Lietuvos futbolas tarpukariu

Lietuvos futbolas tarpukariu
Alvydas Januševičius
2010-07-03 12:00
http://www.etaplius.lt/Sportas/Lietuvos-futbolas-tarpukariu

Šiaulietis atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas primena, kad futbolas buvo gyvas Lietuvoje ir tarpukariu. Fotoatvirukai ir nuotraukos liudija, kad buvo dalyvauta ir pasaulio čempionate. Futbolo komandas turėjo beveik visi didesni miesteliai.

Petro Kaminkso nuotraukos ir fotoatvirukai - gyvas įrodymas, kad futbolas Lietuvoje gyvavo ir tarpukariu. Ką būtų galima pasakyti apie futbolą nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 metais?

Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 metų birželio 24 dieną. Jas pralaimėjo Estijos rinktinei rezultatu 0:5. Pirmosios pergalės teko laukti bent porą mėnesių. Prieš tuos pačius estus tuomet laimėjo rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat sovietmečio. Lietuvos rinktinė iki to laiko sužaidė 69 oficialiais rungtynes, iš kurių 14 laimėjo, 12 sužaidė lygiosiomis ir 43 pralaimėjo.

1924 m. Lietuvos futbolo komanda dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre Paryžiuje. Prieš varžybas Lietuvos rinktinė buvo suburta paskubomis ir rimčiau pasiruošti turnyrui nespėjo. Atvykusi į Paryžių tik likus mažiau nei parai iki varžybų, Lietuva jau pirmame etape buvo sutriuškinta Šveicarijos rezultatu 0:9.

Vėliau Lietuva bandė nesėkmingai dalyvauti dar keliuose čempionatuose. Patyrė nesėkmę ir tuo jau tada patvirtino, jog Lietuva - krepšinio, o ne futbolo šalis.

Įdomu būtų pamatyti tuos atvirukus

Dieve tokie tie futbolininkai tebuvo... gaila kažkaip man ju musiet nei vieno gyvo nebera

Įdomu būtų pamatyti tuos atvirukus

Kelis atvirukus gali pamatyti nuėjęs pagal nuorodą

Lietuvos futbolo pionieriai
http://www.sportas.info/naujienos/12694-lietuvos_futbolo_pionieriai.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Algirdas Klimkevičius
2012 m. liepos 8 d. 20:20

Laikraštis "Sportas": Mūsų šalies futbolo pradininkai buvo kariškiai, lakūnai, parašiutininkai, ekonomistai, diplomatai ir kitų sričių iškilios asmenybės

[Paveikslėlis]
Pirmoji futbolo komanda – 1911 m. Kaunas.

[Paveikslėlis]
plakatas

Lietuvos futbolas pernai ir šiemet vieną po kitos švenčia garbingas sukaktis. 1911 m. dienos šviesą išvydo žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą supažindinama su futbolo žaidimu, 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės, o prieš devyniasdešimt metų – 1922 m. – startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. Supažindiname su žmonėmis, kuriuos Lietuvos futbolo federacija savo išleistame plakate pavadino Lietuvos futbolo pionieriais.

Vincentas Petrauskas (1883-10-20–1934-03-31)

Gimė Kėdainių apskrityje. 1901 m. Estijos sostinėje Taline baigė gimnaziją, 1903 m. įstojo aspirantu į rusų 91-ąjį pėstininkų Dvinos (Dauguvos) pulką. Turėdamas majoro laipsnį, 1906 m. žiemą grįžo į Lietuvą. V. Petrauskas 1914 m. liepos 31 d. buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo kautynėse. 1919 m. sausio 20 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.1922 m. liepą paskirtas Kauno geležinkelio stoties ir ruožo komendantu. 1929 m. perkeltas į Generalinio štabo valdybą. 1927 m. rugpjūčio 1 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Baigęs karo tarnybą V. Petrauskas ėmėsi tvarkyti užmiesčio autobusų linijų.

1919 m. V. Petrauskas buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos – Lietuvos sporto lygos (LSL) – steigėjų. Be to, jis buvo vienas iniciatorių 1923 m. spalio 9 d. steigiant Lietuvos dviratininkų sąjungą (LDS), turėjusią ir Futbolo skyrių. 1933 m. liepą V. Petrauskas buvo išrinktas Kauno LDS pirmininku. Prieš tai buvo Sunkiosios atletikos sąjungos sunkumų vadovas, Taisyklingos medžioklės ir žūklės centro valdybos narys, vienas garsiausių Lietuvos medžiotojų.

Kapitonas Steponas Darius (Jucevičius-Darašius) (1886-01-08–1933-07-17)

S. Darius gimė kaime, netoli Tauragės, 1907 m. su šeima išvyko į JAV. Ten mokėsi vidurinėje, vėliau aukštesniojoje mokykloje inžinerijos. 1917 m. pasivadino Dariumi, sutrumpinęs antrąją tėvo Darašiaus pavardę. S. Darius karinį krikštą gavo kaip JAV kareivis Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė apdovanojo jį V laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 1920 m. S. Darius grįžęs į Lietuvą visa galva pasinėrė į sporto gyvenimą. Be to, S. Darius, pamiršęs JAV inžinerinius mokslus, pasuko gyvenimo ratą nauja kryptimi – 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Kauno karo mokyklą, o 1922 m. nusprendė mokytis aviacijos, 1927 m. gegužės 1 d. pakeltas į kapitonus.

S. Dariui Lietuvos sporto istorijoje niekas neprilygsta – jis ne tik futbolo žaidėjas, neoficialus treneris, teisėjas, propagandininkas, bet ir kitų, tuo metu Lietuvoje dar tik gimstančių sporto šakų – krepšinio, beisbolo, ledo ritulio, greitojo čiuožimo, bokso – aktyvus dalyvis, pradininkas. S. Darius labiausiai išsiskyrė kaip futbolininkas: Lietuvos futbolo rinktinės narys (1923 ir 1924 m.), atstovaudamas LFLS tapo pirmųjų čempionatų nugalėtoju (1922, 1923). S. Darius daug pasidarbavo rengiant Lietuvos futbolo rinktinę pirmą kartą dalyvauti 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors jis buvo patvirtintas kaip pagrindinis rinktinės vartininkas, tačiau išvykti neteko – priežastys liko neįminta mįslė iki šiol. S. Darius – vienas Lietuvos futbolo lygos (LFL) kūrėjų (1923) ir jos vadovas (1924, 1926). Kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė pirmojo stadiono Lietuvoje projektą ir jį įgyvendino (1925–1926) – dabar Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas.

1927 m. išvyko į JAV ir šešerius metus rengėsi istoriniam skrydžiui per Atlantą į Lietuvą. Siekis išgarsinti gimtąją šalį pasaulyje, iki tėvynės likus 650 km, baigėsi tragiškai.

Antanas Saunoris (1899–1970-04-30)

1923 m. Mažajai Lietuvai susijungus su Didžiąja, Klaipėdoje buvo dislokuotas kunigaikščio Butigeidžio 7-asis pulkas, kuriame tarnavo A. Saunoris.

Jo veikla suaktyvėjo 1925 m., kai A. Saunoris buvo išrinktas į pulko sporto komisiją ir pradėjo vadovauti futbolui. A. Saunoris ne tik žaidė, bet ir teisėjavo, 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją, pats buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1926 m. kartu su leitenantu V. S. Karžinsku įkūrė vėliau išgarsėjusią Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS). Buvo paskirtas pirmosios KSS komandos kapitonu. 1926 m. KSS pradėjusi dalyvauti šalies pirmenybėse iki 1939 m. net šešis kartus tapo Lietuvos čempione. 1930 m. A. Saunoris buvo išrinktas Klaipėdos krašto sporto sąjungos pirmininku, 1935–1937 m. – KSS vicepirmininku, 1936–1938 m. – Klaipėdos kamuolio žaidimų sąjungos, o 1938 m. ir Futbolo komiteto pirmininku. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, majoras A. Saunoris buvo perrengtas okupantų karine apranga, o 1941 m. žiemą išvežtas į Maskvą kelti karinės kvalifikacijos atsidūrė Norilsko akmens anglių kasyklose. 1948 m. grįžęs į Lietuvą vėl paniro į futbolą. Iš pradžių kaip eilinis futbolo teisėjas, vėliau kaip Respublikos futbolo teisėjų kolegijos, o 1952–1956 m. ir kaip Lietuvos futbolo sekcijos (dabar federacijos) pirmininkas. A. Saunoris užaugino du sūnus – Vytautą ir Algimantą. Vytautas tapo visų laikų vienu ryškiausių Lietuvos futbolininkų, Algimantas – stalo teniso žvaigžde.

Leonas Juozapaitis (1901-11-28–1980-08-11)

Iki 1920 m. L. Juozapaitis gyveno Vilniuje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lenko Žiligovskio kariaunai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1923 m. baigė karo mokyklą, nuo leitenanto pakilo iki kapitono, kuopos vado. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, iš Valkininkų vasaros poligono buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į gimtinę.

L. Juozapaitis – 1922, 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas (atstovaudamas LFLS). 1923–1924 m. keturis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje kaip saugas, tą pačią poziciją užėmė ir dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (1924). L. Juozapaitis – vienas pirmųjų futbolo teisėjų.

Pulkininkas Brunonas Štencelis (1892-05-27–1943-04-07)

Gimė Linksos dvare, Daugpilio apskr., Latvijoje. Studijavo teisę Petrapolio universitete. 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę, baigė Povilo karo mokyklą Petrapolyje, atsidūręs fronte buvo sužeistas, tapo neįgalus. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, 1925 m. pakeltas į pulkininkus. 1928 m. paskirtas aukštųjų karininkų kursų viršininko pavaduotoju. 1929 m. pasitraukė iš kariuomenės ir buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi, vėliau – viceministru. 1940 m. suimtas, o 1941 m. NKVD nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vorkutą Komijoje. 1943 m. balandžio 7 d. žuvo lageryje. Apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ir III laipsnio Gedimino ordinais.

1930 m. įkūrus Fiziško auklėjimo draugiją, B. Štencelis tapo jo pirmininku, 1932 m. – LSL vicepirmininku. Pasitraukus iš LFL vadovo pareigų S. Dariui, nauji vadovai keitėsi kasmet, bet futbolo vežimas vis vien braškėjo. 1931 m. pradėjus LFL vadovauti B. Štenceliui, futbolo reikalai gerokai pasitaisė – atsirado daugiau tvarkos Lietuvos pirmenybėse, geriau ėmė žaisti rinktinė.

Romualdas Marcinkus (1908-07-22–1944-03-29)

R. Marcinkus gimė Jurbarke, lietuvio ir lenkės šeimoje. 1927 m. baigęs vokiečių gimnaziją Kaune, įstojo į karo mokyklą ir 1929 m. ją baigęs gavo leitenanto laipsnį. Po to pasuko į aviaciją – iš pradžių buvo oro žvalgas, o 1936 m. jam suteiktas karo lakūno kapitono laipsnis.

R. Marcinkus brendo Kauno „Polonijos“ (lenkų), Vokiečių Kauno sporto klubo (KSK), LFLS ir „Kovo“ komandose. 1927 ir 1932 m. su LFLS tapo Lietuvos čempionu. 1927 m. 20-metis R. Marcinkus buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę, tapo jos kapitonu. Rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927–1938). 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu ryžosi skirti R. Marcinkų. Jo vadovaujama rinktinė žaidė 15 rungtynių, iš jų po ketverias laimėjo ir baigė lygiosiomis. Jis 13 kartų į aikštelę išbėgo kaip žaidžiantis treneris.

1938 m. R. Marcinkus pasuko į karo kovų sūkurį. Iš pradžių buvo prancūzų karo aviacijos karininkas, vėliau – anglų. Dalyvavo oro mūšiuose Europoje ir Afrikoje virš Lamanšo. 1942 m. patekęs į vokiečių nelaisvę ir kalėjęs kartu su kitais anglų aviatoriais, dalyvavo organizuojant pabėgimą iš karo belaisvių stovyklos. R. Marcinkus buvo vienas laimingųjų – iš 800 belaisvių laisvės vėjo įkvėpė tik 20. Vis dėlto vokiečiai greitai bėglius sugaudė ir sušaudė. R. Marcinkus palaidotas Poznanės sąjungininkų karių kapinėse. Lietuvio atminimas įamžintas užsienio muziejuose, rašytojo Paulo Brickhillo knygoje „Didysis pabėgimas“ ir pagal ją 1963 m. sukurtame Holivudo filme. 2004 m. Lietuvos žurnalistė Gražina Sviderskytė aprašė jį biografinėje knygoje „Uragano kapitonas“ (2004).

Stepas Garbačiauskas (1900-04-17–1983-08-03)

Gimė Rygoje, karas nubloškė į Maskvą. 1918 m. grįžo į Vilnių, perėjęs bolševikų ir lietuvių fronto liniją įsikūrė Kaune. Nuo eilinio tarnautojo iškilo iki diplomato.1928 m. – Argentinos konsulato sekretorius, nuo 1930 m. – Lietuvos generalinio konsulato Ciuriche (Šveicarija) sekretorius, nuo 1936 m. – vicekonsulas.

1919 m. liepos 13 d. S. Garbačiauskas su kitais bendraminčiais Kaune surengė pirmąją sporto šventę – lengvosios atletikos, teniso ir futbolo varžybas. Buvo ir vienas futbolo komandos žaidėjų, ir kapitonas, ir vadovas. 1920–1923 m. priklausė LFLS, 1924–1925 m. – KSK, 1925–1930 m. „Kovo“ sporto klubui. Žaisdamas šių klubų komandose 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Šešis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo jos kapitonas, atstovaudamas rinktinei 1924 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. S. Garbačiauskas – vienas iš LSL, LFLS, Futbolo lygos, teisėjų kolegijos steigėjų ir vadovų. Dirbdamas diplomatinį darbą 1931 m. organizavo Kauno rinktinės išvyką į Šveicariją. S. Garbačiauskas daug prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje. 1921 m. parengė, o Kariuomenės generalinio štabo leidykla išleido pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje mokomąjį metodinį leidinį „Futbolas“. 1923 m. „Karių“ (sportininkų) kalendoriuje išspausdino didelius metodinius straipsnius „Futbolas“, „Krepšinis“, „Rankinis“, „Lengvoji atletika“, 1922 m. išleido pirmąjį sporto laikraštį „Lietuvos sportas“.

Valerijonas Balčiūnas (1904-11-27–1984-12-18)

Gimė Minske, palaidotas Floridoje (JAV). Sportininkas, sporto organizatorius visuomenininkas, ekonomistas. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.

V. Balčiūnas su S. Dariumi ir V. Stašinsku (1935–1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Belgijoje Briuselio konsulato sekretorius, nuo 1955 m. – konsulas Niujorke) 1923–1927 m. sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą. 1924–1927 m. penkis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje. Vienas iš Kauno Šančių „Kovo“ klubo steigėjų. Žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasiekė tris lengvosios atletikos rekordus. V. Balčiūnas kartu su kitais bendraminčiais įsteigė LFL ir buvo laikinuoju jos pirmininku, sporto klubo „Kovas“ vicepirmininku. Išsiskyrė kaip vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų (turėjo FIFA ir FIBA kategorijas). 1926 m. buvo vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos (LFTK) steigėjų, 1933–1940 m. Kamuolio žaidimų sąjungos (KŽS), LFTK pirmininkas. 1936 m. paskirtas KŽS teisėjų kolegijos, spaudos ir propagandos komiteto vadu. 1939 m. išleido futbolo taisykles, 1938 m. – pirmosios tautinės olimpiados vyriausiasis teisėjas.

Juozas Eretas (1896-10-18–1984-03-19)

Profesorius, filosofijos daktaras, akademikas, visuomenės veikėjas dr. J. Eretas buvo Šveicarijos pilietis. Į Lietuvą atvyko 1919 m. vėlyvą rudenį Lietuvos Vyriausybės pakviestas ir 1922 m. priėmė Lietuvos pilietybę.

J. Eretas save vadino futbolininku. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919–1920 m. Lietuvoje pradėjęs atgimti futbolas iš mirties taško pajudėjo 1921 metais. Impulsu tapo J. Ereto ir S. Garbačiausko surengtos trejos futbolo rungtynės tarp užsienio diplomatų ir LFLS komandų. Visas rungtynes laimėjo LFLS – 8:2, 3:2 ir 5:2. Per pirmąsias dvejas rungtynes susirinko 600–700 žiūrovų, o per trečiąsias – net 1 500. J. Eretas kartu su K. Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto sąjungą (LGSFC), kuri 1939 m. tapo Lietuvos čempione.

Nikodemas Čerekas (1905-04-12–1965-04-22)

Gimė Kaune, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją studijavo teisę ir ekonomiką Lietuvos universitete, tarnavo Finansų ministerijoje, 1933–1937 m. – laikraščio „Lietuvos sportas“ redaktorius.

Nuo 1922 m. Kauno LFLS narys. 1936 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Atstovaudamas šalies rinktinei sužaidė 26 tarpvalstybines rungtynes. N. Čerekas nepamiršo ir krepšinio, žaidė LFLS I lygoje. Nuo 1925 m. – LFLS klubo sekretorius, nuo 1931 m. – pirmininkas ir Centro valdybos generalinis sekretorius, 1927–1929 m. – LFL Centro komiteto narys, 1933 m. – Teisėjų kolegijos Centro komiteto narys, nuo 1933 m. – Futbolo komiteto narys, KŽS sekretorius, futbolo (1936–1937, 1939–1940), 1933–1934 m. – KŽS Krepšinio komiteto, 1935 m. – Kūno kultūros rūmų įsteigto fondo sportininkams šelpti vadovas, 1936 m. – Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininkas, 1937 m. – įsteigtos futbolo sekcijos vadovas. Baigęs sportininko karjerą treniravo ir vadovavo LFLS komandai, ėjo Lietuvos futbolo rinktinės vadovo pareigas, 1936 m. vadovavo Lietuvos studentų delegacijai, vykusiai į SELL žaidynes Suomijoje.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. gruodį buvo išrinktas Finansų biudžeto komisariato valstybės darbuotojų sporto klausimais vadovu. Artėjant antrajai SSRS okupacijai N. Čerekas pasitraukė į Vakarus. Atvykęs į JAV, tapo aktyviu sporto gyvenimo organizatoriumi.

Antanas Lingis (1905–1941-06-06)

Geriausias Lietuvos futbolo aušros rinktinės puolėjas. Rinktinėje debiutavo 1928 m. liepos 25-ąją Baltijos šalių turnyre Taline žaidžiant Lietuvai su Latvija. Rinktinei atstovavo 34 kartus, įmušė 13 įvarčių, tris kartus tapo Lietuvos futbolo čempionu – 1926 m. („Kovas“), 1932 m. (LFLS), 1934 m. (MSK). Iš jo technikos gudrybių, uoslės įvarčiams mušti mokėsi ne tik paaugliai, bet ir subrendę futbolininkai. Laisvoje Lietuvoje A. Lingis dirbo Kauno žemės ūkio banke tarnautoju, o užėjus okupantams – Vilniaus komunaliniame ūkyje. Mirė po sunkios ligos, sulaukęs vos 34 metų.

Beje - filmas apie Marcinkų (yra istorinių futbolo žaidimo kadrų): http://vimeo.com/42022606" onclick="window.open(this.href);return false;

A.Lingis - futbolo snaiperis ir vartininkų siaubas
2011 liepos mėn. 10 d. 09:33:08
Algirdas Klimkevičius
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/alingis__futbolo_snaiperis_ir_vartininku_siaubas/" onclick="window.open(this.href);return false;

[Paveikslėlis]
Antanas Lingis buvo nesustabdomas futbolo aikštėje, bet gyvenime neišvengė psichologinių problemų

[Paveikslėlis]
Antanas Lingis (antroje eilėje antras iš kairės) 1932 metais su Kauno LFLS komanda iškovojo Lietuvos meisterių titulą

Visais laikais futbolo komandose išskirtinėmis figūromis buvo vartininkai, žaidimo organizatoriai - „dispečeriai“ ir rezultatyvūs vidurio puolėjai. Lietuva nuo seno garsėja vartininkais, kiek mažesnis kūrybingų vidurio saugų pasirinkimas, o ryškiau bendrame fone išsiskiriančius centro puolėjus galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų. Legendinis praėjusio amžiaus pokario metų Vilniaus „Dinamo“ (vėliau „Spartako“) komandos puolėjas Vytautas Saunoris, 70-aisiais Vilniaus „Žalgiryje“ žibėjęs Eugenijus Riabovas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų Edgaras Jankauskas ir rezultatyviausias nacionalinės rinktinės futbolininkas Tomas Danilevičius.

Tačiau dar anksčiau, nepriklausomos Lietuvos laikais, savitu ir agresyviu žaidimu puolime pasižymėjo išskirtinio talento ir tragiško likimo futbolininkas Antanas Lingis. Rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas gimė Kaune 1905 m. gruodžio 26 d. Šių metų birželio 6 d. sukako lygiai 70 metų nuo jo ankstyvos mirties. Geriausias tarpukario Lietuvos rinktinės ir klubinio futbolo puolėjas tris kartus tapo šalies meisteriu (čempionu): 1926 m. su Kauno „Kovo“ ekipa, 1932 m. Kauno LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) ir 1936 m. - Kauno MSK (Maisto sporto klubas) komandose. Lietuvos rinktinėje A.Lingis debiutavo 1928 m. liepos 25 d. Pabaltijo taurės turnyro rungtynėse su Latvija (0:3). Paskutinį kartą Lietuvos futbolo garbę gynė po dešimties metų - 1938 birželio 12 d. rungtynėse su Estija (0:2). Iš viso Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 34 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių. Pirmą kartą rinktinėje A.Lingis pasižymėjo 1930 m. rugpjūčio 15 d. per mačą su Estija, į estų vartus įmušė ir paskutinį - dvyliktą įvartį (1935 m. rugsėjo 18 d.). Tik 2007 m. T.Danilevičius pakeitė A.Lingį rezultatyviausių visų laikų rinktinės žaidėjų sąrašo viršūnėje.

Futbolo neišmušė net ir diržu

Apie pirmą A.Lingio pažintį su futbolu, žaidėjo karjeros pradžią galima spręsti iš kelių tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų. „Pirmąsias futbolo rungtynes pamačiau 1922 metais Kaune. Žaidė LFLS ir KSK (Kauno sporto klubas). Šios rungtynės man padarė didelį įspūdį, todėl parėjęs namo nusprendžiau tapti futbolininku. Savo „karjerą“ pradėjau vokiečių gimnazijos kieme, kur su kitais klasės draugais per pertraukas spardydavome sviedinį ir tarpusavyje pasidaliję į du „golus“. Po tokių mačų namo grįždavau suplyšusiomis kelnėmis, nuspardytais batais, purvinas ir mažai į žmogų panašus. Už tai nuo tėvų gaudavau ne tik barti, bet tekdavo ir diržo paragauti. Daugelį tai ir atbaidė nuo futbolo, o aš viską iškenčiau. Ir gimnazijos mokytojai mėgino drausti, neleisti futbolo. Galiausiai teko palikti gimnaziją, bet futbolo nemečiau“, - aiškino A.Lingis „Dienos naujienų“ puslapiuose.

Tėvai A.Lingį nuo futbolo mėgino nuvilioti ne tik jėga, bet ir gudrumu. Kai jis perėjo į trečią klasę, tėvai susiruošė nupirkti jam dviratį. Bet A.Lingis užsispyręs reikalavo, kad vietoj dviračio jam nupirktų tikrus futbolo batelius ir kamuolį. Galiausiai tėvai nusileido. „Man davė pinigų, o aš nuėjęs nusipirkau savo pirmuosius „bucus“. Jie tada kainavo 1500 ostmarkių“, - prisiminė A.Lingis.

Kelias į rinktinę

Su naujais „bucais“ gimnazijos kieme žaidžiantį Antaną ir pastebėjo KSK futbolininkai. 1923 metais A.Lingis sulaukė kvietimo žaisti antroje KSK komandoje. 18-metis vaikinas naujoje kompanijoje nesutriko. „Atvykęs į treniruotę, su naujais „bucais“ apstačiau bėgime p.Fersterio tuo laiku treniruotus KSK sprinterius. Tada Fersteris panoro iš manęs padaryti lengvaatletį, bet aš nesutikau. Man futbolas geriau patiko. Labai norėjau žaisti, ir visiškai nesvarbu kokioje pozicijoje“,- teigė A.Lingis. 1925 m. jaunasis puolėjas perėjo į LFLS komandą. Būtent šioje ekipoje jis ir iškilo į geriausiųjų šalies futbolininkų eiles, o 1927 m. Lietuvos rinkinės gretose žaidė neoficialiose rungtynėse su Latvija (3:6) ir įmušė vieną iš įvarčių. Būtent po šio mačo jis tapo nuolatiniu rinktinės pagrindinės sudėties žaidėju.

Tais laikais iš futbolo pragyventi buvo neįmanoma, tad A.Lingis dirbo Žemės ūkio banke. Tiesa, jo darbdaviai labai geranoriškai žvelgė į futbolą ir, suprasdami sporto svarbą, nevaržomai leido A.Lingiui sportuoti, atstovauti klubams bei Lietuvos rinktinei. Paties A.Lingio teigimu, jo sportinei karjerai didelės įtakos turėjo ir karinė tarnyba: „karinę prievolę atlikau Vilkaviškyje buvusiame 4-ajame artilerijos pulke. Iš tiesų jos net nepajutau, nes tuo metu visas pulkas gyveno tik futbolu. Pamenu, kad mes tada laimėjome kariuomenės futbolo pirmenybes“.

Nenuspėjama asmenybė

A.Lingis daugiau nei dešimtmetį buvo futbolo aistruolių dėmesio centre: vieni jį garbino už technišką žaidimą, įmuštus įvarčius, o kitus erzino jo karštas būdas, nesitvardymas. Per rungtynes varžovai A.Lingį labai atidžiai prižiūrėdavo, jį „saugodavo“ ne vienas, o keli priešininkai. Dažnai, nerasdami kitų būdų jį sustabdyti, varžovų gynėjai be ceremonijų, šiurkščiai prasižengdavo. Neretai A.Lingis į tokias pražangas atsakydavo fiziniais veiksmais. Tokie jo išsišokimai nedarė garbės ne tik jam, bet ir komandai nepadėdavo. Dėl karštakošiškumo jį ne kartą įspėjo ir komandos, ir rinktinės vadovai, bet tie įspėjimai A.Lingio natūros nepakeitė.

Apie jo nestabilią psichiką byloja ir šis faktas: 1932 m. gruodžio 12 dienos ryte A.Lingis pamėgino nusišauti, bet iš revolverio paleista kulka įstrigo kairiajame šone, per plauką nepasiekusi širdies. Nugabentas į ligoninę A.Lingis dvi dienas išbuvo be sąmonės. Pasveikęs į klausimą, kodėl žudėsi, atsakė paprastai: „nusibodo gyventi“.

Sveika gyvensena ir drausmė - įvarčių garantas

Vis dėlto Lietuvos futbolo istorijoje A.Lingis išliko kaip rezultatyvus, techniškas ir originalus puolėjas. Tiesa, jo paties teigimu, įvarčiai jam nebuvo svarbiausias žaidimo akcentas. „Jeigu kiti puolėjai taip netrokštų tos garbės, tai ir jie būtų įmušę, bet vis ta garbė. Ji atėmė mums ne vieną pergalę. Aš gi šiuo atveju esu išimtis - pats mušdavau tik tada, jei turėdavau gerą progą. Jei mano komandos draugas būdavo geresnėje padėtyje - perduodavau kamuolį. Be to, norint mušti įvarčius, reikia turėti ir šiek tiek laimės“, - konstatavo rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas.

Geriausiais laikais A.Lingio prisibijojo visi vartininkai, vadino jį „pavojingiausiu vartininkų pabaisa“. Buvo akcentuojami jo kieti, staigūs ir tikslūs smūgiai, sugebėjimas kamuolį pasiųsti nepatogiame vartininkams aukštyje. To meto futbolo specialistų teigimu, A.Lingis puikiai valdė kamuolį, mokėjo žaisti tiek galva, tiek kojomis. Pasižymėdamas puikiais fiziniais duomenimis bei išskirtine technika, jis galėdavo aikštėje suklaidinti po kelis varžovų gynėjus. Kalbėdamas apie žaidimą, A.Lingis akcentavo sveikos gyvensenos ir treniruočių svarbą: „Nuo pat pirmųjų futbolo karjeros dienų aš nerūkau ir negeriu. Nuolat sistemingai treniruojuosi. Tiek žiemą, tiek vasarą palaikau savo sportinę formą. Be to, kiekvienose rungtynėse žaidžiu rimtai ir joms visuomet atsakingai pasiruošiu“.

Svajojo teisėjauti

Baigęs futbolininko karjerą A.Lingis neplanavo atsisveikinti su šiuo žaidimu. 1940 m. birželio mėn. jis išlaikė futbolo teisėjo egzaminus ir tapo LFTK (Lietuvos futbolo teisėjų komiteto) nariu. Okupuotoje Lietuvoje jis gyveno Vilniuje, paskutinėmis gyvenimo dienomis žaidė už eilinį sovietinį naujadarą - komunalinio ūkio profsąjungos komandą. A.Lingis mirė 1941 m. birželio 6 d. Vilniuje, pralaimėjęs paskutinę kovą su sunkia liga. Jam buvo vos 36 metai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"

Čia senas

Ar bus įmin­ta „Ma­ka­bi“ pa­slap­tis?
https://www.etaplius.lt/ar-bus-iminta-makabi-paslaptis
Gabrielė Pastaukaitė

1921 m. bir­že­lio 23 d. Šiau­liuo­se bu­vo įsteig­tas „Ma­ka­bi“ spor­to sky­rius. Būtent šio sky­riaus veik­la ir ne­blėstan­tis na­rių en­tu­ziaz­mas davė pra­džią or­ga­ni­zuo­tam spor­tui mies­te – šįmet minė­si­me Šiau­lių spor­to šimt­metį. Galbūt, be­lau­kiant iš­ki­lios pro­gos, pa­vyks įmin­ti pa­slaptį: ku­rio­je Vil­niaus g. pėsčiųjų bul­va­ro vie­to­je bu­vo įsikūręs „Ma­ka­bi“?

Egzotiškas pavadinimas pasirinktas ne veltui

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu prasidėjo intensyvus sportinis gyvenimas: aktyviai kūrėsi sporto organizacijos, klubai. 1920-ųjų spalio 19 d. Kaune buvo įregistruota gimnastikos ir sporto sąjunga „Makabi“, 1923 m. ji pervadinta į Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto sąjungą „Makabi“.

Egzotiškas organizacijos pavadinimas pasirinktas ne veltui. Anot Šiaulių apskrities žydų bendruomenės atstovės Antoninos Gainulinos, istoriškai jis simbolizuoja dėl jėgos ir ištvermės pasiektą pergalę.

II a. pr. m. erą vyko žydų sukilimas, nukreiptas prieš Šventąją Žemę tuo metu valdžiusius Sirijos graikus (seleukidus), jų per prievartą brukamą religinę bei kultūrinę pasaulėžiūrą. Seleukido imperijos valdymo metais buvo išniekinta svarbiausia žydų šventovė – Jeruzalės šventykla, joje pastatytas altorius Dzeusui, aukoti gyvuliai. Šie ir kiti Sirijos graikų veiksmai sukėlė didelį žydų nepasitenkinimą, virtusį sukilimu.

Vienas iš sukilimo vadų buvo Judas Makabiejus – jo vadovaujami žydų partizanai pasiekė reikšmingų pergalių, atkūrė senąsias tradicijas, sutvarkė ir išvalė išniekintą Jeruzalės šventyklą. Makabiejaus vardu dabar bendrai vadinamas ir pats sukilimas, ir jame dalyvavę žydai, o Jeruzalės šventyklos susigrąžinimas kasmet prisimenamas Chanukos šventės metu.

Išvyko į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes

Žinoma, kad 1926 m. Lietuvoje veikė 83 „Makabi“ skyriai, vieniję apie 4 000 narių. Vienas pirmųjų skyrių buvo įkurtas Šiauliuose S. Šapyro, M. Šico, miesto viceburmistro S. Petuchausko bei gydytojo A. Varblunsko dėka. Skyriui priklausė apie 70 žmonių. Tai buvo pirmoji sporto organizacija mieste, po kurios „stogu“ taip pat veikė „Žydų atletikos klubas“, sporto klubas „Olimpija“.

„Makabi“ Šiauliuose propagavo fizinį lavinimą: organizavo varžybas, inicijavo diskusijas sporto temomis, rengė trenerių kursus, aprūpindavo mokyklas sporto inventoriumi. Klubo sportininkai – futbolininkai, stalo tenisininkai, šachmatininkai, dviratininkai – pasiekė reikšmingų rezultatų.

Vertėtų išskirti dviratininkus Isaką Anoliką ir Juozą Vilpišauską – 1924 m. jie išvyko į Paryžių, į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes. Tiesa, varžybos sportininkams nebuvo itin sėkmingos: J. Vilpišauskas 188 km distancijoje griūdamas susižeidė ir lenktynių tęsti negalėjo, o I. Anoliko dviračio padangas pradūrė akmenys. Pinigų atsarginėms dalims sportininkas neturėjo, tad taip pat turėjo pasitraukti iš lenktynių. Nepaisant patirtų sunkumų, I. Anolikas 1928 m. vėl atstovavo Lietuvai olimpinėse žaidynėse Amsterdame. Norėdami paminėti šių dviejų sportininkų atminimą ir ryžtą, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai kasmet organizuoja dviračių žygius.

Beje, „Makabi“ veikla vien tik sportu neapsiribojo. „Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų esame gavę kvietimą į „Makabi“ organizuojamą renginį. Kvietime rašoma, kad surinktos lėšos bus skirtos našlaičių namams“, – pasakoja A. Gainulina ir priduria: „Makabi“ nariams rūpėjo ne tik labdara, bet ir kultūra. Klubas Šiauliuose turėjo savo džiazo ir pučiamųjų orkestrus, chorą, organizuodavo gegužines.

J. Nekrašius: kas ieško, tas randa

Labdaringi ir kultūriniai renginiai vykdavo „Makabi“ salėje P. Višinskio gatvėje. Gražus sutapimas – viename iš šios gatvės pastatų dabar yra įsikūrusi Šiaulių apskrities žydų bendruomenė. Vis tik tikslus salės adresas nežinomas.

Nežinoma ir „Makabi“ Šiaulių skyriaus būstinės vieta. Tikėdamasi surasti konkretų adresą, A. Gainulina sako peržiūrėjusi 1933 ir 1940 m. Šiaulių miesto telefonų knygas, kurias turi bendruomenė, tačiau vertingos informacijos neaptiko.

„Makabi“ adreso šiuo metu ieško ir žinomas Šiaulių teisininkas, kraštotyrininkas Jonas Nekrašius. „Istoriniuose šaltiniuose, kuriuos turiu, nurodyta, kad „Makabi“ veikė Vilniaus g. prie kepyklos. Bet kepyklų Vilniaus g. tarpukaryje buvo daug – ne viena ir ne dvi. Paieškos užima laiko, juo labiau kad žydų archyvai yra sunkiai prieinami – jų išliko itin mažai. Vis tik galvoju: kas ieško, tas randa. Dirbant, analizuojant, po truputį ryškėja vaizdas ir mes, tikiu, surasime „Makabi“ adresą“, – „Etaplius“ sakė J. Nekrašius.

Konkrečiai žinomas tik „Makabi“ stadiono adresas – Tilžės g. 84 (buvusi „Vairo“ gamyklos teritorija). „Tai buvo pirmasis stadionas Šiauliuose, kuriame įvyko ir pirmosios mieste tarptautinės varžybos. Spėju, kad su Latvija. Stadioną, t. y. 2 ha žemės, „Makabi“ padovanojo Chaimas Frenkelis. Jis buvo didis mecenatas – padėjo klubui įsigyti daug sporto inventoriaus, steigė taures ir prizus“, – pasakoja A. Gainulina.

„Makabi“ Šiauliuose ir visoje Lietuvos gyvavo iki 1940 m. 1989 m. sausio 8 d. klubas buvo atkurtas ir veikia iki šių dienų.

Išleido pašto ženklą

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės iniciatyva 2021 m. minėsime Šiaulių „Makabi“ įkūrimą ir Šiaulių sporto šimtmetį. Bendruomenė drauge su Savivaldybe, miesto sporto organizacijomis suplanavo daugybę renginių, turėjusių prasidėti dar šių metų sausį. „Makabi“ įkūrimo ir Šiaulių sporto šimtmečio proga į Šiaulius iš Panevėžio perkeltos Lietuvos futbolo taurės varžybos, Šiauliuose taip pat vyks Lietuvos olimpinio karatė turnyras, Lietuvos regbio turnyras, į kurį Šiaulių apskrities žydų bendruomenės kvietimu atvyks rinktinė iš Izraelio.

Žinoma, kad kadaise „Makabi“ organizavo sportininkų eiseną nuo stadiono iki miesto centro – šįmet ketinama ją atkartoti. „Pakviesime prisijungti visas Šiaulių miesto sporto organizacijas, o eisenoje plevėsuos „Makabi“ vėliava, kurią esame atkūrę. Taip pat patį pirmąjį sekmadienį po karantino atšaukimo pakviesime visuomenę į bendrą mankštą Prisikėlimo aikštėje – tai bus vienijanti, sportuoti kviečianti pramoga“, – artimiausius planus dėsto Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis.

Ypatingas šių metų akcentas – „Makabi“ šimtmečiui skirtas pašto ženklas, kurio leidimu rūpinosi bendruomenė. Ant pašto ženklo puikuojasi klubo mecenato Ch. Frenkelio nuotrauka, gauta iš Pasaulinio Holokausto atminimo centro Yad Vashem fotografijų archyvo. S. Kerbelis sako, kad didžiąją dalį pašto ženklo gamybos finansavo „Šiaulių bankas“, ir džiaugiasi, jog ir šių dienų verslininkai supranta sporto reikšmę, negaili paramos. „Makabi“ šimtmečiui skirtas pašto ženklas visuomenei bus pristatytas gyvai, pasibaigus karantinui.

Tarpukario Lietuvos legenda Romualdas Marcinkus: gabus futbolininkas ir lakūnas, pelnęs autoritetą net ir patekus į karo belaisvių stovyklą
https://www.delfi.lt/plius/mokslas-inovacijos/tarpukario-lietuvos-legenda-romualdas-marcinkus-gabus-futbolininkas-ir-lakunas-pelnes-autoriteta-net-ir-patekus-i-karo-belaisviu-stovykla.d?id=89378303

1944 metų kovo 24-osios naktį miške, netoli mažo Žaganio miestelio Lenkijoje, pro smėlėtame grunte iškastą tunelį laisvės link judėjo karininkai. Vienas iš pabėgimo vadų – lietuvis, pasislėpęs tarp medžių, jiems taktiškai duodavo signalus judėti. Tamsioje naktyje vyrai jungėsi į mažas grupeles ir pranykdavo miško gilumoje, už savęs palikę „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovyklą. Jie – sąjungininkų kariai, Antrojo pasaulinio karo metais patekę į nacių nelaisvę. Keturi tą naktį pabėgę kariai susisiejo į atskirą grupę, pavadintą „lietuvių darbininkais“, grįžtančiais iš Vokietijos. Greičiausiai jie ketino keliauti į Rytų Prūsiją ir kirsti Lietuvos sieną, tikintis per Baltijos jūrą patekti į neutralią Švediją.

Šios grupelės išgyvenimo perspektyvos priklausė nuo vilties, kad kelyje sutikti vokiečiai nekalbės ir nesupras lietuviškai, nes vienintelis narys lietuvis laisvai kalbėjo šia kalba. Grupelei vadovavo Romualdas (Rene) Marcinkus, o greta jo bėgo lietuviais apsimetę belgas pilotas Henri Picardas ir britų pilotai Timas Walennas ir Gordonas Brettelsas. Bičiuliai sugebėjo pasiekti traukinį, važiuojantį Dancigo (dabartinis Gdanskas, Lenkija) link, ir buvo spėję nukeliauti toliau, nei dauguma iš tą naktį pabėgusių asmenų.

Gyvenimas nenuspėjamas dalykas, o šio lietuvio gyvenimo istorija tikrai verta filmo. 1812 metais, po nesėkmingo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto bandymo užkariauti Rusijos imperiją, atgal į Prancūziją besitraukianti imperatoriaus kariuomenė žengė per tuometę Lietuvą. Vilnius yra šio žygio dramatiškų kraštutinumų liudininkas: puolimo metu per Vilnių perėjo 400 000 Napoleono karių, kai atsitraukimo metu tokių teliko vos 8000. Keletas prancūzų karių Lietuvoje pasiliko, čia sukūrė šeimas. Tarp likusiųjų buvo ir Romualdo Marcinkaus prosenelis – jis tarsi miglotas prancūziškas ryšys, turėsiantis svarbą tolimesniame R. Marcinkaus gyvenime.

Romualdo Marcinkaus gyvenimo istorija prasideda 1907 metų Jurbarke. Nuo XIX a. vidurio Jurbarką globojo kunigaikščiai Vasilčikoviai – imperatoriaus ratui artima šeima, kurios rūpesčiu buvo užtikrinta miesto ekonominė ir kultūrinė plėtra. Romualdas Marcinkus buvo Prano Marcinkaus iš ūkininko šeimos ir Honoratos Saturnina Kroaze sūnus, kilęs iš labai garbingos miestelėnų šeimos ir prancūzų protėvių.

1918 metais Lietuva paskelbė apie šalies nepriklausomybę, tad kultūrinis gyvenimas Jurbarke įgavo naują impulsą, miestelis įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją. 1920 metais gimnaziją pradėjo lankyti Romualdas (Romas savo draugams). Nuo mažens jis buvo ypač gabus sportui. Save jis atrado futbole. 1927 metais baigęs Kauno karo mokyklą, R. Marcinkus tapo vieno stipriausių Lietuvos klubų LFSL (Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjunga) nariu ir, neilgai trukus, pradėjo žaisti Lietuvos futbolo rinktinėje. Tai buvo jo sportinės karjeros pradžia. Tais metais pirmą kartą debiutavo tarptautinėse futbolo varžybose Rygoje, varžybų metu pelnė įvartį. Romualdo Marcinkaus talentai sporte netrukus pavertė jį įžymybe.

Kaune tuo metu futbolas buvo tarsi antroji religija. Užuot ėję į sekmadienio mišias, daugelis vietinių eidavo žiūrėti žaidynių. Romualdas Marcinkus daugiau nei 40 kartų žaidė nacionalinėje komandoje, daug metų buvo komandos kapitonas ir žaidžiantis treneris. Tris kartus, 1930 ir 1935 m., tapo Lietuvos futbolo čempionu, su Lietuvos rinktine iškovojo Baltijos šalių čempionato taurę. Futbolo veteranai ir futbolo istorijos tyrinėtojai Romualdą Marcinkų laiko geriausiu to laikotarpio Lietuvos futbolininku.

Tačiau jo, kaip profesionalaus futbolininko karjerai, buvo lemta pasukti kitu keliu: 1930 metais Vytauto Didžiojo universitete jaunuolis susidomėjo aviacija. Ilgai žavėjęsis skraidymu, 1930–1932 m. jis išklausė Aviacijos departamento karininkų kursus ir įgijo karo lakūno diplomą – baigė labai prestižinę profesiją. Šie gerai išsilavinę, dailių manierų aviacijos pareigūnai ne tik buvo karinis elitas, bet ir priklausė visuomenės grietinėlei. Šio lietuvio gyvenimas yra dalis Lietuvos aviacijos istorijos.

1918 metais atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo viena iš nedaugelio to meto pasaulio valstybių, kūrusių ir gaminusių originalius lėktuvus, o karo aviacija buvo vienas stipriausių tuometės Lietuvos kariuomenės dalinių. Antano Gustaičio – garsaus lietuvių aviakonstruktoriaus, Kaune kurti ANBO atitiko to meto aviacijos standartus. Paskutinioji ANBO versija – 1939 metais baigtas konstruoti lengvasis bombonešis ANBO VII.

R. Marcinkaus kaip karo lakūno karjera prasidėjo 2-ojoje (žvalgų) eskadrilėje. Kaip oro žvalgybos pareigūnas turėjo įvairių kompetencijų: be savarankiško orlaivio pilotavimo, puikiai išmanė navigaciją, žemėlapių sudarymą, fotografiją ir ginklų sistemas.

1934-aisiais R. Marcinkus dalyvavo A. Gustaičio vadovaujamos ANBO IV eskadrilės žygiui per keliolika Europos sostinių. Per 25 dienas lietuvių eskadrilė maršrutu Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Marselis–Roma–Viena–Praha–Budapeštas–Kijevas–Maskva–Kaunas įveikė daugiau kaip 10 000 km ir pademonstravo pasauliui lietuviškosios aviacijos patikimumą.

Londone karališkoji šeima pasveikino įgulą. Romoje juos priėmė diktatorius Benito Mussolini. Nors Europos turas nebuvo toks sudėtingas, kad patektų į tarptautinių rekordų lenteles, jis pelnė lietuviams žinomumą bei pagarbą. Senajai Europai buvo netikėta, kad maža agrarinė valstybė, po 120 pavergimo metų atgavusi valstybingumą, sugebėtų pagaminti patikimus lėktuvus ir parengti tokius aukštos kvalifikacijos pilotus. Kita vertus, tai suteikė stiprų stimulą aviacijos plėtrai Lietuvoje. Po šios kelionė Romualdas Marcinkus buvo apdovanotas Gedimino ordinu bei gavo kapitono laipsnį.

Tačiau ore šmėkštelėjo Antrasis pasaulinis karas. Šis periodas žymi ir dramatišką asmeninį Romualdo Marcinkaus gyvenimo lūžį, kuris nulėmė tolesnius įvykius. Dėl traumos pasitraukęs iš futbolo, jis patyrė nervų priepuolį, o, įklimpęs į skolas, vos nesugriovė savo šeimos. Karinė karjera irgi klostėsi prastai – aukščiausiu Lietuvos karo aviacijos apdovanojimu „Plieniniais sparnais“ apdovanotas Romualdas Marcinkus pasirinko trauktis į atsargą.

Lietuva taip pat išgyveno ne lengviausius laikus. Nors ji paskelbė neutralumą, pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga, Raudonosios armijos garnizonai buvo įleisti į šalį. Pačioje karo pradžioje Sovietų Sąjungai žiemą užpuolus Suomiją, R. Marcinkus bandė įtikinti Lietuvos valdžią stoti į Žiemos karą Suomijos pusėje. Ant šitos bangos R. Marcinkus taip pat Lietuvą paliko, tačiau ateiti į pagalbą suomiams nespėjo – Žiemos karas jau buvo pasibaigęs. Todėl prancūzo prosenelio pėdomis patraukė į Prancūziją – bandė įstoti į karo aviaciją.

Tolimesni įvykiai kapitono gyvenime rutuliojosi kaip niekad sparčiai: greitu metu hitlerininkams okupavus Prancūziją, pilotas kartu su kitais svetimšaliais kariais laivu patraukė į Alžyrą. Žinia apie Lietuvos okupaciją tik pakurstė jo norą kovoti vardan laisvės ir dėl sugrįžimo į Europą tęsti kovos. Su prancūzų, lenkų ir amerikiečių draugais karininkais jis klajojo Alžyre ir Maroke, ieškodamas galimybės pabėgti. Jie kūrė įžūlius planus – pavyzdžiui, užgrobti lėktuvą ir skristi į Lamanšo sąsiaurį arba užgrobti laivą, jog pasiektų jūroje patruliuojančius britus. Galiausiai R. Marcinkui su grupe prancūzų karininkų pavyko gauti dokumentus ir 1940 metais jie atsidūrė Londone. R. Marcinkus gruodį apsivilko Karališkųjų oro pajėgų (RAF) uniformą, o 1941 metais jis buvo vienintelis lietuvis RAF.

Netrukus R. Marcinkus pradėjo treniruotis valdyti vienvietį naikintuvą „Hurricane“ („Uraganas“). Lakūnas buvo paskirtas į legendinę 1-ąją eskadrilę. Jam teko pati rizikingiausia – naktinio naikintuvo piloto – pareigybė. Pavojinga ji buvo tuo, jog naktimis vokiečiai smarkiai bombarduodavo Britanijos miestus, o savo teritoriją ginantys britų lėktuvai buvo menkai pritaikyti naktinėms kovoms. Nepaisant pilotų drąsos ir ryžto, naikintuvai ir oro lakūnai patirdavo didžiulius nuostolius. 1941 metų birželio 20 d. R. Marcinkui buvo itin sėkminga – raporte rašoma, jog kapitonas atakavo priešo lėktuvą, o, paleidus porą serijų iš kulkosvaidžio, vokiečių Liuftvafės naikintuvas ME 109F susprogo ore.

1942 m. sausio 12 d. Marcinkus paskutinį kartą pakilo iš Tangmerės oro bazės. Su kitais penkiais RAF naikintuvų eskadrono pilotais jis išvyko į misiją atakuoti Vokietijos laivyno. Tai buvo garsusis vokiečių mūšių laivų trio: „Scharnhorst“, „Gneisenau“ ir „Prinz Eugen“, atnešę pergalę ir šlovę Hitlerio karo vadams, palikę Didžiosios Britanijos admiralitetą sugėdintam šešėlyje.

Vokiečiai, pasinaudoję prastu matomumu dėl oro sąlygų, pasinaudojo netikėtumo elementu ir perkėlė savo kreiserius iš Bresto į Vokietijos uostus per Lamanšo sąsiaurį. Jie ne tik lengvai atsispyrė uždelstam britų puolimui, bet ir padarė jiems nemažos žalos. R. Marcinkaus pilotuojamas „Hurricane“ (serijos numeris BD949) buvo numuštas galingos priešlektuvinės kreiserio „Scharnhorst“ zenitinės ugnies ir nevaldomas nukrito Belgijos pakrantės link. Lietuvis pilotas patyrė stuburo lūžį, tačiau sugebėjo išgyventi. Deja, jis buvo sučiuptas, ir kapitonas tapo belaisviu „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovykloje.

Ši 1942 metais atidaryta karo belaisvių stovykla buvo itin kruopščiai saugoma, mat vokiečiai siekė visus supuvusius obuolius mesti į vieną krepšį. Nuo pat pradžių hitlerininkai „Stalag Luft III“ stovykloje planavo laikyti būtent sąjungininkų lakūnus. Daugiausia karo belaisvių buvo britai ir amerikiečiai, tačiau buvo daug pilotų iš kitų šalių. Stovyklą supo tankus miškas, izoliavęs ją nuo geležinkelių ir kelių. Šios stovyklos mecenatai vietovę pasirinko būtent dėl itin nepatogaus reljefo tuneliams kasti – jie nuo žemės kilstelėjo daugybę karo belaisvių barakų, kad šiems būtų sunku slapta išsikasti kelią pabėgimui.

1943 metų kovą stovykloje įsikūrė slapta „X“ organizacija, kurios tikslas buvo parengti masinį 200 kalinių pabėgimą į laisvę. „X“ nariai, kurių tarpe buvo ir R. Marcinkus, dešimties metrų gylyje po stovykla kasė tris tunelius, kuriuos pavadino Tomu, Dicku ir Harry. Tomas turėjo driektis po vienu iš kalinių barakų. Jie planavo iškasti Dicką po kalinių prausykla, o įėjimą į Harry paslėpė po krosnimi. Sutvirtinti šiam tuneliui buvo panaudota 4000 lovų lentų, 635 čiužiniai ir daugybė kitų po ranka pasitaikiusių atributų. Tačiau iki to laiko, kai jie ėmėsi veiksmų, vokiečiai aptiko vieną tunelį ir kaliniams teko sustabdyti kito kasybą. Harry buvo vienintelis likęs pabėgimo kelias.

Organizacijos nariai klastodavo dokumentus, slapta braižydavo žemėlapius, gaudavo kompasus, ruošdavo maisto proporcijas, siūdavo civilius drabužius. Kapitonas Marcinkus dėl patirtos traumos negalėjo dirbti fizinio darbo, neturėjo prekybinių įgūdžių nei įrankių gamybai. Tačiau jis mokėjo šešias kalbas (vokiečių, lenkų, anglų, rusų ir prancūzų, lietuvių), puikiai rinko ir analizavo informaciją. Todėl jis tapo nepakeičiamas Klastojimo, Žemėlapių ir Žvalgybos skyriuose. Jis, perskaitęs ir išanalizavęs laikraščių nuotrupas, sugebėjo pateikti tikslią informaciją bei nušviesti tikrąją padėtį už lagerio sienų.

Organizacijos viduje lietuvis turėjo didelį autoritetą. Vienas didžiausių jo nuopelnų – tai Reicho geležinkelio sudarymo grafikas, kuriuo ir pasinaudojo pabėgimo dalyviai. Bėgliai lakūnai netgi buvo pasidarę savadarbį radijo imtuvą, kurio pagalba rinko informaciją apie gyvenimą už lagerio. Šis 1944 metų kovo 25 dieną įvykęs veiksmų planas – pabėgimas iš „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovyklos, tapo Antrojo pasaulinio karo sensacija ir dabar žinomas kaip „Didysis pabėgimas“. Ypač po to, kai australas Paulas Brickhillas parašė savo bestseleriu tapusią knygą tokiu pačiu pavadinimu. Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“).

Karo belaisviai prie šios pabėgimo operacijos dirbo daugiau nei metus, sukūrė ir pritaikė daugybę technikos naujovių. Tačiau šiai operacijai pritrūko šiek tiek sėkmės, kad ji įvyktų taip, kaip buvo planuota. 1944 m. kovo 25 d. naktį tik 76 karo belaisviams pavyko pabėgti, nes nenumatytos kliūtys sustabdė kitų kalinių judėjimą tuneliu. Prieš saulėtekį sargybiniai pastebėjo prasidėjusį bėgimą. Lagerio apsauga greitai susivokė ir metė visas pajėgas į bėglių persekiojimo operaciją. Įspėtos buvo policijos, gestapo, SS ir kitos kontrolės struktūros. Tik trims pabėgusiems belaisviams pavyko išsigelbėti, likusieji buvo sugauti. 15 kalinių buvo grąžinti į stovyklą, aštuoni buvo išsiųsti į kitas koncentracijos stovyklas, o didžioji dalis, 50 vyrų, buvo sušaudyti.

Šiurkščiai pažeisdamas Ženevos konvenciją, Adolfas Hitleris priėmė sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų prieš neginkluotus karo belaisvius. R. Marcinkus su trimis draugais bandė judėti Lietuvos link, tačiau kovo 26-ąją buvo sulaikyti ir atgabenti tardymui į Gdanską, kuriame sušaudyti A. Hitlerio įsakymu.

Didžiosios Britanijos aviacijos ministerija bandė susisiekti su karininko šeima, likusia Lietuvoje, tačiau 1948 metais bandymai užmegzti ryšį buvo nutraukti, nes Lietuvos atstovybė Londone perspėjo, kad ryšiai su Vakarais gali būti pavojingi R. Marcinkaus artimiesiems. Štai kodėl garsaus karininko ir sportininko likimas šalyje nebuvo plačiai žinomas. Tik 1967 m. sovietinėje spaudoje pasirodė pirmosios istorijos apie kapitoną Marcinkų. Patikimų faktų rinkimas tapo įmanomas tik atsikūrusioje valstybėje, žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietiniam blokui.

2001 m. birželis – faktinė Romualdo Marcinkaus grįžimo namo data, kai Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje iškilminga atminimo ceremonija pagerbė pilotą. Artimiausiam giminaičiui sūnėnui Alvydui Gabrėnui įteikti trys R. Marcinkui tarnybos RAF metu įteikti medaliai. Pamažu Lietuvoje atgijo Romualdo Marcinkaus atminimas. Jo istorija buvo įtraukta į dokumentinį filmą „Uragano kapitonas“, o jo vardu buvo pavadinta gatvė gimtajame Jurbarke, taip pat ir Vilniuje. Šio lietuvio memorialinė lenta stovi Romualdo Marcinkaus futbolo taurės žaidynių vietoje, Aleksoto aerodrome Kaune.

Minint Lietuvos futbolo šimtąjį gimtadienį – lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga
https://lff.lt/news/13531/minint-lietuvos-futbolo-simtaji-gimtadieni-lietuvisko-futbolo-raidos-tarpukariu-apzvalga/

Paminint gegužės 7-ąją, kuomet buvo sužaistos inauguracinės Lietuvos futbolo čempionato rungtynės, dalinamės lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga.

Tekstas parengtas pagal Gedimino Kalinausko publikaciją („Sportas“, 2002 03 29, nr. 13).

Nepriklausomos Lietuvos pirmieji futbolo organizatoriai

1922 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo įsteigta visą sporto veiklą apėmusi aukščiausioji sporto organizacija – Lietuvos sporto lyga (LSL). Ją sudarė Centro Komitetas ir atskirų sporto šakų komitetai. Futbolo reikalus iš pradžių tvarkė Futbolo skyrius (nuo 1923 01 28 jau vadinosi komitetu).

Kovo 22 d. (trečiadienį) atidarydamas steigiamąjį LSL susirinkimą generolas Jonas Bulota pasakė: „Kiekvienos tautos kultūros aukštumą galima atspėti iš sporto aukštumos“.

Iš tiesų džiugu, kad kelius į sportines aukštumas pradėjo tiesti futbolininkai. Mat jie iš pradžių buvo universalūs sportininkai – lengvaatlečiai, krepšininkai, beisbolininkai...

Be abejo, šiokį tokį vaidmenį kuriant mūsų futbolą atliko ir trumpai gyvavusi Lietuvos sporto sąjunga. Ji 1919 m. liepos 13 d. suorganizavo parodomąsias futbolo rungtynes. O 1920 ir 1921 metais kiek plačiau šioje srityje buvo žinoma Kauno LFLS. Tačiau tada jos varžovai nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, o varžybos būdavo atsitiktinio pobūdžio.

Beje, ir pirmąjį LSL futbolo skyrių sudarė vien LFLS nariai – Steponas Garbačiauskas (vadovas), Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Iš esmės S. Garbačiauskas, S. Darius bei pirmuoju LSL pirmininku išrinktas Jonas Šodė iš pradžių ir tvarkė visus sporto reikalus. Sekretorė buvo Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, be to, dar redagavusi ir pirmąjį „Lietuvos sporto“ laikraštį (vėliau žurnalą).

Pirmasis Futbolo skyrius iš tiesų atliko didžiulį darbą organizuojant pirmąsis šalies futbolo pirmenybes. Iš pradžių buvo pasistengta, kad futbolininkai kiek įmanoma reguliariau lankytų treniruotes (tam buvo skirti trečiadieniai, penktadieniai ir sekmadieniai).

Aktyviausia buvo LFLS, tad šios organizacijos Centro valdyba rengė futbolininkų paskaitas apie žaidimo techniką ir taktiką bei futbolo istoriją Lietuvoje.

Kadangi prie tokių skelbimų „Lietuvos“ dienraštyje dažnai būdavo prierašai, kad susitikimus rengia buvęs Amerikos sportininkas S. Darius, maskvietis – S. Garbačiauskas ir kt., daugeliui jaunikaičių suvirpindavo širdį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tad ir į pranešimus spaudoje apie organizuojamos šalies futbolo pirmenybes buvo reaguota labai aktyviai. Gal ir patys organizatoriai to nesitikėjo.

Lietuvos futbolo čempionato starto atspindžiai

Apie komandų registravimą pirmenybėms buvo paskelbta balandžio viduryje, o varžybų pradžia buvo numatyta gegužės 7-oji. Daugelis komandų nespėjo iki to laiko įsigyti sportinės aprangos bei pasigaminti privalomų emblemų.

Beveik kaip į nuvažiuojantį traukinį visą suspėjo susitvarkyti 10 Kauno komandų. Tai trys LFLS, dvi Šaulių sąjungos, „Makabi“, „Aviacijos“, CRK (Krašto apsaugos ministerijos centrinių įstaigų raštininkų kuopa, iš tikrųjų tai ūkio dalies atstovai), Baltgudžių atskiro bataliono ir Lenkų gimnazijos vienuolikės.

Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės – po dvejas iš karto. Pirmosios 13 val. į aikštę išbėgo geltonais marškinėliais vilkėjusi LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžium raudoname skyde pasipuošę pagrindinės vienuolikęs šauliai. Teisėjavo vokietis Hansas Gecas.

Šauliai iki šių rungtynių nebuvo surengę nė vienos treniruotės, tačiau pirmąjį kėlinį atsilaikė nepraleidę nė vieno įvarčio. Bet vėliau mūsų futbolo pradininkų LFLS futbolininkų persvara buvo akivaizdi ir jie nugalėjo 5:0.

Aukso raidėmis į mūsų futbolo istoriją reikia įrašyti šių pirmųjų rungtynių dalyvius. Kauno LFLS – Georgas Palmkvistas, Juozas Klečka, Mikalojus Stonis, Kazys Kulvietis, Leonas Juozapaitis, Vaclovas Stakniūnas, Adomas Vasiliauskas (kapitonas), Viktoras Dineika, Steponas Garbačiauskas, Danielius Žilevičius, E. Veinholdas. LŠS I – Petras Baltuška, Kostas Karuža, Aleksandras Karpovas, Kazys Ilgūnas, Albinas Bulvičius, Severinas Lesevičius, Eduardas Budreckas, Algirdas Gorauskas, Jurgis Šulginas, Julius Jurgelevičius, Vladas Virpša (kapitonas).

Vėliau šių komandų sudėtys gerokai pasikeitė. Ypač šaulių, kurie nesilaikė nuostatų.

Antrosiose rungtynėse pusvalandžiu vėliau gretimoje aikštėje LFLS antroji komanda nesunkiai (8:0) nugalėjo šaulių pamainą. Teisėjavo Vaclovas Dapkus iš LFLS.

Kadangi LFLS antroji komanda užėmė trečią vietą, o jos atstovų „Lietuvos sporto žinyno“ pirmajame tome net nenurodė mūsų sporto istorijos patriarchas Algimantas Bertašius, skelbiame jos sudėtį: Jonas Garbačiauskas, Vytautas Stašinskas (kapitonas), Ignas Teišerskas, Juozas Karuža, Jurgis Karuža, Viktoras Vizgirda, Vladas Musteikis, Jaroslavas Citavičius, Vytautas Baltuška, Aleksandras Lapinskas, Grabys.

Trečiosiose rungtynėse pirmojoje aikštėje LFLS Šančių skyrius (vėliau „Kovas“) tik 2:1 nugalėjo lenkų gimnazistus. Pirmajame sezone Šančių komandoje rungtyniavo per 20 futbolininkų. Tarp jų pagrindiniai „Kovo“ įkūrėjai broliai Juozas (kapitonas) ir Stasys Sabaliauskai, Stasys Janušauskas bei vėliau garsūs Juozas Žebrauskas, Valerijonas Balčiūnas, Juozas Žukauskas, Antanas Dambrauskas, Edvardas Mikučiauskas, Petras Mikaliukas, Viktoras Rimkevičius ir kt.

Čempionato kuriozai ir nesklandumai

Pirmasis „blynas“ kiek prisvilo, nes dėl įvairių pažeidimų, tvarkaraščio kaitaliojimo ir kitokių nesklandumų pirmenybes baigė tik šešios komandos. Be paminėtų prizininkių dar „finišavo“ – „Aviacija“, „Makabi“ ir baltarusių kariai (tarp jų buvo ir keli karininkai – Pacunskis, Šeblovinskis, Armatovas, Gaidukevičius, Kozlovas ir kt.).

Įdomių faktų tikrai netrūko. Nors aplinkraštyje (nuostatuose), kurie buvo išleisti tik vasarą, buvo skelbiama, kad rungtynės įvyks bet kokiu oru, dėl liūties gegužės 14 d. sužaistos tik vienos iš penkerių numatytų rungtynių.

Suirus tvarkaraščiui, po to neretai pasitaikydavo, kad futbolininkai neva dėl nežinojimo neatvykdavo į rungtynes. O autsaideriai, kad neišvengtų triuškinančių pralaimėjimų, atsiųsdavo tik 7 savo atstovus, ir susitikimai neįvykdavo.

Buvo daugybė protestų, nes žaisdavo neregistruoti futbolininkai. Tik „Makabi“ išvengė didesnės bausmės, kuomet gegužės 23 d. nugalėjo Šančių futbolininkus 3:0, žaisdama su trimis neregistruotais futbolininkais. Tąsyk rezultatas buvo anuliuotas, rungtynės peržaistos. Visais kitais atvejais komandos įspėtos, kad futbolininkai po registracijos gali žaisti tik praėjus 15 dienų.

Birželio 25 d. tie patys makabiečiai specialiai pavėlavo į rungtynes su baltarusiais leistas 15 minučių ir iš sargo Vytauto kalne pasiėmė ne visą vartų įrangą – tik vieną virpstą. Tad rungtynės, aišku, neįvyko.

Deja, negalima įvardyti pirmenybių rezultatyviausių žaidėjų, nes nei protokoluose, nei vaizdinguose aprašymuose spaudoje įvarčių autoriai neminimi! Beje, dažnai protokoluose futbolininkai tik pasirašydavo (pavardžių nesurašant). Todėl susidarydavo daug keblumų, norint nustatyti komandų sudėtis. Pavyzdžiui, LFLS vartininką G. Palmkvistą nesunkiai galima laikyti Pozingeriu, Polingiu ir kt.

Nepaisant visokiausių nesklandumų, pirmųjų pirmenybių reikšmė yra tikrai neįkainojama, nes varžybos apėmė labai plačius gyventojų sluoksnius: dalyvavo tarnautojai, darbininkai, kariškiai, studentai ir moksleiviai. Todėl futbolas įgijo tokį didelį populiarumą. Pirmenybių ir tarptautinių rungtynių atgarsiai greitai pasklido visoje Lietuvoje.

Tarptautinės patirtys ir futbolo sklaida Lietuvoje

Birželio 8 d. Kaune, stebint net 4000 žiūrovų, įvyko pirmosios tarptautinės rungtynės. LFLS 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA vienuolikei. Po to mūsų „kanarėlės“ jėgas dar išbandė su ja Rygoje ir vėl pralaimėjo tokiu pat rezultatu, tačiau 1:0 nugalėjo pajėgią Rygos LSB. LFLS 1:3 pralaimėjo ir niekuo nepasižymėjusiai Eitkūnų „Ost“ komandai iš Rytprūsių. Tačiau Kauno rinktinė 0:0 sužaidė su labai pajėgia Talino TJK. Tokie rezultatai tikrai geri, nes visi mūsų kaimynai iki tol turėjo net keliolikos metų stažą.

1922 metais pirmenybių dalyvės žaidė daug draugiškų susitikimų su kitomis Lietuvos komandomis. Aktyvūs buvo 5-asis pėstininkų pulkas, Vilkaviškio šauliai, Panevėžio lietuvių ir lenkų gimnazistai, „Makabi“. Įsisteigė Kybartų „Sveikata“. Tad 1922-ieji reikšmingi visai Lietuvai.

Futbolas ir vėliau buvo mūsų sporto priešakyje. 1923 metais jis buvo priimtas į tarptautinę federaciją (FIFA). 1924 metais Lietuvos rinktinės pirmą ir kol kas vienintelį kartą dalyvavo olimpiadoje Paryžiuje.

Klubai ir rinktinė nuolat palaikė tarptautinius ryšius. Pas mus ne sykį svečiavosi žinomiausios Europos futbolo komandos – vengrų „Kispest“ ir „Budafok“, austrų „Vienna“, FAC, „Rapid“, pajėgūs prancūzų, čekų ir kitų šalių klubai.

Lietuvos rinktinė 1933 ir 1937 metais dalyvavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybose. 1932 m. suvalstybinus sportą, futbolo reikalus parėmė Kamuolio žaidimo sąjungos futbolo komitetas. Šis žaidimas įgijo dar platesnį mastą. Sujudo gamybiniai kolektyvai.

1933 metais Pabaltijo turnyrui išleistoje spalvingoje programoje puikuojasi daugelio firmų reklaminiai skelbimai (Šiaulių „Bato“, Žemės banko, Spaudos fondo, „Kauno audinių“, „Maisto“, „Lietūkio“). 1936 metais pradėta rengti darbininkų kolektyvų turnyrus.

Į futbolo sąjūdį per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo įtraukta visa Lietuva. Buvo surengta dešimtys įvairiausių futbolo turnyrų ir pirmenybių.

Miestas, užprogramuotas rekordams
https://www.lzb.lt/2020/03/10/miestas-uzprogramuotas-rekordams/

Populiariausias – futbolas

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.

Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga. Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje.

Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius. Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.

Nuo karių iki skautų

Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku, Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste. Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui.

Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai. Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.

1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis, D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų. O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu.

Fabriką garsino ne tik mėsa

1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje.

„Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“ Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos. Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.

O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose.

„Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.

Neįveikiamasis iš Panevėžio

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.

1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.

Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.

Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.

Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.

Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas. 1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai.

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.

J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.

Gausios makabiados

Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados. 1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.

Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.

„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.

Viskas vardan sporto

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti. Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.

Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.

Staniūnų gatvė
https://panskliautas.lt/staniunu-gatve
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Šioje gatvėje buvo „Makabi“ sporto sąjungos Panevėžio skyriaus futbolo stadionas. Pasaulinė sporto sąjunga ,,Makabi“ įkurta dar 1885 m. Turkijoje. Lietuvoje ši sporto sąjunga įsikūrė 1920 m. Po metų šios sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje. Vienas iš ,,Makabi“ skyriaus įkūrėjų Panevėžyje buvo O. Dembo. Ši sąjunga rūpinosi žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės ,,Makabi“ sąjungos palaikymu. Panevėžio ,,Makabi“ sporto sąjungos skyrių labiausiai vėliau garsino futbolo komanda.

Be buriavimo, kita Vytauto aistra buvo futbolas, kur jis pasiekė taip pat nemažų aukštumų. Atstovaudamas Klaipėdos sporto sąjungos futbolo komandai (KSS) jis du kartus 1936–1937 m. ir 1937–1938 m. sezonais tapo Lietuvos čempionu, o 1938–1939 m. sezoną – bronziniu prizininku. Jis atstovavo Klaipėdos miestui ir krepšinio varžybose, taip pat jose teisėjaudavo.

Nužudyta jūreiviška Vytauto Andžejausko svajonė
https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/19/nuzudyta-jureiviska-vytauto-andzejausko-svajone/
Romualdas Beniušis

„Pilka nožna“
http://www.kalvotoji.lt/2023/11/04/pilka-nozna/
Algimantas Savickis

Pokario metais su vienmečiu Robiku Karapetianu gyvenome tame pačiame name. Jis – pirmame aukšte, aš – antrame. Robiko tėvelis, medicininės tarnybos pulkininkas, dirbo Telšių karininkų mokykloje, kur ruošė artilerijos specialistus. Mudviejų abiejų silpnybė buvo futbolas. Vasarą kamuolį vaikydavomės nuo ryto iki sutemų. Didžiausia problema – pats kamuolys. Odinių nebuvo ne tik Telšiuose, bet ir Vilniuje. Žaisdavome su brezentiniu – tinkliniui skirtu. Jis buvo lengvas ir labai greitai suplyšdavo.

Grįždamas iš komandiruotės pulkininkas Maskvoje nupirko sūnui tikrą odinį futbolo kamuolį. Su juo rankose Robikas atbėgo pas mane. „Tai lenkų gamybos“, – pasakė jis, ir ištiesė pačiupinėti. Geltonoje odoje juodomis raidėmis buvo įspausta: „Pilka nožna. Polen“. Tokį kamuolį abu matėme pirmą kartą – nebuvo užvarstymo, vietoj jo, kokių trijų kapeikų dydžio, guminis taškas. Perkant kamuolį, pulkininkui davė ir pompą-adatą. Parodė, kaip reikia pripūsti kamuolį.

Ne tik armėno padangėje patekėjo antra saulė. Mūsų gatvės futbolo komanda dabar turėjo savo kamuolį. Ir dar kokį. Toks vienintelis buvo visuose Telšiuose. Pagrindiniai vaikų futbolo turnyrai vykdavo „Vyskupo lauke“. Tą kelių hektarų pievą Tarybų valdžia iš vyskupijos atėmė ir atidavė mums. Jau tada sklido kalbos, kad ateityje čia įrengs tikrą stadioną. Jie žodį ištesėjo. Kai būnu Žemaitijos sostinėje, tą gražuolį dažnai aplankau. Apie visą aikštę – tribūnos, patogios plastikinės kėdės žiūrovams, poilsio kambariai, dušas sportininkams. Žodžiu, pasaka. Tik aikštė tuščia! Kur dingo tie šimtai berniukų, kurie pokario metais šitame lauke varinėjo kamuolį?

Vykdavo turnyrai: žaisdavome pusę valandos – kuri komanda pralaimėdavo, ta iškrisdavo. Jos vietą užimdavo kita. Nugalėtojas kaudavosi su nauju konkurentu. Jeigu pasibaigus laikui rezultatas būdavo lygus – nugalėtoją išaiškindavo baudiniai. Beveik visada turnyruose dalyvaudavo dešimt-dvylika komandų.

Mūsų gatvės garbę gynė Pranas ir Zenonas Smilgevičiai, Petras ir Stasys Glodeniai, Ivanas Tereškinas, Robikas Karapetianas, Ulia Petrušinas ir šių eilučių autorius. Dauguma jų visą amžių draugavo su kamuoliu. Kai kurie iš futbolo ir duoną valgė: P. Glodenis gynė Lietuvos garbę, žaidė Donecko „Šachtiore“. R.Karapetianas – Jerevano rinktinėje, kiti – Telšių „Mastyje“…

Su naujuoju kamuoliu žaisti buvo smagu. Jį tausojome. Ne visada pavykdavo laimėti rungtynes, palikdami aikštę, išsinešdavome ir savo kamuolį. Kartą mus užkalbino aukštokas vyras: „Telšiuose buriame vaikų ir jaunimo futbolo komandą. Gal užsirašysite? Treniruotės vyks čia, rudenį-žiemą salėje, gausite sportinį inventorių“.

Užsirašysime. Tas vyras – Mindaugas Sabeckis – buvo pirmasis mūsų treneris. Kai jį išrinko rajono sporto komiteto pirmininku – mums pradėjo vadovauti mokytojas Vytautas Giedraitis. Jis buvo priekabesnis – tikrindavo dienoraščius. Jeigu rasdavo suraitytą dvejetą – tai viso labo treniruotėms. Kol jo neištaisai – nei kamuolio, nei salės, nei aikštelės nematai. Tai drausmino mus. Nė vienas berniukas nerūkė. Jau vėliau, kai už kelerių metų pradėjau žaisti „Masčio“ futbolo komandoje, taip pat nemačiau rūkančių vyrų. Tiesa, jie retkarčiais pakeldavo taurelę.

Gaila mums buvo M. Sabeckio. Jis buvo puikus psichologas, puikiai suprato, ko trūksta mums, karo vaikams. Beveik pusė iš mūsų neturėjome tėvų: vieni žuvo kare, kiti negrįžo iš Vokietijos. Visada džiaugsmingai sutikdavome jo pasiūlymą: „Rytoj eisime žiūrėti kino filmo“. Treneris jau buvo atitarnavęs kariuomenėje, turėjo merginą, į savo šeimą priimdavo ir mus. Būriu eidavome į kino demonstravimus, koncertus. Sporto mokykloje išdavė bucus. Juos persimetę per petį, skubėdavome ne tik į treniruotę, bet ir į parduotuvę. Tegu visi mato, kad kamuolius varinėjame ne basi, tegul stebisi ir pavydi. Kiekvienas laikmetis turi savo atspalvių: tada tampėme bucus, dabar – šunis.

Trylika metų žaidžiau futbolą, šimtai rungtynių, tačiau labiausiai įsiminė dvejos. „Tiesos“ laikraščio turnyre „Mastis“ įveikė Vilniaus kariškius, Plungės „Linų audinius“. Ketvirtfinalyje laukė kova su Lietuvos čempionu Šiaulių „Elnio“ komanda. Jeigu atvirai, tai šito susitikimo mes nelaukėme. Pliusas – žaidėme savo aikštelėje. Rungtynių arbitras – kaunietis. Visiems buvo aišku, kad jis palaikys mus. Šių rungtynių nugalėtojas pusfinalyje susitiks su Kauno „Inkaru“. Kauniečiams parankesni buvome mes – kaimiečiai, „Elnio“ jie bijojo.

Elniečiai visą laiką spaudė, vos atsimušinėjome ir tik retsykiais pereidavome aikštės vidurį. Vienos atakos metu Petras Glodenis smūgiavo iš kokių 15-18 metrų ir kamuolys suspurdėjo… devinkėje. Kas dėjosi stadione, žodžiais neapsakysi. Atsilaikėme ir antrąjį kėlinį. Rezultatas 1:0 mūsų naudai.

Už savaitės išvažiavome į Kauną. Čia mus sunešiojo, pralaimėjome – 3:1. Bet vis tiek buvome patenkinti: kaimo komanda ketvirta Respublikoje. Mums visiems buvo suteiktas pirmas sportinis atskyris.

Liko nepatenkinta „Elnio“ komanda. Jie nutarė nuplauti purvo dėmę nuo savo munduro. Pasibaigus sezonui, pasikvietė mus į Šiaulius draugiškoms rungtynėms. Jos prasidėjo greita Henriko Jakimavičiaus ataka. Jis prie pat galinės linijos apėjo mūsų gynėją Petrą Gurecką ir pasiekė įvartį. Dar po penkių minučių pakartojo manevrą ir vėl… įvartis. Laikrodis skaičiavo tik penkioliktą minutę, o šeimininkai vedė 3:0. Mums pradedant žaidimą iš aikštės vidurio, H. Jakimavičius pasakė: „Šiandieną kiekvienam jūsų komandos žaidėjui padovanosime po įvartį“. Tačiau šitie Henriko žodžiai neišsipildė.

Jie bijojo mūsų komandos kapitono O. Grybausko, kuris žaidė centro puolėju. Rungtynių metu atrodydavo, kad ne Olis ieško kamuolio, bet kamuolys jo. Beveik kiekvienose rungtynėse mūsų kapitonas pasiekdavo įvartį, o neretai ir du, ir tris. Šiauliečiai jį saugojo dviese. Į mane nekreipė dėmesio (tose rungtynėse žaidėme dviem centrais). O. Grybauskas, nutaikęs momentą, mestelėjo kamuolį į priekį. Turėjau gerą startinį greitį. Šoviau pirmyn ir… įvartis. Tose rungtynėse pasiekiau tris įvarčius, o rungtynes pralaimėjome 4:3.

Po savaitės į mūsų buto duris Telšiuose pasibeldė „Elnio“ treneris. Man ir mamai jis pasakė: „Algimantas gaus pameistrio atlyginimą, kambarį bendrabutyje. Galės gyventi, sportuoti ir mokytis“. Už poros dienų nuvykau į Šiaulius. Tai buvo šeštasis dešimtmetis. Miestas baigėsi ties geležinkelio pervaža į pietinį rajoną. Ir centras atrodė nusmurgęs, apšepęs. Likau Žemaitijos sostinėje. Viena iš priežasčių, nulėmusių mano sprendimą, buvo planai mokytis aviacijos mokykloje. Už poros metų išvažiavau į Baltarusiją.

1960-ųjų metų gegužės 1-osios garbei suorganizuotame futbolo turnyre dalyvavo aštuoniolika komandų iš Vitebsko ir aplinkinių miestelių. Finale susitiko mūsų pulko komanda ir parašiutininkų divizijos rinktinė. Visi ją laikė favorite, nes šešerius metus iš eilės parašiutininkai pelnė pereinamąją taurę.

Mūsų komandoje žaidė du lietuviai: Vytautas Geležiūnas iš Tauragės ir aš. Nuaidėjus teisėjo švilpukui, žemaičiui sušukau: mesk! Kulka pralėkiau po du gynėjus… įvartis. Ėjo antroji rungtynių minutė. Varžovų komandoje sutrikimas: „Jak oni balakujut… Neponiatno“ („Kaip jie kalba… Nesuprantamai“).

Rezultatas nepasikeitė. Mes laimėjome. Mums įteikė pereinamąją taurę, apdovanojo garbės raštais. Šia sportine pergale labiausiai džiaugėsi mūsų pulko vadas. „Batia“ („tėvas“) visus išbučiavo, būtinosios tarnybos kariai, kurie žaidė komandoje, gavo dešimties parų atostogas, karininkai – rankinius vardinius laikrodžius. Jis nebetiksi, bet vis tiek saugoju, jis primena jaunystę.

Sportas mane, dešimtis ir šimtus kitų berniukų išplėšė iš gatvės glėbio. Mes neišmokome vogti, nepatekome į kalėjimą, neišmokome rūkyti, vartoti alkoholį. Iki žemės lenkiuosi mūsų globėjams Mindaugui Sabeckiui, Vytautui Giedraičiui ir dešimčiai kitų šviesių žmonių, kurie aukojosi dėl mūsų ateities.

Tarpukario kretingiškių sporto pramogos
https://www.atviraklaipeda.lt/2024/02/11/tarpukario-kretingiskiu-sporto-pramogos/

Populiariausia pasaulyje sporto šaka – futbolas Kretingoje pradėtas žaisti XX a. 3 deš. pradžioje, kai 1923 m. Kretinga jau turėjo savo futbolo komandą. 1934 m. Kretingos šaulių rinktinei prie miesto poilsio parko įsigijus sklypą ir įrengus stadioną, jame žaidė 1935 m. Telšių apygardos pirmenybėse dalyvavusios dvi Kretingos komandos „Šaulys“ ir „Žemaitis“, nors jų pasiekimai buvo vidutiniški.

Kretingoje sportavo ne tik mokiniai ir Šaulių sąjungos nariai, bet ir visuomeninių organizacijų, politinių partijų, tautinių bendrijų atstovai. Mieste populiarus buvo žydų sporto draugijos „Makabi“ skyrius, vienas pirmųjų subūręs futbolo komandų, žydų jaunimą sportuoti ir sveikai gyventi ragino ir šios bendruomenės religiniai ir dvasiniai vadovai.

Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė
https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/zalias-kalnas-ir-kaip-bibliotekininke-jo-zaluma-gyne/

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

XVIIII a. antroje pusėje Žaliakalnyje grafai Rionikeriai pasistatydino reprezentacini pastatą (neretai jis įvardijamas ir skambesniu rūmų pavadinimu), o plote tarp jo ir bažnyčios per keletą metų įkurdino parką. Jame užveistas sodas, pavasariais baltu vainiku jame sužydėdavo obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos, suvešėdavo juodieji ir raudonieji serbentai, avietės, agrastai. Pasodinta taip pat liepų, klevų, įrengta suolelių ramiam poilsiui. Minimas dar tvenkinys su sala, net žvėrynas. Taigi vos ne rojaus kampelis Rionikeriams bei jų svečiams. Savaime suprantama, ne vyžotiems baudžiauninkams. Tačiau laikai keitėsi, tarpukario metais šiame jau visuomeniniame parke naumiestiškiai rengė valstybines šventes, gegužines. Nepakeičiama šokių aikštele tapo medžiais apsodintas, šokėją koją kaip stalas suplaktas žemės plotelis. Kitoje aikštės dalyje sportuota.

Pastebėsime, kad apie šią laisvalaikio leidimo formą kažkodėl mažai tekalbėta, retokai vos vienu kitu sakiniu ji prisiminta. Iš tikrųjų naumiestiškiams, neturėjusiems jokio sporto aikštyno, Žaliasis kalnas buvo tapęs stadionu. Norėjusieji žaisti vis populiarėjanti futbolą buvusiame parke patys kiek palygino aikštelę piliakalnio pietinėje papėdėje, pasistatė futbolo vartus. Ilgais vasaros vakarais čia netilo rungtyniaujančią balsai, kamuolio bumpsėjimas.

Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suburtos net kelios futbolo komandos – tokias sudarė Naumiesčio kareivinėse įkurdintas 7-jo pulko bataliono kariškiai (ji pavadinta pretenzingu Žaibo vardu), jais pasekė miestelio jaunimas, galiausiai žydai. Tie buvo organizuočiausi, sudarė savo, kaip dabar sakytume, nacionalinę komandą ir pavadino ją tradiciniu Makabio vardu (pavadinimas nuo žydų nacionalinio didvyrio Judo Makabėjaus, vadovavusio pergalingam judėją sukilimui prieš pavergėjus graikus). Ši komanda treniravosi gal sistemingiausiai, tad laikyta stipriausia ne tik Naumiestyje, bet ir visame šiame regione.

[Paveikslėlis]
Stipriausia Naumiesčio futbolo komanda „Makabi“ apie 1936 m. Alberto Juškos nuotrauka.

Po Lietuvos krepšinio rinktinės laimėto Europos čempionato 1937 m. naumiestiškiai Žaliajame kalne įsirengė dar ir krepšinio aikštelę, o po pakartoto triumfo Kaune 1939 m. ši sporto šaka rado daugel pasekėjų. Tiesa, ryškesnių šios sporto šakos žaidėjų nei tuo, nei vėlesniais metais lyg ir neatsirado. Mažiau populiarus buvo tinklinio sportas, tačiau ir jam įrengta aikštelė, įkasti du stulpai tinklui pritvirtinti. Vietos visiems pakako, ši natūrali, pačios gamtos duota poilsio zona apėmė didoką, maždaug 5 ha žemės plotą.

Sportuota ir po karo. Tuokart pasiryžta suburti „tikrą“ futbolo komandą. Jai treniruotis, o tuo labiau rungtyniauti žūtbūt reikėjo tinkamų matmenų aikštės (tuo metu reikalauta, kad mažiausias jos ilgis privalo būti 90, plotis 45 metrai). Naumiestiškę futbolo aikštę lengviausiai galima buvo prailginti jos ribą nukėlus pietų pusę. Tačiau tokiu atveju būtų reikėję nukirsti čia augusius, plačiu šakų vainiku suvešėjusius ir visą aikštę puošusius medžius ir dar nukasti senkapi. Šventvagiškas darbas! Vis tik jo ėmėsi komjaunimas.

Naumiestiškis Antanas Kaniauskis, tuo metu dirbęs Šilutės apskrities sporto komiteto pirmininku, aiškino: nesijaudinkit, medžius pašalinę, mes, komjaunuoliai, pasodinsime kelis kart daugiau naujų. Naumiesčio bibliotekos vedėja Jadvyga Verpečinskienė pakeltą kirvi mėgino sulaikyti, aiškino vieniems, aiškino kitiems, skambino vienur, skambino kitur. Viskas veltui, komjaunimo iniciatyvai pritarė aukštesnė valdžia, ir senkapio neliko. Pastebėsime, kad jisai iš tikro buvo vertas išsaugoti, iki šiol archeologai tėra apžiūrėję 4 jo kapus. Tie datuoti XV amžiumi. Aptikta palaidojimo liekanų, XVI – XVII a. žalvarinis žiedas.

Dabar jau „normalioje“ futbolo aikštėje būsimuosius šio žaidimo meistrus treniruoti ėmėsi buvęs Šilutės futbolo komandos žaidėjas Čižauskis. Po kurio laiko visiems atrodė, kad jau neprastai kamuolį valdė Antanas Lecius, Klemensas Sūdžius, Antanas Jankauskas, Aleksas Mockus, Antanas Mockus, dar kitas Sūdžius, žydas Rafaelis Laskis, žinoma, pats Čižauskas bei dar keli šio žaidimo meistrai. Kiek pasitreniravę vyrai nutarė pasitikrinti, kiek daug jie pasiekė futbolo mene, tad draugiškų rungtynių pakvietė šilutiškę komandą, tuokart jau pakankamai žinomą, oficialiai Lietuvos futbolo federacijoje registruotą komandą. Vieną šeštadieni ar sekmadieni tie ir atvyko, rungtynės prasidėjo. Kai tik šilutiškių smūgiuotas kamuolys pataikydavo į vartų plotą, taip ir įvartis. Pirmasis kėlinys baigėsi 0 : 6. Kad rungtynės bent kiek taptų įdomesnės, šilutiškiai nutarė paskolinti savo vartininką. Daug patikimesnį, kovose užgrūdintą. Ir iš tikrųjų, antrasis kėlinys įvarčiais toks gausus jau nebuvo, tas pralaimėtas 0 : 3. Galutinis rezultatas 0 : 9. Naumiestiškiams linksma nebuvo.

Pokario metais Žaliasis kalnas ir toliau tarnavo naumiestiškiams. Čia linksmintasi, sportuota, vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojai parkan atsivesdavo savo auklėtinius pažaisti krepšinį, tinklinį, pradinių klasių mokytojai su mažaisiais mokinukais rinko ir rūšiavo lapus, mokėsi pažinti medžius bei kitus augalus. Kartą jos įkalnėje sustoję koncertavo Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjai, muzikantai, dainininkai. Ir šiandien parkas džiugina akį bei širdį. Kaip ir seniau lapoja liepos, klevai, tujos, ievos, auga retokas europinis maumedis. Tiesa, šie augmenys jau senyvi, o naujų pasodinta negausiai. Ši gamtos turtą privalu saugoti bei puoselėti.

Prieš 100 metų Lietuvos vyrų futbolo rinktinė iškovojo pirmąją savo pergalę!
https://www.lietuvossportomuziejus.lt/naujienos/pries-100-metu-lietuvos-vyru-futbolo-rinktine-iskovojo-pirmaja-savo-pergale/
2024 08 24 | Alvydas Žukauskas

Šiandien, rugpjūčio 24-ąją Lietuvos futbolas turi puikią progą švęsti ir pasinerti į istoriją – prieš 100 metų Lietuvos rinktinė iškovojo pirmąją savo pergalę! Taline prieš šimtmetį vykusiose rungtynėse Lietuva 2:1 palaužė Estijos futbolininkus.

Iki išvykos į Estiją didele patirtimi ar tuo labiau skambiais laimėjimais futbole lietuviai pasigirti negalėjo. Rinktinė buvo sužaidusi ketverias tarpvalstybines rungtynes, ir visos jos baigėsi pralaimėjimais. Beje, būtent estai tapo tais, kurie pakrikštijo Lietuvos futbolininkus – pirmajame tarpvalstybiniame susitikime, kuris vyko Kaune, Lietuvos rinktinė 1923 metų birželio 24-ąją susitiko su Estija ir pralaimėjo 0:5.

Apie kitas rungtynes turbūt yra girdėję visi sporto istorijos mėgėjai, juolab turint omenyje, jog tai buvo ir Lietuvos olimpinis debiutas, kurio šimtmetį minime šiemet – Lietuvos ir Šveicarijos akistata Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Paskubomis surinkta rinktinė, neturėjusi nė vienos bendros treniruotės, likus vos keturioms dienoms iki rungtynių traukiniais pradėjo ilgą kelionę Paryžiaus link, kuri baigėsi pralaimėjimu Peršingo stadione 0:9. Tai iki šiol tebėra didžiausias Lietuvos rinktinės pralaimėjimas oficialiose rungtynėse (beje, kaip ir didžiausia Šveicarijos nacionalinės komandos pergalė).

Tačiau jei skaičiuosime ir draugiškas rungtynes, skaudžiausias kirtis atkeliavo po savaitės, kai tame pačiame stadione jėgas išbandė Lietuvos ir Egipto futbolininkai. Šios rungtynės baigėsi dar skaudžiau – 0:10! Per trejas rungtynes lietuviai neįmušė nė vieno įvarčio, praleido 24 ir neturėjo prošvaisčių nė viename mače.

Išimtimi iš taisyklės tapo ketvirtosios tarpvalstybinės rungtynės – Kaune lietuviai mėgino pasipriešinti svečiams iš Latvijos. Nors ir buvo patirtas pralaimėjimas, tačiau jis buvo jau kur kas garbingesnis – 2:4. Abu mūsiškių įvarčius pelnęs Vilhelmas Nopensas tapo pirmuoju, įmušusiu įvartį Lietuvos rinktinės gretose.

Nepaisant tokių rezultatų, estai į Lietuvos atstovus žiūrėjo pagarbiai. Estijos sporto laikraštyje „Eesti Spordileht“ pasirodė didelis, kone du puslapius apimantis straipsnis apie būsimąją akistatą, o Lietuvos futbolo rinktinės nuotrauka tapo pagrindiniu titulinio puslapio akcentu. Pristatyme buvo prisiminta ir Estijos futbolininkų viešnagė Kaune 1923 m. birželį. Svečių delegacijai įspūdį paliko lietuvių surengtas priėmimas – salė buvo išpuošta Estijos ir Lietuvos vėliavomis, ryte stalas buvo nukrautas sviestu, kumpiu, sūriu, kiaušiniais bei kalnu konditerijos gaminių, o vakare surengtas banketas, turėjęs užsibaigti iki 23 val., tęsėsi kur kas ilgiau. Be to, anot „Eesti Spordileht“, kiekvieną Estijos rinktinės žingsnį ant stadiono vejos sekė daugiau nei pustuzinis fotografų bei du operatoriai. Apskritai ši viešnagė estų spaudoje buvo prisiminta tik pačiais geriausiais žodžiais, o su sportininkais bei apskritai kauniečiais esą užsimezgė tikra draugystė.

Tame pačiame straipsnyje išsamiai papasakota ir apie tolimesnį Lietuvos futbolo vystymąsi. Teigiama, jog po rungtynių su Estija lietuviai pradėjo sparčiai progresuoti, o nemažą dalį žaidimo stiliaus jie perėmė būtent iš estų. Prisimintos ir klubinio futbolo akistatos: pavyzdžiui, paminėta, jog 1923 m. rudenį (iš tikrųjų rugpjūčio 25-26 dienomis) Klaipėdoje viešėjo Talino „Kalev“ ekipa ir su uostamiesčio MTV sužaidė dvejas rungtynes. Vienerias laimėjo estai (3:2), kitos baigėsi lygiosiomis (2:2).

Dar galima paminėti ir tai, ko straipsnyje nebuvo: dar 1922 metais Kaune viešėjo Talino TJK komanda. Spalio 10 d. Kauno LFLS estams pralaimėjo 1:7, o kitą dieną kauniečiai, pasistiprinę Penktojo pėstininkų pulko kairiuoju gynėju (buvo kviesti ir du puolėjai, tačiau jie tuo metu jau buvo išvykę „į provinciją“ atostogauti ir negalėjo prisijungti), sugebėjo su estais sužaisti lygiosiomis 0:0.

Stebina estų laikraštyje „Eesti Spordileht“ ir itin tikslus Lietuvos olimpinės futbolo rinktinės nuotykių aprašymas: straipsnio autorius žinojo apie tai, jog rinktinė į Paryžių vyko keliais skirtingais traukiniais, Belgijoje turėjo problemų dėl vizų, Prancūzijos sostinę pasiekė 4 val. ryto, kai rungtynės kitą dieną numatytos 14 val. Be viso to, aprašyta ir tai, jog rinktinėje dėl skuboto išvykimo negalėjo žaisti klaipėdiečiai ir ją sudarė vien Kauno futbolininkai, kurie, nepaisant pralaimėjimo 0:9, turėjo dvi progas įmušti. Geru žodžiu Lietuvos futbolininkai paminėti ir kalbant apie susitikimą su Latvija (2:4). Nors buvo prognozuota triuškinanti latvių pergalė, dėl jos jie turėjo gerokai paplušėti, o lietuviai antrąjį kėlinį netgi laimėjo 1:0! Tiesa, kitą dieną sostinių dvikovoje Kaunas – Ryga patirtas triuškinantis pralaimėjimas 0:7. Tačiau čia estų spauda vėl užstoja lietuvius, pavadindami rezultatą „suprantamu“, o paties rezultato net nepaminėdami – buvo tiesiog parašyta, jog vien Kauno komandos pralaimėjimas dideliu skirtumu yra suprantamas.

Tai, jog estai lietuvius vertino rimtai, rodo ir jų sudėtis. Komandos sudėtyje rungtynėse su Lietuva nebuvo nė vieno rinktinės debiutanto, o net 8 iš 11 estų žaidė ir prieš metus vykusioje rinktinių dvikovoje Kaune (0:5). Tiesa, tik tris debiutantus turėjo ir lietuviai: saugų grandyje žaidė Kurtas Naujokas, o puolime komandos sudėtį sustiprino Viljamas Seidleris ir Danielius Žilevičius.

Lietuvos rinktinė apskritai žaidė to meto įprasta taktine schema 2-3-5: vartuose stovėjo Valerijonas Balčiūnas, gynėjų dvejetą sudarė Aleksandras Karpovas ir Gustavas Gvildys, aikštės viduryje žaidė Kurtas Naujokas, Stasys Razma ir Vincas Bartuška, o puolimo grandyje, be Viljamo Seidlerio ir Danieliaus Žilevičiaus, buvo Vilhelmas Nopensas, Valteris Krigas ir Vilhelmas Baueris.

Nors estai, tarsi atsilygindami už šiltą priėmimą Kaune, stengėsi neatsilikti ir Taline (lietuviai nakvojo geriausiuose viešbučiuose, jiems buvo organizuojamos ekskursijos po muziejus, teatrus, jais aktyviai domėjosi ir spauda), prieš rungtynes nebuvo apsieita be didelio nesusipratimo. Vietos orkestras neturėjo Lietuvos himno natų ir nemokėjo jo sugroti. Vietoj to orkestras sugrojo paradinį maršą, kuris vis tiek buvo pristatytas kaip „Tautiška giesmė“. Išgirdę tokią „Tautišką giesmę“ Lietuvos futbolininkai sutriko ir ėmė dairytis vieni į kitus, tarsi nebyliai klausdami: „Kas vyksta?“.

Tiesa, tam tikrą šunybę estams iškrėtė ir patys lietuviai. Žaisti jie atvyko su balta apranga, todėl Estijos rinktinė, užuot žaidusi jiems įprastais mėlynai baltais marškinėliais, turėjo rungtyniauti su mėlynai juoda apranga, kurią jų pačių spauda pavadino „niūria“.

Aprašęs šiuos nuotykius, laikraštis „Eesti Spordileht“ pasakojimą apie rungtynes pradėjo paantrašte „O dabar – liūdnoji istorijos dalis“.

Mūsiškiams ji buvo visai ne liūdnoji, nors mačo pradžioje teko atlaikyti aktyvias estų atakas. Dukart varžovų smūgis pralėkė virš skersinio, keletą kartų varžovų bandymus smūgiuoti atlaikė V. Balčiūnas. Tačiau lietuviai, nors ir žaidė vadinamuoju „antru numeriu“, aktyviai mėgino ne tik paspausti varžovus, bet ir išeiti į kontratakas. 12 minutę smūgis iš toli pralėkė visai netoli vartų, o maždaug 20 rungtynių minutę po puikaus tolimo perdavimo V. Nopensas išsiveržė vienas prieš vartininką ir smūgiavo į vartus. Estijos rinktinės vartų sargas Augustas Lassas šį smūgį atlaikė, tačiau kamuolys atšoko niekeno nedengiamam V. Krigui ir šis iš baudos aikštelės smūgiavo taikliai. Lietuva priekyje, 1:0! Sutrikę estai akivaizdžiai nesitikėjo tokio posūkio – jų atakos nutrūkdavo dar ankstyvose fazėse, o lietuviai, tai pajautę, dar turėjo puikią progą ir padvigubinti rezultatą – 36 minutę V. Nopensas nepataikė į tuščius vartus.

Po ilgosios pertraukos vaizdas aikštėje pernelyg nepakito – pavojingesnių epizodų prie mūsų vartų nebuvo, o kartkartėmis pamėgindavome nustebinti ir patys – pavyzdžiui, 59 min. V. Nopensas turėjo dar vieną šansą, tačiau jo smūgiuotą kamuolį sugavo A. Lassas. Apskritai, anot estų, vienintelis žaidėjas, jų rinktinės gretose nusipelnęs gerų žodžių, buvo Oskaras Üprausas, vis mėginęs priimti kamuolį ir suardyti lietuvių gynybą. Galiausiai bandymai davė rezultatą – kairiajame krašte rungtyniavęs puolėjas (arba, to meto terminais, kone tiesiogiai išverstais iš anglų kalbos – „kairysis sparninis“) išsisuko iš penkių Lietuvos rinktinės žaidėjų globos ir iš gana artimo nuotolio nuginklavo V. Balčiūną – 1:1.

Anot laikraščio „Rytas“, po įvarčio „publika pradėjo tiek smarkiai šūkauti, jog, rodėsi, lūš suolai, plyš oras“. Visgi šis epizodas lietuvių neišmušė iš pusiausvyros. Estai, mėgindami užpulti, palikdavo vis platesnes erdves gynyboje, o Lietuvos rinktinei to ir tereikėjo. Bandymai kontratakuoti galiausiai virto trečiuoju rungtynių ir antruoju lietuvių įvarčiu – apie 70 rungtynių minutę V. Nopensas vėl prasimušė pro varžovų gynėjus, tačiau jam kelią pastojo vartininkas ir vienas iš gynėjų. Tačiau čia kamuolys surado laisvą likusį V. Seidlerį, kuris smūgiavo taikliai.

Kaip pastebi „Rytas“, po šio momento estai pradėjo pastebimai nervintis, nusiminė ir publika. Tiesa, tai anaiptol nereiškia, jog rungtynių pabaiga buvo rami – Estijos futbolininkai galėjo pajausti antrą kvėpavimą, kai prieš save raudoną kortelę išvydo V. Nopensas, šiame mače aktyvus buvęs visur. Visgi net ir likę dešimtyje, lietuviai ne tik atlaikė visus varžovų mėginimus, tačiau ir patys dar du kartus pamėgino kontratakuoti. Arčiausiai lygiųjų išplėšimo savo komandai buvo O. Üprausas, tačiau jo smūgis nepasiekė tikslo galvą kyštelėjus vienam iš mūsišių gynėjų. Galiausiai teisėjo švilpukas paskelbė rungtynių pabaigą ir pirmąją Lietuvos rinktinės pergalę – 2:1!

Estijoje šis pralaimėjimas buvo priimtas su griežtomis replikomis. Spaudoje šios rungtynės buvo įvardytos kaip senosios estų kartos „gulbės giesmė“ ir užsiminta būtinybė jauninti rinktinę. Kažkur girdėta, ar ne? Nepaisant tokio jiems skaudaus pralaimėjimo, o mums – saldžios pergalės, gerų lietuvių ir estų santykių šios rungtynės nesugadino. Vaišių metu šeimininkai svečiams įteikė sidabrinę taurę antrosioms Lietuvos-Estijos tarpvalstybinėms rungtynėms pažymėti, o lietuviai estams atsakė tuo pačiu. Beje, kitą dieną įvyko ir Talino – Kauno rungtynės. Jose lietuviai, žaidę be kelių pagrindinės sudėties žaidėjų, pralaimėjo 0:4.

Tokia buvo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės pirmoji tarpvalstybinė pergalė. Apskritai pergalės jausmas visada yra saldus – ar prieš šimtmetį, ar šiuo metu, kai tarpvalstybinių rungtynių skaičius jau seniai siekia kelis šimtus kartų. Palinkėkime to pergalės jausmo dabarties Lietuvos rinktinės futbolininkams!

Ištraukos iš Trakų penktoji rinktinė: Kaišiadorių regiono šaulių istorija 1919–1940 m. Olijardas Lukoševičius, 2021

SPORTAS

Nuo įkūrimo pradžios Šaulių sąjunga tapo pusiau karinė, pusiau sportinė organizacija. Šauliai rengdavo įvairių sporto šakų varžybas, tarp kurių buvo žirginis sportas, lengvoji atletika, šaudymas ir kitos sporto šakos, turėjusios praktinę naudą kariniams įgūdžiams. Šauliai būrėsi į sporto klubus, siekdami pirmiausia ne aukštų sportinių rezultatų, bet aktyvaus dalyvavimo, fizinio pasirengimo, įgūdžių tobulinimo.

1920 m. Šaulių sąjungos vadovybė ragino skyrių vadus organizuoti „fechtavimą, ristynes, kumščiavimąsi, futbolą, ripką, kerėplą, plaukiojimą, irklavimą-buriavimą, „važinėjimą šliužais“ ir kit.“ Aišku, kad šiems raginimams įgyvendinti ir provincijos žmones įpratinti prie tokios veiklos prireikė nemažai laiko. 1931 m. birželio 7 d. Kaišiadoryse vykusiame Trakų rinktinės būrių suvažiavime rinktinės vadas kpt. Jurgis Balickaitis ragino šaulius savo būriuose „sportą kelti“.

Tiesa, aktyviai sportinei veiklai pirmiausia trukdė sporto bazių ir įrangos trūkumas. Pavyzdžiui, 1933 m. sausio 8 d. Trakų rinktinės būrių vadų suvažiavime Kaišiadoryse pabrėžta: „Būrių darbus trukdo neturėjimas sporto aikščių, salių ir sporto įrankių. Pažymėtina, kad būriai visu smarkumu imasi darbo sakytas kliūtis prašalinti“. Kaip tokio sprendimo pavyzdį galima paminėti Darsūniškį, kur 1934 m. būrys gavo 2 ha sklypą sporto aikštei prie Nemuno, Bačkininkėlių dvare. Nors aikštynas buvo kitoje Nemuno pusėje, tačiau sportininkams didžiausia Lietuvos upė nebuvo kliūtis. Darsūniškio šauliai žemės ūkio ministrui netgi padėkojo raštu.

<...>Vėlesniais metais išryškėjo, kad ir kituose būriuose būdavo sudaromos atskiros sporto sekcijos, paskiriami už jų veiklą atsakingi šauliai. Pavyzdžiui, 1940 m. balandžio 14 d. Žaslių būrio susirinkime raitininkų skyriaus vadu paskirtas Stasys Žvirblis, o sporto skyriaus vadovu – Kazys Pažemeckas. Spaudoje minima, kad kovo mėnesį Žaslių būrys įsteigė sporto klubą, iš rinktinės gavo sporto įrankių ir nuo balandžio 28 d. pradėjo sportuoti. Aišku, tai nereiškia, kad žasliečiai šauliai anksčiau nesportavo (pavyzdžiui, jau 1930 m. turėjo savo futbolo komandą), tačiau tai rodo naują sporto srities organizuotumo etapą.

<...>Pavyzdžiui, futbolą Kaišiadoryse ir didesniuose miesteliuose žaidė jau nepriklausomybės pradžioje. Dažniausiai jį propagavo apylinkėse per nepriklausomybės kovas įsikūrę kareiviai. Ilgainiui tai plito tarp vyresniųjų moksleivių. Ankstyviausia Žaslių futbolo komanda paminėta 1930 m., Kaišiadorių – 1933 m.

Pavyzdžiui, 1934 m. Šaulių sąjungoje visoje Lietuvoje buvo sudaryta 81 komanda, iš jų 42 komandos dalyvavo Šaulių sąjungos futbolo pirmenybėse. Jos buvo suskirstytos į dvi žaidimo klases – aukštesniąją ir žemesniąją.

Žemesnėje klasėje I aukštaičių apygardoje (iš viso buvo 4 apygardos) žaidė Šančių „Kovas II“ (kurie tapo apygardos laimėtojais, nepralaimėję nei vienerių rungtynių), Raseinių „Šarūnas“, Kėdainių „Šaulys“, Ukmergės „Šaulys“ ir Kaišiadorių „Šaulys“. Tai reiškia, kad šios komandos buvo savų šaulių rinktinių nugalėtojai.

Kad šauliai preciziškai žiūrėjo į sportinę veiklą rodo ir 1937 m. Aukštadvario būrio išlaidos būrio futbolininkams: už 350 litų nupirkta 13 porų „bucų“, uniformų, kojinių („štucų“), antkeliai. Kad komanda nebuvo naujokė, rodo ir būrio vado raportas: „suorganizuota futbolo komanda, kurioje yra gerų ir prityrusių žaidėjų. Komanda sudaryta stipri ir drąsiai galima leisti reprezentuoti šaulių vardą <…>. Komandoje vyrauja pasiryžimas ir noras dirbti, treniruotės jau vyksta“.

Pavyzdžiui, Kruonyje futbolas pradėtas žaisti tik 1936 m., kai prie vietinio šaulių būrio įsisteigė sportininkų grupė. Futbolas Kruonyje iš karto tapo populiariausia sporto šaka, nors ir trumpam, kol Lietuvos krepšinio rinktinė, tapusi Europos čempione, neišpopuliarino šios sporto šakos visoje Lietuvoje. 1936 m. Kruonio mokyklos vedėjo A. Bieliausko iniciatyva sudaryta futbolo komanda „Šaulys“, įsigyta inventoriaus. „Žaidėjų dalis dar tik pirmą kartą mato šį žaidimą, tačiau vadovybės ir pačių sportininkų ryžtingo darbo dėka, komanda rodo tendencijos kilti. Rugpiūčio 24 d. įvyko draugiškos rungtynės su Kaišiadorių JSO. Rungtynės baigėsi 2:2. „Šaulys“ žaidė pirmą kartą. Ligi šiol Kruonyje futbolo nežaista“.

<...>Žymesnių sportinių organizacijų <Kaišiadorių> mieste <1937 m.> neminima, tačiau prisiminimuose pasakojama, kad kaišiadoriečiai pamėgo žaisti futbolą, kurį žaisdavo arba Žiebenos pievose prie Girelės miško, arba ties Lomena, kur Vilniaus gatvė nuo geležinkelio stoties veda į Gudienos kaimą.

Sporto klubas „Maistas“ Panevėžyje
https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/sporto-klubas-maistas-panevezyje/
Donatas Pilkauskas | Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmiausia reikėjo ją apginti. Nepriklausomybės kovos tęsėsi iki 1920 m. pabaigos, o joms pasibaigus reikėjo rūpintis švietimu, sveikatos apsauga, daug dėmesio teko skirti policijai.

Netrukus Lietuvoje atsirado sporto entuziastų. Sportą propagavo JAV lietuviai, ypač daug prisidėjo garsusis lakūnas Steponas Darius.

Dar 1920 m. Panevėžyje įkurta pirmoji sporto draugija „Sveikata“. Žydai įkūrė garsiausią respublikinę sporto draugiją „Makabi“ (Jachuda Makabi yra žydų nacionalinis didvyris), kurios skyrius veikė ir Panevėžyje. Taip pat veikė žydų „Iso“ sporto draugija. Lietuvoje tuo metu populiariausia sporto šaka buvo futbolas. Populiarėjo ir lengvoji atletika, stalo tenisas, boksas, kitos sporto šakos. Policija aktyviai pradėjo kultivuoti šaudymo sportą, įkurtas Panevėžio policijos sporto klubas.

Tuo metu labai trūko stadionų. Prie jų statybos galėjo prisidėti stambesnės miesto įmonės ir gausesnės draugijos. Panevėžio pavasarininkai turėjo savo stadioną Skaistakalnyje, jame vykdavo daug sporto varžybų.

1930 m. Panevėžyje pradėtas statyti akcinės bendrovės „Lietuvos maistas“ fabrikas. 1931 m. balandį pradėjusi veikti įmonė buvo stambiausia mieste. Joje imtas organizuoti sportinis judėjimas. 1933 m. gegužės 6 d. registruotas garsusis sporto klubas „Maistas“ (sutrumpintai „MSK“). Klubas turėjo savo mėlyną vėliavą, ženklą ir uniformą. Sporto klubo tikslas buvo vienyti visus akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir populiarinti įvairias sporto šakas: gimnastiką, lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, žiemos sporto šakas ir kt. Pirmuoju klubo pirmininku tapo Antanas Kubilius, vicepirmininku Erikas Landigas, sekretoriumi Jonas Stašys, ūkio dalies vedėju Jasutis Kazys.

1933 m. Lietuva suskirstyta į 7 sporto apygardas. 1933 m. gegužės 14 d. įsteigta Panevėžio sporto apygarda. Prie jos prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. 1935 m. įsteigtam Panevėžio apygardos sporto komitetui vadovauti paskirtas Pranas Aižinas. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.

1934 m. tarp Agronomijos gatvės ir Jakšto prospekto įrengtas „MSK“ stadionas. Vien jo tvora kainavo 2 tūkst. litų. Stadione koncertuodavo „Maisto“ dūdų orkestras. 1934 m. naujame stadione vyko Panevėžio šaulių sportininkų lengvosios atletikos varžybos<...>. Fabriko teritorijoje buvo įrengtos lauko teniso aikštelės.

„Maisto“ sporto klube susikūrė futbolo klubas, netrukus pradėjęs žaisti draugiškas rungtynes tiek savo mieste, tiek išvykose. 1935 m. gegužės 5 d. žaidė Panevėžio „MSK ir Klaipėdos „MSK“. Laimėjo Panevėžio komanda 5:3. 1935 m. Panevėžio „MSK“ futbolo komanda įveikė Tauragės „MSK“ 3:1. 1936 m. Panevėžio „MSK“ tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju. 1937 m. birželio 1 d. „Maisto“ sporto klubo futbolo komanda sužaidė lygiosiomis 2:2 pirmas tarpvalstybines rungtynes su estų futbolo komanda „Tervis“, tuo metu viešėjusia Kaune. 1937 m. rugsėjo 12 d. „Maisto“ futbolo komanda pralaimėjo Lietuvos fizinio lavinimosi komandai iš Kauno 0:3. Rungtynes stebėjo 300 žiūrovų.

1938 m. sporto klubo pirmininku tapo Vincas Ambraziūnas, akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko direktorius. Jo pavaduotojas Erikas Landigas dirbo fabrike buhalteriu. Ūkio dalies vedėjas buvo Vladas Raudonikis. 1939 m. sausio 1 d. klubui priklausė 52 nariai. Ypač jį garsino futbolo komanda. „Maisto“ sporto klube antra pagal populiarumą sporto šaka buvo lengvoji atletika. Klube buvo ir krepšinio komanda, propaguotas stalo ir lauko tenisas, buvo ir šachmatų entuziastų.

1939 m. „Maisto“ futbolo komanda vienintelė iš Panevėžio žaidė sritinėse Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje.

1939 m. iš šaulių sporto klubo į Panevėžio „Maisto“ sporto klubą perėjo garsiausia Panevėžio lengvaatletė, daugkartinė Lietuvos čempionė ir rekordininkė Ona Kurulytė-Šepaitienė. Tautinėje olimpiadoje 1938 m. ji pasiekė 4 Lietuvos rekordus: 200 m bėgimo (26,8 s), 100 m bėgimo (13,1 s), moterų šuolių į tolį (5,31 m), taip pat tapo Lietuvos rekordininke estafetėje 4×100 m ir 400 m bėgime. Iš viso O. Kurulytė-Šepaitienė iškovojo 5 aukso medalius. Ji vadinta lietuviškuoju Džesiu Ovensu (garsusis JAV lengvaatletis, triumfavęs Berlyno olimpiadoje 1936 m.).

1940 m. birželį prasidėjus vienai okupacijai, po metų kitai, nacių okupacijai, sportinis gyvenimas aprimo, bet ir karo metais buvo gana aktyvus. 1944 m. prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, dalis buvusių futbolininkų pasitraukė į vakarus.

Futbolo ištakos Papilėje (1)
http://www.avienybe.lt/futbolo-istakos-papileje-1/
Igoris JAROŠEVAS

Į mano gimtąją Papilę futbolas atkeliavo dar smetoninės Lietuvos laikotarpyje. Kiek žinau iš tėvų kartos kraštiečių pasakojimų, papilėniškiai, užsikrėtę šios sporto šakos „virusu“, futbolą žaisdavo Rimšių kaimo Šležo lankoje, netoli tilto. Tėvas prasitarė, kad daubiškiečiai irgi buvo subūrę komandą ir išbandė jėgas su Papilės žydų „Makabi“ vienuolike Paunksnio lankoje. Kraštiečių komandoje žaidė net trys broliai Čupkovai – Miša, Vasia ir Sania. Jiems talkino T. Kondrotas, S. Kramenka, A. Šišovas ir kiti. Vartus saugojo dėdė Saša – Aleksas Katakinas. Kad papilėniškių žaidimo lygis gėdos nepadarė, liudija faktas, kad apsilankiusi Šiaulių „Sakalo“ ekipa gavo „į kaulus“ 2:1. Lemiamą įvartį įmušė Pranas Ramaška. Apie tas rungtynes rašyta ir tuometinėje spaudoje. Jaunystėje Pranas buvo gabus futbolininkas ir žaidė Šiaulių „Žinios“ ryšininkų komandoje, tad nenuostabu, kad nuskriaudė „sakaliukus“.

Vėliau, kai mano kartos bendraamžiai susipažino su Pelkelės „marakana“, dėdė Pranas man pasakojo apie šios aikštės užgimimą. Sakė, kad vieta šalia geležinkelio buvo apleista, išknista dykynė. Talkininkams reikėjo gerokai paplušėti, kol užvertė duobes. Darbams pasitelkti arkliukai su ratais…

Visas rašinys gegužės 15 d.

B. Puskunigio nuotraukoje: po rungtynių su Tryškių komanda, kurias papilėniškiai laimėjo 2:0. Priekyje išsitiesę vartininkai, dešinėje B. Statkus. Antroje eilėje sutūpę (iš kairės) sirgalius P. Novotorovas, greta jo tryškietis J. Karčiauskas (buvęs Papilės mokyklos vedėjas), trečias – L. Puskunigis, penktas – P. Melinis, septintas – R. Jankauskas (būsimasis radijo žurnalistas), už jo – A. Sinkevičius (būsimasis ELTA direktorius). Trečioje eilėje stovi (iš kairės) J. Jaučkojis, trečias – A. Velička, penktas – A. Abakanavičius, septintas – M. Stulpinas, devintas – O. Jaroševas, vienuoliktas – B. Puskunigis, tryliktas – M. Žukas.

Šioje nuotraukoje – mano bendraamžių „Kooperatininko“ komanda. Priekyje sutūpę (iš kairės) Januška, R. Žukas, V. Jarašiūnas, A. Muturas, už jo R, Veresovas. V. Zdanavičius. Stovi (iš kairės) P. Velička, P. Ramaška, I. Jaroševas, J. Žukas, A. Velička, A. Karvelis, L. Novotorovas. 1959 metai.

Aistringo futbolo mylėtojo dėdės Mišos Čupkovo šeimynėlė Pelkelės „marakanoje“. Iš dešinės: M. Čupkovas, dukra Ženia, žmona Eugenija, mokytoja R. Fert (vėliau Žukienė), sūnus Leonas, priekyje sūnus Kolia. 1959 m. rugsėjo 13 diena.