2021-08-28 20:11 · #141433
Delsimo kaina – 15 milijonų eurų: juos teks padengti paslaugų vartotojams
https://www.lrytas.lt/bustas/nekilnojamasis-turtas/2021/08/27/news/delsimo-kaina-15-milijonu-euru-juos-teks-padengti-paslaugu-vartotojams-20492156/
Koncernui „Icor“ pasitraukus iš nacionalinio stadiono statybų jo vietą užėmė „BaltCap“ fondas, bet jo atstovai užsiminė, kad per 3,5 metų delsimo išaugus sąmatai skirtumą teks padengti paslaugų vartotojams.
Skirtingai nei biurokratai, verslas skaičiuoja pinigus. Nedovanotinai ilgai vilkinę nacionalinio stadiono Šeškinėje projektą valdininkai pridarys papildomų išlaidų visiems, kurie užsuks į šį objektą.
Nacionalinio stadiono projekto finansuotoju tapusio fondo „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis be užuolankų pareiškė, kad išaugusią statybų kainą padengs, bet skirtumą bandys susigrąžinti per koncesijos sutarties laikotarpį iš operatoriaus pajamų.
Tad atėjus į nacionaliniame stadione vyksiančias futbolo rungtynes ar pramoginį renginį dėl brangesnių bilietų pykti reikėtų tik ant valdininkų, kaišiojusių pagalius į stadiono projekto ratus.
Trumpai nurodė priežastis
„Projekto kontekste tai sudarys apie 15 milijonų eurų. Tikriausiai pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiksliai galime pasakyti, kiek kainavo biurokratų neryžtingumas ir įsikišimas į projektą“, – apie stadiono statybų pabrangimą kalbėjo sostinės meras Remigijus Šimašius.
Kad koncernas „Icor“ pasitraukė iš nacionalinio stadiono projekto, paaiškėjo šią savaitę. Mat tokio objekto statyba tapo pernelyg rizikinga.
„Fondas „BaltCap“ yra projekto finansuotojas, o „Icor“ – jo plėtros ir statybos įmonė. Tačiau šio projekto specifika tokia, kad visas galimas pelnas yra jo finansavime, o visa rizika – statyboje. Todėl tiek rizika, tiek ir galimybės turi koncentruotis vienose rankose, – paaiškino pasitraukimo priežastis „Icor“ valdybos pirmininkas Andrius Janukonis – Visus šiuos trejus su puse metų, kai dėl įvairiausių priežasčių virš projekto pakibdavo naujos grėsmės, dėjome visas pastangas, kad jis išliktų gyvybingas. Labai džiaugiuosi, kad galų gale nacionalinis stadionas Vilniuje bus pastatytas.“
Teks prisiimti ir riziką
Nuo šiol stadiono koncesijos konkursą laimėjusio konsorciumo lyderiu tapo „BaltCap“ fondas, įsigijęs įmonę „Venetus Capital“. Jai priklauso 98 procentai specialiosios projekto bendrovės akcijų.
Anot Š.Stepukonio, to reikėjo, kad fondas galėtų investuoti daugiau pinigų į statybas: „Tai dabar yra būtina, nes per pastaruosius pusantrų metų statybos pabrango dviženkliais procentais, todėl matome, kad už prieš tai planuotą pinigų sumą tiesiog neįmanoma pastatyti.“
Anksčiau buvo skaičiuojama, kad stadiono statybos kainuos 156 mln. eurų. Dabar ši suma šoktelėjo iki 171 mln. eurų. „BaltCap“ fondo partneris pabrėžė, kad kitos išeities atgaivinti statybas nėra, – privatus sektorius turi prisiimti tą riziką. Mat projekto kainos didinti nevalia – tai draudžia sutartis. Todėl „Icor“ ir negalėjo prisiimti tos rizikos.
Vienas finansų specialistas dabartinę situaciją paaiškino paprastai: reikalauti pastatyti stadioną už tiek, kiek buvo numatyta prieš 3,5 metų, – tai tas pat, kaip dabar prašyti parduoti butą Vilniuje tokia kaina, kokia buvo prieš 3,5 metų. Su tuo sutiko ir Š.Stepukonis: „Papildomų pajamų prašymas neleistų tam projektui judėti.“
R.Šimašiaus teigimu, „Icor“ pasitraukimas iš projekto nepakeis nei koncesininko pasiūlymo, nei būsimos sutarties. Pasak jo, per metus, kai Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) sustabdė projektą, statybų kainos gerokai išaugo ir projektas pabrango apie 15 mln. eurų.
Š.Stepukonio žodžiais, jeigu pirkimas būtų vykęs greitai ir efektyviai, stadiono kaina neabejotinai būtų mažesnė.
Nutarties jau nebeskundė
156 mln. eurų vertės projektas pastaraisiais metais strigo kilus ginčų su teisėsauga ir VPT. Vilniaus valdžiai rankas atrišo tik balandžio 27-osios Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuri pripažino, kad VPT nurodymas nutraukti nacionalinio stadiono statybos ir koncesijos konkursą yra nepagrįstas.
Nepagrįstu nurodymu stabdžiusi ir pabranginusi statybas VPT nusiplovė rankas ir pareiškė, kad šios teismo nutarties neskųs. Biurokratai nepaaiškino, kodėl, tik pridūrė, kad šiuo metu neturi teisinio pagrindo atlikti naują konkurso vertinimą. VPT anksčiau laikėsi pozicijos, kad projekto finansavimo modelis negali būti traktuojamas kaip koncesijos sutartis.
Apsidžiaugęs tokiu posūkiu R.Šimašius pareiškė, jog tikisi, kad Vyriausybė neišsižadės anksčiau savo prisiimtų įsipareigojimų ir po trejų metų Vilnius turės aukščiausius sporto standartus atitinkantį kompleksą ir pakvies vilniečius į pirmąsias rungtynes.
Bylinėtis mėgino ir kiti
Praėjusių metų kovą pasirašyti koncesijos sutarties VPT neleido Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Generalinės prokuratūros prašymu. Teisėsauga tada siekė išsiaiškinti, ar koncesijos vertės padidėjimas po derybų yra pagrįstas ir teisėtas.
Paskelbti nacionalinio stadiono statybos konkurso laimėtoją vėluota ir dėl to, kad jame norėjo dalyvauti įmonė „Vilniaus nacionalinis stadionas“. Bet ji netinkamai pateikė paraišką, o vėliau pralaimėjo ginčus teismuose.
Ginčai dėl atsiskaitymų
Nacionalinio stadiono istorijoje, be daugybės įvairių peripetijų, prieš trejus metus jau buvo kilę ginčų dėl atsiskaitymų. „Icor“ tada reikalavo, kad už statybos darbus būtų pradėta mokėti statybų eigoje.
Dėl reikalavimo už darbus pradėti mokėti dar jų nebaigus buvo kilę nesutarimų ir tarp savivaldybės bei Vyriausybės, o R.Šimašius siūlė schemą, kai įmonės prašomas lėšas sumokėtų savivaldybė, o įgyvendinus projektą jas grąžintų Vyriausybė.
Galimybė ilginti atsiskaitymo laiką, nors dėl to augtų projekto finansavimo sąnaudos, buvo numatyta pirminiame pasiūlyme, kurį nacionalinio stadiono komisijai pateikė konkursą laimėjęs konsorciumas. Konsorciumas jau tada teigė, jog projekte yra politinių rizikų, kurias būtina pašalinti, kad jį būtų galima įgyvendinti.
Šalia stadiono – daugybė kitų objektų
Ant Šeškinės kalvos turėtų būti pastatytas daugiafunkcis sporto kompleksas, kurį, be nacionalinio stadiono, sudarytų dar 15 sporto objektų: lengvosios atletikos aikštė, 6 krepšinio salės, 3 futbolo treniruočių aikštės, rankinio, gimnastikos, bokso salės. Taip pat būtų statomi sporto muziejus, bendruomenės centras, biblioteka, vaikų darželis. Dėl tokios gigantomanijos savivaldybė buvo sulaukusi kritikos. Be to, visi objektai netilpo į stadionui skirtus žemės sklypus.
Stadionas Šeškinėje buvo pradėtas statyti 1988 metais ir turėjo būti baigtas 1993-iaisiais. Nepavyko. 2001-aisiais statybas mėginta atgaivinti, tačiau entuziazmas investavus keliasdešimt milijonų litų išblėso.
https://www.lrytas.lt/bustas/nekilnojamasis-turtas/2021/08/27/news/delsimo-kaina-15-milijonu-euru-juos-teks-padengti-paslaugu-vartotojams-20492156/
Koncernui „Icor“ pasitraukus iš nacionalinio stadiono statybų jo vietą užėmė „BaltCap“ fondas, bet jo atstovai užsiminė, kad per 3,5 metų delsimo išaugus sąmatai skirtumą teks padengti paslaugų vartotojams.
Skirtingai nei biurokratai, verslas skaičiuoja pinigus. Nedovanotinai ilgai vilkinę nacionalinio stadiono Šeškinėje projektą valdininkai pridarys papildomų išlaidų visiems, kurie užsuks į šį objektą.
Nacionalinio stadiono projekto finansuotoju tapusio fondo „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis be užuolankų pareiškė, kad išaugusią statybų kainą padengs, bet skirtumą bandys susigrąžinti per koncesijos sutarties laikotarpį iš operatoriaus pajamų.
Tad atėjus į nacionaliniame stadione vyksiančias futbolo rungtynes ar pramoginį renginį dėl brangesnių bilietų pykti reikėtų tik ant valdininkų, kaišiojusių pagalius į stadiono projekto ratus.
Trumpai nurodė priežastis
„Projekto kontekste tai sudarys apie 15 milijonų eurų. Tikriausiai pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiksliai galime pasakyti, kiek kainavo biurokratų neryžtingumas ir įsikišimas į projektą“, – apie stadiono statybų pabrangimą kalbėjo sostinės meras Remigijus Šimašius.
Kad koncernas „Icor“ pasitraukė iš nacionalinio stadiono projekto, paaiškėjo šią savaitę. Mat tokio objekto statyba tapo pernelyg rizikinga.
„Fondas „BaltCap“ yra projekto finansuotojas, o „Icor“ – jo plėtros ir statybos įmonė. Tačiau šio projekto specifika tokia, kad visas galimas pelnas yra jo finansavime, o visa rizika – statyboje. Todėl tiek rizika, tiek ir galimybės turi koncentruotis vienose rankose, – paaiškino pasitraukimo priežastis „Icor“ valdybos pirmininkas Andrius Janukonis – Visus šiuos trejus su puse metų, kai dėl įvairiausių priežasčių virš projekto pakibdavo naujos grėsmės, dėjome visas pastangas, kad jis išliktų gyvybingas. Labai džiaugiuosi, kad galų gale nacionalinis stadionas Vilniuje bus pastatytas.“
Teks prisiimti ir riziką
Nuo šiol stadiono koncesijos konkursą laimėjusio konsorciumo lyderiu tapo „BaltCap“ fondas, įsigijęs įmonę „Venetus Capital“. Jai priklauso 98 procentai specialiosios projekto bendrovės akcijų.
Anot Š.Stepukonio, to reikėjo, kad fondas galėtų investuoti daugiau pinigų į statybas: „Tai dabar yra būtina, nes per pastaruosius pusantrų metų statybos pabrango dviženkliais procentais, todėl matome, kad už prieš tai planuotą pinigų sumą tiesiog neįmanoma pastatyti.“
Anksčiau buvo skaičiuojama, kad stadiono statybos kainuos 156 mln. eurų. Dabar ši suma šoktelėjo iki 171 mln. eurų. „BaltCap“ fondo partneris pabrėžė, kad kitos išeities atgaivinti statybas nėra, – privatus sektorius turi prisiimti tą riziką. Mat projekto kainos didinti nevalia – tai draudžia sutartis. Todėl „Icor“ ir negalėjo prisiimti tos rizikos.
Vienas finansų specialistas dabartinę situaciją paaiškino paprastai: reikalauti pastatyti stadioną už tiek, kiek buvo numatyta prieš 3,5 metų, – tai tas pat, kaip dabar prašyti parduoti butą Vilniuje tokia kaina, kokia buvo prieš 3,5 metų. Su tuo sutiko ir Š.Stepukonis: „Papildomų pajamų prašymas neleistų tam projektui judėti.“
R.Šimašiaus teigimu, „Icor“ pasitraukimas iš projekto nepakeis nei koncesininko pasiūlymo, nei būsimos sutarties. Pasak jo, per metus, kai Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) sustabdė projektą, statybų kainos gerokai išaugo ir projektas pabrango apie 15 mln. eurų.
Š.Stepukonio žodžiais, jeigu pirkimas būtų vykęs greitai ir efektyviai, stadiono kaina neabejotinai būtų mažesnė.
Nutarties jau nebeskundė
156 mln. eurų vertės projektas pastaraisiais metais strigo kilus ginčų su teisėsauga ir VPT. Vilniaus valdžiai rankas atrišo tik balandžio 27-osios Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuri pripažino, kad VPT nurodymas nutraukti nacionalinio stadiono statybos ir koncesijos konkursą yra nepagrįstas.
Nepagrįstu nurodymu stabdžiusi ir pabranginusi statybas VPT nusiplovė rankas ir pareiškė, kad šios teismo nutarties neskųs. Biurokratai nepaaiškino, kodėl, tik pridūrė, kad šiuo metu neturi teisinio pagrindo atlikti naują konkurso vertinimą. VPT anksčiau laikėsi pozicijos, kad projekto finansavimo modelis negali būti traktuojamas kaip koncesijos sutartis.
Apsidžiaugęs tokiu posūkiu R.Šimašius pareiškė, jog tikisi, kad Vyriausybė neišsižadės anksčiau savo prisiimtų įsipareigojimų ir po trejų metų Vilnius turės aukščiausius sporto standartus atitinkantį kompleksą ir pakvies vilniečius į pirmąsias rungtynes.
Bylinėtis mėgino ir kiti
Praėjusių metų kovą pasirašyti koncesijos sutarties VPT neleido Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Generalinės prokuratūros prašymu. Teisėsauga tada siekė išsiaiškinti, ar koncesijos vertės padidėjimas po derybų yra pagrįstas ir teisėtas.
Paskelbti nacionalinio stadiono statybos konkurso laimėtoją vėluota ir dėl to, kad jame norėjo dalyvauti įmonė „Vilniaus nacionalinis stadionas“. Bet ji netinkamai pateikė paraišką, o vėliau pralaimėjo ginčus teismuose.
Ginčai dėl atsiskaitymų
Nacionalinio stadiono istorijoje, be daugybės įvairių peripetijų, prieš trejus metus jau buvo kilę ginčų dėl atsiskaitymų. „Icor“ tada reikalavo, kad už statybos darbus būtų pradėta mokėti statybų eigoje.
Dėl reikalavimo už darbus pradėti mokėti dar jų nebaigus buvo kilę nesutarimų ir tarp savivaldybės bei Vyriausybės, o R.Šimašius siūlė schemą, kai įmonės prašomas lėšas sumokėtų savivaldybė, o įgyvendinus projektą jas grąžintų Vyriausybė.
Galimybė ilginti atsiskaitymo laiką, nors dėl to augtų projekto finansavimo sąnaudos, buvo numatyta pirminiame pasiūlyme, kurį nacionalinio stadiono komisijai pateikė konkursą laimėjęs konsorciumas. Konsorciumas jau tada teigė, jog projekte yra politinių rizikų, kurias būtina pašalinti, kad jį būtų galima įgyvendinti.
Šalia stadiono – daugybė kitų objektų
Ant Šeškinės kalvos turėtų būti pastatytas daugiafunkcis sporto kompleksas, kurį, be nacionalinio stadiono, sudarytų dar 15 sporto objektų: lengvosios atletikos aikštė, 6 krepšinio salės, 3 futbolo treniruočių aikštės, rankinio, gimnastikos, bokso salės. Taip pat būtų statomi sporto muziejus, bendruomenės centras, biblioteka, vaikų darželis. Dėl tokios gigantomanijos savivaldybė buvo sulaukusi kritikos. Be to, visi objektai netilpo į stadionui skirtus žemės sklypus.
Stadionas Šeškinėje buvo pradėtas statyti 1988 metais ir turėjo būti baigtas 1993-iaisiais. Nepavyko. 2001-aisiais statybas mėginta atgaivinti, tačiau entuziazmas investavus keliasdešimt milijonų litų išblėso.
