2015 m. gegužės 26 d., antradienisIš antro karto
http://groundhopping-lt.blogspot.com/2015/05/is-antro-karto.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, taip ir grundhoppinge ne visada viskas pasiseka išsyk. Pakeitimai tvarkaraštyje, supainiotos rungtynių vietos, neatidumas planuojant ar kitos priežastys kartais sutrukdo aplankyti numatytas rungtynes. Taip atsitiko ir su Kelme - šio miesto futbolo stadioną buvau numatęs aplankyti keliaudamas po Žemaitiją ilgąjį gegužės pirmosios savaitgalį, tačiau tąsyk, tolumoje jau matantis Kelmės bažnyčios bokštui, ne vietoje pasipainiojo valstiečio priekaba, tad vietoj stadiono teko artimiau susipažinti su vietos autoservisų industrija.
Kelmės meistrai reanimavo mano automobilį, o jį atsiimti nusprendžiau vykdamas į LFF taurės finalą Šiauliuose. Tos dienos vidurdienį "Kražantė" namie žaidė rungtynes su svečiais iš Šilutės, tad primečiau, jog pažiūrėjęs pirmą kėlinį nesunkiai spėsiu į antrą popiet prasidėsiantį finalą. Šiuomsyk viskas susiklostė sklandžiai: 6:20 (labai jau necivilizuotas laikas šeštadieniui) iš Vilniaus išvykęs autobusas po nepilnų keturių valandų pasiekė Kelmę, savo transporto priemonę atgavau be ypatingų nuotykių ir kiek pasimalęs aplink stadioną (prie jo kažkaip įmanoma privažiuoti, tik visiškai neaišku kaip, tad mašiną teko palikti už kokio puskilometrio) likus kone pusvalandžiui iki mačo įsitaisiau tribūnoje.
Sakykim tiesiai: po ilgos pertraukos į I lygos žemėlapį grįžusi Kelmė futbolo Meka vadintis tikrai negali. Stadionas labai bazinės komplektacijos: keturias žiūrovų eiles talpinančios tribūnos, asfaltu dengti bėgimo takai, pavargusi veja, pamestus jūrinius konteinerius primenančios dėžės, talpinančios, matyt, persirengimo kambarius ir tualetus... Dar liūdnesnė situacija su žiūrovų skaičiumi - vėjuotą, bet saulėtą šeštadienio apypietę žiūrovų skaičius siekė, geriausiu atveju, tris dešimtis. Kelmė, žinia, labiau tinklinio miestas nei futbolo, bet toks skaičius vistiek gerokai per mažas. O juk atrodytų, kad vietiniams sporto mėgėjams kaip tik turėtų norėtis palaikyti į sąlygines aukštumas pakilusius saviškius, o miesto bendruomenei futbolo rungtynės galėtų tapti savotiška miesto švente...
Rungtynės stebuklinga kokybe irgi nenustebino (ko kito pirmoje lygoje būtų sunku ir tikėtis), žaidėjams negelbėjo ir stiprokas vėjas, ir poprastė danga. Apylygiame mače prieš pat pertrauką į priekį išsiveržė šilutiškiai, pasinaudoję aplaidžia šeimininkų gynyba po standartinės padėties. Rungtynės baigėsi 2 - 2, bet antrojo kėlinio nebemačiau - reikėjo skubėti į Šiaulius.
Iš LFF taurės finalo renginys gavosi, sakyčiau, visai neblogas. Padorus žiūrovų skaičius, dvi gerą palaikymą turinčios komandos, juntama futbolo atmosfera. Gaila tik, kad tokie mačai Lietuvos padangėje labiau išimtis, nei taisyklė. Lietuvos futbolo karaliaus sostą tvirtai užsėdęs "Žalgiris" laimėjo rekordinę ketvirtą taurę iš eilės tuo daugmaž pradžiugindamas savo fanus (net Pietų IV savo Facebook paskyroje pastebėjo, kad tos euforijos, kuri lydėjo taurę prieš trejus metus, nebebuvo), o saulei krypstant vakarop atėjo metas traukti namų link.
