Šlovės galerija: Benjaminas Zelkevičius †AA

2010-03-17, 10:40
http://www.diena.lt/naujienos/sportas/b-zelkevicius-patirti-perteikia-vaikams-267974?utm_source=feed_reader&utm_medium=rss&utm_campaign=rss_feed

B.Zelkevičius patirtį perteikia vaikams
[Paveikslėlis]
Periodas: vienas garsiausių visų laikų Lietuvos trenerių B.Zelkevičius (kairėje) dabar treniruoja berniukus "Ateities" mokykloje.
© Vilniaus savivaldybės nuotr.

Daugiau nei tūkstantis vaikų iš penkių valstybių sostinėje rungtyniaus dėl legendinio futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus vardo taurių.

Kitą savaitę Vilniaus "Sportimos" manieže karaliaus jaunystė. 60 komandų ir maždaug 1200 mažųjų futbolininkų – tiek dalyvių laukiama pirmą kartą sostinės futbolo mokyklos "Ateitis" rengiamame tarptautiniame vaikų turnyre.

Organizatorių teigimu, pagal iš užsienio atvyksiančių komandų skaičių kovo 22–30 d. vyksiančios varžybos bus vienos masiškiausių šalies istorijoje. Be lietuvių, turnyre taip pat dalyvaus svečiai iš Lenkijos, Latvijos, Rusijos ir Baltarusijos.

Dėl Benjamino Zelkevičiaus vardo taurių rungtyniaus 9–12 metų vaikai.

"Per tiek nepriklausomybės metų mažai kas padaryta, kad Lietuvos futbolas pakiltų į aukštumas. Mūsų futbolo lygis yra labai žemas, Europoje esame žemesnio lygio nei vidutiniokai. Vaikų ir jaunimo futbolas turėtų būti strateginis prioritetas", – sakė B.Zelkevičius, kurio garbei pavadintas turnyras vyks pirmą kartą.

Vienas garsiausių visų laikų Lietuvos trenerių, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į istorines pergales vedęs Vilniaus "Žalgirio" ekipą, dabar treniruoja septynmečių grupę "Ateities" mokykloje.

"Su profesionalais būdavo lengviau dirbti nei su šitais vaikais", – šyptelėjo 66-erių futbolo specialistas, treneriu dirbantis jau 33 metus.

Praėjusių metų pavasarį palikęs Rusijos pirmojo diviziono Vladivostoko "Luč-Energija" klubą, rudenį B.Zelkevičius pradėjo savo patirtį perteikti vaikams.

– Nejaugi garsiąją "Žalgirio" laikų kompaniją su Valdu Ivanausku, Igoriu Pankratjevu ir kitais laisvalaikį linksmai leidusiais futbolininkais būdavo lengviau suvaldyti nei septynmečius pyplius? – dienraštis paklausė B.Zelkevičiaus.

– Tais laikais turėdavau savų priemonių: ką pasakydavau, žaidėjai privalėdavo vykdyti. Kai futbolininkai pakildavo į tam tikrą lygį, jiems patiems būdavo nemalonu kažko nepadaryti, nerealizuoti trenerio nurodymų. Su vaikais – kitaip. Sustatai juos aplink save ir aiškini, kokį pratimą reikės atlikti, o jie vienas su kitu kalbasi, dalinasi įspūdžiais iš mokyklos. Tėvai sako, kad ir su vienu septynmečiu namie sunku susitvarkyti, o į treniruotę jų ateina dvidešimt. Galbūt klasėje jie ir gali ramiai klausyti mokytojo, bet duokite vaikams po kamuolį ir tada niekas jų nebesuvaldys. Kitaip yra su tais, kurie įsiklauso į trenerio žodžius. Vieno berniuko tėvai dirba Anglijoje, kur jis jau lankė futbolo mokyklą. Tas vaikas moka išgirsti patarimus ir todėl nežmoniškai greitai daro pažangą. Svarbiausia vaikų trenerio užduotis – išmokyti auklėtinius klausyti.

– B.Zelkevičiaus vardu pavadintas turnyras jums – ypatingas?

– Paprastai turnyrui įžymaus futbolo atstovo vardą suteikia tada, kai jo paties jau nebėra šiame pasaulyje. Bet aš sutikau ir nemanau, kad tas pavadinimas sugadins reikalus. Tokio turnyro Lietuvoje turbūt dar nebuvo. Tai, kad suvažiuos šitiek komandų, reiškia aplinkinių pagarbą mūsų šaliai, mūsų futbolo istorijai. Galėtų tas turnyras būti ir ne toks grandiozinis, bet viskas daroma tik futbolo, vaikų ir šalies ateities labui. Vaikai į aikštę ateina mokytis gyventi – niekas jų čia nelepina, jie turi išsikovoti sau vietą komandoje, autoritetą. Tai – geriausias gyvenimo poligonas.

– Į varžybas atvyks daug komandų iš aplinkinių valstybių. Tikitės sutikti senų pažįstamų?

– Jau žinau, kad atvažiuos mano buvęs auklėtinis iš Kaliningrado "Baltikos" komandos. Žinoma, bus daug pažįstamų trenerių. Atrodė, kad Sovietų Sąjunga buvo tokia didžiulė, bet vis tiek visi, kurie sukosi futbolo pasaulyje, vieni kitus pažinodavo. Futbolas tuo ir pasižymi, kad vienija žmones.

B.Zelkevičius: norisi neatsitraukti nuo futbolo
Dainius Žygelis, http://www.delfi.lt/news/sport/abroad/article.php?id=30388411&rsslink=true
2010 kovo mėn. 25 d. 17:43

[Paveikslėlis]
Benjaminas Zelkevičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ne viena Lietuvos futbolo gerbėjų karta užaugo su Benjaminu Zelkevičiumi. Patys vyriausieji puikiai atsimena, kaip jis pats žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje Sovietų Sąjungos pirmenybėse (1963-1967 ir 1969-1973 m., 331 rungtynės, 50 įvarčių), vidurinės kartos aistruoliai mena B. Zelkevičių „Žalgirio“ trenerio pareigose, klubo stulbinantį šuolį per penkerius metus iš SSSR antrosios į aukščiausiąją lygą (1977–1982) ir iškovotus bronzos medalius (1987) bei Universiados auksą (1987).

Tuo tarpu trečioji, jaunesnė karta, jau veda savo septynerių metų atžalas – ketvirtąją ir jauniausiąją kartą – į B. Zelkevičiaus treniruotes Vilniaus „Ateities“ futbolo mokykloje.

66-erių B. Zelkevičius – vienas Lietuvos futbolo patriarchų. Jaunatviškai atrodantis ir pasitempęs treneris, radęs laiko per jo vardu pavadintą Vilniuje vykstantį jaunųjų futbolininkų turnyrą, sutiko pasikalbėti su DELFI.

– Šis Jūsų vardo vaikų turnyras – maloni garbė ar didelis rūpestis?

– Man šiame turnyre rūpesčių tikrai nėra, o kiek, pavyzdžiui, teigiamų emocijų ir džiaugsmo, kad vaikai žaidžia futbolą. Tai visada nustelbs visus rūpesčius. Tai – malonumas, o ne darbas. Turnyras pavadintas mano vardu, keli mano treniruojami vaikučiai žaidžia, kurie jaunesni už visus dvejais metais. Kol kas jie pralaimi, bet ateityje, manau, iškovos pergalių. Todėl stebėdamas vaikų žaidimą jaučiu tik malonumą.

– B. Zelkevičius ir vaikų futbolas. Kodėl?

– Na, pirmiausia norisi neatsitraukti nuo futbolo. Jei aš būsiu futbole, pas vaikus ar bet kur kitur, galėsiu būti naudingas. Vaikams duosiu naudos ne tik kaip futbolininkams, bet aš, kaip pedagogas, juos galėsiu ugdyti asmenybėmis.

Noriu, kad mano treniruojami vaikai būtų garbingi žmonės ir padėtų savo šaliai. Čia pagrindinis tikslas, nes ne kiekvienas jų gali tapti profesionalu. Aš dirbu su vaikais pusę metų tris kartus per savaitę ir jaučiuosi esąs savo stichijoje, man tai patinka. Aš čia jaučiuosi tikru žmogumi, tuo, kuo norėčiau būti.

– Ar skiriasi darbas su vaikais ir profesionalais?

– Su vyrais dirbu seniai, 34-erius metus. Futbolas visur yra futbolas, bet aš negalvojau, kad su vaikais bus taip sudėtinga. Šiuos mažus vaikučius, kai jie turi ar mato kamuolį, valdo emocijos. Jie tada nieko nemato ir negirdi, bėga, išdykauja.

Norint tobulėti, reikia įsiklausyti, ką sako treneris. Profesionalams pasakei ir jie turi vykdyti užduotį. Jei to nedaro, privalo išeiti arba futbolininkas, arba treneris. Kada myli savo darbą, problemos tampa antraeilės.

– Kokia padėtis su vaikų futbolu Vilniuje?

– Ankščiau visi geriausi vienos amžiaus grupės vaikai būdavo surenkami į vieną mokyklą, o treneris per savotišką „koštuvą“ atrinkdavo geriausius. Gabiausieji kartu greičiau tobulėja ir padeda vienas kitam kilti.

Mano auklėtinių grupėje 4-5 vaikai žymiai geresni už kitus. Dabar tų mokyklų pilna, dirbtinai sukurtos akademijos, viskas kažkaip išpūsta. Vaikų užimtumas užtikrintas, bet meistriškumo sunku tikėtis. Mes visi darome bendrą darbą su Vilniaus vaikais. Pradinė futbolininko rengimo pakopa turėtų būti bendrojo lavinimo mokykloje, o atrasti „perliukai“ pereitų į akademiją. Reikia su jaunimu dirbti ne iki 14 metų, o iki pat universiteto.

– Jaučiasi, kad išgyvenate dėl Vilniaus futbolo reikalų. Ar vis jaučiatės žalgirietis?

– Ne toks, koks čia dabar yra „Žalgiris“. Aš – tų senų laikų žalgirietis. Šiaip, kai kokie atsitiktiniai žmonės ateina į „Žalgirį“ ir nori tik uždirbti kažką, taip niekada nepadarysi futbolo. Pirmą reikia kažką sukurti, tada ateis ir pinigai. Jei atėjo su tikslu tik kažką uždirbti ar išplėšti – man tai netinka.

– Ko galėtume tikėtis šio sezono Lietuvos čempionate?

– Aš sakiau ir visada sakysiu, kad labai sudėtinga Lietuvoje surinkti daug futbolininkų. Čia ta lyga dirbtinai išplėsta. Gal geografinis platus principas yra gerai, eis rajonų žmonės pažiūrėti futbolo ir jiems bus įdomu.

O ar įdomu Kauno ir Vilniaus futbolo gerbėjams, kai jų klubai žais su paskutinėse vietose esančiais autsaideriais iš periferijos? Čempionato pradžia gal bus įtemptesnė, bet vėliau taškus pasiims tie, kam užplanuota ir jokių netikėtumų nebus. Bus keturios komandos, kurios kovos tarpusavyje dėl čempionų vardų. Lietuvai per daug tiek A lygos komandų, nes čia nėra tiek pajėgių futbolininkų.

– Jūs esate gavęs kvietimą dirbti Lietuvos futbolo federacijos (LFF) struktūrose?

– Ne, nesu. Manęs ten niekas nekviečia. Aš ten, matyt, nereikalingas. Galėčiau savo patirtį perteikti, nes futbole kažką žinau. Tas, kas yra pasiekta – neištrinsi ir neatimsi. Pasiūlymų kol kas – jokių.

– Ar šiuolaikinis futbolas nėra užgožtas komercija?

– Taip, viskas dabar paremta pinigais. Futbolininkai uždirba milžiniškus pinigus. Anksčiau futbolas, taip pat buvo geras, susidomėjimas didelis, bet tokių pinigų niekas negaudavo. Ką darysi, ir užsienyje žmonės tuo piktinasi, bet vis tiek eina į futbolą. Jei žmonės už sugebėjimus uždirba didelius pinigus, aš nematau didelės problemos.

Lietuvos jauni žaidėjai dar kamuolio nemoka spirti, tačiau pirmiausia klausia, kiek jam mokės, o mes į „Žalgirį“ verždavomės dėl garbės.

– Ar nevilioja užsienio komandos dirbti treneriu?

– Ne, į užsienį nenoriu. Dabar iš Rusijos taip pat turėjau kvietimą, bet aš pasiilgau namų. Dešimt pastarųjų metų dirbau užsienyje. Namuose man gražu ir gerai, aš normaliai gyvenu ir noriu čia truputį pabūti, prie lietuviškos jūros vasarą nuvažiuoti.

Jei būtų kokios geros komandos rimtas pasiūlymas... Ten irgi ne viskas paremta „švariais“ pinigais. Tiesiog nelabai traukia svetur.

– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės 2012 m. Europos čempionato grupę?

– Realiai mes toje grupėje (su ispanais, čekais, škotais ir Lichtenšteinu – DELFI) pagal pajėgumą esame ketvirta komanda, nors ketvirtą vietą taip pat reikia iškovoti. Galima ir geresnę vietą užimti.

LFF prezidentas (Liutauras) Varanavičius visada daug prisižada. Tik laimėjome rungtynes Rumunijoje, o jau sakoma, kad išeisime į finalą. Tik reikia dar viską laimėti... Geriau nežadėti, o laimėti.

Turime savo lygį, mūsų rinktinė ir dauguma mūsų žaidėjų yra patyrę, jie subrendo ir geruose užsienio klubuose, ir rinktinėje. Dabar buvo pareiškimas, kad jaunins komandą. Manau, kad tai neteisinga, nes Lietuvos rinktinėje turi būti stipriausi žaidėjai. Lietuvos futbolo gerbėjai nori pasižiūrėti ne jaunimo tobulėjimą, o nacionalinės rinktinės žaidimą, nori rezultato. Kaip kitaip žmones užkrėsi futbolu?

Mes Europoje esame žemiau, negu vidutinis lygis. Daug kitų šalių turi gilesnes tradicijas ir istoriją.

– Ar rinktinės rezultatai vertinami objektyviai?

– Komanda kyla į viršų ir ją reikia palaikyti. Tačiau vos rinktinė laimi kelerias rungtynes, visi pradeda šaukti, kad mes stipriausi. Vos pralaimi – visi nusisuka. Mūsiškių pralaimėjimas Farerams buvo paverstas baisia tragedija. Aišku, tai nesmagu, bet ir prancūzams bei austrams ten sunkiai sekėsi.

Futbole visko gali atsitikti. Reikia tikroviškai vertinti. Jei reklama reikalinga tam, kad rėmėjai patikėtų, tegu... Bet galutiniame rezultate nebus nieko gero.

– Domitės futbolo įvykiais užsienyje, stebite mačus, nesate persisotinęs futbolu?

– Visą laiką žiūriu visas rungtynes. Vokietijos „Bundeslygą“, Anglijos „Premier“ lygą, Ispanijos čempionatą, turiu specialų TV kanalą, jau nekalbu apie Čempionų lygą ar rinktinių dvikovas. Man viskas įdomu, seku, kaip sekasi komandoms, kurias treniravau Rusijoje. Bet aš ten kažkaip nesėkmingai patekdavau į tuos klubus, kur būdavo nelabai geri reikalai, visą laiką trūkdavo pinigų. Nebuvo sąlygų dirbti, laiko, kad tau leistų pasiekti rezultatą.

– Visur Jums buvo taip prastai?

– Ne, vienintelė Liepojos komanda, kurio savininkui esu dėkingas. Jis turi metalurgijos gamyklą ir leido ramiai dirbti, nesikišdavo ir dėl to būdavo rezultatas. O šiaip kitur nebuvo labai gerai...

– Ką palaikysite pasaulio čempionate?

– Aš visuomet pasauliniame futbole palaikau Braziliją, o ledo ritulyje – Kanadą. Čia mano viso gyvenimo nuostata. Aš nuo 1978 metų važiuodavau į visus pasaulio ir Europos čempionatus, bet šįkart į Afriką nenoriu. Ten nebus geras organizacijos lygis.

Mano brazilai pateko į stiprią grupę (G grupė – su Šiaurės Korėja, Dramblio Kaulo Krantu ir Portugalija – DELFI). Šiame turnyre turėtų taip pat pasireikšti Argentina ir Anglija. Tai mano trys komandos favoritės.

– Dėkoju už pokalbį.

B. Zelkevičiaus karjera:

- Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune;

- 1963-1967 ir 1969-1973 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje SSSR pirmenybėse (331 rungtynės, 50 įvarčių);

- 1968 m., tarnaudamas Sovietų armijoje, atstovavo Donecko „Šachtior“ (19 rungtynių, 3 įvarčiai);

- 1971 ir 1972 m. išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku;

- 1977 m. tapo „Žalgirio“ vyr. treneriu. B. Zelkevičius komandą 1977 m. išvedė į SSRS I lygą, o 1982 m. – į aukščiausiąją lygą;

- 1987 m. B. Zelkevičiaus vadovaujamas „Žalgiris“ tapo pasaulio Universiados nugalėtoju Zagrebe ir SSRS pirmenybėse iškovojo trečiąją vietą.

- 1990-1991, 1995-1997 ir 2001-2003 m. buvo Lietuvos rinktinės vyr. treneris. B. Zelkevičiaus vadovaujama nacionalinė komanda žaidė 58 tarptautines rungtynes.

– Treniravo Naberežnyje Čelnų „Kamaz“ (1997), Volgogrado „Rotor“ (1998), Jaroslavlio „Šinnik“ (1999), Kaliningrado „Baltika“ (2002-2003, visi – Rusija), Liepojos „Metallurgs“ (2004-2007, Latvija), Vladivostoko „Luč-Energija“ (2009, Rusija) klubus;

– nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio dirba treneriu Vilniaus „Ateities“ futbolo mokykloje.

http://www.sportas.info/naujienos/680.html

Benjaminas Zelkevčius: stigs profesionalumo
Futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus teigimu, sporto maniežuose prasidėjusio LFF A lygos čempionato pirmosios rungtynės – tarsi pasiruošimo sezonui tęsinys. Pasak specialisto, tikrasis komandų jėgų balansas ir įdirbis išryškės, kai čempionato kovos persikels į stadionus.

Dar neprasidėjus sezonui Panevėžio „Ekranui“ buvo kabinami čempionų vainikai. Vis dėlto B.Zelkevičiaus nuomone, „Ekrano“ kelias šį sezoną nebus toks lygus, kaip įsivaizduoja daugelis, o dėl čempionų vardų su panevėžiečiais kausis dar 2 ar net 3 ekipos. Tarp jų – ir Vilniaus „Vėtra“, iš kurios prieš pirmenybių startą buvo atimti 6 taškai.

„Dėl čempionų titulo kovos 3-4 komandos, o kitos ekipos bus pajėgios įsimaišyti ir įtakoti lyderių kovą. Didžiausią konkurenciją „Ekranui“ sudarys „Sūduva“. Marijampoliečiai visuomet labai principingi. Labai gaila, kad „Vėtra“ sezoną pradėjo turėdama 6 taškų deficitą. Tai komanda, kuri pernai vienintelė palaikė tarptautinį Lietuvos klubinio futbolo prestižą. Rungtynės su „Fulham“ priminė senus laikus, kai visiems vilniečiams futbolo mačai sukeldavo emocijas. Gaila, kad „Vėtra“ sezono pradžioje turės kapstytis dugne, bet nepaisant to, ir to, kad „Vėtra“ gerokai atjaunėjusi, vilniečiai, manau, bus sugebės pakovoti dėl aukščiausių vietų“, - teigė B.Zelkevičius.
Galimybių pakovoti dėl aukštesnės vietos ant podiumo, pasak B.Zelkevičiaus, turi iš „Šiauliai“ bei „Žalgiris“, nors pastarosios komandos perspektyvas specialistas vertina atsargiau. „Norėtųsi, kad „Žalgiriui“ sektųsi. Dabar komanda dėmesio centre, emociniame pakilime, daug entuziazmo, bet kiekvienas pakilimas būna laikinas“, - dėstė B.Zelkevičius.

Treneris pažymėjo, kad intriga pirmenybėse bus dėl to, jog komandų pajėgumas labai vienodas, tačiau problema, kuri buvo aktuali ir ankstesniais metais, šį sezoną bus dar labiau pastebima – stigs aukšto lygio futbolo.

„Padidinti komandų skaičių ir išplėsti geografiją naudinga futbolo ir lygos populiarinimo prasme, bet meistriškumo tai nepakelia. Priešingai – sumenkina žaidimo kokybę. Lietuvoje tiesiog nėra tiek daug aukštos kvalifikacijos futbolininkų, kad užtektų visoms komandoms“, - kalbėjo B.Zelkevičius.

http://www.diena.lt/naujienos/sportas/b-zelkevicius-metas-pripazinti-klaidas-271998
B.Zelkevičius: metas pripažinti klaidas
2010-04-11 09:19

Mindaugas Augustis, "Kauno diena"

Šviesiomis spalvomis Lietuvos futbolo paveikslą tapančius funkcionierius vienas garsiausių šalies trenerių Benjaminas Zelkevičius ragina pakelti akis į švieslentę ir nebesigręžioti nuo nemalonios realybės.

Pastaruosius septynerius metus užsienio futbolo klubus treniravęs buvęs Lietuvos rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius dabar darbuojasi gimtinėje. Vis dėlto Vilniaus "Ateities" futbolo mokyklos auklėtinius žaidimo paslapčių mokantis specialistas – nedažnas svečias Lietuvos futbolo arenose.

"Lietuvos čempionatas man ypatingo susidomėjimo nekelia", – neslėpė 66-erių treneris, 1987 m. atvedęs sostinės "Žalgirio" komandą ant aukščiausios lietuviško futbolo viršūnės – trečio TSRS pirmenybių nugalėtojų pakylos laiptelio.

Į Lietuvos futbolo dabartį ir ateitį B.Zelkevičius žvelgia nusiėmęs rožinius akinius – tą patį padaryti jis rekomenduoja ir Lietuvos futbolo federacijai (LFF).

– Darbas su septynmečiais vaikais jums – savotiška pensija po karjeros didžiajame futbole ar naujas iššūkis? – dienraštis paklausė B.Zelkevičiaus.

– Dabartinę mano veiklą net sunku pavadinti futbolu, kadangi vaikai yra emocingi, nori dūkti per treniruotes. Bet visi nuo kažko pradeda. Galbūt tai laikinas darbas, galbūt ir ne. Jeigu bus neblogas pasiūlymas, kodėl gi negrįžus į didįjį futbolą? Dirbti su vaikais man įdomu, be to, nieko neveikti irgi nesinori. Man reikia aikštės, reikia kamuolio – be to aš neįsivaizduoju gyvenimo.

– A lygos starte jūsų nesimato tarp žiūrovų tribūnose. Nebeateinate pažiūrėti lietuviško futbolo?

– Buvau trumpam išvykęs, bet ateityje planuoju ateiti į rungtynes. Tiesą sakant, Lietuvos čempionatas man ypatingo susidomėjimo nekelia, įdomu tik pasižiūrėti, kaip žaidžia Vilniaus komandos: "Vėtra", "Žalgiris".

– Turbūt daugelis futbolo mėgėjų pasakytų tą patį. A lyga – neįdomi žiūrovui?

– O kada stadionai būdavo pilni žmonių? Tik sovietmečiu. Net ir "Žalgirio" stadiono centrinėje tribūnoje pastaraisiais metais sėdėdavo po du tris šimtus futbolo mėgėjų. Žiūrovas yra išrankus. Jeigu jis žinos, kad laukia geras reginys, ateis. Bet jeigu žiūrovas kartą neišvys to, ko norėjo, daugiau į stadioną jis nekels kojos. Komandos yra per daug skirtingo lygio, lyderiai – iš anksto aiškūs. Paprastai pirmenybių naujokės pavasarį dar bando priešintis favoritams, žaidžia su ugnele. Bet, kaip rodo praktika, vėliau ji išblėsta.

– Devintajame dešimtmetyje krepšinis ir futbolas sugebėdavo tarpusavyje pasidalyti žiūrovais. Kodėl jau seniai to nebėra?

– Žiūrovas atskiria grūdus nuo pelų. Krepšininkai žaidžia aukščiausiu lygiu: pasaulio, Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Be to, salėje žiūrovai būna arčiau visų įvykių, jaučiasi kompaktiškiau. O stadionai Lietuvoje – prastos kokybės. Gal "Vėtros" stadionas ir neblogas, o daugiau Vilniuje nieko nėra. Kauno stadionas irgi nusenęs. Tai yra labai svarbu: atėjęs žiūrovas nori matyti gražią areną, gauti gerą aptarnavimą, jaustis patogiai. Lietuvoje to nėra.

– Latvijos rinktinės strategas Aleksandras Starkovas pasakė, kad Baltijos šalių futbolui iki europinio lygio tetrūksta pinigų ir infrastruktūros. Išties?

– Tai – ne naujiena. Būtų pinigų – klubai pasikviestų geresnių žaidėjų iš užsienio, kurie padėtų augti geresniems vietiniams žaidėjams. Žiūrovams taip pat būtų tik įdomiau. Nėra ir išplėtotos futbolininkų rengimo piramidės – nuo jauniausių iki profesionalų. Suprantu, kad dabar sunkmetis, bet juk nieko panašaus neturėjome ir prieš krizę. Nežinau, kiek metų ar dešimtmečių mus skiria nuo europinio lygio – nėra net kaip palyginti. Ką ir kalbėti, užtenka vien fakto, kad nesugebame pastatyti nacionalinio stadiono. Jo statyba turėjo būti užbaigta prieš Lietuvos tūkstantmečio minėjimo šventes. Įsivaizduokite, kaip žmonės naujajame stadione būtų kartu dainavę, šokę, didžiavęsi savo šalimi, o gal ir kokias nors sporto varžybas pažiūrėję... Bet mūsų valdžiai tokie dalykai absoliučiai nerūpi.

– Esate minėjęs, kad A lygos pajėgumas vis smunka. Bet LFF vadovai džiaugiasi, kad į pirmenybes grįžta mažų miestelių komandos.

– Geografija išties išsiplėtė. Tų miestelių, rajonų žmonėms, žinoma, yra labai įdomu. Bet A lyga tapo masinio futbolo renginiu. Komandos teisę žaisti aukščiausioje lygoje turėtų išsikovoti pagal sportinį principą. Juk niekur nėra daroma taip dirbtinai, kaip Lietuvoje: vienąkart prijungiama viena komanda, kitąsyk – kita. Bet tie klubai, kurie buvo lyderiai, tokie ir liks. Kai iš anksto aiškus rezultatas, kam dar eiti į rungtynes? Žmonėms reikia intrigos, emocijų, kovos – tikros futbolo šventės. Tam reikia laiko, stadionų, investicijų. Bet praėjo jau dvidešimt nepriklausomybės metų, ir mes beveik nieko nepadarėme. Malonu, kad atgimė "Žalgiris", bet kartu bijau, kad po pirmųjų nesėkmių klubo rėmėjai nenusisuktų nuo komandos. Net jeigu "Žalgiris" ir užims aukštą poziciją A lygoje, tai dar nieko nereikštų. Komanda turi pakilti į tam tikrą lygį, o tam reikia laiko, nes dabar jie viską pradeda nuo nulio. Žmonės, kurie įneša pinigų į futbolą, negali tikėtis, kad jie iš karto sugrįš. Aukštos klasės žaidėjų nėra, žmonių į rungtynes ateina mažai, todėl jokių lėšų iš to nesurinksi. Investuoti reikia tam, kad būtų atgaivintos tradicijos, sukurta ateities perspektyva. Tai – ilgas ir nedėkingas kelias. Panevėžio "Ekranas" šiuo atžvilgiu yra tam tikras stabilumo pavyzdys, bet, kai prasideda kovos Europos taurėse, ir jie nieko negali padaryti žaisdami su eilinėmis komandomis. Šviesi ateitis atrodo labai tolima.

– Kalbant apie "Ekraną", dauguma futbolo specialistų jau dabar regi panevėžiečius kaip šių metų Lietuvos čempionus. Jūs esate atsargesnis. Kodėl?

– Iš "Vėtros" atėmė šešis taškus – tai yra didžiulis deficitas. Nemanau, kad buvo pasielgta teisingai. Tvarką ėmėsi įvesti, bet apie futbolą turbūt nepagalvojo. Vis tik "Vėtra" pernai Europoje pasirodė geriausiai iš visų komandų, padovanojo sirgaliams dvikovą su Londono "Fulham" klubu. Galbūt į tai reikėjo atsižvelgti. Vis dėlto tikiu, kad "Vėtra" sugebės pretenduoti į titulą. Žinoma, norėčiau, kad tarp kandidatų būtų ir "Žalgiris". FBK "Kauno" komandos netektis yra didžiulis nuostolis čempionatui, nes kauniečiai anksčiau buvo stipriausia Lietuvos komanda.

– Prie "Žalgirio" vairo pirmąkart stojote būdamas 32-ejų. Lietuvos nacionalinės rinktinės treneriu dabar paskirtas 37-erių Raimondas Žutautas. Jaunam specialistui tokios atsakingos pareigos – sunkus išbandymas?

– Manęs dažnai klausia, ką aš galiu pasakyti apie R.Žutautą. Atsakau, kad nieko. Kaip treneris jis dar neturi jokios praktikos. Kai kurie jo pareiškimai man ne visiškai suprantami. Atseit rinktinės nereikia treniruoti, užtenka psichologiškai žaidėjus nuteikti. Rinktinė turi turėti savo žaidimo strategiją, pagal kurią būtų atrenkami futbolininkai. Nelabai atsakinga tvirtinti, kad rinktinė privalo šiame atrankos cikle surinkti 12–13 taškų. Tai yra labai daug. Tam, kad tiek surinktume, reikės du kartus nugalėti Lichtenšteiną, namie įveikti čekus bei škotus ir galbūt dar atimti tašką iš ispanų. Reikėtų ne kalbėti, o sukviesti rinktinę, sužaisti draugiškas rungtynes. Daugelis šalių tai padarė, o mes kažkodėl ne. Girdėjau, kad rinktinė bus atjauninama. Žiūrovui svarbu ne tai, kokie futbolininkai žaidžia, bet koks yra rezultatas. Rinktinėje turi būti geriausi futbolininkai, nežiūrint, ar jiems trisdešimt metų, ar keturiasdešimt. O kalbos apie komandos atjauninimą yra tik atsakomybės nukėlimas nuo savo pečių.

– Jūsų nuomone, ką rinktinė gali pasiekti žaisdama su ispanais, čekais, škotais?

– Nežinau. Bet reikia pripažinti, kad tų šalių čempionatai, tradicijos, bendras futbolo lygis yra gerokai aukščiau. Ką čia lyginsi su Lietuva... Taip, kai kurie mūsų žaidėjai – Marius Stankevičius, Deividas Šemberas – rungtyniauja gerose komandose. Tačiau pažiūrėkite, kokie futbolininkai žaidžia Čekijos, Škotijos rinktinėse, ką jau kalbėti apie Ispaniją. Manau, kad bus daug problemų ir su Lichtenšteinu. Vis prisimenu pernykštį pralaimėjimą Farerų salų futbolininkams. Niekas nuo to neapsaugotas, bet kažkodėl pralaimėjo Lietuva, o ne kas nors kitas. Tada iniciatyvos nerodė ir dauguma patyrusių mūsų žaidėjų. Ne vien žodžiais jie turėtų vesti paskui save komandą.

– Dabar skaudu pralaimėti Farerų saloms, o juk anksčiau negalima būdavo net pagalvoti apie nesėkmę rungtyniaujant su latviais, estais...

– Mes ir nepralaimėdavome! Estai atvažiuodavo ir prieš rungtynes prašydavo, kad rezultatas nebūtų dviženklis. Jie buvo labai silpni, bet daug ką darė. Kvietė užsienio trenerius, investavo. Dabar mūsų tikrai nepavadinsi favoritais. Reikėtų susimąstyti, kodėl taip yra. Labai daug priklauso nuo federacijos. Manipuliuoti gražiais žodžiais neužtenka, nes rezultatas – akivaizdus. Juk, esant šitai federacijai, Lietuvos futbolas dar nieko nepasiekė. Latvijos rinktinė jau dalyvavo Europos čempionate, jų klubai Europos taurių varžybose nukeliavo kur kas toliau. O mes neturime kuo pasigirti. Visada sakydavau, kad lietuviai talentingesni už latvius ir estus. Bet dabar talentų Lietuvoje auga mažiau, tik kažkodėl mes nenorime to pripažinti. Liutauras Varanavičius (LFF prezidentas – red. past.) niekada to nepasako, bet žmonės juk nėra kvaili, jie mato, kas po rungtynių lieka švieslentėje. Kol nepripažinsi savo klaidų, negalėsi teisingai analizuoti situacijos, negalėsi pasiekti ir rezultatų.

70 metų sukanka B.Zelkevičiui
2014-02-06 10:48
http://www.lff.lt/lt/article/70_metu_sukanka_bzelkeviciui" onclick="window.open(this.href);return false;

2014 m. vasario 6 dieną 70 metų jubiliejų švenčia vienas žinomiausių Lietuvos futbolininkų ir trenerių Benjaminas Zelkevičius. Lietuvos futbolo federacija sveikina ilgametį Lietuvos rinktinės trenerį su garbinga sukaktimi. B.Zelkevičius futbolo kelią pradėjo gimtajame Kaune, o 1963 m. persikėlė į Vilniaus „Žalgirio" meistrų komandą. Metams buvo išvykęs į Ukrainą, vėliau grįžo į „Žalgirį". Pripažintas geriausiu 1971-1975 m. Lietuvos futbolininku. 1977 m. tapo „Žalgirio" treneriu, pirmaisiais iš antrosios lygos iškopė į pirmąją, 1983 m. - į aukščiausiąją. Sėkmingiausią sezoną B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris" laimėjo TSRS pirmenybių bronzą, tapo pasaulio universiados čempionu. Po Nepriklausomybės atkūrimo dvejus metus buvo Lietuvos rinktinės treneriu, liko „Žalgirio" komandos treneriu (buvo užėmęs ir prezidento pareigas). Trumpai dirbo Austrijoje, 1995-1997 m. treniravo Lietuvos rinktinę. Vėliau kelerius metus praleido Rusijos klubuose, grįžo į rinktinę. Kelerius metus vadovavo Liepojos „Metalurgs". Paskutinę profesionalų komandą treniravo Vladivostoke 2009 m. Lietuvos nacionalinei rinktinei iš viso vadovavo 58-iose rungtynėse - tai antras pagal dydį rodiklis tarp visų laikų komandos trenerių.

Dosjė:

Benjaminas Zelkevičius
Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune
Pirmasis treneris - A.Klimkevičius

Žaidėjo karjera:
1961-1962 m. Kauno „Banga"
1963-1967, 1969-1973 m. Vilniaus „Žalgiris" (331 rungt., 50 įv.)
1968 m. Donecko „Šachtar" (Ukraina)
1973-1975 m. Vilniaus „Pažanga"

Trenerio karjera:
1973-1977 m. Vilniaus „Šviesa"
1979 m. Lietuvos rinktinė
1977-1990 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris"
1991-1992 m. Vienos ‚Austria Memphis"
1990-1991 m. Lietuvos rinktinė
1990-1996 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris"
1995-1997 m. Lietuvos rinktinė
1997 m. Naberežnyje Čelny „KamAZ"
1998 m. Volgogrado „Rotor"
1999 m. Jaroslavlio „Šinnik"
2001-2003 m. Lietuvos rinktinė
2002-2003 m. Kaliningrado „Baltika"
2004-2007 m. Liepojos „Metalurgs"
2009 m. Vladivostoko „Luč-Energija"

Laimėjimai:
Geriausias Lietuvos futbolininkas (1971, 1972 m.)
Lietuvos čempionas (1973, 1991 m.), taurės laimėtojas (1991, 1993, 1994 m.)
Pabaltijo čempionas (1990 m.)
Latvijos čempionas (2005 m.), taurės laimėtojas (2006 m.)
Pasaulio studentų žaidynių čempionas (1987 m.)
SSRS čempionato bronzos medalininkas (1987 m.)
Nusipelnęs Lietuvos sporto darbuotojas (1982 m.)
TSRS nusipelnęs treneris (1989 m.)

Hmm- kaip Zelkus galejo tapti 1973m. Lietuvos cempionu, jei tais metais Lietuvos cempionais tapo Nevezis, kuriame Zelkus nei zaide, nei treniravo?

Na kaipgi be pagraudenimų?

70-metį švenčiantis Benjaminas Zelkevičius apie Lietuvos futbolą: „Kaip padarysi geras salotas, jei turi tik bulvę, ridiką ir morką?“
Paulius Cubera
http://www.15min.lt/naujiena/sportas/futbolas/70-meti-svenciantis-benjaminas-zelkevicius-apie-lietuvos-futbola-kaip-padarysi-geras-salotas-jei-turi-tik-bulve-ridika-ir-morka-24-403434?cf=vl" onclick="window.open(this.href);return false;

Vienam sėkmingiausių Lietuvos futbolo trenerių Benjaminui Zelkevičiui vasario 6-ąją sukanka 70 metų. Vienuolika metų Vilniaus „Žalgirį“ ir šešerius metus Lietuvos futbolo rinktinę muštravęs futbolo specialistas su nostalgija atsimena, kai futbolas Lietuvoje galėjo prilygti krepšiniui. Būdamas vos 33 metų ir iki tol treniravęs tik studentų komandą B.Zelkevičius prie Vilniaus „Žalgirio“, kuris murkdėsi trečioje pagal svarbą SSRS lygoje, vairo stojo 1977 metais. Tada prasidėjo Lietuvos futbolo skrydis aukštyn. „Žalgiris“ iškart iškopė į SSRS čempionato pirmąją lygą, tą sezoną surinko net 85 proc. galimų taškų ir laimėjo pereinamąsias rungtynes su Nalčiko „Spartak“ (po trijų rungtynių). Per penkerius metus Vilniaus klubas įsitvirtino pirmoje lygoje, o 1982 metais iškopė į aukščiausiąjį SSRS imperijos divizioną. B.Zelkevičius tada iš komandos buvo priverstas pasitraukti po žaidėjų maišto, tačiau sugrįžo į komandą tų pačių žaidėjų prašymu 1985 metais. 1987-aisiais „Žalgiris“ jau iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius ir dar pakeliui laimėjo pasaulinę universiadą. Atkūrus nepriklausomybę B.Zelkevičius su „Žalgiriu“ porą kartų laimėjo Lietuvos čempionatą, treniravo rinktinę. Pastaruoju metu žinomas treneris dirbo „Ateities“ futbolo mokykloje, tačiau teigė, kad iš jos pasitraukė ir šiuo metu futbole jo jau nėra.

– Futbolui atidavėte praktiškai visą savo gyvenimą – buvote ilgametis „Žalgirio“ krašto puolėjas, o po to ir treneris. Ar tokią futbolo ateitį įsivaizdavote, kai baigėte karjerą ir pradėjote dirbti treneriu?
– Manau, kad anksčiau futbolas buvo tikrai auštame lygyje, gal net galėjo konkuruoti su krepšiniu. Dabar yra kaip yra. Tektų labai ilgai kalbėti, jei norėtume įvardinti visas priežastis. Pirmiausia manau, kad tokioje nedidelėje valstybėje daug labai talentingų futbolininkų ir negali būti. Vis dėlto, net ir tiems, kurie yra, mūsų čempionato lygis yra per žemas, talentingi žaidėjai čia netobulėja. Tokio lygio varžybos jį tik tempia žemyn. Jeigu žaidėjas yra geras ir talentingas, jam vis tiek iki aukštumų yra toli, mes to neturime. Tada „Žalgiris“ buvo tikrai stipri komanda, o Sovietų Sąjungos čempionatas iš stipresnių Europoje – žaisdavome kaip lygūs su Kijevo „Dinamo“, kurie 1986 m. laimėjo Europos taurę. Dirbau su vaikais ir nemanau, kad jie kažkuo skiriasi nuo ankstesnių kartų žaidėjų. Bet tie vaikai vėliau, 15-16 metų, pradeda po truputį dingti. Juk jie mato, kad perspektyvos nėra, reikia eiti į mokslus, nes nieko futbole nepasieksi. Prasimuša vienetai. Iš futbolo labai sunku būtų pragyventi ir jie arba tėvai tai supranta.

– Lietuvos rinktinę treniravote net tris kartus. Imtumėtės darbo dar kartą, jeigu vėl kas kviestų?
– Visų pirma, tai niekas manęs nekviestų. Antra, stebuklų nepadarysi, gali kviesti kokį nori trenerį. Jei nėra žaidėjų, ką tas treneris padarys. Kaip tu padarysi geras daržovių salotas, jei turi tik bulvę, ridiką ir morką?

– Bet juk yra ir gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui praėjusių metų Vilniaus „Žalgiris“.
– Nieko ypatingo jie nepasiekė, jų lygis dar tikrai nėra europinis. Juk kai susitiko su Zalcburgu, pamatėme, koks iš tikro yra tas vilniečių lygis. Žinoma, palyginti su šių laikų Lietuvos futbolu, komanda tikrai pakilo aukštyn, tačiau iki aukščiausio lygio – dar toli.

– „Žalgiryje“ žaidėte ir pats, kodėl karjerą baigėte toks jaunas, 28-erių?
– Ne tik „Žalgiryje“, metus žaidžiau Donecko „Šachtior“ su tikrai neblogais žaidėjais, tačiau po metų grįžau į „Žalgirį“. Tada nebuvo galimybių išvykti į užsienį. Karjerą baigiau jaunas, nes nelabai sutikau su kai kuriomis tuomečio trenerio koncepcijomis. Man atrodė, kad aš galiu pareikšti nuomonę, tačiau susipykom ir nebenorėjau daugiau žaisti.

– Pažvelgus atgal į savo karjerą, ką jums maloniausia atsiminti?
– Manau, kad Sovietų sąjungos čempionate su „Žalgiriu“ užimtos 3, 4 ir 5 vietos yra tikrai aukštas pasiekimas. Labai vertinu pergalę universiadoje 1987 metais Zagrebe. Tada grupėje įveikėme labai stiprią Jugoslavijos komandą, kurios žaidėjai vėliau rungtyniavo garsiuose Europos klubuose. Galiu paminėti tokias pavardes, kaip Dejanas Savičevičius (1992-1998 m. žaidė „Milan“ – red.), Draganas Stojkovičius (1990-1994 žaidė „Marseille“ – red.), Robertas Prosinečki (1991-1994 žaidė Madrido „Real“ – red.). Finale įveikėme Pietų Korėją, o jos žaidėjai vėliau rungtyniavo rinktinėje pasaulio čempionate. („Žalgiris“ tada buvo pavadintas SSRS rinktine ir dalyvavo universiadoje, kur laimėjo auksą, o Arminas Narbekovas su šešiais įvarčiais tapo rezultatyviausiu pirmenybių futbolininku – red.). Tada „Žalgiris“ buvo tikrai stipri komanda, o Sovietų Sąjungos čempionatas iš stipresnių Europoje – žaisdavome kaip lygūs su Kijevo „Dinamo“, kurie 1986 m. laimėjo Europos taurę.

– Buvote futbolininkas, vėliau treneris, tačiau kitur tokių pareigų niekada neužėmėte, kodėl?
– Turbūt praleidau savo laiką. Gal kai „Žalgiryje“ viskas buvo po kojomis į kitus truputį per daug iš aukšto žiūrėjau. Gal kukliau reikėjo, bet kai viskas sekėsi, atrodė kitaip. Paskui gal prieš mane kiti norėjo atsilošti. Kita vertus, vieniems atrodė vienaip, kitiems gal kitaip, idėjų turėjau, būčiau galėjęs kažką duoti. Mūsų čempionato lygis yra per žemas, talentingi čia netobulėja.

– Vis dar neturime Lietuvoje stadiono. Kaip tai vertinate?
– Čia tikrai yra gėda, kai tarpusavyje aiškinamasi, ginčijamasi, bet niekaip nepabaigiama. Tai nacionalinis svarbos reikalas, estai pasistato, latviai pasistato, o mes nesugebame. Juk jis ne tik futbolui būtų reikalingas, bet ir šventėms – štai juk buvo Lietuvos tūkstantmetis.

– Sakėte, kad futbole jūsų nebėra. Ar toli nutolote? Gal gimtadienio proga išvyksite pažiūrėti kokių rungtynių?
– Nelabai švenčiu tuos gimtadienius, juolab truputį net baisoka, pažiūrėjus į metus. (juokiasi). Toks jubiliejus. Nors aš nejaučiu, kad man tiek metų, sportuoju, nemanau, kad būčiau labai pasikeitęs. Nežinau, ar išvyksiu, bet futbolą žiūrėti mėgstu. Man patinka Anglijos, Vokietijos čempionatai, labai mielai stebiu „Bayern“ rungtynes, „Barcelona“ klubą.

– Tada pabaigai pasakykite, kas geresnis – Lionelis Messi ar Cristiano Ronaldo?
– Man asmeniškai labiau patinka L.Messi, nors dabar ir truputį pametė formą. Tačiau visiems taip būna. Man imponuoja jo lankstumas, maniera, tačiau Cristiano Ronaldo irgi puikus, turi labai gerą uoslę įvarčiams.

70-metį švenčiantis Benjaminas Zelkevičius apie Lietuvos futbolą:

„Kaip padarysi geras salotas, jei turi tik bulvę, ridiką ir morką?“

Šutink, Benai.. į puodą ir tušink. Tada gausis LA TROŠKINYS. jeigu nepavyks, galėsi kiaulėm atiduoti..

Na kaipgi be pagraudenimų?

Suni vaikystė, mediniai žaislai. Prie sovietų blogai buvo, dabar dar blogiau...

Be reikalo cia varai ant jo - nelabai ka geresnio uz ji beturejom ant musu biedno lietuvisko futbolo...

Niekas nevaro. čia draugiškas Beno šaržas. Inkšt lietuviai mokam, o sukovot neišeina niekaip..

Na gal but ir draugiskas tas sarzas, bet tuomet, kai Zelkus vaiku buvo- kazi ar kas turejo kitokiu, nei mediniai zaislu - cia taipogi draugiskai sarzuoju

Ir dar visgi del 1973m. cempiono - gal galetum pasiaiskinti kaip ten is tikro buvo- kiek uzmatau-esi statistikos megejas

1973 metais NEVĖŽIS juk čempionas, ar Benas žaidė tais metais už NEVĖŽĮ???

kaip galėjo tais metais čempionu tapti, jeigu PAŽANGOJE žaidė, o pažanga liko penktas??? už penktą vietą čempionų vardus duoda??? Nemanau..

Tai va butent - klaidele tikriausiai - teks viena titula is Beno atimti

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/bzelkevicius_niekada_nemokejau_ir_nenorejau_plaukti_pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/bzelkevicius_niekada_nemokejau_ir_nenorejau_plaukti_pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

Buvęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris, Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius praėjusią savaitę (vasario 6 d.) atšventė 70-ąjį gimtadienį. Ta proga „Sporto gyvenimas“ su B.Zelkevičiumi pasikalbėjo apie jo karjeros vingius, futbolininko ir trenerio patirtį bei planus.
Daugumai futbolo mėgėjų B.Zelkevičius siejasi su Sovietų Sąjungos futbolo pirmenybėse žibėjusia Vilniaus „Žalgirio“ komanda. Du kartus šiame klube dirbęs futbolo specialistas pirmuoju mėginimu (1977 m.) „Žalgirį“ iš II SSRS lygos išvedė į I, o 1982 m. - ir į aukščiausiąją lygą. 1987 m. B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris“ SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą, tais pačiais metais iš žalgiriečių sudaryta komanda iškovojo aukso medalius pasaulinėse vasaros studentų žaidynėse. Vėlesniais laikais B.Zelkevičius treniravo Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę, įvairius Rusijos ir Latvijos futbolo klubus, o prieš kelerius metus trenerio karjerą baigė sostinės futbolo mokykloje „Ateitis“.

Tačiau B.Zelkevičius - ne tik treneris, bet ir futbolininkas. Nuo 1963 iki 1973 m. jis žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, 1971 ir 1972 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Per dešimt sezonų sužaidęs 331 rungtynes B.Zelkevičius įmušė 50 įvarčių ir pagal šį rodiklį tarp visų SSRS pirmenybėse žaidusių žalgiriečių užima 8 vietą.

- Benjaminai, kokia buvo jūsų pažintis su futbolu?

- Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolės rajone. Pas mus tuo metu žaidė „Inkaro“ komanda, dalyvavusi Lietuvos pirmenybėse, tad tai buvo tikras futbolo rajonas. Tais laikais pas mus visi vaikai žaisdavo futbolą, ne išimtis ir aš. Buvo daug aikštelių, prie Nemuno plytėjo pievos, kuriose mes per atostogas nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Jei būdavo pamokos, tai futbolą žaisdavome prie mokyklos - pertraukų metu ar pamokoms pasibaigus. Iš esmės kito užsiėmimo ir nebuvo. Neatsitiktinai iš mūsų rajono kilo ne vienas futbolininkas, papildęs ir meistrų komandos - Vilniaus „Spartako“ (vėliau - „Žalgirio“) - gretas. 1963 m. prasidėjo „Žalgiryje“ ir mano karjera.

- Tikriausiai „Žalgirio“ trenerių dėmesį atkreipėte ne Vilijampolės pievose?

- Tikrai ne. Į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, iš Kauno „Bangos“ komandos. Beje, futbolo treniruotes pradėjau lankyti vėlokai, būdamas 14 metų. Iki tol dar užsiiminėjau lengvąja atletika, bet galiausiai pasirinkau futbolą. Futbolo mokykloje pirmuoju mano treneriu buvo Algirdas Klimkevičius. Tai buvo geras specialistas ir puikus žmogus. Aš iki šiol saugau jo treniruočių konspektus, mes iki šiol bendraujame, pasišnekame. Žaidžiantį jo treniruotos Kauno „Bangos“ jaunių komandoje mane ir pastebėjo „Žalgirio“ treneriai.

- Kokie buvo pirmieji žingsniai meistrų komandoje?

- Į Vilnių atvažiavau 1963 m. pradžioje. Buvau jaunas, tad prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje komandoje. Atvirai sakant, pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas, Sovietų Sąjungos pirmenybių A klasės antroje grupėje (tuo metu aukščiausia buvo A klasės pirma grupė) iš 34 rungtynių sužaidžiau tik 19, o „Žalgiris“ užėmė 14 vietą iš 18 komandų. Regis, mane norėjo apskritai atleisti iš komandos, nors žaisdamas „Bangoje“ buvau sulaukęs kvietimų į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę, žaidžiau kartu su futbolininkais, kurie vėliau žaidė pajėgiose SSRS aukščiausiosios lygos komandose.

Tačiau antrasis sezonas buvo sėkmingesnis. Įsitvirtinau pagrindinėje komandos sudėtyje, pradėjau mušti įvarčius, pagerėjo ir „Žalgirio“ rezultatai. 1964 ir 1965 m. savo pogrupyje užėmėme antrą vietą, aš pagal pelnytus įvarčius nusileidau tik Romualdui Juškai. Bet finaliniuose turnyruose mums niekaip nepavyko patekti į pajėgiausių komandų ketvertuką, kuris savo ruožtu pelnydavo kelialapius į aukščiausiąją lygą. Bet taip buvo ne dėl mūsų kaltės.

Manau, kad pagal pajėgumą mes tuo metu buvome verti žaisti ir aukščiausiojoje lygoje. Tačiau finalinėse varžybose prasidėdavo įvairiausios machinacijos, kitos komandos buvo turtingesnės, įtakingesnės, todėl mes nuolat likdavome už ketvertuko ribos.

1966 m. mes netgi laimėjome A klasės antros grupės I pogrupio varžybas, bet finaliniame ture užėmėme antrą vietą ir vėl likome be nieko. Po tokio nusivylimo kitas sezonas buvo prastesnis, o 1968 m. aš jau praleidau Ukrainoje, Donecko „Šachtior“ komandoje.

- Jei neklystu, tuo metu „Šachtior“ gretose žaidė ir vienas geriausių SSRS futbolo trenerių Valerijus Lobanovskis?

- Taip, ir būtent jo kvietimu aš ir atvykau į Donecką. Pradžia buvo labai gera, pirmame rate žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Bet vėliau dėl konflikto su treneriu komandą paliko V.Lobanovskis, o treneris, matyt, galvodamas, kad aš esu Valerijaus sąjungininkas, pradėjo mane ignoruoti. Gaila, kad taip atsitiko, nes man ten neblogai sekėsi. Pelniau tris įvarčius, vieną iš jų - išvykoje į Kijevo „Dinamo“ vartus. Pamenu, rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o jas stebėjo pilnas stadionas - beveik 100 tūkst. žmonių.

Iš tiesų su V.Lobanovskiu mes buvome geri draugai, Donecke gyvenome viename viešbutyje, daug bendravome. Jis buvo labai įdomus, malonus žmogus, tikras futbolo profesionalas. Beje, po to, kai paliko „Šachtior“ komandą, jis baigė futbolininko karjerą ir pradėjo treniruoti Dniepropetrovsko „Dnepr“ ekipą. Kitais metais jis mane kvietė į „Dnepr“, bet aš atsisakiau.

- Kodėl?

- Visų pirma todėl, kad pasiilgau namų, pasiilgau Lietuvos. Be to, sugrįžti kvietė „Žalgirio“ vadovai. Tuo metu vilniečiai kūrė ambicingą komandą, sukvietė pajėgius, kituose SSRS klubuose žaidusius Lietuvos futbolininkus. Iš tiesų tais metais mūsų komanda buvo labai stipri, į Vilnių atvykę varžovai būdavo pasmerkti nesėkmei. Mes tapome savo pogrupio nugalėtojais ir patekome į finalinį keturių komandų turnyrą. Jis vyko Simferopolyje, o į aukščiausiąją lygą pateko tik nugalėtojas. Beje, tame turnyre dalyvavo ir V.Lobanovskis su „Dnepr“ ekipa. Pamenu, prieš varžybas jis man sakė, kad jei turėtų tokią komandą kaip „Žalgiris“, tai net į stadioną nevažiuotų, nes žinotų, kad mes ir taip laimėsime. Tai buvo ne šiaip komplimentas ar gražūs žodžiai. Mes iš tiesų tuo metu buvome geriausi. Bet vis tiek turnyre užėmėme paskutinę vietą. Ir vėl pasikartojo įprastinė istorija - nuo pirmų rungtynių teisėjai pradėjo mus iš peties doroti. Pirmose rungtynėse buvo pašalinti du mūsų futbolininkai, jas mes pralaimėjome 0:1. Ir to užteko, kad liktume už aukščiausiosios lygos borto.

- Po tokių nuotykių gali ir rankos nusvirti.

- Blogiausia, kad ir nusviro. Ir ne tik futbolininkams. Rankos nusviro ir už futbolą atsakingiems valdžios žmonėms. Sumažėjo palaikymas, dėmesys, pagaliau ir mes, futbolininkai, praradome motyvaciją. 1970 m. dar išsilaikėme pirmojoje lygoje, o 1971 m. „Žalgiris“ užėmė 20-ą vietą ir iškrito į II lygą.

- Ar po to nesigailėjote, kad nepriėmėte V.Lobanovskio pasiūlymo?

- O ko gailėtis? Aš niekuomet nesigailiu to, ką padariau, gailiuosi to, ko nepadariau. O kaip buvo - taip.

- Bet „Dnepr“ galiausiai prasiveržė į aukščiausiąją lygą, o „Žalgiris“ - ne.

- Iš tiesų Valerijui per trejus metus pavyko išvesti komandą į aukščiausiąją lygą, bet negaliu sakyti, kad dėl to labai gailėjausi. Man norėjosi žaisti Lietuvoje, suburti gerą komandą ir savo jėgomis patekti į aukščiausiąją lygą. Pagaliau ir sąlygos to meto „Žalgiryje“ mums buvo sudarytos labai geros.

- Jei ne paslaptis, kokios buvo tos sąlygos?

- Be abejo, Donecke jos buvo geriausios. Kiekvienas „Šachtior“ futbolininkas buvo fiktyviai įdarbintas miesto šachtoje ir gaudavo papildomą „šachtininko“ atlyginimą. Tiesa, jo dydis priklausė nuo trenerio sprendimo, bet jis tikrai nebuvo mažas. Be to, dar buvo premijos. Pamenu, kad prieš kiekvienas rungtynes pas mus apsilankydavo vietos Centro komiteto pirmasis sekretorius ir pažadėdavo už pergalę konkrečią pinigų sumą. Neretai gaudavome mėnesio atlyginimo dydžio premiją. Iš penkių tokių premijų futbolininkas galėjo nusipirkti automobilį „Volga“ - tų laikų prabangos simbolį.

„Žalgiryje“ viskas buvo kiek kukliau, bet, lyginant su kitų profesijų atstovais, futbolininkai gyveno tikrai neblogai. Be abejo, geresni futbolininkai buvo „įdarbinti“ gamyklose, gaudavome atlyginimą, premijas. Tačiau nereikėtų apsigauti. Kad ir kaip būtų, iš tų pinigų futbolininkai nepraturtėdavo, baigus karjerą daugeliui teko susidurti su niūria realybe, kai nėra nei pinigų, nei jokios profesijos ar darbo įgūdžių.

- Kalbant apie karjeros pabaigą. Jūs 1971 ir 1972 m. buvote išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o 1973 m. netikėtai pasitraukėte ne tik iš „Žalgirio“, bet ir iš didžiojo futbolo. Kas nutiko?

- Viskas prasidėjo prieš 1973 m. sezoną, vienos iš išvykų į užsienį metu. Su keliais komandos draugais norėjome išsikeisti rublius į tos šalies valiutą, o tuometiniam „Žalgirio“ treneriui Serafimui Cholodkovui pasirodė, kad mes neturėtume to daryti. Kilo nedidelis konfliktas. Vėliau lyg ir viskas aprimo, bet prasidėjus čempionatui pasipylė priekaištai, kritika, trenerio nepasitenkinimas. Nenorėjau su tuo taikstytis ar nuolankiai tylėti. Žinojau savo kainą, koks esu futbolininkas, ką galiu padaryti aikštėje, o ko negaliu. Mačiau, kad manęs nevertina, tad paprasčiausiai atsisveikinau ir išėjau. Tai buvo elementarus trenerio ir futbolininko konfliktas. Vėliau, jau pats dirbdamas treneriu, ne kartą buvau panašiose konfliktinėse situacijose su futbolininkais. Visada pasisakiau už normalų, žmogišką bendravimą. Be abejo, tam tikras atstumas tarp trenerio ir žaidėjo turi būti, negali treneris su futbolininkais kartu žaisti kortomis ar gerti alaus. Bet turi būti žmoniškumas - reikia mokėti išklausyti, suprasti žaidėją. O tuo metu „Žalgiryje“ tokio bendravimo nebuvo. Aišku, trinktelėjęs durimis aš visiškai negalvojau apie ateitį, kokia bus tolesnė mano karjera, iš ko aš gyvensiu.

- Bet, regis, ateitis buvo gana šviesi. Jau po kelerių metų sugrįžote į „Žalgirį“ kaip vyriausiasis treneris ir su šia komanda iškovojote didžiausias pergales.

- Taip buvo vėliau, bet iš karto buvo labai sunku. Didelių pinigų būdamas futbolininku neuždirbau, o ir tie pinigai jaunystėje labai greitai išgaruodavo. Man pasisekė, kad gavau darbą Respublikiniame sporto centre, buvau atsakingas už futbolą. Be to, buvusio „Žalgirio“ futbolininko Algirdo Kulikausko kvietimu pradėjau treniruoti iš Vilniaus pedagoginio instituto studentų sudarytą „Šviesos“ komandą. SSRS jaunių čempionate užėmėme antrą vietą, sėkmingai dalyvavome moksleivių pirmenybėse.

Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.

- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.

- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.

- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?

- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.

Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.

- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?

- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.

- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.

- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.

- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?

- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.

- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?

- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.

Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.

- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.

- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.

- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?

- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.

Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.

- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?

- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.

- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.

- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.

- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?

- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.

- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?

- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.

DOSJĖ

Benjaminas Zelkevičius

Gimė 1944 m. vasario 6 d.

Karjera

1963-1967 Vilniaus „Žalgiris“ 150 23

1968 Donecko „Šachtior“ 19 3

1969-1973 Vilniaus „Žalgiris“ 181 27

(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)

Treniruotos komandos

1976 Vilniaus „Šviesa“

1977-1982 Vilniaus „Žalgiris“

1985-1991 Vilniaus „Žalgiris“

1990-1991 Lietuvos rinktinė

1995-1997 Lietuvos rinktinė

1997 Naberežnyje Čelnų KAMAZ

1998 Volgogrado „Rotor“

1999 Jaroslavlio „Šinnik“

2000-2003 Lietuvos rinktinė

2002-2003 Kaliningrado „Baltika“

2004-2007 Liepojos „Metalurgs“

2009 Vladivostoko „Luč-Energija“

2009-2010 FM „Ateitis“

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

"Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti." nu jo, visų pirmą visada sportas buvo maišomas su politika, visų antrą kaip tą tolimesnį dalyvavimą ten zelkevičius įsivaizduoja...

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/bzelkevicius_niekada_nemokejau_ir_nenorejau_plaukti_pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

Kai ŽALGIRIS Sovietų sazujui atstovavo su žaliai balta apranga, tai buvo gražu.

B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/bzelkevicius_niekada_nemokejau_ir_nenorejau_plaukti_pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;

Kai ŽALGIRIS Sovietų sazujui atstovavo su žaliai balta apranga, tai buvo gražu.

Taip, buvo gražu. Ir tuos žmones , kurie atstovavo anam Žalgiriui ir dabar gerbiu. Ne taip, kai dabartiniai Žalgirio fanai dažnai stumia ant Zelkevičiaus ar Liubinsko (postas aukščiau). Jokios pagarbos.

38 metus dirbantis futbolo treneris – apie išugdytas žvaigždes ir savo darbų receptus
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/38-metus-dirbantis-futbolo-treneris-apie-isugdytas-zvaigzdes-ir-savo-darbu-receptus-24-2114470
Indrė Baltrušaitytė

Įsimylėjęs ir atsidavęs futbolui – taip būtų galima apibūdinti ilgametį futbolo trenerį Gintą Buzą, išauginusį ne vieną Lietuvos futbolo žvaigždę. Per 38 metų karjerą futbolo specialistas patirtį kaupė treniruodamas vaikus, vyrų klubus, jaunių rinktines ir nacionalinę rinktinę, prie kurios prisijungti jį pakvietė vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius.

Beveik keturis dešimtmečius futbolo treneriu dirbantis G.Buzas džiaugiasi savo paties treniruotais ir išaugintais auklėtiniais, žinomais Lietuvos futbolininkais, tokiais kaip Andrius Skerla, Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Žydrūnas Karčemarskas ar Justas Lasickas. Tai – tik keletas garsių vardų, kuriems iškilti į lietuviškojo futbolo aukštumas padėjo treneris iš Alytaus.

Profesionalų futbolą G. Buzas žaidė ir pats – karjerą pradėjo gimtojo Alytaus „Dainavos“ klube, į kurį prisijungė būdamas 16 metų. Vėliau karjerą tęsė Kauno „Atlete“ ir Vilniaus ekipose, o penkiolika metų trukusį futbolininko kelią baigė sostinės klube „Panerys“.

Dabar 60-metis G.Buzas dirba futbolo mokykloje „Geležinis vilkas“. Paklaustas, kas jį motyvuoja šitiek metų skirti futbolo treniravimui, jis atviravo: „Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams.“

Pokalbyje su 15min treneris pasakojo apie savo futbolininko karjerą ir tuometines peripetijas, apie darbą vyrų rinktinėje ir ryšį su savo „futbolo sūnumis“ bei dalijosi istorijomis apie juos – pavyzdžiui, kodėl J.Lasickas buvo pramintas futbolo „Mocartu“, o E.Jankauskas – federacijos gelbėtoju, kaip Ž.Karčemarskas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o A.Skerla vos netapo kulinaru. Visa tai ir dar daugiau – interviu su G.Buzu.

Futbolo tais laikais karjera nepavadinsi

„Karjera... Tais laikais to karjera nepavadinsi, – apie savo atsiradimą futbolo aikštėje kalbėjo G. Buzas. – Futbolą tuo metu žaidė visi – ir maži, ir dideli. Žaisdavome vaikai gatvėje visą dieną – dieną išeini, o grįžti tik vakare. O palankiai susiklosčius aplinkybėms, Algimanto Liubinsko dėka, šešiolikmetis pakliuvau į suaugusiųjų futbolą.“

Futbolo specialistas pasakojo, jog tuo metu A Liubinskas, kuris buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dirbo sporto komitete ir įvedė eksperimentą – aukščiausioje vyrų lygoje turėjo žaisti du iki 18 metų ir trys iki 24 metų futbolininkai. Anuomet žaisdavo daug vyresnių žaidėjų, tad šitokiu būdu norėta komandas atjauninti. Anot G.Buzo, toks eksperimentas ilgainiui davė vaisių ir pasiteisino.

„Taip ir susiklostė, kad šešiolikmetis prisijungiau prie „Dainavos“ klubo, žaidžiau kraštinio gynėjo ir krašto saugo pozicijose. O pirmi susitikimai žaidžiant su vyrais buvo nelengvi – kildavo minčių mesti futbolą, bet vyresniems žaidėjams padedant, pamokant ir palaikant, išgyvenau tą etapą ir dar labiau pamilau šį žaidimą“, – viena pirmųjų profesionalaus futbolo patirčių dalijosi treneris.

Baigęs mokyklą Alytuje, G. Buzas išvyko mokytis į Kauną, kur žaidė už „Atleto“ komandą.

„Iš „Dainavos“ į Kauno „Atletą“ atvažiavau kaip krašto gynėjas. „Atletą“ tuo metu treniravo Stasys Stankus, jis priėmė mane į komandą ir iš gynėjo padarė puolėją. Daug kas tuo labai stebėjosi. Dar studijuojant Kaune gimė dukra, žmona vilnietė, tad persikėliau į Vilnių. Gal dešimt metų Vilniaus kolegų buvau laikomas kauniečiu“, – prisiminė buvęs futbolininkas.

Vilniuje G.Buzas atstovavo tokius futbolo klubus kaip „Pažanga“, „SRT“ ir „Panerys“, futbolo aikštėje užėmė vidurio ir krašto saugo pozicijas, o karjerą užbaigė žaisdamas puolėju.

„Panery“ mes žaisdavome su Stasiu Danisevičiumi. Nemažai mačiau futbolo partnerių, bet tokio – nesu regėjęs. Taip, kaip jis žaisdavo – liko pamokos ir atminimas visam gyvenimui. Žmogus-kompiuteris. Žaisdavome, jausdavome, labai gerai suprasdavome vienas kitą. Jis pasižiūri, jau žino, kur spirs – tik pajudėk ir gausi perdavimą ant kurios kojos nori, – apie įspūdį palikusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugą kalbėjo ilgametis treneris.

„Panerio“ klube G.Buzas ir užbaigė savo penkiolika metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą. Vis tik dar pora sezonų futbolą žaidė gimtojo Alytaus klubuose „Snaigė“ ir „Poringė“.

Sprendimas tapti treneriu ir pagalba žaidėjams

„Suprantate, kai artėji prie trisdešimties, pradedi galvoti, ar vis dar verta žaisti, ar jau nebe, –sprendimą tapti futbolo treneriu prisiminė G.Buzas. – Dar pats žaisdamas, pradėjau dirbti Vilniaus olimpinio rezervo „Žalgirio“ sporto mokykloje. Tuo metu turėjau neblogus vaikus, čia iš tos 1977-ųjų kartos, kur buvo Andrius Skerla, Vidas Kaušpadas, Nerijus Vasiliauskas, vartininkas Lenkutis Vytukas, taip pat labai talentingas puolėjas Nerijus Čiulada – kito tokio per savo kaip trenerio karjerą aš nesutikau. Mūsų geri santykiai su žaidėjais yra viso ko pagrindas, gražūs prisiminimai, ir aš visą laiką vertinau juos, vertinau užmegztą ryšį. Sporto mokyklos vadovai pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, ir jiems tai patiko. Tad, pagalvojau, užtenka man žaidimo, reikia užsiimti rimtesniais dalykais ir daugiau dėmesio skirti vaikams.“

Per ilgą trenerio karjerą G.Buzas turėjo galimybę pamatyti daug įvairių kartų futbolininkų. Vienus žaidėjus nuo mažens jis treniruodavo pats, kitus sutikdavo jaunių rinktinėse ir jiems pagelbėdavo patarimais. Dar kitus jis stebėdavo nuošalyje, bendraudamas ir dalindamasis savo įžvalgomis su kolegomis. Taip, kartais visai netikėtai, treneris prisidėdavo prie futbolininkų karjeros pokyčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių istorijų – ilgamečio Lietuvos rinktinės vartininko Ž.Karčemarsko, kuris dukart buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, perėjimas į Vilniaus „Žalgirį“.

„Žydrūno Karčemarsko treneris kažkada Alytuje buvo mano treneris – Petras Simanavičius. Jis atėjo pas mane prašyti pagalbos dėl žaidėjo perėjimo į „Žalgirį“. Aš pakalbėjau su klubo prezidentu, Žydrūną priėmė. O po to „Žalgirio“ prezidentas man sako: „Gintai, ką čia tu atvežei man?“ Pasirodo, vartininkas atvažiavo traumuotas. Matyt, iš vakaro vakarėlyje santykius aiškinosi ar panašiai, – nusijuokė G. Buzas. – Atsakiau prezidentui – palaikykite jį, pažiūrėkite dar. Ir ką – po pusės metų Karčemarskas išvažiavo į Maskvos „Dinamo“. Mano manymu, Žydrūnas – geriausias vartininkas Lietuvos futbolo istorijoje.“

Treneris prisiminė ir pirmąją pažintį su Arvydu Novikovu – puolėju, patirtį kaupusiu Škotijos, Vokietijos, Lenkijos, Turkijos ir Izraelio klubuose. Šį rugpjūtį nacionalinės rinktinės žaidėjas po penkiolikos metų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“ ekipos.

„Atvažiavau į stadioną pažiūrėti varžybų, kaip tik vienoje iš komandų žaidė Arvydas. Po to jo komandos treneris manęs klausia – tai kuris žaidėjas tau patiko labiausiai? Sakau, tas, kurį išleidai penkioms minutėms. Jis galvojo, kad šaipausi iš jo. Bet Novikovas išėjo – pora prisilietimų ir jau matėsi, kad jis bus žaidėjas. Tuos mažiukus aš visada žiūriu – jie žaidėjai, jie visada išlenda“, – kalbėjo G.Buzas.

Darbas nacionalinėje rinktinėje ir „futbolo sūnūs“

„Dabar galvoju, kad gyvenime treniravau visas rinktines – buvo U-16, U-18, U-21 ir, aišku, nacionalinė rinktinė“, – atviravo buvęs futbolininkas.

Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje G.Buzas patirtį kaupė dirbdamas kartu su B.Zelkevičiumi, kuris tuo metu užėmė vyriausiojo trenerio pareigas.

„Džiugu, kad gyvenime labai gražiai susidūrėme su Benjaminu Zelkevičiumi. Kai dirbau nacionalinėje rinktinėje, manęs vienas žurnalistas paklausė: „Kaip jūs čia nacionalinės rinktinės treneriu patapote?“ Aš jam sakau – o tu ar iškart tapai žurnalistu? Ne, mokeisi. Taip ir aš – atsivedžiau savo kartą, savo vaikus, kurie augo su manimi, kurie žaidė jaunių rinktinėse, todėl atėjo laikas ir man. Vaikai mane iškėlė į tą poziciją, o treneris Zelkevičius manimi patikėjo ir pakvietė treniruoti nacionalinę rinktinę. Jis buvo mano mokytojas ir draugas. Esu jam dėkingas už suteiktą galimybę ir gyvenimo pamokas, kurių tikrai netrūko. Mano akyse jis – geriausias Lietuvos treneris. Juo buvo, yra ir liks“, – patirtį nacionalinėje rinktinėje prisiminė G.Buzas.

B.Zelkevičius Lietuvos futbolo istorijoje minimas kaip vienas sėkmingiausių visų laikų trenerių. Vienas žymiausių jo pasiekimų – triumfas 1987 metų pasaulinėje universiadoje Zagrebe treniruojant Vilniaus „Žalgirį“. Kartu su vilniečių komanda B.Zelkevičius dukart laimėjo Baltijos lygą, tapo Lietuvos čempionais, triskart iškovojo Lietuvos taurę.

„Kai aikštėje pasirodydavo Skerla, Ražanauskas, Jankauskas ir Šemberas, Zelkevičius sakydavo – „Tavo futbolo sūnūs“, – šypsodamasis pasakojo treneris.

Iš nacionalinės rinktinės G.Buzas pasitraukė kartu su B.Zelkevičiumi: „Buvome sutarę, kad aš su juo ateinu ir su juo išeinu.“

Pasak ilgamečio trenerio, po to Lietuvos nacionalinėje rinktinėje įvyko skaudi permaina, kurios padariniai jaučiami iki šiol.

„Rinktinė vienu laikotarpiu atsisveikino su dauguma patyrusių žaidėjų – Karčemarsku, Danilevičiumi, broliais Česnauskiais, Šemberu, Klimavičiumi. Neliko rinktinės stuburo. Liko jauni žaidėjai, jie mokėsi iš savo pačių klaidų. Viskas sugriuvo, todėl dabar toks ir rezultatas. Užauginti žaidėjus reikia laiko. Viską sugriauti lengva, o pastatyti?“ – svarstė G.Buzas.

Treneris savo buvusį auklėtinį E.Jankauską, vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kuris žaisdamas „Porto“ klube laimėjo UEFA Čempionų lygą, laiko Lietuvos futbolo federacijos gelbėtoju.

„Paimti komandą, rinktinę tokiu laiku... Mes kalbėjome, sakau, Edgarai, ar tu supranti, kad tu savižudis? – pasakojo G. Buzas apie E.Jankauską, kuris šiemet, po penkerių metų pertraukos, sugrįžo į nesėkmių kamuotos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio postą. „Kai šiais metais Edgaras atėjo į rinktinę, jį visi pradėjo atakuoti. Aš jį palaikiau su savo argumentais – niekas man neprieštaravo, bet visi galvojo, kad aš eisiu į nacionalinę rinktinę su juo, – atviravo buvęs E.Jankausko treneris. – Sakau: žmonės, yra jaunesnių už mane. Aš treniruoju vaikučius, džiaugiuosi tuo. Man rinktinė jau praeitas etapas.“

„Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“

„Jis vaikas tylus, ramus buvo, – apie Andrių Skerlą kalbėjo G.Buzas. – Į futbolą vėlokai atėjo, su draugu. Aš jo prašydavau, kad vis atsivestų draugą, nes jis mane labiau domino nei Skerla. O po to žiūrėjau, kaip pats Andrius stengėsi – buvo žingeidus ir atkaklus vaikas.“

„Unikalus atvejis apie jį, kur futbolas būtų baigęsis. Susitariau su kolega Rimu Kochanausku, kad Skerlą paimtų į vyresniųjų rinktinę. Grįžta jis iš jos, sako: „Treneri, aš į kulinarijos technikumą nunešiau dokumentus.“ Klausiu jo, gal mokykloje kas jį taip spaudė pasielgti? Jis man atsako:„Ne, tai su draugu nutarėme, draugas sakė, jog ten panelių daug“. Sakau: „Greitai tik dokumentus atsiimk.“ Jis gynėsi, kad į savo mokyklą negrįš, o aš pažadėjau jį įtaisyti į kitą. Ir ką, važiuoju aš į Ozo gimnaziją, ateinu pas direktorių, sakau: „Gal mokinys ir nekoks, bet priimkite, gali būti futbolininkas geras.“ Patikėjo manimi tada.

Kartą žiūriu, šaukia mane gimnazijos direktorius, galvoju, na, jau kažką prisidirbo Skerla. Prieinu, o direktorius sako: „Duokit mums daugiau tokių futbolininkų, iš kur jūs jų tokių gaunate?“, – A.Skerlos bandymą „pabėgti“ iš futbolo prisiminė treneris.

G.Buzo dėka į futbolą „sugrįžusio“ A.Skerlos karjera vingiavo per Lietuvos, Nyderlandų, Škotijos, Rusijos ir Lenkijos klubus. Vienas sėkmingiausių karjeros etapų – su „Eindhoven PSV“ laimėta Nyderlandų aukščiausia futbolo lyga. Lietuvos rinktinei A.Skerla atstovavo penkiolika metų ir buvo vienas pagrindinių komandos gynėjų.

„O po to Andrius kaip ėjo, taip ir nuėjo, – apie auklėtinio karjerą tęsė G.Buzas. – Pasimatydavome, atvažiuodavo, bendraudavome, rinktinėse jį susitikdavau. Zelkevičius sakydavo: „Tai leisime tavo vaiką?“ Atsakydavau, kad visus mano vaikus leidžiame. Juokaudavome taip. Kartą spaudos konferencijoje vienas žurnalistas Zelkevičiaus klausė: „Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“ (pradžioje treneris ilgai neleido A.Skerlos į aikštę.) O Zelkevičius jam atsakė: „Na, išleisiu, jau man jo treneris nusibodo. Jau leidžiu, viskas, nebeuždavinėkite klausimų.“ Juokaudamas kolega tokį pusiau šou padarė.“

G.Buzas džiaugėsi ir savo „futbolo sūnaus“ sėkminga trenerio karjera – nuo 2021 metų A. Skerla treniruoja Kauno rajono klubą „Hegelmann“. „Jis kruopštus žmogus, geras, protingai siekiantis tikslo, pasveriantis visus variantus už ir prieš. Atrodo ramus, bet jis viduje dega. Bet kai sugeba to neparodyti ir žaidėjai neperima to, jis visada pasiekia teigiamą rezultatą. Aš visada jam sakydavau – geriau išlaikyti blogas emocijas, nerimą, kad niekas nesuprastų, o tada viskas bus gerai. Nerimas nieko gero neatneša, tai persiduoda žaidėjams, nuo to atmosfera kinta tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Čia ta negatyvi, negraži futbolo pusė, apie kurią niekas nenori kalbėti ir kurios niekas nenori prisiminti“, – pažymėjo ilgametis futbolo treneris.

Idealus atakų kūrėjas – futbolo „Mocartas“ Justas Lasickas

„Elitinėje jaunių lygoje mane gyvenimas suvedė su Justu Lasicku. Jis man padėdavo lygoje, o aš jam padėdavau patarimais, jis man atlygindavo rezultatais. Vaikas patikėjo ir mums pavyko“, – apie pažintį su dabartiniu Liublianos klubo „Olimpija“ ir Lietuvos rinktinės žaidėju kalbėjo G.Buzas.

„Tuo metu jis žaidė ir elitinėje lygoje, ir 1-ojoje už „Žalgirį“. Jis žaisdavo kaip iš natų, gerai valdė komandą, labai gerai kūrė atakas. Jaunimo žaidynėse kaip tik žaidėme pusfinalį. Justas taip sudirigavo, kad per penkiolika minučių 3:0 buvome priekyje. Tuomet priešininkų komandos vartininkas nusiėmė pirštines ir dar nepasibaigus varžyboms išėjo, – pasakodamas šyptelėjo treneris. – Tose varžybose Justukas taip susuko, dėl to ir „Mocartu“ pradėjau vadinti. Jis – unikalus. Anksčiau jis karščiuodavosi, į dvikovas lįsdavo. Dabar jis jau pasikeitė, truputį kitaip žiūri. Jis – labai protingas žmogus. Tik gal kiek per švelnus futbolui.“

Paklaustas apie tolesnę J.Lasicko karjerą, treneris atviravo: „Tikiuosi, bus gera. Jis gyvenime daro viską teisingai. Jam tik norisi sėkmės palinkėti, kad nebūtų traumų ir būtų sveikatos. Tiesa, mane truputį nuliūdino – jis gi anksčiau vidurio saugu žaidė, atakų organizatorius buvo. O dabar jis į kraštą, prie tos linijos perėjo...“

„Tarp kitko, Deividas Šemberas irgi buvo vidurio saugas, – prisiminė G.Buzas. – Aš jį pasikviečiau į U-16 rinktinę, prie vyresnių, ir žaisdavo jis tai atraminiu, tai atakuojančiu vidurio saugu. O po to žiūriu CSKA – gynėju, gynėju, gynėju... Bet ten žmogus subrendo, nusiramino, jautėsi komfortiškai. Laimėjo Europos taurę ir dešimt metų CSKA praleido – jis gal ir vienintelis legionierius tiek metų pražaidęs. Taip ir su Justu – tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Žmogus renkasi, kur širdis linksta, įvertina savo galimybes. Bet man Justas – idealus kūrėjas.“

Darbo vaikų treneriu pagrindas – meilė vaikams

„Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams. Reikia mylėti vaikus. Jeigu treneris nenusileis iki vaiko lygio ir neįsigilins, jis nesupras, jam nerūpės vaikas“, – sakė 38 metus futbolo treneriu dirbantis G.Buzas.

Kalbėdamas apie trenerio algą, G.Buzas atviravo: „Suprantate, kas myli vaikus, tas nelabai žiūri, rūpi vaikai. Užsidirbti šiais laikais tikrai galima. Yra vaikų, yra darželiai, kuriuos gali įtraukti į savo darbą. Mūsų laikais tai tikrai nebuvo gerų atlyginimų, jie buvo maži. Bet dabar reikia tik teigiamo požiūrio kampo.“

G.Buzui per beveik keturis dešimtmečius trunkančią karjerą teko treniruoti kelių kartų vaikus.

„Vaikai yra vaikai, visi jie panašūs, – paklaustas, ar įžvelgia skirtumų tarp kartų, sakė treneris. – Tik aplinkybės, supančios juos, keičiasi. Anksčiau treniruoti buvo lengviau – nebuvo tiek pagundų ir technologijų, kurios tolintų vaikus nuo futbolo ir bendrai aktyvaus laisvalaikio. Dvidešimt pirmame amžiuje atsirado tokia sąvoka „motyvacijos ištvermė“ – ją pradėjo vartoti Arsene'as Wengeras. O po to visi kartojo – motyvacija, motyvacija... Tad pagrindinis skirtumas tarp kartų – sąlygos pagerėjo, bet dabar vaikus reikia motyvuoti žaisti futbolą.“

Anot G.Buzo, kai kuriems treneriams pritrūksta paprasčiausio supratingumo ir atsidavimo darbui su vaikais.

„Kai treneriai sako, jog jiems visi vaikai yra vienodi, tai... Žmogau, tu nieko nenusimanai. Tu prastas psichologas, nes visi jie unikalūs, visi skirtingi. Jie negali būti vienodi ir nebus vienodi. Tu ir komandą sulipdai juk taip – gera komanda, tai ne geriausi žaidėjai, o žaidėjai, kurie tinka vienas kitam, kurie geriausiai pritampa. O kiek analogų, pasižiūrėkite – PSG klube Messi, Neymaras, Mbappe. Kas iš jų buvo? Nieko nebuvo, ten pragaras nutiko“, – griežtesniu tonu akcentavo G.Buzas.

Treneris pabrėžė, kad net ir blogiausiose situacijose reikia įžvelgti teigiamus dalykus.

„Jauniems treneriams sakau – net po pačių prasčiausių rungtynių suraskite gerų dalykų. Duokite viltį nosis nukabinusiems žaidėjams. Smulkmeną pakelkite – ir tai jau mažas žingsnelis link pergalės. Nes atsiminkite: be pralaimėjimų pergalių nebūna. Čia senos tiesos, viskas labai paprasta. Tik žmonės tai pamiršta“, – kalbėdamas šyptelėjo ilgametis treneris.

Dabar G.Buzas dirba futbolo akademijoje „Geležinis vilkas“ ir, kaip pats sako, treniruoja vaikus, kuriems vis dažniau reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi.

„Kartą buvo atvejis (dar dirbau „Ateities“ mokykloje) – atvedė pas mane Deivido Česnauskio sūnų Deividą, labai nedrąsus jis buvo. Sakė, ankstesnėje akademijoje treneriai tėtį prikaišiojo, su juo lygindavo. O po pusės metų, kai tėvai pamatė jį pas mane treniruotėse, negalėjo patikėti savo akimis. Vaiko mama rašė: „Ačiū, kad užauginote vaikui sparnus“. Bet daug juk nereikia – tik pasitikėjimo savimi“, – prisiminė G.Buzas.

Treneris pasakojo, jog šiais laikais jį nuvilia tėvų žavėjimasis vaikų treneriais iš užsienio.

„Tėvai nesupranta, kad pagrindinis trenerio įrankis tiems vaikučiams yra žodis. Ką tu pasakysi, jie aikštėje bandys daryti. Juk vaikučiai nesupranta užsienio kalbos, nors kai kurie net geriau šiais laikais supranta negu tas italas ar ispanas. Aš mačiau juos. Čia mados reikalas, mados klyksmas, – piktinosi treneris. – Jau geriau atiduoti komandą jaunam mūsų treneriui, kuris myli vaikus. Pas mus su UEFA Pro licencija yra virš 60 trenerių Lietuvoje. Kiek lietuvių treniruoja A lygoje? Kiek kitur? Jie neturi darbo. Ir aš visą laiką sakau: licencija netreniruoja, treniruoja asmenybės.“

Lietuvos futbolas juda į priekį, bet mes – ne Brazilija

„Negalime žiūrėti tik iš blogosios pusės, – apie Lietuvos futbolą kalbėjo G.Buzas. – Kartos keičiasi, jaunimas treniruojasi, futbolas greitėja. Ne tik greitis auga, bet ir sprendimų priėmimo laikas trumpėja. Viskas juda. Bet mes ne Brazilija. Visi pamiršta – esame maža šalelė, kur nėra viskas taip blogai. Viskas čia gerai, viskam reikia laiko, reikia tik mažiau kritikuoti, o geriau patarimu padėti, prisidėti kiekvienam po truputį, tada mes tą kelią sutrumpinsim link laimės žiburio. Visi kartu, o ne kritikuodami, ne pašiepdami. Šaipytis lengviausia.“

Kalbėdamas apie legionierius aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, futbolo specialistas pripažino: „Visi rinktinių treneriai nori, kad žaistų kuo daugiau lietuvių. Bet mes Europos sąjungos šalis, mes įstatyti į tokius rėmus. Nors, aišku, išimčių reikia ieškoti.“

Treneris atviravo tikintis, jog Lietuvos futbolo laukia kur kas šviesesnė ateitis. „Aš tikiu, kad ir pas mus ateis laikas, atsiras gerų žaidėjų. Tam, kad atsirastų žaidėjai, reikalingi treneriai, jie paruoš kitus trenerius, visi pradės dirbti ir darbas duos rezultatų. Ir viskas turi kilti palaipsniui. Aišku, bus ir visokių trukdžių, kritimų, nuopuolių. Kiekviename darbe to neišvengi, čia gyvenimas. Tas pats ir čia. Bet aš tikiu šviesia ateitimi, tikiu jaunimu“, – viltimi dalijosi G.Buzas.

Į klausimą, ko reikia, kad Lietuvos rinktinės pasirodymai ir rezultatai gerėtų, treneris atsakė atvirai – reikia labai daug ko. „Reikia laiko, reikia sėkmės, reikia asmenybių, – dėstė G.Buzas. – Asmenybės neužauga per vieną dieną. Dabar, matyti, yra pagrindai, yra ir žaidėjų. Reikia, kad jie dar derėtų vienas prie kito. Treneris, komanda – kad viskas liptų, sueitų į vieną. Sėkmė yra labai permaininga, reikia, kad ji būtų. Bet daug sėkmės priklauso ir nuo pačių žaidėjų.“

Ryšys su buvusiais auklėtiniais ir idėja parašyti knygą

Beveik keturių dešimtmečių patirtį sukaupęs treneris džiaugėsi, kad su savo buvusiais auklėtiniais, su treniruotais žaidėjais vis dar palaiko ryšį – susiskambina, susitinka, pasikalba. Kai kurie futbolininkai su treneriu ir pasikonsultuoja – dėl kontraktų, klubų pasiūlymų.

„Malonu, kai padedi, kai tavimi tiki, tavęs klauso“, – sakė G.Buzas.

Pokalbio pabaigoje treneris kukliai prasitarė apie idėją parašyti knygą ir papasakoti daugiau istorijų, kurių per savo ilgametę patirtį sukaupė tikrai nemažai.

„Galvoju kažkada parašyti knygą, bet jeigu rašysi visą tiesą, tik supriešinsi visus, – šyptelėjo treneris. – Tai reikia labai gerai pagalvoti apie tai. Čia papasakojau tik kelis niuansus, kurie įstrigo atmintyje, kuriuos prisiminiau. Prašau atleisti žaidėjų, apie kuriuos neužsiminiau – tikiuosi paminėti juos savo knygoje.“

Prezidentas įteikė valstybės apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai
https://www.regionunaujienos.lt/prezidentas-iteike-valstybes-apdovanojimus-uz-nuopelnus-lietuvai-2/

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiais <...>futbolininkas, treneris, sporto organizatorius Benjaminas Zelkevičius.

Netektis – mirė Lietuvos futbolo legenda Benjaminas Zelkevičius, užuojautą pareiškė ir Gitanas Nausėda
https://sportas24.lt/futbolas/netektis-mire-lietuvos-futbolo-legenda-benjaminas-zelkevicius/

Sausio 12-osios vakarą, eidamas 82-uosius metus, anapilin iškeliavo legendinis Lietuvos futbolo treneris ir asmenybė Benjaminas Zelkevičius, praneša Lietuvos futbolo federacija. Futbolo bendruomenė reiškią didžiulę užuojautą legendinio mūsų Trenerio šeimai ir artimiesiems šią itin skaudžią valandą.

—-

B. Zelkevičius – futbolininkas, treneris, sporto organizatorius. LSSR (1977), SSRS (1989) nusipelnęs treneris.

Žaidė puolėju Kauno „Bangos” (1961–1962), Vilniaus „Žalgirio” (1963–1967, 1969–1973; 331 rungtynės, 50 įvarčių), Donecko „Šachtar” (1968), Vilniaus „Pažangos” (1973–1975) vyrų futbolo komandose. SSRS jaunių čempionato 3 vietos laimėtojas (1961), Lietuvos futbolo vicečempionas (1975, su Vilniaus „Pažanga”).

Kaip treneris, dirbo „Šviesos”, Vilniaus „Žalgirio”, Vienos „Austria Memphis” (Austrija), Neberežnyje Čelnų „Kam AZ” (Rusija), Vologrado „Rotor” (Rusija), Jaroslavio „Šinnik” (Rusija), Kaliningrado „Baltika” (Rusija), Liepojos „Metalurgs” (Latvija), Vladisvostoko „Luč-Energija”, Vilniaus FM „Ateitis” komandose.

1979, 1990–1991, 1995–1997, 2001–2003 metais treniravo Lietuvos rinktinę. Su Vilniaus „Žalgiriu” dukart tapo Lietuvos čempionu bei iškovojo tris Lietuvos taures. Su Liepojos klubu tapo Latvijos čempionu bei taurės laimėtoju.

—

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda reiškia nuoširdžią užuojautą dėl legendinio Lietuvos futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus mirties. Prezidentas reiškia užuojautą B. Zelkevičiaus šeimai, artimiesiems, kolegoms ir visai Lietuvos futbolo bendruomenei.

„Benjamino Zelkevičiaus netektis – skaudi žinia Lietuvos sporto bendruomenei. Tai buvo asmenybė, kurios vardas neatsiejamas nuo mūsų šalies futbolo istorijos, pergalių ir ištisų sportininkų kartų ugdymo. B. Zelkevičiaus atsidavimas futbolui ir profesionalumas paliko gilų pėdsaką ne tik aikštėje, bet ir visoje Lietuvos sporto kultūroje“, – rašoma Prezidento užuojautoje.

Benjaminas Zelkevičius už nuopelnus Lietuvai 2024 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Šalies vadovas pabrėžė B. Zelkevičiaus išskirtinį indėlį į Lietuvos futbolo raidą – nuo pergalių su Vilniaus „Žalgiriu“ ir darbo nacionalinėje rinktinėje iki ilgametės veiklos rengiant trenerius ir telkiant futbolo bendruomenę.

------------------
Sieks, kad futbolo legenda atgultų Antakalnio kapinėse
https://lnk.lt/straipsniai/sportas/sieks-kad-futbolo-legenda-atgultu-antakalnio-kapinese/354978

„Mano noras – padaryti, kad šis žmogus amžinojo poilsio atgultų Antakalnio kapinėse, jam deramame kalnelyje. Padarysiu viską asmeniškai pats ir visa Futbolo federacija, nes jis savo darbais, garsindamas Lietuvą, to nusipelnė“, – pabrėžė E. Stankevičius.

Vasarį prasidėsiantis Lietuvos futbolo čempionatas legendinį trenerį pagerbs tylos minute.

------------------
V. Ivanausko žvilgsnis į legendinį B. Zelkevičių – skaudi istorija, kuri galėjo priversti trenerį graužtis
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/2026/01/13/news/v-ivanausko-zvilgsnis-i-legendini-b-zelkeviciu-skaudi-istorija-kuri-galejo-priversti-treneri-grauztis-40942276