Dvejus metus trukęs Tado Kijansko sugrįžimas
http://lzinios.lt/lzinios/Sportas/dvejus-metus-trukes-tado-kijansko-sugrizimas/240821" onclick="window.open(this.href);return false;
Vilmantas Remeika
Čekijoje stovyklaujanti Lietuvos futbolo rinktinė šiandien sužais draugiškas rungtynes su šios šalies nacionaline komanda. Tai bus generalinė repeticija prieš sekmadienį vyksiančią pasaulio čempionato atrankos dvikovą Anglijoje.
Pagrindinių gynėjų netektys lietuvių trenerį Edgarą Jankauską privertė prisiminti tuos žaidėjus, kurie pastaruoju metu kvietimo į rinktinę nesulaukdavo. Vienas tokių – Čekijos lygoje rungtyniaujantis Tadas Kijanskas. Jis dar prieš kelias savaites žvalgėsi bilietų į šio vakaro rungtynes ir ketino jas stebėti iš tribūnų, o dabar pats turės galimybę pasirodyti aikštėje.
31-erių T. Kijanskas rinktinėje pasirodys po netrumpos pertraukos – į ją paskutinį kartą buvo kviestas 2015-ųjų birželį. Brno „Zbrojovkos“ klube rungtyniaujantis gynėjas „Lietuvos žinioms“ papasakojo apie čekišką futbolą ir ilgai lauktą sugrįžimą į nacionalinę rinktinę.
Pergalę mena iki šiol– Ar kvietimas į rinktinę jums buvo netikėtas?– Atvirai kalbant – nesitikėjau, nes pastaruoju metu į ją nebuvau kviečiamas, todėl ir dabar ši tikimybė buvo nedidelė. Stengiausi sėkmingai žaisti savo klube, gal treneris E. Jankauskas tai pastebėjo ir nusprendė mane išmėginti. Kvietimas netikėtas, nustebino.
– Paskutines oficialias rungtynes rinktinėje žaidėte prieš dvejus metus, būtent per dvikovą su Anglija, buvote kapitonu. Kodėl vėliau tapote nereikalingas?– Komandos rezultatai ir žaidimas tada nebuvo geri, tikriausiai ankstesni treneriai norėjo kažką keisti. Nenoriu ieškoti kaltų ir kapstytis po praeitį. Treneris man nieko nepaaiškino, tačiau ir neprivalėjo to daryti. Tokį sprendimą priėmiau normaliai, neįsižeidžiau. Vieną dieną esi reikalingas, kitą – ne. Sportininkai privalo tai suprasti.
– Dvikova su Čekija jums bus ypatinga?– Taip, norisi gerai pasirodyti. Juolab kad iki šiol likę malonūs prisiminimai iš Europos čempionato atrankos rungtynių 2010-aisiais Olomouce, kai čekus įveikėme 1:0. Varžovai tada laikyti aiškiais favoritais, niekas nesitikėjo, kad galime laimėti jų aikštėje, bet mes tai padarėme. Dabar rungtynių statusas draugiškas, tačiau tai nemažins noro pasiekti gerą rezultatą.
– Rungtynės vyks nedideliame Ūsčio prie Labės mieste. Kodėl čekai pasirinko tokią neįprastą vietą?– Papasakosiu įdomią istoriją, kaip sužinojau apie tai. Kai žaidėme Čekijos čempionato rungtynes Teplicėje, išvakarėse nakvojome šalia esančiame Ūstyje prie Labės. Gyvenau viename kambaryje su buvusiu Čekijos rinktinės žaidėju Janu Polaku. Paprašiau jo sužinoti, kur susitiks čekai su lietuviais ir padėti gauti bilietus į rungtynes. Pasidomėjęs J. Polakas sako: žais čia. Abu nustebome. Stadionas nedidelis, jame telpa 4–5 tūkst. žiūrovų. Galbūt čekai tokiu pasirinkimu nuvertina mus, nes turi daug erdvesnių stadionų. Vis dėlto per draugiškas rungtynes jie nebūna užpildyti. Bet mums nereikėtų į tai kreipti dėmesio. Na, o šios istorijos pabaigoje pats sulaukiau kvietimo į rinktinę (juokiasi).
– Kuo pasižymi Čekijos rinktinė, kurią nuo praėjusios vasaros treniruoja Karelas Jarolimas?– Čekai visada turėjo stiprią futbolo rinktinę. Praėjęs atrankos ciklas jiems buvo geras, bet Europos čempionate trūko pergalių. Komandos pasirodymas netenkino, žaidimas buvo „klampus“ ir negražus, todėl pasikeitė treneriai. Ir nors K. Jarolimas dabar surinko stipriausią sudėtį, čekų nerimas dėl rinktinės žaidimo išlieka ir jie jaudulį jaučia.
Grąžino istorinį vardą– Nuo 2013-ųjų tris sezonus žaidėte Izraelyje, Haifos „Hapoel“ klube. Kodėl praėjusią vasarą persikėlėte į Brno?– Galėjau likti Haifoje, bet priėmiau kitą sprendimą. Tuo metu Haifos komandoje buvome net penki vidurio gynėjai. Naujasis „Hapoel“ treneris nerodė didelio entuziazmo išlaikyti mane komandoje, nors klubo savininkas siūlė likti. Tačiau nusprendžiau pakeisti ne tik komandą, bet ir šalį, norėjau išmėginti save kitoje lygoje. Sulaukiau kvietimų iš Turkijos antrojo diviziono klubų, Azerbaidžano, bet Brno „Zbrojovka“ pirmoji pateikė konkretų pasiūlymą. Buvo liepos mėnuo, tad nusprendžiau nedelsti, nes naujas sezonas turėjo prasidėti netrukus.
Žaidžiant Izraelyje reikėjo gero fizinio pasirengimo, nes tekdavo atlaikyti alinantį karštį, tai atimdavo daug jėgų. O Čekijoje vėl teko priprasti prie žiemiškų šalčių ir sniego. Trejus metus nebuvau matęs tikros baltos žiemos, todėl šią žiemą Brno jaučiuosi šiek tiek keistai. Sugrįžo jaunystės prisiminimai, kai futbolą žaisdavome ant sniego.
– Ką simbolizuoja jūsų klubo pavadinimas?– „Zbrojovka“ yra čekiškas šaunamųjų ginklų gamintojas, tokiu pavadinimu mūsų klubas žaidė dar prieš kelis dešimtmečius. Apskritai Brno klubo pavadinimas keitėsi daug kartų, tačiau vietiniams sirgaliams jis vis tiek asocijuojasi su „Zbrojovkos“ vardu, jis tarsi simbolis perduodamas iš kartos į kartą. Todėl prieš kelerius metus klubui grąžintas šis pavadinimas. Teko girdėti, kad klubo savininkai netgi sumoka „Zbrojovkos“ įmonei iš galimybę vadintis šiuo vardu.
– Ar žinote, kad 1997 metais, kai Brno klubas vadinosi „Boby“, jis UEFA taurės turnyre įveikė Kauno „Inkarą“?– Apie tai kalbėjome su 25 metus Brno klube dirbusiu masažuotoju. Man atvykus čia, jis papasakojo savo įspūdžius iš įdomios kelionės į Kauną 1997-aisiais. Žinome, kad tuomet kriminogeninė situacija Kaune nebuvo labai gera. „Boby“ savininkas paliko automobilį prie viešbučio, bet administratorius tuoj pat nurodė nuvaryti jį į saugomą aikštelę, antraip ryte esą mašinos jis neras.
O per tuos metus mūsų klubas išsaugojo tradicijas ir sirgalius, jie noriai renkasi į rungtynes. „Zbrojovkos“ vadovai dabar kuria solidaus klubo struktūrą su jaunimo komandomis ir akademija.
– Čekijos lygoje esate vienuolikti tarp 16 komandų. Rezultatai netenkina?– Žinoma, ne – pakanka paanalizuoti statistiką. Naujasis komandos treneris Svatoplukas Habanecas vasarą negalėjo įvykdyti norimų permainų, nes daug ekipos narių turėjo garantuotas sutartis su klubu . Žaidėjų ir trenerio ryšys šiuo metu labai geras, tik rezultatai nedžiugina. Ginamės neblogai, bet stringame puolime, įmušame nedaug įvarčių. Net 13 iš 21 rungtynių baigėme lygiosiomis – daugoka. Bet sakoma: jei negali laimėti rungtynių – pasistenk nepralaimėti.
Rinktinė džiugina– Nors nebuvote kviečiamas į Lietuvos rinktinę, jos pasirodymą sekėte. Pritariate nuomonei, kad žaidimas nuteikia viltingai?– Tikrai matyti, kad E. Jankauskas turi savo žaidimo filosofiją ir ją sėkmingai diegia. Jis aiškiai perteikia žaidėjams tai, ko konkrečiai nori iš jų aikštėje. Tai labai svarbu. Rezultatai taip pat pagerėjo. Visi vienbalsiai tvirtino, kad slovėnams ir škotams pralaimėsime. O kaip viskas baigėsi? Paskutinėmis rungtynių akimirkomis išsprūdusios pergalės...
– Ar ankstesnėje rinktinėje trūko komunikavimo tarp trenerių ir žaidėjų?– Man nebūtų etiška komentuoti ankstesnio trenerio darbą. Tai, kas buvo, – jau istorija. Reikia mokytis iš klaidų ir judėti pirmyn.
– Ko galima pasimokyti iš rungtynių su Anglija 2015-aisiais?– Taip pat sunku vertinti, nes komandoje pasikeitė treneriai, o naujasis viską pradėjo nuo „švaraus popieriaus lapo“. Skiriasi ir jų idėjos. Neabejoju, kad E. Jankauskas tinkamai parengs komandą sekmadienio mačui. Žaidėjams reikės būti maksimaliai susikaupusiems ir aikštėje atiduoti visas jėgas. Prieš anglus tikrai kovosime ir ką gali žinoti – futbolas kartais būna nenuspėjamas.
