ARMINAS IEŠKO DEGANČIŲ AKIŲhttp://www.ltok.lt/naujienos-ir-media/olimpine-panorama/olimpine-panorama-2016-02/" onclick="window.open(this.href);return false;
Išlaikyti vyrišką susitarimą – tokia buvo pirma A. Narbekovo ištesėta sąlyga, vėliau pelniusi pripažinimą, olimpinį auksą ir tebevažiuojančią volgą.
Šių metų pradžioje oficialiai savo vardo futbolo akademiją Vilniuje atidaręs garsiausias Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas sako, kad tokią mintį brandino seniai.
Treniruodamas klubines komandas, po to šalies jaunimo rinktinę matė, kad pralaimime ne tada, kai į reprezentacinę rinktinę suburti vyrai žengia stadionan. Pradedame atsilikti daug anksčiau – nuo šešerių septynerių metų vaikų rengimo. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu būtina dėti tvirtus pamatus – diegti technikos, meistriškumo, aikštėje reikiamo matymo ir mąstymo pradmenis, o ne paskui bandyti kamšyti jau suaugusių žaidėjų spragas ir tikėtis stebuklų. „Kol nepradėsime nuo apačios, tai yra nuo tinkamo vaikų rengimo, stebuklų nebus“, – įsitikinęs olimpinis čempionas.
Namas statomas nuo pamatų„Ką tik įsikūrėme, mūsų akademija – tik naujagimis, mums dar reikia paaugti“, – paklaustas apie naująją veiklą ir naujas akademijos prezidento pareigas nusišypso A.Narbekovas. Trys treneriai ir per 20 vaikų – tokia šiandieninė Armino Narbekovo futbolo akademija. „Gal šiek tiek susivėlinome atsidaryti, gal reikėjo rudenį, kai vaikai renkasi būrelius, kita vertus, o kur čia nuskubėsi, – svarsto legendinis futbolininkas. – Labai smagu matyti tikras vaikų emocijas, greitą jų progresą – suaugusieji progresuoja lėtai, o vaikai tobulėja greitai, be didesnių kalbų priima trenerio pasiūlymus, kartoja pratimus. Bet svarbiausia, kad nepradingtų noras, nes be jo nieko nebus, nieks neišaugs.“
Kartu su kitais vaikais akademijoje treniruojasi ir septynmetis A.Narbekovo sūnus Aronas. „Vaikai yra vaikai – vienur palanko, nusibosta, tada eina kitur. Kol kas sūnui noro pakanka, o kaip bus vėliau – žiūrėsime“, – nedaugžodžiauja tėtis ir treneris.
Nuo futbolininko iki trenerio A.Narbekovo kelias nuvingiavo tarsi savaime – futbolo trenerio licenciją gavo dar žaisdamas Austrijoje. O štai sporto valdininko kostiumas, kurį pasimatavo 2002-aisiais tapdamas Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentu, nelipo. „Kostiumuotas niekad nebuvau, visą laiką traukė į aikštę – tiek laiko joje praleidęs norėjau kažką arčiau futbolo daryti“, – LTOK žurnalui "Olimpinė panorama" sakė legendinis futbolininkas.
Žiūrėdamas į treniruojamus vaikus nori nenori ir pats save tokio amžiaus prisimena. Ar nesusidaro įspūdis, kad dabartiniai vaikai auginami šiek tiek šiltnamio sąlygomis? Taip, sutinka pašnekovas, anksčiau į treniruotę ir iš jos tėvai mašinomis retai kurį vežiodavo ar juolab krepšį su sportine apranga nešiodavo. Kita vertus, ir laikai kiti buvo – nei interneto, nei kompiuterių, nei kitokių pagundų: vaikai išeidavo į lauką ir užsiimdavo tuo, kuo galėdavo, dažniausiai prieinama fizine veikla.
„Tėvams nebuvo sunku vaikus surasti – jie lauke žaisdavo. Taip ir grūdinomės: juk kieme reikėjo ir už save pastovėti, ir kitų gyvenimiškų dalykų išmokti“, – sako A.Narbekovas, į kurio gyvenimą futbolo atėjo visiškai atsitiktinai – vyresni draugai pakvietė paspardyti kamuolį. „Labai norėjau būti ledo ritulio vartininkas, bet ledo arenos Gargžduose nebuvo, taigi buvau įtrauktas į futbolo liūną“, – juokiasi pašnekovas.
Tada ir dabarVėliau šis liūnas A.Narbekovą įtraukė dar giliau – vos dvylikos metų išvykęs į Panevėžio internatinę sporto mokyklą futbolu ėmė gyventi ne tik laisvalaikiu, bet kasdien . „Oi buvo sunku. Iš pradžių viskas atrodė labai gražu, bet pirmi metai buvo tragedija: norėjau ir tėvų, ir brolio, ir seserų. Aš, dvylikametis, nuo namų buvau atkirstas trijų šimtų kilometrų – kas savaitgalį neprivažinėsi. Minčių viską mesti ir grįžti namo kildavo, bet su tėveliu buvome sutarę, kad jeigu jau važiuoju, tai vyriškai visą laiką ir atbūnu. Teko laikytis šio susitarimo, nors jau po pirmųjų metų nenorėjau vėl į Panevėžį grįžti“, – prisipažįsta legendinis futbolininkas.
Ar išleistų savo jaunėlį į panašią įstaigą? „Gerai pagalvočiau, bet ne viskas ten buvo blogai. Iš šio internato turime daug aukšto meistriškumo sportininkų – ten buvo sudarytos sąlygos sportuoti, surinkti geriausi treneriai, mums parūpindavo pajėgių varžovų – internato auklėtiniai galėjo daug greičiau tobulėti. Žinoma, dirbtinės dangos aikščių nebuvo, žiemą žaisdavome salėse, mokyklos koridoriuose, bet nebuvo svarbu, kur žaisti: jei yra begalinis noras išmokti tą daryti kuo geriau – visos sąlygos tinkamos“, – anos sistemos, prie kurios, beje, jau grįžta, nekritikuoja futbolininkas.
A.Narbekovas nedrįstų spėti, ar dabar daug tėvų išleistų savo atžalas ne tik į sporto internatus, bet ir į anuomet šalia sostinės „Žalgirio“ stadiono buvusią treniruočių aikštę, šmaikščiai „Marakana“ vadintą. O anksčiau per pusę miesto trenktis troleibusu ar autobusu tam, kad galėtum ant žvyro kamuolį pagainioti, o paskui visam purvinam grįžti, nes nusiprausti nebuvo kur, atrodė normalu. „Anais laikais kitaip atrodė: jeigu yra tokia aikštė, vadinasi, gerai ir tokia. Svarbiau būdavo treniruotės, o ne sąlygos, nors ant to žvyro kaskart ir po kelis šimtus gramų odos kiekvienąkart tekdavo palikti. Arba imkime kad ir futbolo avalynę – dabar vaikai nori tai tokios, tai anokios spalvos, tai vienokios, tai kitokios firmos sportinės avalynės, o tada buvo vieni inkariukai – ir viskas“, – lygina A.Narbekovas.
O kiek pats vaikystėje, jaunystėje sunešiojo inkariukų? „Oi, nepasakysiu, – nutęsia. – Bet tikrai nemažai. Jų tarnavimo laikas priklausydavo ir nuo to, kur treniruojiesi. Jeigu ant žolės – ilgiau, bet jei „Marakanoje“, nors joje man nedaug teko žaisti, greitai susinešiodavo ir batai, ir apranga.“
Gal dar riedės Seulo volga12 tūkst. rublių, 6,5 tūkst. JAV dolerių plius paskyra volgai įsigyti – tokią premiją SSRS futbolo rinktinės žaidėjai gavo už 1988 m. Seule iškovotą olimpinį auksą. „Nesijautėme nuskriausti – juk žmonės tada turbūt daugiausia po 200 rublių uždirbdavo, o mes gavome po 12 tūkst. rublių“, – sako olimpinis čempionas.
Anų laikų prabangos simbolį volgą nusipirko, tik mažai ja pavažinėjo – gal kokių 50 tūkst. km prisuko ir atšilus politiniam klimatui išvyko žaisti į Austriją. Bet už Seulo auksą gautą volgą iki šiol turi. „Vis susimąstau, gal reikėtų ją restauruoti. Gal 20 metų stovėjo nejudinta, bet vienąkart paėmiau ją ir užvedžiau – neįsivaizduoju, ar šitiek metų prastovėjusios dabartinės mašinos taip paprastai užsivestų“, – iki šiol neatsistebi pašnekovas.
Ar niekada nesusimąsto, kaip likimas galėjo pasisukti, jeigu geriausius karjerus metus išgyventų dabar, kai tiek futbolas, tiek futbolininkų honorarai iškelti iki nesuvokiamų debesų? „Apie tai, kad gal ne laiku ar ne toje santvarkoje gimiau, negalvoju, nes nežinia, kaip būtų buvę. Gal ir aš sėdėčiau prie kompiuterinių žaidimų ir apie jokį futbolą negalvočiau. Todėl kada tas geriausias laikas buvo, tada ir gerai. Taip, dabar futbolas iškeltas į neregėtas aukštumas – geriausių žaidėjų honorarai sunkiai įsivaizduojami, bet tų geriausių yra vienetai, jiems ir turi būti mokami milijonai. O futbolas pasaulyje visada buvo sporto šaka numeris vienas“, – į stadionus traukiančiais šimtais tūkstančių sirgalių būriais nesistebi A.Narbekovas.
Apie kadais šlovingą Lietuvos futbolą dabar galime pamatyti tik dokumentiniuose kadruose arba, pavyzdžiui, pernai legendinio futbolininko 50-mečio proga pristatytame filme „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas“. Kodėl nenorėjo filmo apie save? „Žiūriu – ir šiurpuliukai per kūną eina, negi taip iš tiesų buvo ir jau šitiek laiko praėjo. Ir tada liūdna pasidaro žinant, ką dabar turime. Vis tiek tikiu, kad ir pas mus futbolas atsigaus – gal ne taip greitai, kaip norėtume, bet jis pakils iš dugno“, – nepraranda vilties olimpinis čempionas.
Filme futbolininkas primena tąsyk Seule SSRS rinktinės trenerio pasakytus žodžius, kad blizga tik auksas. Kas dar A.Narbekovui blizga? „Kai žaidėjas išeina į aikštę, turi blizgėti jo akys, jis turi jausti didžiulį norą ir malonumą žaisti, atsiduoti šimtu procentų, nes be šių dalykų nieko nebus“, – sako buvęs futbolininkas. Ir prasitaria, kad pirmiausia tarp vaikų ieško tokių, kurių akys dega noru. O kai yra noro, tolyn veda sunkus darbas. Šią pamoką A.Narbekovas išmoko labai gerai. Dabar tereikia jaunajai kartai perduoti.
Trumpai apie karjerąSvarbiausi A.Narbekovo karjeros akcentai:
1983–1990 m. atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.
1987 m. laimėjo universiados futbolo turnyrą ir tapo rezultatyviausiu žaidėju (6 įvarčiai).
1987 m. su „Žalgiriu“ SSRS aukščiausiosios lygos čempionate iškovojo trečią vietą.
1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse kartu su Arvydu Janoniu iškovojo aukso medalius (pelnė 2 įvarčius) atstovaudamas SSRS rinktinei.
1990 m. gegužės 27 d. per draugišką mačą su Gruzija tapo pirmuoju Lietuvos futbolininku, įmušusiu nepriklausomybę atkūrusios šalies futbolo rinktinės įvartį.
1990–2001 m. atstovavo Lietuvos nacionalinei rinktinei.
1991–2005 m. rungtyniavo įvairiuose Austrijos klubuose. 
