Futbolininkai nesibaido naujų iššūkiųZigmas Jurevičius ("Lietuvos rytas")
http://www.lrytas.lt/-12950795481294346576-futbolininkai-nesibaido-nauj%C5%B3-i%C5%A1%C5%A1%C5%ABki%C5%B3.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
2011-01-15 10:19
Konflikto dėl įstrigusios Kauno stadiono rekonstrukcijos pastūmėta Lietuvos futbolo federacija (LFF) šiemet sieks žūtbūt rasti namus šalies futbolo rinktinei. Iki svarbiausio Lietuvos metų futbolo įvykio – dvikovos su pasaulio čempionais ispanais likus pustrečio mėnesio, sužvangėjo ietys dėl S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro stadiono. Pagal LFF parengtą projektą į šią Kauno areną, kovo 29-ąją priimsiančią labiausiai tituluotą šių dienų Europos futbolo rinktinę, turėjo būti investuota beveik 4 mln. litų. Kurį laiką sėkmingai besirutuliojusios LFF ir Kauno miesto savivaldybės derybos, regis, galutinai įklimpo stadioną apgaubusiose pusnyse. LFF pasiūlyti 2,7 mln. litų, turėję tapti projekto varomąja jėga, liko ten, kur gulėję. Iš vietos nepajudėjo ir 1,3 mln. litų, kuriais žadėjo prisidėti miesto valdžia.
„Visa problema – dėl požiūrio. Mūsų klerkai valstybinėse įstaigose mąsto maždaug taip: tie pinigai, kuriuos jiems siūlo federacija, yra kaip dovana, o ta mokesčių mokėtojų lėšų dalis, kuria jie turi prisidėti prie projekto, yra tarsi jų asmeniniai pinigai. Kai negalvojama apie bendras investicijas į vertingą projektą, susidaro paradoksali situacija. Ateiname miestui siūlydami pinigus, o jo vadovai klausia – kas mums iš to? Kita bėda – itin menka valdininkų kompetencija. Jie vengia bet kokios iniciatyvos”, – teigė LFF prezidentas L.Varanavičius.
– Ar mūsų šaliai, dėl pasaulio čempionų vizito atsidursiančiai Europos žiniasklaidos taikiklyje, negresia vėl apsijuokti? – „Lietuvos rytas” paklausė L.Varanavičiaus.
– Kaskart traukiant atrankos burtus mums tenka sukti galvą, kur tuos varžovus reikės priimti. Ir dabar derantis dėl kontrolinių rungtynių galėtume pasikviesti pajėgių rinktinių, nes turime labai gerų ryšių. Bet ar galime tokias komandas kaip Vokietijos ar Italijos priimti mūsų stadionuose? Apmaudu, kad daug kas Lietuvoje nesupranta, jog aukščiausio lygio futbolo rungtynės nėra tik sporto renginys. Labai geras pavyzdys – praėjusį spalį vykusios mūsų rinktinės atrankos rungtynės Ispanijoje. Ten į Salamankos stadioną susirinko visų pagrindinių Ispanijos politinių partijų vadovai. Tad Lietuvos ambasadorė per valandą sugebėjo suderinti visus susitikimus premjero Andriaus Kubiliaus vizitui, dėl kurių negalėjo susitarti pusę metų. Žinoma, tam turi būti prielaidų. Juk jei pakviesime svečius į stadioną, kur jiems ant galvos lyja arba sninga, kalbėsime ne apie valstybinius reikalus, o raudonuosime iš gėdos.
– 2004 metais Ispanijos rinktinės žaidėjų atsiliepimai apie mūsų futbolo bazes virto bjauria visos mūsų šalies antireklama. Ar patys ispanai nesibaimina, kad istorija gali pasikartoti?
– Pasaulio čempionų rinktinės atstovai jau senokai apsižiūrėjo, kokias sąlygas turės jų futbolininkai. Svečiai įvertino mūsų viešbučius, kuriuose ketina įsikurti, ir maitinimosi vietas. Tradiciškai išgirdome pavirkavimų dėl Kauno stadiono vejos kokybės, bet tai daugiau, kad būtų kuo teisintis, jei nepavyktų iškovoti pergalės. Kur kas daugiau nerimo kelia stadiono tribūnos, tualetai ir kitos žemiškos problemos, su kuriomis susidurs aistruoliai.
– Bet juk S.Dariaus ir S.Girėno stadione prieš keletą metų žaidė tuomečiai pasaulio čempionai italai, vicečempionai Vokietijos futbolininkai. Kodėl dėl jų viešnagės didesnių bėdų nekilo?
– Pirmiausia tos rungtynės vyko visai kitu metų laiku – vasarą arba rudens pradžioje. Kovo mėnuo – kur kas nepalankesnis, nes tuo metu oro sąlygos pas mus nenuspėjamos: gali būti 10 laipsnių šalčio arba 15 laipsnių šilumos. Kita vertus, kiekvieną kartą mums kainuoja nemažai pastangų įtikinti UEFA atstovus. Juolab kad prieš metus pasikeitė UEFA taisyklės. Dabar reikalaujama, kad šalyje būtų bent vienas 3-iosios kategorijos stadionas. Mes likome tarp šešių aborigeninių Europos šalių, kurios neturi tokios arenos.
– LFF tvirtina vien Kaune į futbolo infrastruktūrą jau investavusi apie 20 mln. litų. Kodėl net tokių įspūdingų lėšų nepakanka, kad šalies futbolo rinktinė turėtų savo namus – treniruočių bazę, rungtyniauti tinkamą stadioną?
– Pagrindinė mūsų investicijų Kaune dalis skirta jaunimui ugdyti. Dėl tų 20 mln. litų Kaunas vienintelis turi Nacionalinę futbolo akademiją – sporto bazę, kurioje visus metus treniruojasi ir mėgėjai, ir profesionalai. Žinoma, nacionalinio stadiono už 20 mln. litų nepastatysi. Pavyzdžiui, Kauno krepšinio arenai Nemuno saloje skirta, regis, apie 300 mln. litų – ir tai ne Krepšinio federacijos pinigai, o valstybės. Jeigu nors penktadalį šios sumos valstybė skirtų vienam futbolo stadionui Lietuvoje įrengti, pagal galimybes irgi prisidėtume prie tokio projekto. Ir dar pasirūpintume, kad tame stadione žaistų aukščiausio lygio komandos.
– Kodėl LFF randa bendrą kalbą su daugelio mažesnių šalies miestų valdžia, o Vilniuje ir Kaune tai stringa?
– Mes įgyvendiname nemažai projektų miestuose, kurie iš tiesų nori turėti normalius stadionus, padorią futbolo infrastruktūrą. Bet ten, kur tik ieškoma būdų, kaip nieko nedaryti, kyla klausimas, kodėl turime siūlytis. Nepaisant visko, rūpestis, kad nacionalinė komanda neturi kur žaisti, mus tiesiog verčia kalbėtis net su tais miestais, kurie nerodo iniciatyvos.Pastaruoju metu sostinėje pastebime teigiamų postūmių dėl atgimusio Vilniaus „Žalgirio” klubo.
– 2010-uosius neseniai pavadinote vienais sėkmingiausių metų per Lietuvos futbolo istoriją. Jūsų oponentai išvardytų argumentų, verčiančių manyti priešingai. Kuo remiatės teigdami apie futbolo laimėjimus?
– Atkreipkite dėmesį – aš pabrėžiau, kad metai sėkmingiausi vertinant darbus, kurie buvo atlikti. Suprantu, kad futbolo gerbėjai metus vertina pagal sporto rezultatus. Galbūt taip ir reikėtų vertinti, bet mes žiūrime kur kas plačiau. Mano akimis, neskaitant gausybės renovuojamų, statomų stadionų ir aikščių, didžiausias mūsų laimėjimas yra tas, kad futbolo klubai ėmė rodyti iniciatyvą. Jie patys jau suvokia, kad būtina plėtoti futbolo infrastruktūrą, ir bando prie to prisidėti. Dar prieš dvejus trejus metus nieko panašaus nebuvo, viskas gulė tik ant federacijos pečių.
– Vis dėlto nacionalinio stadiono iki šiol nėra. Ką ketinate daryti?
– Jeigu po savivaldos rinkimų Vilniuje situacija nepakryps į blogesnę pusę, realu tikėtis rimto postūmio. Antra vertus, svarbu suvokti, kokio stadiono futbolininkams reikia. Nekalbame apie areną, kurioje telpa 30 tūkst. žiūrovų. Mums pakanka 12–15 tūkst. vietų stadiono. Geriausia – pritaikyto specialiai futbolui, be lengvosios atletikos bėgimo takelių. Tokia arena kainuotų ne 300 mln. litų, o 5 ar 6 kartus mažiau. Drauge galėtume garantuoti nuolatinį tokio stadiono užimtumą. Jei mūsų kalbos su Vyriausybe ir Vilniaus valdžia neduotų vaisių, svarstome ir galimybę reprezentacinį padaryti neseniai federacijos perimtą Vilniaus „Vėtros” stadioną.
– Tarptautinė futbolo istorijos ir statistikos federacija prieš keletą dienų paskelbė, kad Lietuvos futbolo A lyga pagal pajėgumą užima vos 81-ąją vietą pasaulyje iš 125 lygų. Ar jums šie skaičiai nekelia nerimo?
– Ši statistika labai savita, nes, jų apskaičiavimais, pavyzdžiui, Estijos futbolo lyga yra net 20 pozicijų aukščiau. Tai atrodo keistai, žinant, kad Estijos aukščiausiosios lygos lankomumo vidurkis yra 186 žmonės – maždaug tiek, kiek pas mus vidutiniškai renkasi 2-ojoje pagal pajėgumą lygoje. Bet kuriuo atveju mums tai turėtų būti neblogas spyris į užpakalį. Iki šiol labai sunkiai sekėsi įtikinti klubus, kad A lyga, kaip produktas, yra pirmiausia jų pačių, o ne federacijos reikalas. Pastaruoju metu ne viena A lygos ekipa parodė, kad jų samprata keičiasi į gerą pusę. Gerėjančią A lygos situaciją liudija ir tai, kad pirmą sykį turime ilgalaikę sutartį dėl šalies čempionatų mačų televizijos transliavimo. Jei šiemet prie A lygos prisidėtų ir „Kauno” klubas, intrigos pirmenybėse dar padaugėtų.
– Kokie iššūkiai federacijos laukia šiais metais?
– Pirmiausia – apsispręsti ir išsiaiškinti su šalies vyriausybe, ar remiama nacionalinio stadiono idėja. Vertinant iš rinktinės pozicijų, šiemet turime padaryti viską, kad patektume į 2012 metų Europos čempionatą. Organizacine prasme mums svarbiausias iššūkis lieka A lygos profesionalėjimas. Neatsitiktinai nuo šių metų klubuose atsiranda nauja privaloma pareigybė – žmogus, atsakingas už darbą su regiono bendruomene.
Užmojai dėl stadionų – didžiuliaiLietuvos futbolo infrastruktūros atnaujinimą pastaraisiais metais lėmė nuoseklus licencijavimo sistemos taikymas, LFF visų matmenų dirbtinės dangos programa, ES fondų programos ir bendradarbiavimas tarp klubų, savivaldos institucijų ir vietos bendruomenių.
Šiemet numatyta pradėti arba tęsti stadionų infrastruktūros plėtrą Vilniuje („Vėtros”, „Ventos” bei „Vingio” stadionuose), Jonavoje, Gargžduose, Kėdainiuose, Utenoje, Telšiuose, Tauragėje. Treniruočių sąlygas bus siekiama pagerinti Tauragėje, Mažeikiuose, Alytuje, Plungėje, Vilniuje, Pakruojyje, Gargžduose, Trakuose.
Futbolo strategijoje keliamas tikslas iki 2020 m. turėti vieną nacionalinį stadioną, šešis UEFA 4-osios kategorijos reprezentacinius stadionus rinktinės rungtynėms, bent 15 UEFA 3-iosios kategorijos aukščiausios lygos stadionų, apie 40 pirmosios lygos reikalavimus atitinkančių stadionų, 6 regioninius treniruočių centrus, 300 visų matmenų treniruočių aikščių ir vidutinių aikštelių prie ugdymo įstaigų.
