsiliejęs į amerikiečių kultūrą. Paklaustas, kaip jautėsi tik nuvykęs, kokius pastebėjo kultūrinius skirtumas, nusijuokė. Pirmiausia ir vėl reikėjo susitaikyti su tuo, kad futbolas – ne populiariausia ir ne pirmoji galingosios supervalstybės sporto šaka. Reikėjo priprasti prie kitokio bendravimo būdo – amerikiečiai nelabai svečiuojasi vieni pas kitus, kaip Lietuvoje įprasta. Jie visada stengiasi išeiti iš namų, kažkur dalyvauti. Kiekvienas renginys primena didžiulį šou. Linas vis kartojo, kad jam sunku grįžus priprasti prie lėto tauragiškių tempo. Juk čia net kino teatro nėra, kas visai nesuprantama, nes amerikiečiai be šios pramogos, kad ir kaimo vietovėje, neištveria nė savaitės. Tačiau tos šypsenos, tas ekstravertiškumas nereiškia, kad tarp žmonių egzistuoja šiltesni santykiai. Priėmimas savo namuose, pavaišinimas, pagalbos rankos ištiesimas, Lino nuomone, kuria tikrus, artimus santykius. Beje, ir lietuviškas maistas jam yra kur kas skanesnis.– Aš gyvenu JAV, o jaučiuosi kaip Lietuvoje: mane supa lietuviai, elgiuosi kaip lietuvis, viską darau taip, kaip daryčiau savo gimtinėje. Rojaus nėra niekur – vieni pliusai čia, kiti ten, – apibendrino savo savijautą svečioje šalyje Linas. Paklaustas, ar ketina kada grįžti gyventi į Lietuvą, Linas sudvejojo, bet pateikė sąlyginį atsakymą.– Norėčiau gyventi Lietuvoje, bet grįžčiau tik turėdamas konkretų, apčiuopiamą planą bei pajamų šaltinį, kad ir likusį užsienyje. Nesuprantu tų žmonių, kurie meta viską, ką susikūrė ten, išeivijoje, ir nusipirkę namą, žemės, grįžta į Lietuvą. Lietuvoje teko žaisti įvairiose komandose Susitikdama su L.Jakovlevu jau žinojau, kad pokalbis greičiausiai pasisuks apie futbolą. Treneris Jonas Stažys įvardino Liną kaip puikų puolėją, kuriam pasiekti pačių didžiausių aukštumų nepasisekė dėl nelemtos avarijos. Aštuoniolikmetis įgijo puikią sportinę formą. Linas ir buvo pakviestas į jaunių Lietuvos futbolo rinktinę (buvo galimybė žaisti ir Olimpinėse žaidynėse), tačiau papuolė į avariją. Apie tai Linas nenorėjo kalbėti, tad iškart nukreipiau kalbą kita linkme, paklausdama, nuo ko prasidėjo draugystė su futbolu, kokia buvo jo, kaip sportininko, karjera.– Tauragė, kaip ir Kaunas, yra futbolo miestas. Tėtis nusivežė į legendinio „Žalgirio“ varžybas, ir tai buvo galutinis „kabliukas“. Pirmąsias savo treniruotes lankiau pas J.Stažį, vėliau treneriu tapo Jaunutis Šetkus. Po to prasidėjo klubinė karjera – blaškiausi po visą Lietuvą, atstovavau įvairių miestų klubams. Aukščiausiu karjeros tašku galėčiau įvardinti žaidimą Kauno „Inkaro-Grifo“ komandoje. Ši komanda tapo čempione, tačiau medalio, deja, taip ir negavau. Nors ir puikiai, bet rungtyniavau tik pirmąją sezono dalį. JAV mėgėjų futbolas prilygsta profesionaliam Lietuvoje Tik atvykęs į Niujorką, jau pirmąją dieną Linas gainiojo kamuolį kartu su meksikiečių kilmės vaikinais. JAV aktyviai sportavo dar 2–3 metus. Tai, kas Čikagoje laikoma mėgėjų futbolu, Lietuvoje prilygtų profesionaliam.Šiuo metu JAV statomi nedideli europietiškam futbolui skirti stadionai. Nedideli, aišku, Amerikos mastu, Lietuvoje tokių stadionų kol kas nėra (16–18 tūkstančių sėdimųjų vietų). Didžiausi stadionai vis dar labiau daugiafunkciniai – juose vyksta ne tik europinio, bet ir amerikietiškojo futbolo varžybos. Linas teigia, kad amerikiečiai draugai, kartą išvydę internetu transliuojamas Lietuvos taurės varžybas, nustebo, kad tokiame Čikagos vidurinių mokyklų lygį atitinkančiame stadione gali žaisti aukščiausiosios lygos komandos.Amerikiečiai į futbolo varžybas eina labiau ne dėl rezultato, o dėl įvairių pramogų jų metu – konkursų ar fejerverkų. Linas pateikė konkretų pavyzdį: Davido Beckhamo 5 metų paslaugos Los Andželo „Galaxy“ klubui kainavo apie 250 milijonų dolerių, ir „pirkinys“ atsipirko jau po metų. Amerikiečiai moka daryti šou ir pritraukti žiūrovus į stadionus. Čikagoje futbolo neužmiršo Be verslo, Linas turi nemažai kitos veiklos. Atvykęs į JAV, žaidė žymiajame gilias tradicijas turinčiame Čikagos lietuvių futbolo klube „Lituanica“, o šiuo metu jį, pakeitusį pavadinimą į „Liths“, treniruoja. Rungtyniauja veteranų lygoje, turi teisėjo licenciją, leidžiančią teisėjauti mokyklų ir klubų lygos varžyboms. Anksčiau Linas teisėjaudavo kiekvieną dieną, šiuo metu tam laiko lieka vis mažiau. Už vienas rungtynes mokama 60 dolerių. Ilgą laiką tauragiškis treniravo mokinius (pedagogo diplomas JAV nereikalingas), kol galiausiai nusprendė, kad verta Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, įsteigti privatų vaikų futbolo klubą „Victory“. Jame treniruojasi daugiau kaip dvidešimt 6–18 metų vaikų ir jaunuolių, didžioji dalis – lietuviai.Už jaunojo futbolininko treniruotes tėveliai pakloja 100 dolerių per mėnesį.– Tai labai mažai, jei atsižvelgsime į tai, jog mes gyvename Čikagoje. Didesniuose klubuose besitreniruojančių vaikų tėveliai moka apie 2500 dolerių per metus, – sakė tauragiškis.Linas gailisi vieno – kad po tiek laiko parvykęs į Tauragę nespėjo pailsėjo. Vienas grįžimo tikslų buvo pasiūlyti keletą amerikiečių futbolininkų mūsų miesto komandai „Tauras“. Atsisveikindamas palinkėjo visiems sėkmės, kantrybės, vienas kitam padėti ir nuolat siekti gyvenime ko nors daugiau.
