Prie futbolo revoliucijos Utenoje prisidėjęs V. Rastenis: be vaikų joks klubas nėra tikras klubas
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/9/235184/prie-futbolo-revoliucijos-utenoje-prisidejes-v-rastenis-be-vaiku-joks-klubas-nera-tikras-klubas" onclick="window.open(this.href);return false;
„Reikia įsikalbėti“, – jau po pokalbio juokauja Vaidotas Rastenis. Devynerius metus Lietuvos masinio futbolo asociacijoje praleidęs specialistas apie futbolą gali kalbėti valandų valandas. Ilgus metus vaikščiojęs po futbolo organizacijų koridorius 38-erių pašnekovas pernai vasarą sugrįžo prie savo šaknų – į gimtąją Uteną. Ir ten kelrode žvaigžde vis didesniam skaičiui jaunimo jau penktus metus tampantį „Utenio“ klubą.
Tik pasibaigus itin prastam Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymui Tautų lygos turnyre jos treneris Edgaras Jankauskas akcentavo, kad Lietuvos futbolo problemos yra sisteminės, o pradėti reikia vaikų trenerių ruošimo bei sąlygų sudarymo jauniesiems. Tokios pat nuomonės laikosi dar prieš paskutines dvikovas šiame turnyre kalbintas rinktinės trenerio asistentas Rokas Garastas. Tiesa, jis priduria, kad šviesulių taip pat esama ir parodo į vieną pavyzdį Lietuvoje – Uteną.
„Turime gerą pavyzdį Utenoje, kai yra nuo pagrindų statoma futbolo sistema – šiuo metu vaikų pritraukimo skaičius yra net per didelis, nes nebelieka kitoms sporto šakoms. Tai galima padaryti kiekviename mieste sukuriant tam tikrą kultūrą ir parodant, kad tai gali būti smagu futbole“, – LRT.lt yra sakęs R. Garastas.
Tiesa, tokį masiškumą paskatino ir gana karti patirtis. Dar pernai su vien tik iš legionierių per vasaros perėjimų langą sudaryta pirma komanda bandė pagriebti už nebloga finansine injekcija galėjusios tapti atrankos į europinius turnyrus šiaudo. Galiausiai užsibrėžto tikslo nepasiekęs jau 85 gyvavimo metus skaičiuojantis klubas atsisakė tokių tiesmukiškų planų, prieš tai atleidęs ar paskolinęs komandos lietuvius, jis išgrūdo lauk ir legionierius, metė didžiulį kritikos akmenį į A lygos organizatorių daržą ir pasitraukė kiek į šešėlį – iš A į I-ą lygą.
„Tai yra įrodymas, kad kai nesilaikai nusistatytų tikslų, nepaisai vertybių, nusprendi rizikuoti, tai ir gaunasi tokie rezultatai. Mes pripažįstame, kad tai buvo nesėkmingas bandymas ir mes vėl atsigręžiame į akademiją“, – pripažįsta V. Rastenis, kuris „Utenio“ klubo duris, bet jau kaip žaidėjas, buvo pravėręs dar paauglystėje.
Šį sezoną „Utenis“ užbaigė būdamas jau ne A, bet I-os lygos turnyrinės lentelės viduryje. Tačiau jau tik su trimis legionieriais. Nepavykęs bandymas paliko ir šiek tiek nuoskaudos dėl jaunimo ugdymo. Ne dėl to, kad vien tik į legionierius 3 tūkst. vietų „Utenio“ stadione žvelgiantys vaikai galėjo nematyti ten vietos sau, bet dėl to, kad buvo galima pasisemti kur kas daugiau žinių.
„Legionierių atvažiavimas, nemanau, kad būtų buvus didžiulė problema akademijai. Galbūt ji per mažai išnaudojo situaciją, nes su jais dirbęs treneris Davidas Compania anksčiau buvo jaunimo treneris – Kinijoje steigė akademijas ir yra žmogus, tikrai turintis patirties. Galbūt norėjosi šiek tiek daugiau. Nors jo požiūris skiriasi nuo mūsų naudojamos sistemos, bet Aurelijus Skarbalius mėgsta sakyti, nėra vienos tobulos sistemos – visada reikia semtis patirties, kad galėtum geriau išnaudoti turimus resursus“, – LRT.lt teigia nuo 2006 metų su masinio futbolo projektais Lietuvos futbolo federacijoje pašnekovas.
Apie Vilniaus „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio poste šiemet vos pusmetį išsilaikiusį Aurelijų Skarbalių pašnekovas užsimena ne veltui. Jis klube dirba konsultantu sporto reikalais, tačiau svarbiausias jo nuveiktas darbas – bendros treniravimo sistemos įvedimas.
„Kiekviena sporto mokykla turi turėti aiškią metodiką. Mes dirbame pagal „Auri-Dohm“ metodiką. (...) Ji įneša užtikrintumo – treneriai dirba pagal vieną sistemą, tada nueina į seminarą, metasi į kitą, tad mūsų sistema leidžia išlikti ant bėgių. (...) Vaikų ir jaunių akademijos norėtų dirbti pagal „Anderlecht`o“ metodiką. Manau, kad nesvarbu, kokia ji, svarbiausia, kad ji būtų aiški, suprantama. Reikia žinoti, kokiomis vertybėmis vadovaujiesi, kokia yra tavo misija. Mūsų klubo misija – bendruomenė, visų įtraukimas, ką turime ir akcentuoti. (...) Kai įvyko tas lūžis po Aurelijaus įsikišimo, tai malonu žiūrėti į tuos trenerius, kurie atėjo iš sporto centro, kurių požiūris pasikeitė ir darbo vaisiai jau stebina“, – apie kolegą ir jo indėlį klube atsiliepia pašnekovas.
Būtent su trenerių kvalifikacijos kėlimu jis ir sieja futbolo populiarumo proveržį gimtajame mieste. Dabar vėl į svarbiausią savo piramidės dalį atsigręžęs klubas siekia, kad daugiau nei pusė pagrindinės komandos būtų akademijos auklėtiniai.
„Akademija yra „Utenio“ klubo pagrindas, į kurį daugiausiai dėmesio ir biudžeto lėšų nueina. Be akademijos, be vaikų joks klubas nėra tikras klubas. Nes visi klubai, į kuriuos Lietuvos klubai norėtų lygiuotis, yra pilnos struktūros klubai – nuo vaikų iki suaugusiųjų“, – jaunimo svarbą akcentuoja pašnekovas.
Ir iš tiesų, Utenoje – smagu. 25 tūkst. gyventojų mieste į akademiją kasdiena sugūžėja maždaug 250 vaikų, iš kurių 40 – mergaitės. Dar antra tiek apie „Utenį“ sužino jau darželiuose. Nors žvelgiant į jaunimo komandų sąrašą, dar yra baltų dėmių, tačiau reikalai pamažu juda, o po šešerių metų, anot pašnekovo, bus galima pasikalbėti apie visiškai užpildytą klubo piramidę. O masiškumas itin reikalingas, nes, anot V. Rastenio, vos 0,2 proc. futbolininkų yra aukščiausio lygio, o apie 2 proc. išgyvena iš futbolo, tad turint daugiau pasirinkimo ir konkurencijos galima tikėtis saldesnių vaisių. Tiesa, visų pirma reikia, kad būtų smagu.
„Atrankų šešiamečiams tikrai nereikia, nes masinis futbolas yra svarbiausias – kad vaikai žaistų, judėtų. Neseniai teko lankytis Švedijoje, kur teko su susitikti savivaldybės, klubų, federacijos atstovais. Daug kur jų nuomonė skiriasi, bet sutampa dėl vieno dalyko – vaikų atrankos iki 13-os metų yra didžiausias absurdas, nes niekas negali pasakyti, ar iš 12-mečio bus futbolininkas. Buvo pateiktas „Barcelonos“ akademijos pavyzdys, kai ji turi tik vieną žaidėją savo struktūroje, kuris į ją atėjo 8 metų amžiaus. Visi kiti žaidėjai į klubo struktūrą atėjo būdami 14–16 metų. Panašiai yra ir Švedijoje“, – LRT.lt pasakoja V. Rastenis.
Klubui ir jo akademijai pritraukti daugiau žmonių padeda ir tai, kad apie jį sužino vis daugiau labiau pažeidžiamų jaunų asmenų.
„Gera praktika su darželiais – treneriai ir aš pats einu skaityti pasakų į juos, taip pat turime tradiciją surengti dienos lauko darželį stadione. Tai ryšio, pasitikėjimo užmezgimas. Taip pat svarbu įtraukti moteris, kurios nori žaisti futbolą – jų irgi daugėja. Futbolas nėra vien tik fiziškai pajėgų, sveikų vyrų sportas. Tai pats demokratiškiausias sportas, jį gali žaisti visi. Kiekvieną penktadienį susitinkame su kompleksine negalią turinčiais vaikais, kurie pas mus sportuoja“, – gerąsias praktikas vardina pašnekovas.
Tačiau turint gerų norų reikia ir tvirto finansinio užnugario. Veikloms, kurios neneša daug pelno, išlaikyti itin padeda ir tai, kad klubo dalininkė be Artūro Gimžausko (45 proc.) ir Kastyčio Valantino (22 proc.) yra ir rajono savivaldybė. Trečdalį klubo akcijų turinti vietinė valdžia nemažai remia klubą – jos parama sudaro daugiau nei pusę biudžeto, o kaip jį panaudoti sprendžia ir valdyboje esantys savivaldybės atstovai.
Utenoje išmoktas pamokas V. Rastenis šiemet norėjo atsinešti į Lietuvos masinio futbolo asociacijos, kurioje pradėjo dirbti dar 2009 metais, prezidento postą. Tačiau rinkimuose pralaimėjo anksčiau garsiam futbolo teisėjui, o dabar patirties ir Lietuvos klubų struktūrose turinčiam Sergejui Slyvai – už kaunietį savo balsus atidavė 11 asociacijos narių, už V. Rastenį – du. Didesnį asociacijos bendradarbiavimo su vietine valdžia regionuose reikalingumą pabrėžęs pašnekovas mano, kad didesnių problemų bent jau šioje organizacijoje nėra.
„Apie masinio futbolo problemas sunku kalbėti, kai bene visi sutinka, jog jis yra geriausiai veikianti Lietuvos futbolo dalis. Grįšiu šiek tiek atgal – kai pradėjome dirbti su masiniu futbolu, tai daug girdėjau, kad visi emigruoja, gimstamumas mažėja, iš kur jūs pritrauksite vaikų? Mes supratome problemą ir ją sprendėme – kaip pritraukti tuos vaikus, kurie yra, kurie nori? Tas buvo daroma ir prieš man išeinant iš masinio futbolo asociacijos jaučiau, kad buvo pasiektas žmogiškųjų resursų limitas. Supratome, kad plėstis nebegalime. Todėl gimė C licencijos kursai, kurių pagrindinis tikslas buvo žmonėms, kurie nori dirbti futbole, suteikti pagrindinių žinių. Duok dieve, visiems tik tokių problemų“, – apie organizaciją atsiliepia V. Rastenis.
Žinoma, pasiekti geresnių rezultatų trukdo ir finansinis nepriteklius, tačiau kad ir kur dursi, ten gali rasti panašų nusiskundimą. Taip pat – ir gerųjų praktikų perėmimą. Bent jau kalbant apie klubus, pašnekovas viliasi, kad vis daugiau jų Lietuvoje labiau atsigręš į vaikus, kurių įterpimas į klubo struktūrą gali ne tik sumažinti socialines problemas region, bet ir padėti visam šiuo metu sunkiai sergančiam šalies futbolui.
