Marius Rapalis: "Į "Žalgirį" grįžau kaip namo"http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujienos/n335_.html" onclick="window.open(this.href);return false;
VMFD „Žalgirį“ papildė patyręs vartininkas Marius Rapalis. 27 metų vartininkas ne naujokas „Žalgirio“ gretose. Pirmą kartą karjeroje M.Rapalis žaliai-baltus marškinėlius užsivilko dar prieš dešimtmetį. Su M.Rapaliu kalbėjomės apie jo sugrįžimą į „Žalgirį“, vartininkų konkurenciją, kvietimą į Lietuvos rinktinę ir legionieriaus karjerą, prasidėjusią žandikaulio lūžiu.
Į „Žalgirį“ grįžai po pustrečių metų pertraukos, ar daug kas čia pasikeitę, daug pažįstamų veidų grįžęs radai?Į „Žalgirį“ grįžau kaip namo. Čia jaučiuosi puikiai, nes su šeima gyvename Vilniuje, čia mano namai. Negaliu tvirtinti, kad „Žalgiris“ – mano gimtoji komanda, nes pats esu iš Kretingos, bet „Žalgiryje“ esu nuo 17 metų. Tai jau visas dešimtmetis, su pustrečių metų pertrauka. Nemažai komandos likę, tai Raimondas Vilėniškis, Artūras Sobolis, dar žaidėme kartu su Mindaugu Čepu, dabartiniu trenerio asistentu. Edgaras Mastianica ir Arminas Vaskela tuo metu rungtyniavo dublerių komandoje. Daugelį kitų dabartinių žalgiriečių pažįstu, teko su jais susitikti aikštėje. Dabartinis vartininkų treneris Vincas Kateiva mane ir anksčiau yra treniravęs.
Kokie tikslai keliami „Žalgiriui“, kaip manai, ar esate pajėgūs juos įgyvendinti?Tikslas – pakilti aukščiau nei pernai. Manau, kad tokie tikslai tikrai yra realūs ir įgyvendinami. Dar sunku spręsti apie komandos pajėgumą, nes buvo tik vienerios draugiškos rungtynės. Po pirmo susitikimo susidariau įspūdį, kad komanda surinkta tikrai stipri. Realiai galim kovoti dėl pirmos ar antros vietos čempionate. Komandoje – labai gera atmosfera, tai irgi prisideda prie gerų rezutatų.
„Žalgiryje“ daug lygiaverčių vartininkų, ar jaučiasi jūsų konkurencija?Kol kas esame geri draugai (juokiasi). Konkurencija yra gerai, nes kai jos nėra, nustoji tobulėti. Kai anksčiau žaidžiau „Žalgiryje“, neturėjau lygiavertės pamainos. Tada krenta pasirengimo lygis, nes žinai, kad kaip besusiklostytų rungtynėse, tu vis tiek kitame susitikime vėl žaisi. Kai nėra konkurencijos, gali kartais ir patinginiauti, ar mažiau stengtis. O kai yra konkurencija, tu kiekvienoje treniruotėje nori įrodyti, kad būtent tu esi geresnis, o su tuo noru, užsidegimu ir darbu treniruotėse, kyla ir vartininko lygis. Bet tarp mūsų nei pykčių, nei nesveikos konkurencijos tikrai nėra. Kaip tik atvirkščiai – vienas kitą raginam, skatinam ir pagiriam. Futbole svarbiausia – komandos rezultatai.
Pasirengimas sezonui – sunkiausias periodas žaidėjams, kai daugiausia vyksta fizinio parengimo treniruotės ir retai žaidžiama su kamuoliu, ar vartininkams taip pat sunkiausia jį ištverti?Tai labai priklauso nuo vartininkų trenerio. Lietuvoje per pasirengimą tikrai daug dirbam. Kai žaidžiau Ukrainoje, ten nebuvo didelio skirtumo vyksta pasirengimas, ar ne. Daugiausia dirbdavome technikai, fizinio pasirengimo labai neakcentavo.
Po „Žalgirio“ tęsei karjerą užsienyje, kaip klostėsi legionieriaus karjera Simferopolio „Tavrija“ klube?Legionieriaus karjera nesusiklostė, persekiojo traumos. Tik pasirašiau kontraktą ir kitą dieną žaidžiau rungtynes dublerių komandoje. Jau pirmose rungtynėse lūžo žandikaulis, negalėjau žaisti du mėnesius. Kol gydžiausi traumą, mano vietą užėmė kitas konkurentas. Kai atsigavau po traumos, turėjau tenkintis atsarginio vartininko vaidmeniu. Prieš kitą sezoną, prasidėjus pasirengimui vėl gavau traumą – turėjau problemų su nugara. Dėl traumų karjera Ukrainoje nesusiklostė.
Po žandikaulio lūžio ar nejauti baimės, kai reikia dalyvauti dvikovose, ar kristi varžovui į kojas?Ne. Kad net ir nebuvo didelio skausmo, paskaudėjo vos kelias akimirkas. Kai sugijo žandikaulis, jau po mėnesio nebejaučiau jokios baimės. Tik treneriai mane labai saugojo ir liepė treniruotis bei žaisti su apsauginiu šalmu.
Pernai žaidei dviejuose klubuose – „Sūduvoje“ ir „Šiauliuose“, kaip vertini praėjusį sezoną?Vidutiniškas sezonas. „Sūduvoje“ buvo ir gerų rungtynių, bet buvo keletas ir nesėkmingų. Vienos nesėkmingiausių buvo su „Žalgiriu“, praleidau įvartį po smūgio nuo kampinio vėliavėlės. To mano kajeroje dar nėra buvę. Gal veikė ir jaudulys, „perdegiau“, nes labai norėjau gerai pasirodyti rungtynėse su savo buvusiu klubu. „Šiauliuose“ pradžioje negavau galimybių pasireikšti, sezono pabaigoje jau buvau pagrindinis komandos vartininkas ir buvo tikrai gerų, pergalingų rungtynių.
Kas vartininkui sunkiau – ar atstovauti čempionato favoritui, kur kiekvienas praleistas įvartis gali kainuoti brangius taškus, ar saugoti autsaiderio vartus, kai būna daug darbo, bet neslegia tokia atsakomybė?Manau, kad vartininkui lengviau yra autsaiderių komandoje. Kai turi daug darbo, gali ir klaidelę įvelti, bet vėliau ją ištaisyti, nes prie tavo vartų būna daug atakų, sukuriama daug momentų. Jeigu neišgelbėsi komandos, tau niekas nieko nesakys. Žaidžiant lyderių komandoje į tavo vartus būna 1-2 pavojingi smūgiai per visas rungtynes. Jeigu išgelbėjai komandą nuo įvarčio, tu būni geriausias, jeigu ne – lieki kaltas dėl pralaimėjimo, nors nebūtinai tai buvo tavo klaida.
Sulaukei kvietimo į Lietuvos rinktinę, kokia buvo pirma reakcija, ar nustebai?Kai komandos draugai pasakė, jog esu kviečiamas į rinktinę, pirmiausias pagalvojau, kad juokauja. Patikėjau tik tada, kai pasakė treneris. Nuotaika – puiki. Jau anksčiau ne kartą buvau kviečiamas į Lietuvos rinktinę trečiu vartininku, bet debiutuoti taip ir neteko. Tikiuosi, kad pagaliau pavyks. Bus draugiškos rungtynės, treneris norės visus žaidėjus išbandyti, todėl viliuosi, kad kėlinį sužaisiu. Kai sužinojau apie kvietimą, pagalvojau: „Gal vėl grįš tie geri laikai, kai sėkmingai žaidžiau „Žalgiryje“ ir buvau kviečiamas į Lietuvos rinktinę“.
