Iš Lietuvos į Belgiją sparnus pakėlęs futbolo talentas: labai panašu į „Premier“ lygą ir „La Liga“
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/1572383/is-lietuvos-i-belgija-sparnus-pakeles-futbolo-talentas-labai-panasu-i-premier-lyga-ir-la-ligaAivaras Katutis, Aivaras Dočkus
Kaunas–Lilis–Kaunas–Šarlerua – taip klostosi Babtuose gimusio 21 metų Naurio Petkevičiaus futbolo kelionė. 2021-ais metais ryškiausiomis spalvomis Kauno rajono „Hegelmann Litauen“ komandoje nušvitęs futbolininkas prieš Kalėdas įteikė dovaną tiek sau, tiek visai Lietuvos futbolo bendruomenei – perspektyvus puolėjas sukirto rankomis su stipriausioje Belgijos lygoje rungtyniaujančiu Šarlerua RSC klubu.
Trejus metus Prancūzijos čempiono „Lille“ klubo akademijoje tobulėjęs N. Petkevičius rungtyniauti į Lietuvą grįžo 2020-aisiais. „Hegelmann Litauen“ komandos marškinėlius užsivilkęs puolėjas greitai įsiliejo į lietuvišką futbolą, iškovojo Pirmosios lygos sidabrą ir praėjusiais metais tapo A lygos sensacija.
N. Petkevičius A lygoje debiutavo žaisdamas dabar jau bankrutavusiame Kauno „Stumbro“ klube. Tačiau šių metų patirtis buvo išskirtinė: „Hegelmann Litauen“ klube N. Petkevičius tapo puolimo lyderiu – per 33 A lygos rungtynes įmušė 16 įvarčių ir atliko 5 rezultatyvius perdavimus. Jis ilgą laiką buvo rezultatyviausių žaidėjų sąrašo viršūnėje, bet čempionato pabaigoje jį galiausiai aplenkė Vilniaus „Žalgirio“ lyderis Hugo Videmontas.
Tiek „Hegelmann Litauen“ komandoje, tiek Lietuvos U-21 rinktinėje lyderiu šiais metais tapęs N. Petkevičius greitai atkreipė specialistų iš užsienio dėmesį – sezono metu susidomėjimą išreiškė Suomijos aukščiausiojoje lygoje rungtyniaujantis Kuopijo „KuPS“ klubas, tačiau paties futbolininko galvoje sukosi mintys apie dar aukštesnį šuolį.
N. Petkevičiaus svajonė išsipildė gruodžio mėnesį – į Belgiją pas draugą ir bendražygį Edgarą Utkų užsukęs puolėjas netrukus sulaukė galimybės tapti antru lietuviu, rungtyniausiančiu Belgijos aukščiausiojoje futbolo lygoje. Jaunu futbolininku patikėjo šiuo metu septintą poziciją 18-os komandų turnyre užimantis Šarlerua RSC klubas. N. Petkevičius pasirašė dvejų metų sutartį su galimybe ją pratęsti dar dviem sezonams.
„Esu labai patenkintas, – sako N. Petkevičius. – Belgijos futbolo lyga beveik nesiskiria nuo stipriausių penkių Europos lygų. Jau pačią pirmą dieną, atvažiavęs pasirašyti sutarties, pajutau, kad esu viskuo aprūpintas.“
N. Petkevičius LRT RADIJO eteryje papasakojo apie pirmą įspūdį atvykus į Belgiją, patirtį „Lille“ klube, sezoną Lietuvos A lygoje ir tikslus naujajame klube.
– Nauri, turbūt sutiksite, kad 2021-ais metais geriausia Kalėdų dovana buvo persikėlimas į Šarlerua RSC klubą?– Kažko panašaus ir tikėjausi, nes norėjau dėti gerą ir tvirtą žingsnį karjeroje. Nenorėjau važiuoti į silpnesnę lygą ar geresnę komandą, kurioje negaučiau žaisti. Gavau tai, ko norėjau. Negaliu pasakyti, kad tvirtai tuo tikėjau, bet kai viskas jau tapo realu, iš tikrųjų apėmė didelės emocijos.
Niekam negalėjau sakyti, kad pasirašysiu sutartį, – tai žinojo tik šeimos nariai ir patys geriausi draugai. Visiems sakiau, kad važiuosiu į Suomiją, nes buvau sulaukęs pasiūlymo iš Kuopijo „KuPS“ klubo. Jie norėjo, kad atvažiuočiau ir apžiūrėčiau klubo bazę, susipažinčiau su komandos žaidėjais. Tad visiems, kurie klausė, sakiau, kad važiuoju į „KuPS“, bet kai galiausiai nuvažiavau į Belgiją ir pasirašiau sutartį su Šarlerua klubu, visi buvo nustebę.
– Ar labai džiaugiatės šiuo karjeros žingsniu?– Esu labai patenkintas, nes Belgijos futbolo lyga nesiskiria nuo stipriausių penkių Europos lygų, kas susiję su tuo, kas vyksta už futbolo – kaip atrodo rūbinė, kaip tavimi rūpinasi klubas. Tai pajutau pačią pirmą dieną, kai atvažiavau pasirašyti sutarties, – viskas buvo daroma už mane: būstas, automobilis. Buvau nustebintas ir patenkintas, kad klubas taip manimi rūpinasi. Įsivaizduoju, kad „Premier“ lygoje ar „La Liga“ viskas dar geriau, bet tai vis tiek labai panašu. Manau, po kokių 3–5 metų Belgijos futbolo lyga bus Europos šešetuke.
– Kada ir kaip atsirado Šarlerua RSC klubo susidomėjimas?– Labai netikėtai. Baigėsi sezonas Lietuvoje, reikėjo pailsėti, todėl nusprendžiau su drauge ir Edgaro Utkaus mergina nuskristi į Belgiją ir aplankyti Edgarą. Buvome ten keletą dienų, nuėjome pasižiūrėti Edgaro rungtynių. Pamatęs, kokiu lygiu žaidžia, labai nustebau. Esu žiūrėjęs per internetą, bet stebint gyvai įspūdis dar geresnis – atmosfera stadione, žiniasklaidos dėmesys, stadionai ir pats futbolo lygis. Pasidžiaugiau dėl Edgaro ir pagalvojau, kad norėčiau save išbandyti. Taip išėjo, kad kitą dieną paskambino agentas ir pasakė, kad su manimi nori pasikalbėti Šarlerua klubo savininkas bei treneris. Paskambino ir paklausė, ar galėčiau atvykti pasidaryti testų. Jeigu viskas gerai, bus galima tęsti derybas. Kitą dieną gavau atsakymą, kad viskas gerai ir kad jie nori pasirašyti sutartį.
Klubas tikrai nėra mažas, manau, kad man tai didelis žingsnis į priekį. Labai daug kalbėjome su savininku, treneriu ir agentu, aptarėme visas detales. Tai legendinis Belgijos klubas, jame yra žaidę nemažai gerų žaidėjų, galima sakyti, tai puolėjų mokykla. Dabar „Napoli“ klube rungtyniaujantis Victoras Osimhenas, kuris, mano nuomone, yra vienas geriausių puolėjų pasaulyje, yra žaidęs šioje komandoje. Visai neseniai klubas už 9 mln. eurų Maskvos „Spartak“ klubui pardavė savo pagrindinį puolėją Shamarą Nicholsoną, anksčiau irgi buvo daug atakuojančių žaidėjų, jie buvo parduoti tokiems klubams kaip „Club Brugge“, „Gent“ ir „Genk“. Komanda – labai stipri ir dar auganti. Jeigu neklystu, planuojama po dvejų metų statyti naują stadioną ir treniruočių bazę. Savininkas, kiek teko bendrauti, irgi padarė gerą įspūdį.
– Užsiminėte, kad organizacija viskuo pasirūpina, tad futbolininkams lieka tik sunkiai dirbti treniruotėse?– Man labai patiko klubo požiūris į tave ne tik kaip į futbolininką, bet ir kaip į asmenybę – kaip tu bendrauji su komandos personalu, pradedant nuo žmogaus, kuris atsakingas už aprangą, baigiant valytojais. Jiems labai svarbu, kad bendrautum pagarbiai, nes vienas svarbiausių dalykų yra atmosfera tiek komandoje, tiek organizacijoje. Visi pasirodė labai šilti, tad pirmas įspūdis labai geras.
– Į užsienį išvykstate ne pirmą kartą – 2017–2020 metais žaidėte „Lille“ klubo akademijoje. Kokį įspūdį padarė „Lille“ klubas ir kokie pagrindiniai skirtumai, lyginant su Šarlerua RSC?– Aš buvau akademijoje, bet, jeigu lygintume pačias organizacijas, manau, per daug niekas nesiskiria, tik finansinė padėtis – „Lille“ klube žaidėjai gauna didesnes algas. Bet viskas atrodo taip, kaip ir kituose klubuose, ar tai būtų PSG, ar Madrido „Real“, ar „Barcelona“. Skiriasi tik kokybė – rūbinių, aikštelių. Vienintelis skirtumas yra finansai – kuo didesni pinigai, tuo daugiau gali investuoti. Šarlerua irgi turi pinigų, jie daro viską, kad žaidėjams būtų patogu.
Jeigu lygintume tik akademijas, „Lille“ akademija yra geresnė ir stipresnė. „Lille“ per metus tik akademijai išleidžia nuo 5 iki 6 mln. eurų. Jaunimui jie skiria didžiulį dėmesį, o Šarlerua daugiau stengiasi remtis Belgijos žaidėjais. Šarlerua klubas dėl vaikų konkuruoja su Lježo „Standard“, todėl dauguma jaunų žaidėjų pasirenka „Standard“ – ar dėl pozicijos turnyro lentelėje, ar dėl to, kad daugiau moka. Šarlerua šiuo metu labiau orientuojasi į pagrindinę komandą.
– Ką pavyko išsinešti iš „Lille“ klubo? Juk teko bendrauti su komandos žvaigždėmis ir treneriu Christophe`u Galtieriu, kuris vėliau tapo Prancūzijos čempionu.– Iš ten atsinešiau mąstymą ir nusiteikimą. Visi futbolininkai, nepriklausomai nuo statuso, ten yra labai paprasti. Tas pats portugalas Ederis, kuris 2016 metais įmušė pergalingą įvartį Europos čempionato finale. Aš su juo treniravausi 2017 metais, kai pirmą kartą atvažiavau į pasiruošimą su antrąja komanda. Treneris Marcelo Bielsa, tik atvykęs į „Lille“ klubą, iš pagrindinės į antrąją komandą išstūmė 11 žaidėjų. Žvaigždės, mačiusios daug futbolo, turėjo treniruotis su antrąja komanda, bet dėl to neįsižeidė, tiesiog darė tai, ką mėgsta daryti, – treniravosi, duodavo pamokų, nes dauguma yra žaidę užsienyje, moka anglų kalbą, ko negalima pasakyti apie žaidėjus akademijoje.
Man galbūt nepatiko tai, kad ten visi kalbėjo tik prancūziškai ir nelabai norėjo bandyti bendrauti angliškai. Tad Prancūzijoje išmokau paprastumo. Žaidėjai tuo mane ir sužavėjo. Prancūzijoje esi vienas – be tėvų ir draugų, esi atvažiavęs į šalį, kurioje beveik niekas nekalba angliškai. Norėjau su kuo nors pabendrauti, išeiti į miestą, bet buvo sudėtinga. Po metų jau pramokau prancūziškai – klubas pasamdė mokytoją ir su kitu užsieniečiu iš Serbijos lankėme pamokas. Vėliau tiesiog pripratau, žinojau, ko čia atvažiavau ir kokie yra mano tikslai.
– Po etapo „Lille“ klube grįžote į Lietuvą. Kaip vertinate pasibaigusį sezoną?– Iš pradžių sezonas klostėsi banguotai, gavau raudoną kortelę. Tada galvojau, kad viskas – galiu palaidoti visas mintis apie nacionalinę rinktinę. Kvietimo tikėjausi, nes iš A lygos į vyrų rinktinę patenka daug žaidėjų. Visgi pirmos rungtynės ir raudonoji kortelė... Grįžęs į rūbinę mąsčiau, kad galiu pamiršti ne tik rinktinę, bet ir žaidimą startinėje sudėtyje. Aišku, pati situacija buvo dviprasmiška, pražanga buvo, bet ir vaidybos elementų netrūko. Dėl raudonosios kortelės teko praleisti artimiausias trejas rungtynes, bet kiekvieną dieną treniravausi. Buvo sunku psichologiškai, nes žinai, kad ir kiek treniruosiesi, vis tiek nežaisi. Kai baigėsi diskvalifikacija, kitose rungtynėse buvau ant suolo, treneris išleido pažaisti 20 minučių. Mes laimėjome prieš „Riterius“, o aš neblogai sužaidžiau po keitimo.
Kitose rungtynėse su „Panevėžiu“ mane įtraukė į startinę sudėtį. Labai apsidžiaugiau ir iki šiol esu dėkingas treneriui, kad manimi pasitikėjo. Tačiau jau 3-ią minutę, gindamasis standartinėje situacijoje, prašokau kamuolį būdamas prie virpsto ir varžovai įmušė pirmą įvartį. Susiėmiau už galvos. Maniau, kad tikrai sugriūsiu, bet nunešiau kamuolį į aikštės vidurį ir toliau žaidėme. Po 5 minučių „Panevėžys“ įmušė antrą įvartį ir iškart mintis – šiandien būsime sutriuškinti. Bet rungtynės tęsėsi, susiėmė visa komanda ir galiausiai įmušiau įvartį. Labai apsidžiaugiau, nes tai buvo pirmas įvartis A lygoje. Atsirado motyvacija tiek man, tiek visai komandai. Po kelių minučių išlyginome rezultatą, aš atlikau rezultatyvų perdavimą. Po šių rungtynių sau pasakiau, kad niekada nereikia pasiduoti. Įsibėgėjant sezonui pradėjo sektis tiek man, tiek visai komandai. Sulaukiau daug pagalbos iš komandų draugų, gaudavau perdavimą reikalingoje zonoje. Padėjome vienas kitam.
– Ar seniai esate pažįstami su Edgaru Utkumi, kuris šiuo metu žaidžia Briugės „Cercle“ klube?– Edgarą pažįstu nuo Nacionalinės akademijos laikų. Tuo metu dar tiek nebendravome, bet kai išvažiavau į „Lille“, pamačiau, kad į „Monaco“ keliasi Edgaras. Pagalvojau, gal bus galimybė su juo pažaisti, bet žaidėme skirtingose lygose. Tačiau vis tiek susiskambinome ir laisvu laiku pradėjome žaisti kompiuterinius žaidimus. Nuo to laiko mūsų santykiai yra geri. Labai smagu, kad dabar žaisime tame pačiame čempionate ir galėsime dažniau susitikti. Aišku, sakoma, kad futbole nėra draugų, jais galima būti už aikštės ribų, bet šiuo atveju tinka posakis, kad futbolas mus padaro draugais, o gyvenimas – broliais. Tikiuosi, kad nenustosime bendrauti. Man futbolas davė labai daug gerų draugų.
– Kokius tikslus ir lūkesčius ketinate išsikelti rungtyniaudamas Belgijoje?– Belgijoje viską reikės įrodinėti iš naujo. Lietuvoje tiek sau, tiek sirgaliams įrodžiau, kad futbolą žaisti moku ir galiu. Dabar mano tikslas yra įsitvirtinti ten ir gauti žaidimo laiko. Iki sezono pabaigos lieka penki mėnesiai, tad norėčiau per tą laiką įsitvirtinti ir tik tada išsikelti konkretų tikslą. Dabar galiu daug pripasakoti, bet manęs tai niekur nenuves. Stengsiuosi viską įrodyti ne žodžiais, o darbais.
– Ar klubas šiuo metu turi pagrindinį vidurio puolėją?– Kaip ir minėjau, pagrindinis puolėjas buvo parduotas „Spartak“ klubui, o į jo vietą atvykau aš ir puolėjas iš „Gent“ – jis išsinuomotas. Man nesvarbu, į kurią poziciją mane statys treneris. Žaisiu ten, kur manęs reikės. Ir Lietuvoje ne visada žaidžiau puolėju – rungtyniavau krašte ir po puolėju. Nesu pririštas prie vienos pozicijos ir net pats nežinau, kur jaučiuosi tvirčiausiai.
