Interviu

Asociacijos su D.Šemberu: „Nacionalinis stadionas – išvogtų milijonų projektas, už kurį nei vienas nenubaustas“
Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/400538/asociacijos-su-d-semberu-nacionalinis-stadionas-isvogtu-milijonu-projektas-uz-kuri-nei-vienas-nenubaustas" onclick="window.open(this.href);return false;

Portalas futbolas.lt pradeda naują rubriką „Asociacijos su..“. Pirmuoju pašnekovu pasirinkome Lietuvos futbolo klubų asociacijos prezidentą Deividą Šemberą. Jam uždavėme 11 žodžių arba frazių ir paprašėme jo pasakyti, su kuo šie dalykai jam asocijuojasi.
1. Lietuvos rinktinė
Pilietiškumo ir patriotiškumo komanda, ypač J.Couseiro vedama. Tuomet aikštėje ir už jos ribų kiekvienas žinojo ką ir kaip privalo atlikti ir kaip deramai elgtis.

2. Kazlų Rūdos „Šilas“
Šis pavadinimas asocijuojasi su ne visada sportinio principo besilaikiusia komanda.

3. Tomas Danilevičius
Atviras, inteligentiškas, komunikabilus, pareigingas, motyvuojantis, patikimas, lyderis – toks, koks turėtų būti tikras kapitonas. Pavyzdys. Džiaugiuosi, kad teko visą savo karjerą pažinoti Tomą ir kartu žengti į aikštę.

4. Lietuvos sporto žurnalistai
Geriausi visų sporto šakų ekspertai viename asmenyje. Per paskutinius kelerius metus bent jau futbole pastebiu žymiai profesionalesnį žurnalistų darbą. Tas labai džiugina.

5. Tvarkaraštis
Kiekvienais metais sukeliantis galybę nepasitenkinimų. Tobulą tvarkaraštį turėsime, kuomet finansinių resursų galimybės bus, kad galėtumėm padengti visų pirmenybių filmavimo kaštus. t.y. apie 100 000 – 140 000 eurų.

6. Nacionalinis stadionas
Išvogtų milijonų valstybiniu mastu projektas, už kurį nėra nubaustas nei vienas valdininkas. Valstybinės korupcijos pavyzdžio etalonas ir gėda!

7. Krepšinis
Mylimiausia lietuvių sporto šaka, iš kurios futbolas turi ko pasimokyti sporto vadyboje, komunikacijoje, rinkodaroje.

8. Vacys Lekevičius
Kadangi Vacį pažįstu nuo senų „Atlanto“ laikų, prieš kurį ir pačiam teko žaisti būnant vaiku, tai gerbiamo Vacio asociacija siejasi su karšto charakterio asmenybe, kuri niekada negalėdavo – nemokėdavo pralaimėti. Bet už aikštės ribų – tai teisybės pasakyti nevengiantis žmogus. Taip pat Vaciui „Atlantas“ yra visas gyvenimas.

9. Sidabras
Taurusis metalas, kuris niekada nekelia jokių emocijų. Tik viena tauraus metalo rūšis egzistuoja – auksas, pirma vieta, laimėtojas. Visos kitos vietos, kaip sakydavo vienas garsus treneris, nevykėlių.

10. Rusija
Politinės propogandos šalis. Rusai malonūs žmonės, kol su jais nediskutuojama politinėmis temomis.
11. Maniežai
Nesu žaidęs nei vienų oficialių futbolo rungtynių manieže per visą savo karjerą. Man maniežas asociacijuojasi tik su mėgėjišku futbolu arba treniruotėmis šaltuoju metų laiku. Didysis futbolas - tai atvirų arenų sportas, bet pas mus jis vis labiau tampantis futsal’iniu.

BENJAMINAS ZELKEVIČIUS: „NIEKADA NEBIJOJAU RIZIKUOTI“
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6459_bzelkevicius_%E2%80%9Eniekada_nebijojau_rizikuoti%E2%80%9C.html" onclick="window.open(this.href);return false;

A.NARBEKOVAS: „ŽALGIRIS“ BUVO MŪSŲ SVAJONĖ
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6476_anarbekovas_%E2%80%9Ezalgiris%E2%80%9C_buvo_musu_svajone.html" onclick="window.open(this.href);return false;

"Futbolas jau yra ir moterų sportas. Tiesiog mūsų futbolas kitoks", - sako Greta Kaselytė.

Puiki mūsų rinktinės vartininkė, šaunioji komandos kapitonė davė interviu "Respublikai".

Vartininkė svajonių siekia Italijoje
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/vartininke_svajoniu_siekia_italijoje/" onclick="window.open(this.href);return false;
2017 balandžio mėn. 07 d. 12:25:21
Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas

Greta Kaselytė yra viena iš nedaugelio Lietuvos futbolininkių, gavusių šansą išbandyti jėgas užsienio klubuose. Vartininkė sako, kad jos svajonių šalis visada buvo Italija. Nuo 2015 m. Greta žaidžia būtent šioje valstybėje, klube „Napoli“. Italijoje futbolininkei patinka ne viskas, bet ji mokosi iš neapoliečių sugebėjimo mėgautis gyvenimu. Be to, 24 metų sportininkė turi ko siekti aikštelėje. Antrojo diviziono komandoje rungtyniaujanti G.Kaselytė tikisi patekti į „Serie A“ lygą ir tapti tikra futbolo profesionale.

Iš Ukmergės kilusi futbolininkė tapo daugkartine Lietuvos čempione, žaisdama Šiaulių ekipoje „Gintra-Universitetas“. Žaidimas Šiaulių komandoje leido būti pastebėtai ir tarptautinėje arenoje, o tai suteikė galimybę paragauti legionierės duonos. 2015 m. rudenį į Neapolį išvykusi vartininkė ten žaidžia iki šiol.

Antrasis lietuvės sezonas Italijoje baigsis gegužės viduryje, tačiau proga sugrįžti į gimtąją šalį pasitaikė anksčiau. Lietuvoje vyksta 2019 m. pasaulio čempionato pirmojo atrankos etapo varžybos, o G.Kaselytė yra pagrindinė rinktinės vartų sargė. Vakar vakare lietuvės Vilniuje susitiko su Izraelio ekipa, rytoj vėl Vilniuje žais su moldavėmis, o antradienį Kaune užbaigs varžybas maču su Andoros futbolininkėmis. Turnyro išvakarėse G.Kaselytė pasikalbėjo su „Sporto gyvenimu“ apie savo itališką karjerą ir Lietuvoje besikeičiantį požiūrį į moterų futbolą.

Kalbą išmokti būtina

- Turbūt daugelis Lietuvoje futbolą žaidžiančių merginų svajoja išvažiuoti parungtyniauti užsienyje. Jūs irgi apie tai svajojote?

- Italija man visada buvo svajonių šalis. Svajodavau tik tyliai, bet svajonė išsipildė. Netyčia taip išėjo, kad išvažiavau būtent į Italiją. Kaip tik buvau baigusi mokslus, su „Gintros-Universiteto“ komanda baigėme pasirodymą Čempionų lygoje. Agentas, kuris Šiaulių komandai parūpina legionieres, paklausė, ką veikiu. Iš pradžių siūlė važiuoti į Daniją, bet ten vykti negalėjau todėl, kad žaidžiau Čempionų lygoje. Tada man surado klubą Italijoje. Iš tiesų buvo baisu. Važiavau viena, kalbos nemokėjau, o ten beveik niekas nekalba angliškai.

- Dabar kalbos barjero jau nėra?

- Kalbą išmokau per pirmus pusę metų, nes labai reikėjo. Dabar barjero jau nebėra, visi su manimi kalba normaliai, suprantu ir dialektą.

- Ar komandoje yra daugiau legionierių?

- Ne, šiemet kvietė dvi prancūzes, bet jos nepritapo, išvažiavo namo. Dar atvyko mergaitė iš Sicilijos, su ja dabar gyvename kartu.

- Sunku vienai lietuvei būryje italių?

- Taip, dar ir todėl, kad esu kitokia. Esu aukšta, o jos visos mažutės. Tarp jų labai išsiskiriu, kartais iš to ir pasijuokiame. Bet šiaip pritapau prie komandos, dabar mane jau priima į savo šeimas, kviečia pavakarieniauti.

- Ar jums tinka jų pietietiškas mentalitetas, gyvenimo būdas?

- Net nežinau, kaip pasakyti. Man gražu, patinka pasižiūrėti, bet ten yra daug nesutvarkytų dalykų. Yra kur tobulėti. Kita vertus, žmonės ten atsipalaidavę, ramūs, o dėl to - ir laimingi. Yra ir pliusų, ir minusų.

- Pati kažkiek perėmėte tą sugebėjimą atsipalaiduoti?

- Išmokau labiau mėgautis gyvenimu, kad ir maistu, jūra, saule. Stengiuosi būti pozityvi, bet visiškai jų ramumo neperėmiau. Žinoma, kai ką perimi iš kiekvienos kultūros, jei joje pabūni ilgiau.

Išgąsdino stadionai

- Kaip jūsų komandai šį sezoną sekasi žaisti Italijos antrajame divizione?

- Šį sezoną komanda truputį silpnesnė nei praėjusiais, esame penktojoje pozicijoje. Gal pavyks pakilti truputį aukščiau, nes dar liko šešerios rungtynės. Aišku, šiemet nepavyks pakilti į „Serie A“, nes kelialapį gaus tik pirmoji mūsų diviziono komanda. Konkurencija yra didelė. Prieš sezoną buvo keliami tikslai, bet komanda dabar turi daug problemų, taip pat ir dėl stadiono. Tiesiog užbaigsime sezoną, tačiau treneris sako, kad ateityje yra perspektyvų pasiekti aukštesnį lygį. Žaidėjas visi mato, ir pernai kelios mūsų komandos futbolininkės išėjo į „Serie A“. Yra kur tobulėti, kur kilti. Patekimas į „Serie A“ yra vienas aukščiausių tikslų.

- Kokį įspūdį palieka antrasis divizionas? Ar galima jį palyginti su Lietuvos čempionatu?

- Pirmaisiais metais man viskas ten labai patiko, nes konkurencija didesnė. Net jei komanda užima paskutinę vietą, gali su ja žaisti vos ne kaip su lygia. „Serie B“ čempionate žaidžia kovotojos. Futbolas jame pusiau profesionalus. Pirmajame divizione žaidžia profesionalės, trečiajame - mėgėjos, o mes esame kažkur per vidurį. Čempionatas yra stipresnis nei Lietuvoje.

- O itališki stadionai patiko?

- Mes žaidžiame labai prastuose stadionuose. Tų stadionų yra daug, bet į juos eina visi. Mes dažniausiai žaidžiama ant dirbtinės dangos, nes žolę išlaikyti labai sunku, ant jos žaidžia tik vyrai arba „Serie A“ moterys. Dirbtinės dangos stadionų kokybė yra prastesnė nei Lietuvoje. Kai pirmą kartą juos pamačiau, norėjau grįžti į Lietuvą. Galvojau: kaip aš čia žaisiu? Tačiau tokiuose stadionuose ir užauga tikrosios žvaigždės. Niekas nežiūri į kokybę, žmonės tiesiog ateina pasitreniruoti, pažaisti su kamuoliu. Mes Lietuvoje atrandame, kuo skųstis, sakome, kad bloga vartininko aikštelė, o ten visas stadionas būna toks. Paskui jau nekreipi dėmesio, koncentruojiesi į kitus dalykus. Koks yra stadionas, toks yra, jame reikia žaisti ir nieko nepakeisi.

„Ultrų“ dėmesys

- Minėjote, kad geresni stadionai atitenka vyrams. O kaip dėl futbolo gerbėjų dėmesio? Jis irgi atitenka tik vyrams, ar jo lieka ir moterų komandoms?

- Žiūrovų tikrai yra. Mūsų klubas irgi turi vadinamųjų ultrų. Iš pradžių man buvo juokinga, bet iš tiesų labai smagu. „Serie B“ žaidžia trys Neapolio regiono komandos. Mūsų komandos „ultros“ yra ir pagrindinės Neapolio vyrų komandos „ultros“. Į mūsų rungtynes ateina gal 15 vyrų su vėliavomis, jie skanduoja, dainuoja, leidžia dūmines petardas. Žinoma, ateina ir žaidėjų tėvai. Tribūnos beveik visada būna užpildytos.

- Galbūt teko pabendrauti su „Napoli“ vyrų komandos žvaigždėmis arba bent pasižiūrėti jos rungtynes?

- Pabendrauti teko tik su klubo „ultromis“. Ta 15 žmonių grupelė mėgsta pabendrauti su futbolininkėmis, pakviečia pavalgyti picos. O „Napoli“ rungtynėse teko būti. Stadionas nėra toks kaip Milane, jis senas, apgriuvęs, bet atmosfera jame sukuriama nežmoniška. Sunku žodžiais paaiškinti tą jausmą, kai visi kartu dainuoja, šoka. Kiekviename dideliame stadione yra sava atmosfera, „San Paolo“ stadione ji tikrai ypatinga (stadione telpa maždaug 60 tūkst. žiūrovų - red. past.).

- Ar dabar, žaisdama Italijoje, galite vadinti save tikra futbolo profesionale, iš to užsidirbančia pragyvenimui?

- Negaliu pavadinti savęs tikra profesionale, nes lyga, kurioje žaidžiu, nėra visiškai profesionali. Aišku, mane taip gali vadinti Lietuvoje, nes gyvenu iš futbolo, nedirbu kitur. Pinigai nėra tokie, kad galėtum pasitaupyti. Taip, aš galiu kažką nusipirkti, nueiti pavalgyti. Šiaip jaučiuosi kaip studentė.

- Sportininkų įprasta klausti, ar jie turi savo svajonių šalį, svajonių lygą, bet, atrodo, jūs jau gyvenate savo svajonių šalyje...

- Taip, tačiau tokiu atveju reikia susirasti naują svajonę. Man labai patinka Vokietija, bet ten labai stiprios moterų lygos. Patinka Ispanija. Yra tų svajonių, bet žiūrėsime, kaip seksis.

Ne tik vyrų sportas

- Kaip manote, ar moterų futbolas populiarėja Lietuvoje?

- Žinoma, nes vyksta daug projektų. Jis ir turi populiarėti, taip yra visame pasaulyje. Į treniruotes ateina daug mergaičių. Mano sesuo treniruoja vaikus. Ji sako, kad mergaitės labai susidomi. Be to, yra daug judėjimų, renginių. Moterų futbolas populiarėja, tik būtų smagu, kad jis kuo greičiau iš mėgėjiško peraugtų į profesionalesnį lygį. Bet čia daug kas priklauso nuo klubų.

- Mažėja žmonių, sakančių, kad futbolas - ne moterų reikalas?

- Be abejo. Žmonės labiau prisitaiko prie kitų žmonių, mažiau juos smerkia. Niekas nesako, kad tai tik vyrų sportas, nebent kokia močiutė. Futbolas jau yra ir moterų sportas. Tiesiog mūsų futbolas kitoks, mes daugiau esame kolektyve, nėra tokio noro pasirodyti, tokios didelės konkurencijos. Yra komanda.

- Tačiau ir moterų sporte tikriausiai sunku rasti vietą, jei neįveiki baimės? Pavyzdžiui, baimės užsidirbti mėlynę.

- Visi bijo gauti pirmąją mėlynę. Tačiau paskui supranti, kad jei ir užsigavai, kitą dieną tau jau neskauda. Viskas, tai užmirštama. Žinoma, visi esame skirtingi. Mes, futbolininkės, esame drąsesnės, mėgstančios aktyvią veiklą. Yra moterų, kurios labiau mėgsta megzti. Visi yra skirtingi.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas"

Interviu 40-ojo gimtadienio proga

A.SKERLA: APIE NEPAMIRŠTAMĄ SKRYDĮ KARO LĖKTUVU, KULINARIJOS STUDIJAS IR KOŠMARIŠKĄ TRENERIO NURODYMĄ
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6544_askerla_apie_nepamirstama_skrydi_karo_lektuvu_kulinarijos_studijas_ir_kosmariska_trenerio_nurodyma.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Teisėja R.Imanalijeva: „Vyrų rungtynėse savo darbą turi atlikti dvigubai geriau“

Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/401299/teiseja-r-imanalijeva-vyru-rungtynese-savo-darba-turi-atlikti-dvigubai-geriau" onclick="window.open(this.href);return false;

Interviu su "Sūduvos" naujoku 17-mečiu Sergej Amirzian
Visą straipsnį galite rasti http://www.futbolas.lt/naujiena/401355/marijampoleje-per-kelias-savaites-suzibo-daug-zadantis-17-metis-talentas" onclick="window.open(this.href);return false;

„Žalgirio“ gynėjas iš Senegalo – tikintis musulmonas, tyliai siekiantis savo futbolo svajonės
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/zalgirio-gynejas-is-senegalo-tikintis-musulmonas-tyliai-siekiantis-savo-futbolo-svajones-24-821572" onclick="window.open(this.href);return false;

žmones sako, kad geras intervas su Trakiu:
https://www.sports.ru/tribuna/blogs/soulkitchen/1377565.html?s=fd232a2398150fd2" onclick="window.open(this.href);return false;

A. SKARBALIUS: „LAIKAS KEISTIS“
Vienas geriausių futbolo specialistų Aurelijus Skarbalius - apie savo sportinį kelią ir būtinybę keisti sustabarėjusią sistemą Lietuvoje
http://www.utenosutenis.lt/naujienos/922.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Autorinis vertimas Interviu tikrai įdomus, tad paaukojau pora valandų

Valdas Trakys – puolėjas, žaidęs 9 šalyse ir 15-oje klubų
Kalbino Denisas Romancovas
https://www.sports.ru/tribuna/blogs/soulkitchen/1377565.html?s=fd232a2398150fd2" onclick="window.open(this.href);return false;

Prieš 20 metų įvyko neįtikėtina: Lietuvos jaunimo rinktinė prasimušė į Europos čempionatą – kontinento geriausiųjų aštuonetuką. Pirmąjį savo įvartį turnyre 190 cm ūgio puolėjas Valdas Trakys įmušė Vokietijos jaunimo rinktinės vartininkui Timo Hidebrand‘ui, kurio partneriai tuomet buvo Sebastianas Deisleris, Fabianas Ernstas ir Sebastianas Kehlis. Trakys išlygino rezultatą 53-ią minutę, tačiau likusio laiko vokiečiams užteko įmušti dar 6 įvarčius.

„Man labiau įsiminė rungtynės su Ispanija, kuomet teko žaisti prieš Xavi, Gerardą Lopezą (su „Valensija“ buvo patekęs į ČL finalą) ir Pablo Orbaizas (vėliau žaidė Ispanijos nacionalinėje rinktinėje ir „Rubine“)“ – Prisiminė Trakys. „Mes pirmavome iki paskutinių minučių, pergalė būtų garantavusi mums vietą Pasaulio jaunimo čempionate, tačiau viską sugadino teisėjas iš Maltos – parodė antrą geltoną kortelę puolėjui Robertui Poškui už tai, kad jis priėjo prie atsarginių suoliuko atsigerti vandens. Po Poškaus pašalinimo mes praleidome du įvarčius. Turbūt ispanus labiau norėjo matyti Pasaulio čempionate. Galų gale kitais metais ispanai jį ir laimėjo.“

„Prisiminimai apie tą Europos čempionatą daugiausia negatyvūs. Lietuvoje nebuvo jokios rinktinės stovyklos ir planingo pasiruošimo: mes susirinkome, tris dienas pasitreniravome ir išvykome žaisti. O po rungtynių su Portugalija LFF mane netgi nubaudė už tai, kad apsikeičiau marškinėliais su Simao Sabrosa.“

- Kaip nubaudė?

- Paskyrė baudą ir neišleido žaisti kitų rungtynių. Federacijos prezidentas labai supyko, kad atidaviau portugalui savo marškinėlius.
- Jums tada buvo 19, tačiau jūs jau buvote pakeliavę po Europą. Kaip jums tai pavyko?

- Kuomet aš žaidžiau už Lietuvos jaunimo rinktinę, mes įveikėme Rusiją 4:3, aš įmušiau 3 įvarčius. Po rungtynių priėjo Kostantinas Sarsanija ir pasiūlė bendradarbiauti. 1997-ųjų gruodį aš išvykau į „Romos“ klubą, kurį treniravo Zdenekas Zemanas. Aš buvau aštuoniolikmetis puolėjas iš Lietuvos, tačiau mane pasitiko oro uoste, aprengė nuo galvos iki kojų ir aš mėnesį treniravausi su žvaigždėmis: Totti, Paulo Sergio, Delvecchio, Aldair‘u. Apsiprasti padėjo Omari Tetradze – jis man vertėjavo iš italų kalbos, patarė, kaip susigaudyti Romoje.

Iki šiol pamenu, kad į treniruotes ateidavo keli tūkstančiai fanų. Iš pradžių aš patekau į treniruotę, kuri vyko po laisvos dienos, taigi buvo lyg ir atstatomoji. Tačiau nepripratus prie Zemano metodikos buvo beprotiškai sunku – mes labai daug bėgiojome ir šokinėjome per barjerus.

- Tačiau buvo ir kažkas gero?

- Žinoma. Mane ne visose Lietuvos komandose priimdavo taip šiltai kaip „Romoje“. Pirmą dieną sėdėjau rūbinėje, nieko nepažinojau, tačiau prie manęs priėjo klubo direktorius. Jis žinojo, kad kalbu prancūziškai, tad iškart supažindino su prancūzu gynėju Vensanu Candela, kuris po pusmečio tapo Pasaulio čempionu.

- Kodėl palikote „Romą“?

- Po treniruočių man pasakė, kad pagrindinei komandai dar esu „žaliokas“, tačiau galiu likti ir žaisti už jaunimo komandą Primaveroje. Tačiau atsirado pasiūlymas iš „FC Harelbeck“, kur galėjau tikėtis žaisti pirmoje komandoje. Tad 1998-ųjų pradžioje nuvykau į Belgiją. Ten mano konkurentu buvo, pavyzdžiui, Mike Origi (Divock‘o Origi iš „FC Liverpool“ tėvas). Tuo metu aš jau šiek tiek kalbėjau ne tik prancūziškai, bet ir angliškai, tad galėjau lengvai bendrauti su treneriu ir nebereikėjo kažkieno prašyti kad vertėjautų. Tačiau žaisti sekėsi ne taip gerai – dažniau žaidžiau už dublerius, o į pagrindą patekdavau retai. „FC Harelbeck“ nusprendė manęs neišpirkti ir po metų aš atsidūriau Rusijoje.

- Kaip tai įvyko?

- Aš gerai sužaidžiau Sandraugos taurėje. Mane kvietė keletas Maskvos klubų, pavyzdžiui „Dinamo“. Tačiau FBK „Kauno“, kuriam aš tuomet priklausiau, savininkas Vladimiras Romanovas verslo srityje bendradarbiavo su „Torpedo“ prezidentu Vladimiru Alešinu, tad aš atsidūriau būtent tame klube.

- Jus privertė?

- Keista istorija. Su „Dinamo“ aš spėjau netgi kontraktą pasirašyti. FBK „Kauną“ tuo metu iš Vladimiro Romanovo perėmė Šabtajus Kalmanovičius. Jis pakeitė pavadinimą į Kauno „Žalgirį“, 1999-aisiais tapome Lietuvos čempionais. Kalmanovičius susitarė dėl mano transfero su Maskvos „Dinamo“, tačiau po to jis neįvykdė kažkokių susitarimų ir klubas grįžo į Romanovo rankas. Romanovui buvo naudingiau, kad vykčiau į „Torpedo“. Galų gale man pasakė: „Arba žaisi „Torpedo“, arba važiuosi namo“. Nežinau kas nutiko su „Dinamo“ pasirašytu kontraktu – greičiausiai jį tiesiog nutraukė.

Prieš keletą mėnesių treneris Aleksandras Piskariovas, dirbęs Lietuvoje, pasakojo man apie Romanovą: „Jis juk buvo taksistas, o perestoikos metu tapo milijonieriumi. Po to paaiškėjo, kad paskelbta tarptautinė Romanovo paieška. Jis poeziją kūrė. Kartą atėjau pas jį, o jis su kažkokiu senuku savo eiles aptarinėja. Romanovo kabinete kabėjo didžiulis paveikslas per visą sieną „Valstiečiai pas Leniną“. Tik vietoj valstiečio nupieštas pats Romanovas, grasinantis pirštu Leninui. Romanovas dar valdė Edinburgo „Hearts“ ir baltarusių „MTZ-Ripo“ klubus. Pasamdė Anatolijų Byšovecą stebėti visas tris komandas – šį vadino „skrajojančiu olandu“, per mėnesį prikalbėdavo telefonu po šešis tūkstančius eurų“.

- Devyniasdešimtųjų pabaigoje Vladimiras Romanovas dar ne taip stipriai užsiėmė futbolu – tęsia Trakys. – Buvo tiesiog komandos savininkas. Su žaidėjais bendraudavo, tik kai ateidavo laikas pratęsti kontraktą. Tačiau vėliau Romanovas taip įsitraukė, kad pradėjo duoti nurodymus konkrečioms rungtynėms ir netgi ruošėsi išeiti į aikštę „Kauno“ sudėtyje rungtynėse su „Sampdoria“. Romanovas pradėjo supirkinėti komandas – Škotijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Net „Liverpulį“ norėjo pirkti. Pas jį atsirado daug patarėjų, visokių burtininkų – patarinėdavo, kokį žaidėją pirkti, kurio atsisakyti. Tie patarėjai jam viską ir sugadino. Priėjo iki to, kad „Hartsų“ treneriui prieš rungtynes jis atsiųsdavo sudėtį, kuri turės žaisti. Jeigu nepaklusi, gali lėkti iš darbo.
- Kaip prasidėjo jūsų karjera Rusijoje?

- Maskvoje iš pradžių gyvenau drauge su Kostia Zyrianovu – mes vienu metu atėjome į „Torpedo“, tad mus apgyvendino Lužnikų viešbutyje. O po to man davė butą. Žaisti sekėsi gerai – jau pačiose pirmose rungtynėse įmušiau Nižnij Novgorodo „Lokomotyvui“. Komanda žaidė ryškiai, čempionate užėmėme trečią vietą. Klubo prezidentas Alešinas siekė išvest klubą į Čempionų lygą. Tačiau kontrakto pabaigoje aš išėjau. Padariau klaidą. Nežinau, kas man galvoje tada susisuko.
- Kas pastūmėjo išeiti?

- Šeimoje vyko didelės nelaimės. Iš pradžių autoavarijoje žuvo brolis, o po 10 mėnesių – ir tėvas. Tai man buvo didelis smūgis. Mamai likus vienai buvo labai sunku, tad aš grįžau į namo ir praleidau be futbolo maždaug pusmetį. Mėnesį prieš tėvo žūtį aš perėjau į „Chimki“ ir iškart įplyšo kelio raiščiai. Žodžiu viskas susidėjo.

- Kaip atsidūrėte „Chimkuose“?

- Anatolijus Byšovecas, dirbęs klube, pasikvietė mane į namus. Jis gyveno Novogorske. Sėdėjome su juo pavėsinėje, jis pasakojo, kaip vertina lietuvius, prisiminė kaip dirbo su Narbekovu „auksinėje“ 1988-ųjų olimpinėje rinktinėje. Žodžiu, įtikino mane. „Chimki“ mane išsinuomojo, dengė visą atlyginimą. Tačiau viską sugadino kelio trauma. Už išsaugotą vietą pirmoje lygoje man netgi priklausė premija, tačiau aš jos atsisakiau – juk sužaidžiau vos vienas rungtynes.

Interviu su Valdu Trakiu antra dalis

- Kaip gavote tą traumą?
- Treniruotėje. Susidūriau su serbu gynėju Miodragu Jovanovičium. Juokingiausia, kad mes gyvenome viename kambaryje. Nukritome. Jis nusileido ant mano kelio ir man įtrūko priekiniai kelio raiščiai bei meniskas. Tuo metu nežinojau kad trauma rimta, galvojau kažkaip išsisuksiu. Netgi sužaidžiau vieną kėlinį prieš „Volgario“ klubą (laimėjome 1:0), tačiau kelis ištino. Žaisti nebegalėjau, išvykau operuotis. Iš pradžių atrodė kad viskas labai blogai, nes Maskvoje man nustatė neteisingą diagnozę – pasakė, kad raiščiai pilnai nutraukti. Tačiau galų gale trauma pasirodė ne tokia baisi.

- Kodėl iš Rusijos išvykote būtent į Islandiją?

- Mano kontraktas su „Torpedo“ pasibaigė, tačiau pereiti į kitą Rusijos komandą nemokamai aš negalėjau – tada dar galiojo transferų koeficientų sistema ir už mane vistiek būtų reikėję mokėti kompensaciją. „Chimki“ nesusitarė su „Torpedo“ dėl sumos, tad aš išvykau kur galėjau pereiti nemokamai – į Hafnarfjordurą. Tai uostas, vos 10 km nuo Reikjaviko. Ten būna baltosios naktys, kaip Peterburge. Nuo kranto galima stebėti banginius. Vietiniai turi tradiciją – plaukti į jūrą, sumedžioti banginį ir pasidalinti mėsą. Teko tai matyti – aš tik stebėjau, pats banginio mėsos nevalgiau. Vis dėlto neįprasta.

- Koks buvo įspūdis apie Islandijos čempionatą po žaidimo Rusijoje?

- Ten buvo pusiau profesionalus lygis. Tačiau jau tada, apie 2000-uosius, Reikjavike pastatė keturis maniežus, įrengė daug aikščių, Islandijos trenerius pradėjo siųsti mokintis į Angliją, Ispaniją, Vokietiją, o islandų vaikams mokymus vesti atvažiuodavo žvaigždės – pavyzdžiui, Eiduras Gudjonsenas. Islandai tuo metu labai stengėsi vystyti futbolą ir praėjus dešimtmečiui pasimatė rezultatai. Beje, su manimi žaidęs Emilis Hallfredssonas po keleto metų perėjo į Totenhamo „Hotspur“, o paskutinius dešimt metų žaidžia Seria A.

Mus treniravo Sigurduras Jonssonas, vienas geriausių visų laikų Islandijos futbolininkų, savo laiku žaidęs Londono „Arsenale“ ir Šefildo „United“. Mes gerai pasirodėme Intertoto taurėje, aš įmušiau į Skopjės „Cementarnice“ ir „Vilarealio“ vartus. Pajaučiau, kad po visų nelaimių grįžau į futbolą.

- Tuomet, 2002-ųjų vasarą, jūs turėjote žaisti Seria A.

- Taip. Po rungtynių su „Vilarealiu“ aš pasirašiau preliminarų kontraktą su „Perugia“. Reikėjo tik praeiti sveikatos patikrinimą. Tačiau tada vyko Pasaulio čempionatas, italai atkrintamosiose pralaimėjo Pietų Korėjos rinktinei. Po šio pralaimėjimo Italijoje pakeitė taisykles: per metus leido pasirašyti tik vieną žaidėją ne iš ES. O „Perugia“ jau buvo nupirkusi brazilą gynėją Tiago Calvano. Taip man neliko vietos ir mano kontraktą nutraukė.

- Apmaudu.

- Žinoma. Lietuvoje apie mano perėjimą į „Perugia“ jau buvo paskelbę TV naujienose, rašė laikraščiai. Aš buvau trumpam grįžęs į Lietuvą pasikeisti pasą ir ruošiausi skristi į Italiją praeiti sveikatos patikrinimą. Ir kai viskas apsivertė, man teko aiškinti sutiktiems draugams kas nutiko – jie buvo tikri, kad aš žaisiu Serie A. Galų gale aš išvykau į Vokietijos „Greuther Furth“.

- Kaip jus ten sutiko?

- Prieš mane ant stalo pastatė keletą stikliukų tekilos ir reikėjo jas iškart išgerti. Bam-bam-bam. Taip mane „prirašė“ prie komandos. Ten tolerantiškai žiūrėjo į alkoholį – leisdavo išgerti autobuse po rungtynių. O klubo prezidentas Helmutas Hackas (jis praturtėjo prekiaudamas žolelių arbata) po rungtynių kviesdavo žaidėjus į savo ofisą išgerti alaus ir aptarti rungtynes.

- Su kokiomis problemomis susidūrėte „Greuther Furth“ klube?

- Ten buvo daug jaunų talentingų žaidėjų (pavyzdžiui, Heiko Westermann, vėliau žaidęs už rinktinę, arba Christianas Eigleris, daug mušęs Bundeslygoje), tačiau iš pradžių jie su manimi nekalbėjo angiškai (apsiprasti Vokietijoje man padėjo Zoranas Mamičius, Zagrebo „Dinamo“ savininko brolis). Treneris buvo labai griežtas, liepė išmokti vokiečių kalbą per du mėnesius. Pasamdė man mokytoją, aš pramokau vokiškai. Ir tuomet supratau, kad pusė komandos moka anglų kalbą, tačiau angliškai su manimi nekalba, nes neleidžia treneris. Beje, šį trenerį netrukus pakeitė.

Apskritai per pusmetį „Greuther Furth“ klube pasikeitė trys treneriai. Prie pirmo aš žaidžiau, prie antro sėdėjau tribūnose, prie trečio vėl žaidžiau. O ketvirtas pasiūlė man ieškotis kitos komandos. Mane pasikvietė VfL „Osnabrück“, kuris išėjo į antrą Vokietijos lygą ir pakeitė trenerį į žymesnį. Naujas treneris Frankas Pagelsdorfas padarė daug pakeitimų komandoje, tad atsirado daug nepatenkintų žaidėjų, ypač vyresnių, kurie pasiliko komandoje bet negavo žaisti. Keletą rungtynių pralaimėjome ir komanda subyrėjo, niekas nebekovojo. Iškritome į žemesnę lygą.
- Ir jūs grįžote į Rusiją.

- Vokietijoje mano agentu tapo Nikolajus Špilevskis, atstovavęs ir Aliaksandrą Hlebą. Jo dėka atsidūriau „Kubanėje“, tačiau iš ten kažkodėl išėjo geri žaidėjai – Vladimiras Besčastnych, Andrejus Solomatinas ir Jevgenijus Varlamovas, kelis kartus pasikeitė treneriai. Ir vėl mano komanda iškrito į žemesnę lygą – antrą kartą per pusmetį. Atėjo čekas treneris Jozefas Chovanecas ir likus savaitei iki čempionato pradžios sušaukė komandos susirinkimą: legionierių komandoje per daug, nes pirmoje lygoje jų skaičius griežtai ribojamas. Man pasiūlė: „Jeigu nori – lik, bet nežaisi, sėdėsi“. Man toks variantas netiko. Aišku praradau kažkiek pinigų, bet išvykau iš Kranodaro. Nors man čia patiko labiau nei Vokietijoje – šilta, netoli jūra, žaidėjai bendraudavo laisvu laiku, o ne išsibėgiodavo kas kur po treniruotės.

- „Orel“ klube sutikote spalvingą trenerį Anatolijų Šelestą.

- Kai aš žaidžiau jis jau nebuvo toks griežtas, o anksčiau, kaip man pasakojo, jis išjungdavo šviesą klubo bazėje ir atimdavo iš žaidėjų kompiuterius. Aišku lengva vis tiek nebuvo. Šelestas mus uždarydavo bazėje šešioms dienoms, visą laiką sėdėjome karantine. Vienintelis pliusas – nereikėjo nuomoti buto. Į „Orel“ kartu su manimi atėjo spatrakiečiai – Besčastnych, Moras, Bukievskis. Mes stipriai sužaidėme antrą ratą, pakilome iš 14 vietos į 8. Išėjome atostogų, o kai grįžome išgirdome: „Vaikinai, pinigų nebus. Viskas.“
- Ką dar teko patirti „Orel“ klube?

- Čeliabinske mus tiesiog „naglai užmušė“ teisėjas. Rezultatas buvo 1:1, Čeliabinsko „Spartakas“ nieko negalėjo padaryti ir paskutinę minutę teisėjas Maciūra iš oro sugalvojo 11 metrų baudinį. Tas teisėjas po to skrido su mumis lėktuvu. Už tas rungtynes jis gavo žemiausią įvertinimą, bet jam buvo nusipjauti. Tai labai slegia: žaidi, stengiesi, aukoji sveikatą, o iš tavęs atima pergalę ir premijas.

Kada klube pasibaigė pinigai aš grįžau į Lietuvą. Pas Romanovą buvo tiek klubų, kad galėjai rinktis, kuriame žaisti. Pažaidžiau „Atlante“, mušiau įvarčius, grįžau į nacionalinę rinktinę – netikėtai apžaidėme Lenkiją su Dudeku ir kitomis žvaigždėmis. Aš atidaviau rezultatyvų perdavimą, rungtynes rodė Eurosport kanalu ir mane vėl prisiminė, atsirado pasiūlymų iš užsienio. Geriausias sąlygas pasiūlė Baku „Interas“.
- Kaip sekėsi Azerbaidžane?

- Baku – komfortiškas šiuolaikinis miestas, buvo ką veikti laisvalaikiu. Su manimi komandoje buvo Ukrainos futbolo legenda Sergejus Konovalovas – jis buvo geriausias karaoke dainininkas visame Baku (jį netgi kviesdavo dainuoti į vakarėlius). O provincijoje, kaip pasakojo kiti žaidėjai, gyventi buvo prasčiau. Ukrainiečiai žaidėjai iš „Simurga“ klubo skundėsi: „Sėdim kalnuose tarp keturių sienų, jei išeisi su šortais į gatvę – į tave pirštais bado“. Netrukus į „Interą“ iš „Torpedo“ atvyko gynėjas Nikola Jolovičius. Jis pasirašė beprotišką kontraktą ir po kelių rungtynių nusistebėjo: „Mes gauname didžiules algas, o žaidžiame mokyklinėse aikštėse – kupstai, žolės nėra. Kaip taip gali būti?“. Matyt Azerbaidžane perlenkė lazdą su klubų finansavimo (atvykdavo netgi tokios žvaigždės kaip Belkevičius, Mpenza). Gal ir krizė paveikė. Faktas tas, kad dabar jų čempionate liko tik aštuonios komandos.

Interviu su Valdu Trakiu trečia dalis

- Iš Baku „Intero“ perėjote į „Ekraną“.

- Su "Ekranu" tapome Lietuvos čempionais, aš buvau rezultatyviausias čempionato žaidėjas. Man buvo 30 metų, išvykti iš Lietuvos jau net nebegalvojau. Tačiau treneris Jose Couceiro mane sugrąžino į nacionalinę rinktinę ir po to aš išvykau į graikų „Panserraikos“, kurį treniravo puikus treneris argentinietis Angel Hoyos. Vėliau jį pakeitė Draganas Kokotovičius, kuris pakvietė į komandą daug serbų ir man vėl neliko vietos. Persikėliau į Škotiją (Edinburgo „Hibernian“). Po to vėl grįžau į Graikiją, bet jau į kitą komandą – „Epanomi“. To klubo prezidentas draugavo su mano agentu ir prašė padėti įsitvirtinti antroje lygoje. Gražus miestelis prie jūros, buvo galima suderinti futbolą ir poilsį.

- Du metus Jose Couceiro treniravo Lietuvos rinktinę. Kaip sekėsi?

- Tai geriausias treneris Lietuvos rinktinės istorijoje. Geras taktikas, surado kai kuriems futbolininkams naujas pozicijas ir jie ėmė stipriau žaisti. Su Jose Couceiro PČ-2014 atrankoje mes nugalėjome Austriją, Rumuniją ir Serbiją. Jį iki šiol Lietuvoje šiltai prisimena. Algą jam mokėjo Vladimiras Romanovas. Tačiau po to Romanovas pasitraukė iš futbolo, susidomėjo krepšiniu, ir su Couceiro federacija nepratęsė kontrakto – neišgalėjo mokėti reikiamos algos.

- Škotijoje visi nustebo, kad perėjote ne į „Hearts“, kur žaidė 13 lietuvių, o į pagrindinių priešininkų stovyklą, „Hibernians“.

- Fanai netgi kalbėjo, kad aš esu specialiai pasiųstas sugriauti „Hibernans“ iš vidaus. Tiesa tokia - prieš mano atėjimą „Hibsai“ pralaimėjo eurotaurių atrankoje „Mariborui“ ir pardavė į „Celtic“ savo geriausią puolėją Anthony Stokes‘ą. Jiems reikėjo puolėjo ir jie pasirinko mane. „Hibernian“– labai populiarus klubas, sirgaliai išperka 14000 abonementų. Tribūnos arti aikštės, tad kiekvienas rungtynes žaidi lyg vulkano viduje. Nauja klubo treniruočių bazė – „Manchester United“ lygio. Lietuvoje vargu ar kada tokią turėsime.

Mane pakvietė treneris John Hughes. Prieš rinktinių pertrauką jis pasakė: „Dabar gerai pasitreniruosi ir žaisi“. Po keleto dienų Hughes‘ą atleido ir paskyrė Coliną Calderwoodą. Man kaip visada pasisekė.
- Tačiau jūs žaidėte ir prie naujo trenerio.

- Buvo taip. „Hibsai“ pralaimėjo derbį „Hartsams“, klubo legenda Derek Riordan gavo raudoną kortelę, o kitas puolėjas susitraumavo. Sekančios rungtynės – su „Rangers“ Glazge. Calderwoodas išleido mane ir mes laimėjome 3:0. Tose rungtynėse aš susidūriau su bosniu „Rangers“ gynėju Saša Papacu. Mes susitrenkėme galvomis, beje jis man trenkė stipriau nei aš jam, tačiau galva buvo praskelta būtent Sašai – jį iš karto nugabeno į ligoninę. Mūsų fanai tam įvykiui paskyrė netgi skanduotę: „Trakys praskėlė galvą Papacui“. Jiems patiko, kad mano galva pasirodė stipresnė.

Po keleto dienų aš atidaviau rezultatyvų perdavimą Riordanui rungtynėse su „Motherwellu“. Tačiau tame mače man plyšo raumuo, praleidau mėnesį, o sausį Calderwoodas nupirko du puolėjus.

- Atvykus į Edinburgą jums taip pat pasiūlė kažką išgerti?

- Ne, tik padainuoti dainą, o vėliau, prieš Kalėdas, mes metėme burtus kam kokiu kostiumu persirengti. Man teko „teletabis“. Beje, kostiumo teko ieškoti pačiam. Persirengėme ir visa komanda važiavome dviems dienoms į Niukaslį - šventėme mieste, gėrėme baruose (treneris leido), buvome ir striptizo klubuose. Mums buvo paprasčiau – mūsų niekas nepažinojo, o štai turtingesni ir žinomesni „Rangers“ ar „Celtic“ futbolininkai atsipalaiduoti skrisdavo į Ispaniją.

Kai kurie mūsų futbolininkai buvo taip išdažyti, kad net artimieji jų būtų nepažinę. Mūsų vartininkui Grahamui Stackui teko persirengti atlikėju 50 Cent. Grahamas yra baltasis, tad jam teko veidą ir rankas nusidažyti juodai. Jis užsimovė plačius džinsus, apsikarstė auksinėmis grandinėmis. Atrodė įspūdingai.
- Ir kaip po tokios išvykos grįžote į treniruotes?

- Gėrėme saikingai. Kai kas gėrė alų, kai kas iš viso negėrė. „Hibsuose“ buvo vienas vaikinas, centro saugas Johnas Rankinas – jis ir be alkoholio taip kvailiodavo, kad visiems buvo linksma. Paslėpdavo kitų žaidėjų batelius rūbinėje, įmesdavo džinsus į vonią su ledais, ištepliodavo klijais spintelių rankenėles.

- Patiko Edinburge?

- Taip, labai gražus miestas, ypač Karališkoji mylia – viduramžių gatvelės su pilimis, rūmais, bažnyčiomis. Beveik į kiekvienas mano rungtynes „Hibsuose“ atvažiuodavo draugai iš Klaipėdos. Tada Lietuvoje atsirado pigių skrydžių kompanija Rynair, tad draugai galėjo pigiau atskristi į Škotiją ir nueiti į futbolo rungtynes, nei važiuoti į Vilnių ir linksmintis naktiniuose klubuose. O kai jie išvykdavo, aš laisvalaikį praleisdavau su dviem „Hearts“ lietuviais – Žaliūku ir Novikovu.

- Ar jautėte „Hibernian“ ir „Hearts“ fanų priešpriešą?

- Taip, ten galima taip „užsirauti“, kad viskas baigsis blogai. Edgarui Jankauskui, kuris žaidė „Hartsuose“, fanai ištepliojo automobilį. O aš vaikščiojau po miestą su Žaliūku, kuris buvo „Hearts“ kapitonas. Internete fanai rašydavo, kad nesupranta, kaip mes galime draugauti.

- Grįžus į Lietuvą, keletą metų dirbote su Konstantinu Sarsanija.

- Jis stipriai paveikė mano gyvenimą. Kai jis atėjo į „Atlantą“, aš dar žaidžiau, bet jau buvo laikas baigti karjerą. Konstantinas paskyrė mane sporto direktorium. Praėjus laikui žmonės Lietuvoje supras, ką prarado išėjus Sarsanijai. Jis padarė revoliuciją mūsų futbole. Visi galvojo, kad jis privež žaidėjų iš Rusijos, tačiau jis rinko jaunus lietuvius, nebijojo leisti į aikštę net 16-17 metų jaunuolių, atskleidė daug žaidėjų ir iš karto užėmė antrą vietą. Mes galėjome net už čempionų titulo užsikabinti. Į mūsų rungtynes atvažiuodavo skautai iš „Hotspur“, „Lille“, „Saint-Etienne“, „Monaco“. Po to daug Lietuvos klubų nuėjo „Atlanto“ keliu – anksčiau niekas net negalvojo remtis vietiniais jaunais futbolininkais.

- Tie skautai atvažiuodavo ne šiaip sau?

- Žinoma. Vartininkas Edvinas Gertmonas persikėlė į „Rennais“ ir neseniai pasirašė naują kontraktą. Vartininką Marių Adamonį pasikvietė „Lazio“. Saugas Dovydas Virkšas išvyko į „Saint-Etienne“, gynėjas Ričardas Šveikauskas buvo išvykęs į „Lille“. Jiems po 20 metų, jie visi jauname amžiuje ėmė žaisti pas Sarsaniją ir tik jo dėka išvyko į stiprius čempionatus. Lietuvos masteliu „Atlantas“ neblogai uždirbo iš jų transferų. Vadovaujant Sarsanijai klubas pats save išlaikė (eurotaurių bonusai+transferai+rėmėjai), nors atrodė, kad Lietuvoje, o ir apskritai Rytų Europoje, tai yra nerealu.

- Andrejus Paniukovas taip pat iš „Atlanto“ išvyko į Prancūziją, tačiau dabar sugrįžo pas Sarsaniją.

- Kai Paniukovas atvyko į Lietuvą iš „Baltikos“, aš pagalvojau, kad jis tikrai paklius į Rusijos rinktinę. Jeigu jis labai norės, gali patekti į Pasaulio čempionatą 2018-ais, tačiau kol kas jis žaidžia netolygiai. Europoje, kur jis praleido keletą metų, reikia dirbti profesionaliau. Ten futbolininkai dažnai patys atvyksta valanda prieš treniruotę ir mankštinasi papildomai. Andrejus dar jaunas, galbūt savo šalyje jam bus paprasčiau ir jis atsiskleis. Potencialiai jis labai stiprus – aš tokių mažai mačiau.
- Prieš metus „Tosno“ negalėjo susitarti su „Zenitu“ dėl kompensacijos už Sankt Peterburgo klubo auklėtinius Kirejenko ir Bogajevą, tad jie atsidūrė pas jus.
- Agentas iš Rusijos man pasiūlė du gerus žaidėjus ir aš juos priėmiau. Mes išėjome į taurės pusfinalį, aš galvojau, kad mes už kažko užsikabinsime, tačiau po dviejų mėnesių tas pats agentas ėmė iš išsivežė tuos žaidėjus. Jie atsidūrė „Tosno“ klube. Matėsi, kad Lietuvos lygiui jie yra per stiprūs.

- Kokią komandą treniruojate palikęs „Atlantą“?

- „Palangą“ – esu viena iš klubo steigėjų. Dabar mes pirmaujame Lietuvos pirmoje lygoje. Deja, prieš keletą dienų mus apvogė – iš rūbinės išnešė 5 telefonus. Kaltas sargas – jis nelaiku sumanė pravėdinti rūbinę. Vagį jau pagavo. Jis ne vietinis, tačiau 30 km spinduliu jau įvykdė dešimt vagysčių. Žaidėjai po vagystės vaikšto nusiminę – dar kartą įsitikinau, koks svarbus futbole yra geras nusiteikimas.

reikia tiketis, kad kai Kalonas baigs karjera su juo irgi tokiu interva padarys. tik sunku suvokti kokio ilgumo gausis plius dar apie gerima turetu daugiau istoriju zinot nei kad Trakys.

Taipogi įdomus interviu, ypač dalis apie Liubinską ir Zelkevičių

V.KASPARAVIČIUS: „NORĖJAU KARJERĄ BAIGTI „ŽALGIRYJE“
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6801_vkasparavicius_%E2%80%9Enorejau_karjera_baigti_%E2%80%9Ezalgiryje%E2%80%9C.html" onclick="window.open(this.href);return false;

S.DANISEVIČIUS: „SU „ŽALGIRIU" MES PRALENKĖME LAIKĄ"
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6868_sdanisevicius_%E2%80%9Esu_%E2%80%9Ezalgiriu_mes_pralenkeme_laika.html" onclick="window.open(this.href);return false;

N.Kesminas: „E.Jankauskas yra ir toliau rinktinėje bus patrankų mėsa“
https://www.sportas.lt/naujiena/402070/n-kesminas-e-jankauskas-yra-ir-toliau-rinktineje-bus-patranku-mesa

Legendinis Nerijus Kesminas apie Lietuvos futbolą minčių nestokodavo niekada. Todėl pasibaigus dar vienam atrankos ciklui susisiekėme su šiuo žurnalistu, komentatoriumi ir paklausėme jo nuomonės apie tai, ką pastarosiomis dienomis išgyveno Lietuvos futbolo sirgaliai.

„Šis ciklas tikrai nebuvo blogesnis nei R.Žutauto, Cs.Laszlo ar I.Pankratjevo laikais. Šiame cikle mes turėjome Maltą, kuri yra vis tiek stipresnis varžovas nei San Marinas, prieš kurį mes irgi vargome. Tai, kad riedame žemyn, nuopelnas ne Edgaro Jankauso. Šioje vietoje turėtumėm kalbėti apie vaikų parengimą, apie vadinamų akademijų, klubų darbą. Ten yra pagrindinės spragos, o tie, kurie ateina ir pianinu groja taip kaip moka, tai ne jų problema. Tai yra sistemos problema“, - pokalbį su futbolas.lt pradėjo N.Kesminas.

Tai dėl ko mes visąlaik tiek tikimės, jei žinome, kad sistema bloga?

Ne mes, o jūs (šypsosi). Aš jau seniai nesitikiu ir pastaruosius 6 – 8 metus kalbu apie tai, kad tikėtis net neverta. O tai kad tikisi sirgaliai.. jie visada tikisi. Turbūt taip turi būti, nes jei jie nesitikėtų, tai kam išvis domėtis futbolu, jei niekuo netiki. Tačiau reikia atskirti, kad žmonės atėję po darbo į futbolą jį mato vienaip, o mes tie, kurie arti futbolo matome kiek kitaip. Skirtingai vienas nuo kito, bet mes matome daugiau. Aš asmeniškai optimizmo nerodau jau daug metų.

Kiek minimaliai reiks dar laukti, kol to optimizmo atsiras?

Skaičiuokim paprastai – rinktinės žaidėjų vidutinis amžius įprastai būna apie 27 metus. Kadangi nematau perspektyvos nei vienoje jaunimo komandoje, tai reiškia, kad minimaliai dar aštuoneri metai. Tačiau čia su sąlyga, kad viskas netrukus pasikeis iš esmės. O kad pasikeistų, irgi požymių kol kas nematyti.

Kaip šioje situacijoje turėtų elgtis E.Jankauskas?

Nežinau. Jis yra ir toliau rinktinėje bus patrankų mėsa. Svarbu išsiaiškinti, kiek jo oda tvirta, nors tikėtina, kad tvirta, o kiek jo kantrybė laikys – tiek laikys. Ką jis gali daryti? Gali bandyti bendrauti su jaunimo rinktinių treneriais, derinti bendrą strategiją, kuri bent jau teoriškai turėtų būti.

O daugiau.. ką tu pakeisi, kai turi tokius žaidėjus? Geresnių neturi ir tu jų nenusipirksi. Tavęs neišgelbės nei Cristiano Ronaldo nei Lionelis Messi. O tų, kuriuos turime, jau nebeišmokysi ir nebepermokysi. Tai, ką jie išmoko – jau išmoko.

Pastaruoju metu gana dažnai girdime seną gerą dainelę “Atjauninkim Lietuvos rinktinę”. Ką manote šiuo klausimu?

Kad aš to jauninimo nematau. Kai kaskart sako, kad rinktinė jauninama, aš asmeniškai net požymių tokių nematau. Jauninti nėra blogai, ypač kai jis teikia viltį, kad tas jauninimas atneš rezultatą. Kodėl gi ne?

Bet iš ko jauninti? Parodykite nors vieną, kuris po 6 – 8 metų rodys stebuklus. Jų tiesiog nėra. Jauninti mes galime, tačiau tai turi būti veiksminga. Dabar pati sistema yra pernelyg ydinga, todėl mes net neturime žaidėjų, kurie po kokių ketverių metų būtų bent kiek geresni nei dabartiniai.

Yra receptas, kaip tą ydingą paversti neydinga?

Sakyčiau, kad per daug šlako yra apatinėje grandyje. Mes turime ne vieną pavyzdį, kai treneriui 60 arba 70 metų, jis nemoka net įsijungti kompiuterio, bet jis galvoja, kad yra labai geras treneris. Tie treneriai turėtų kažkaip suvokti, kad futbolas yra svarbiau nei jų 500 eurų per mėnesį.

Jeigu nesuvokia, suvokti turėtų apskrityse, klubuose. Ta pati akademija – jei nesugebame paruošti patys, yra užsienio praktikos. Mes tikrai turime gabių žmonių, kuriuos tinkamai paruošus, jie galėtų dirbti. Tačiau jie negauna kelio į pozicijas, kuriose jie galėtų būti ir turbūt turėtų būti.

1987 metais “Žalgiris” buvo OHO, bet kai dabar jaunimas ruošiamas pagal tų laikų sistemą, tai ko mes galime tikėtis? Taip, tada buvo internatai. Tačiau dabar yra akademija. Parodykite akademijos darbo rezultatą. Nors kažkokį.

Kažkas iš ten išvažiuoja į peržiūras užsienyje. Tačiau jie lygiai taip pat sėkmingai grįžta į Lietuvą, o tai reiškia, kad tai yra žaliava, kuri yra niekam nereikalinga. Ir turbūt tai reiškia, kad jie išvyksta neparuošti ir jų likimas nulemtas jau tada, kai jie tik išvyksta iš Lietuvos.

Ne mes, o pati Lietuvos futbolo federacija turi suvokti, kad praktika yra ydinga. Ir lygiai taip pat ne mes, o jie turėtų ieškoti priežasčių, kodėl tų žaidėjų nėra. Kuri paskutinė karta buvo gera: D.Šembero, T.Gražiūno, R.Džiaukšto?

Gal dar 1984 metų gimimo..

Gerai, M.Kalonas, S.Mikoliūnas, E.Česnauskis. Tarkime. Tačiau po to 20 metų neišaugo nei viena gera karta. Tai reiškia, kad problemos yra sisteminės, o tie žmonės, kurie tą darbą daro, savo darbe yra neįgalūs.

Federacija tiesiog privalo priimti skausmingus sprendimus, nes be skausmingų nieko čia nebus. O jeigu viskas lieka, kaip yra dabar, tai ir toliau kaposimės su Malta, gal kartais su anglais, jei jie tingės žaisti. Bet tik tiek.

Apie jokius išėjimus kažkur neverta net kalbėti. Net ta pati A lyga yra absoliutus blogis. Tokiame mūsų futbole negali nebūti legionierių limito. Negali taip būti, kad vienuolika užsieniečių žaidžia aikštėje, visiems viskas yra normalu, o mes savo jaunimą rengiame pirmoje lygoje arba dar geriau Elitinėje lygoje. Ką tu tokiose lygose parengsi?

A.KULIKAUSKAS: „ŽALGIRIS“ LIKO MANO ŠIRDYJE
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6914_akulikauskas_%E2%80%9Ezalgiris%E2%80%9C_liko_mano_sirdyje.html" onclick="window.open(this.href);return false;

G.PABERŽIS: „ŽALGIRIS“ BUVO MANO GENUOSE“
http://www.fkzalgiris.lt/naujienos/n6988_gpaberzis_%E2%80%9Ezalgiris%E2%80%9C_buvo_mano_genuose%E2%80%9C.html" onclick="window.open(this.href);return false;

G. Reklaitis kalbasi su E. Gaurilovu
https://www.facebook.com/fkakmenescementas/videos/1887275011292477/UzpfSTE2MjA1NjQxMjE1NDgxMjc6MjAzNjExNDg4MzMyNjM4MA/?timeline_context_item_type=intro_card_work&timeline_context_item_source=1555012488" onclick="window.open(this.href);return false;

Įdomu

Nerijaus Kesmino interviu apie komentatoriaus darbą

N.Kesminas: „Lietuvos futbolas dar nebuvo tokioje duobėje“
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/n-kesminas-lietuvos-futbolas-dar-nebuvo-tokioje-duobeje-24-1042194?copied" onclick="window.open(this.href);return false;

Šalies futbolą iš arti matantis R. Garastas – apie tris priežastis, kurios neleidžia prisivyti kitų
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/9/232114/salies-futbola-is-arti-matantis-r-garastas-apie-tris-priezastis-kurios-neleidzia-prisivyti-kitu?fbclid=IwAR1OrQc_WqmpLC1Uermi0Bkn5BbS-a2hmjeAn5lxBepm7BT4_M9FxnL3qbU" onclick="window.open(this.href);return false;

Įdomus pokalbis, nežinau kur padėti ta įmesiu čia

Islandiškos patirties pasisėmę vilniečiai: reikia ne vieno nacionalinio stadiono, o daug paprastų
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/islandiskos-patirties-pasiseme-vilnieciai-mums-reikia-ne-vieno-nacionalinio-stadiono-o-daug-paprastu-24-1056848?copied" onclick="window.open(this.href);return false;

Kaip tik skaičiau. Šiaip įdomu turbūt dėl to, kad yra pakankamai ilgas tekstas ir viskas sudėta į vieną vietą, šiaip nieko apie ką mūsų futbolo bendruomenė patys nekalbėtume nėra ten, visi šitie dalykai yra žinomi, žinomi seniai.
Aišku gal čia tik man mintis išdalinti Vilniaus stadiono pinigus mažiųkų rekonstrukcijoms skamba ereziškai, kai didieji miestai liko vieninteliai neatsinaujinę į modernesnius stadionus, o paklausa tam yra ganėtinai didelė, ypatingai žinant kai dalis dotuojamų rajonų savivaldybių sugeba išleisti ir po 5, ir po 10 milijonų (gal atrasčiau ir daugiau) I lygos standartų stadionų statyboms, o stacionarūs maniežai dar daugiau kainuotų...

O viskas kitas senos LT problemos, kurios visos pagrinde susiveda į finansavimo trūkumus. Netgi tokie psichologiniai dalykai kaip pergalių siekimas turi gerokai daugiau priežasčių apmokėjimo sistemoje, negu vien mentalitete.

ypatingai žinant kai dalis dotuojamų rajonų savivaldybių sugeba išleisti ir po 5, ir po 10 milijonų (gal atrasčiau ir daugiau) I lygos standartų stadionų statyboms, o stacionarūs maniežai dar daugiau kainuotų...

Ir kur cia tokias sumas isleido? Net jei litais.