Jubiliejų švenčiantis Algis Bronislavas Vasiliauskas: apie jaunystėje pamėgtą aviaciją, nukonkuruotą teisę, pomėgius kalnuose ir miškuose
https://www.sportas.info/kuluaruose/jubilieju-svenciantis-algis-bronislavas-vasiliauskas-apie-jaunysteje-pamegta-aviacija-nukonkuruota-teise-pomegius-kalnuose-ir-miskuose/Nuo 1972 metų aš – „Žalgirio“ draugijos pirmininko pavaduotojas, o dabar antrą kadenciją – draugijos prezidentas.
Viskas keičiasi, šiandien darbas labiau apsiriboja už draugijos ribų. Buvau įvykių sūkuryje, kai prasidėjo sporto reforma bei likviduojamas Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD). Tą laikotarpį pavadinčiau baisiuoju sporto laikotarpiu. Buvau aršus visų tų reformų priešininkas. Tačiau sugriovėme Lietuvos olimpinį sporto centrą, panaikinome KKSD. Mes nugriovėme sporto bažnyčią, praradome tikėjimą. Niekuo nebetikime – tik sąmata.
Kuriame naują Sporto įstatymą, tiksliau – kurpiame. Visa esmė – kas skirstys pinigus, o ne tai, kas atliks darbą.
Mano karjeroje buvo visuomeninių pareigų. 2006-2007–aisiais buvau Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas ir atsakingas už licenzijavimą. Gal būčiau ir ilgiau likęs tose pareigose, tačiau atsirado žmonių, kurie ypač veržėsi į futbolą ir mane statė prie sienos, reikalaudami užleisti vietą kitiems.
Pradėjo nepatikti ta agresyvi situacija ir tuomečiam Lietuvos futbolo federacijos prezidentui Liutaurui Varanavičiui pasakiau, kas vyksta aplink futbolą, ir ramiai, nesikarščiuodamas pasiūliau naikinti federacijos viceprezidentų pareigybes. Ir kuo skubiau, tuo geriau, nes iš kitos pusės pradėjo pūsti vėjai.
Tą pačią savaitę etatai buvo panaikinti.
…. ĮžvalgasKai manęs paklausia, kokį Lietuvos sportą įsivaizduoju po 10-20 metų atsakau, kad bijau prognozuoti. Man neramu. Kalbant apie pinigus, mums akivaizdžiai meluojama, klaidinami Seimo nariai. Seimūnai vienu balsu lyg susitarę drožia: duokit sportui pinigų, tada bus ir pergalių, svarių rezultatų.
Tačiau pinigų padaugėjo tris kartus ir Valstybės kontrolės išvadose aptakiai parašyta, kad sportui jų padaugėjo, bet dideliam sportiniam meistriškumui ne.
Buvau Sporto rėmimo fondo komisijos narys, per jį buvo finansuojamas ir didysis sportas, kuriam tekdavo nemaži pinigai. Kai man pradeda dėlioti, kad čia – sportiniam inventoriui, čia – mokomajam sportiniam darbui, čia – administravimui ir t. t., norisi nusispjauti. Yra maišas pinigų, todėl pirmiausiai reikėtų kalbėti apie sportą ir sportininkus, mokomąjį sportinį darbą. O tik po to – apie savo pajamas, atlyginimus, rezultatus ir pan.
Tada ir reikėtų sakyti: trūksta pinigų, nes nieko neliko. Nusigyvenome iki tiek, kad kai kurie mūsų sporto šakų federacijų prezidentai, prisidengdami įvairiomis programėlėmis, pradėjo gauti atlyginimus. Ar kam kilo klausimas, tai kas tada sunaudoja tuos pinigus. Kam tada reikia didinti biudžetą – pasižiūrėkime, kas gi vyksta mūsų biudžete, kaip ten pinigai yra sunaudojami: kas jų turi daugiausiai, kiek jų skiria darbui, o ne išgyvenimui.
Kai iš valstybinių institucijų sąrašo dingo KKSD, prasidėjo totalinė sporto griūtis. Kas šiandieną prisiima atsakomybę už sportą? Visi pirštu baksnoja į federacijas. Tačiau Lietuvos sporto federacijų sąjunga, kuri galėtų konkuruoti, nes yra arčiausiai federacijų, nepagrįstai yra nuvertinta ir jai pinigų neskiriama.
Kai šiandieną man sako, jog nėra pinigų ir vėl reikia jų prašyti, atsakau: duokim dukart tiek, tik man, mokesčių mokytojui, pasakykit už ką?
Kai pinigų tris keturis kartus skiriama daugiau, kai kurių sporto šakų federacijų atstovų rezultatai pablogėjo ir jie nieko daugiau nesugalvoja, kaip tik pasiteisindami, jog tai atsitiko dėl to, kad mažai pinigų.
