Kas galėtų pastatyti nacionalinį stadioną?
https://www.sirvinta.net/sportas/kas-galetu-pastatyti-nacionalini-stadiona/Kai prieš keliolika metų Živilė Pinskuvienė tapo Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktore, buvo paskelbta apie planus Širvintų mieste pastatyti naują stadioną. Anuomet tarsi atsargi utopija tarp futbolininkų sklandžiusi svajonė iš pirmo žvilgsnio atrodė nereali, kaip trenkęs perkūnas Naujųjų metų naktį.
Tačiau rajone apsilankė Seimo nario Jono Pinskaus lydimi Kūno kultūros ir sporto departamento vadovai, kurie savo akimis įsitikino, kokia apverktina yra sporto objektų būklė mieste. Kalbėta ne tik apie naują stadioną, tačiau ir apie naują baseiną, nes kolchozinės statybos „Laisvalaikio centras“ iro kone akyse ir nebeatitiko jokių higienos normų ir daugeliui sporto varžybų keliamų reikalavimų. Įgarsinę, kokius „namų darbus“ reikėtų atlikti savivaldybei, sporto vadovai išvažiavo.
Paskui nutiko taip, kad dėl nepamatuojamų ambicijų ir senosios gvardijos intrigų reikli Živilė Pinskuvienė buvo atleista iš Administracijos direktorių, o ėmusios ryškėti naujų sporto objektų vizijos buvo nustumtos į šalį. Prarasta nemažai metų, tačiau prie rajono vairo grįžusi Živilė Pinskuvienė vienu iš pirmų darbų pasirinko pasiruošimą naujo stadiono statyboms.
Buvo sutvarkytas gruntas prie gimnazijos esančiame stadione, aktyviai ieškota partnerių, su kurių pagalba mieste atsirastų tikras stadionas, o ne, sakykime, futbolo aikštė, kaip nutiko Nemėžyje. Jau tuomet iš opozicijos pusės girdėjosi nemažai kandžių replikų, kam miestui reikalingas toks objektas. Esą futbolas šalyje nepopuliarus, didelių pasiekimų nėra, kam gi kišti pinigus į objektą su tribūna, dirbtiniu apšvietimu mažame miestelyje? Ar Širvintų neištiks toks pat likimas, koks persekioja sostinę nuo neatmenamų laikų, sumanius Šeškinėje pastatyti naują stadioną.
Ko gero, dabar net „protmūšių“ virtuozai tiksliai neišvardytų, kiek kartų buvo pradedami darbai ir vėl sustabdomi, kiek maišų pinigų investuota į gelžgalių ir betono konstrukcijų konservavimą, kiek kartų keitėsi vizija ir stadiono statytojas. Kitąmet bus 40 metų, kai viename sostinės Gedimino prospekto (anuomet jis vadinosi Lenino) pastato lange buvo išstatyti būsimo stadiono maketai, o objekto kaip nėra, taip nėra. Galbūt specialiai nenorėta, kad toks nepastatomas stadionas būtų, nes jis buvo priežastis politikams spekuliuoti per rinkimus. Statė nacionalinį stadioną Grumadas, statė Šapalas (kas juos tokius bepamena?), paskui po ilgesnės pertraukos statė Imbrasas, Navickas, Alekna, Zuokas, Šimašius, dabar stato Benkunskas, turbūt ir po jo statys, nes šį vasarą lyg atominė bomba sprogo žinia, kad iš projekto galimai dėl Kazino ištaškytų milijonų investicijų bendrovė „BaltCap“ traukiasi iš projekto, o ją keičianti „Hanner“ vis dar kalba apie projektą kaip apie ketinimą. Statybos užbaigimo data perkelta į 2026 metus, bet tik didžiausi optimistai sutiks, kad per likusius dvejus metus įmanoma pastatyti tokios apimties objektą. Bent jau kokybiškai ir vertą tų pinigų, kuriuos jis prarijo per keturis dešimtmečius.
Net jei tokio stadiono, koks išdygo prie L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, šiuo metu vietos futbolininkams nelabai reikia, kaip tada įvertinti tai, jog stadiono atsiradimas leido sutvarkyti patį Širvintų miesto centrą ir davė postūmį naujiems projektams. Stadionu iš dalies naudojasi Širvintų gimnazistai, sporto objektą savo varžyboms renkasi tiek vaikų varžybų, tiek aukščiausio rango organizatoriai – TOPsport A lyga. Mūsiškį stadioną, kol pasistatys savo, namų varžyboms pasirinko pernykštis Lietuvos futbolo federacijos taurės laimėtojas Vilniaus rajono „TransINVEST“. Į mūsų miestą atvažiuoja futbolininkai iš visos šalies, rungtynes iš Širvintų transliuoja nacionalinis transliuotojas LRT, o vaizdus su Širvintų herbu papuoštame stadione savo įmuštais įvarčiais Lietuvoje žaidžiantys futbolininkai dalinasi su savo kraštiečiais Nigerijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Brazilijoje, Japonijoje ir dar keliolikoje kitų pasaulio valstybių. Apsilankę futbolo gerbėjai užsuka į mūsų parduotuves, kavines, pasivaikšto miestelio gatvėmis ir mus įpareigoja dar labiau pasistengti, kad čia gyventi ir lankytis visiems būtų tik geriau.
Galima juokauti, kad Širvintų sporto objektų sėkmės istorijos parodo, jog išjudinti iš mirties taško nacionalinio stadiono statybas galbūt galėtų jų atidavimas Živilės Pinskuvienės globai. Tačiau tada galimybę tampyti už spenių vos gyvą karvę praras dar visa eilė būsimų sostinės merų. Nacionalinis stadionas jiems ir jų finansiniams rėmėjams – tikra Juodoji skylė, be jokių pėdsakų praryjanti milijonus mokesčių mokėtojų pinigų.
