2019-12-22 14:18 · #128604
Urbonui aiški amnezija. Liuksemburgo nu niekaip neprisimena, lyg su jais išvis nebūtų žaidę
Valdas Urbonas
2020-05-09 20:20 · #131095
Gimtinėje karantiną leidžiantis Urbonas – apie pirmuosius metus rinktinėje, atsinaujinusį štabą ir kompiuterinius žaidimus
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/1169244/gimtineje-karantina-leidziantis-urbonas-apie-pirmuosius-metus-rinktineje-atsinaujinusi-staba-ir-kompiuterinius-zaidimus
Kovo pabaigoje Lietuvos futbolo rinktinė turėjo atidaryti 2020-uosius dviem kontrolinėmis akistatomis su Kazachstano ir Estijos vienuolikėmis, tačiau pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija nukėlė šiuos planus neribotam laikui.
Šie du susitikimai turėjo pažymėti ir antrųjų Valdo Urbono metų prie rinktinės vairo startą. Pirmieji metai lengvi nebuvo – rinktinė iš viso per juos sužaidė 10 rungtynių (8 oficialias ir 2 draugiškas), tačiau per jas iškovojo vos vieną pergalę, kai metų pabaigoje Vilniuje 1:0 nugalėjo itin blankiai atrodžiusią Naujosios Zelandijos vienuolikę. Kitose draugiškose rungtynėse su Azerbaidžano futbolininkais lietuviai išvykoje išsiskyrė be įvarčių 0:0.
Visgi, oficialiuose susitikimuose mūsiškiai vargo daug labiau. Atrankoje į šiais metais vykti turėjusį, tačiau į kitus nukeltą Europos futbolo čempionatą lietuviai per aštuonerias rungtynes sukrapštė vos vieną tašką ir liko B grupės dugne. Negana to, lietuviams teko sugerti ir ne vieną skaudų smūgį – trimis įvarčiais arba daugiau Valdo Urbono auklėtiniai nusileido Ukrainai (0:3), Serbijai (1:4) ir du kartus – Portugalijai (1:5 ir 0:6).
Nors metai ir nebuvo lengvi, V. Urbonas, bendraudamas su LRT.lt, teigė, jog savo tikslų neišsižada ir toliau sieks įdiegti rinktinėje savitą žaidimo braižą, o tam padės ir pamažu kuriama šalies futbolo piramidė. Pokalbyje su LRT.lt treneris įvertino pirmaisiais metais rinktinėje išmoktas pamokas, nupasakojo savo kasdienybę karantino metu, įvertino galimą pandemijos įtaką Lietuvos ir pasaulio futbolui, pristatė naująjį ir šiek tiek pasikeitusį rinktinės trenerių štabą bei išsakė savo nuomonę apie tikrąjį futbolą šiuo metu pakeitusį e. sportą.
– Kaip atrodo jūsų karantinas? Likote namuose ar išvykote toliau nuo viso šurmulio?
– Visi esame situacijos įkaitai. Karantino metu būnu Aukštaitijoje, Panevėžyje. Aišku, tas laikas toks… Visi turime savo privatų laiką, stengiuosi dirbti darbus su futbolu, bet susirasti ir veiklų šalia futbolo.
– Kol gyvos rungtynės nevyksta, įvairios platformos (UEFA, FIFA) kviečia peržiūrėti senas, istorines rungtynes. Pats tokias stebite ar visgi labiau koncentruojatės į kitus dalykus, analizes?
– Kažkiek žiūriu, gera grįžti, bet daugiau stengiuosi būti su Lietuvos rinktine. Yra ir tos analizės iš praeitų metų, medžiagos, tad galima žiūrėti ir mąstyti, ką geriau galima padaryti ateityje.
Vėlgi, kitas dalykas, kaip tai atsilieps žaidėjams, sportinei formai. Reikalingas ryšys tarp žaidėjų, taktika, tai uždaroje patalpoje, kambario sąlygomis nėra lengva. Klausimas, kiek laiko reikės, kol pavyks atsistatyti, grįžti į normalias vėžes.
– Užsiminėte apie rinktinę. Prabėgo pirmieji jūsų metai su rinktine, kaip galėtumėte juos reflektuoti? Kokių pamokų galbūt gavote, ką pavyko išmokti?
– Aišku, visų pirma yra ta patirtis, tos dešimt rungtynių. Man tai buvo daug naujų dalykų, kaip elgtis vienu ar kitu momentu, bet vėlgi, negali sakyti, kad tos pamokos jau yra išmoktos ir kad ateityje kažkokių klaidų nebus. Tų klaidų būna visą laiką, klaidos ar pokyčiai kartais nėra matomi. Dešimt rungtynių su aukšto lygio varžovais ir žaidėjams, ir visam trenerių štabui davė prieaugį, kurį bus galima panaudoti ateityje.
– Dėl kurių neigiamai pasibaigusių rungtynių jums galbūt pačiam apmaudžiausia, kad nepavyko iškovoti teigiamo rezultato?
– Visų pirma apmaudu buvo dėl rungtynių su Liuksemburgu, ten galėjome daugiau. Ir, aišku, tos dvejos rungtynės su jais, tas taškų kiekis ir nulėmė bendras mūsų ir jų pozicijas lentelėje. Galėjome pasirodyti ir kiek geriau. Bet, aišku, ir kitos rungtynės – buvo žaista su stipriais varžovais, bet buvo galima išgauti kažką daugiau, užsikabinti už taškų.
Tačiau šioje vietoje kažko trūko. Atrodo, nedaug, bet tas nedaug pavirsta į tą distanciją, o taškų rinkimas tarptautiniame lygmenyje nėra lengvas, viską reikia išsikovoti. Gerų epizodų būdavo galima rasti kiekvienose rungtynėse, norėtųsi, kad tie intarpai būtų ilgesni, kokybiškesni. Tačiau dažnai neleistinai klydome, darėme nemažai klaidų, ypač savo baudos aikštelėje, o tokiame lygyje kiekviena smulki klaida gali pavirsti į įvartį.
Aišku, galima išeiti, kovoti, daug bėgti ir taip toliau, bet aš noriu, kad mes galvotume ir kurtume žaidimą. Ir ta žaidėjų atranka rėmėsi tuo, kad galėtume ne tik gintis ir laukti kažkokių kontratakų, tačiau ir perėmę kamuolį turime žinoti, ką su juo daryti, kaip kurti žaidimą ir pozicinį žaidimą. Mūsų ateitis turėtų būti pozicinio žaidimo kūrimas ir primetimas varžovui.
– Rinktinėje bus atsinaujinęs trenerių štabas, prie jo prisijungė Marius Stankevičius. Ką jame įžvelgėte ir kokios bus jo atsakomybės naujajame štabe?
– Aišku, tų pokyčių buvo ir daugiau, žaidėjams buvo išsiųsti kvietimai, buvo suplanuota spaudos konferencija ir trenerių štabe, kad būtų galima pristatyti tuos pokyčius, tačiau taip neįvyko.
Atsirado M. Stankevičius, didelė žaidėjo patirtis, daug kur buvęs ir daug ką matęs. Taip pat neturime tiek daug tų žmogiškųjų resursų ir tą patirtį turime priimti, dėl to buvo nuspręsta, kad jis dirbs ir su U17 rinktine, kaip ir Andrius Skerla su U15, kad būtų tam tikras tęstinumas ir jauniems treneriams, kaip Marius ar Andrius, kad jie turėtų platformą, treniruočių atsakomybę. Aišku, nėra taip, kad rinktinė būtų ledkalnio viršūnė, svarbu buvo tas piramidės suformavimas.
Taip pat fiziniu treneriu dabar dirbs Marius Čeliauskas, pasikeitė ir analitikas – Luką Žėką štabe pakeis Rokas Pranaitis.
Buvome numatę draugiškoms rungtynėms ir sudėties atnaujinimą, bet dabar neaišku, kada ir kaip rinksimės. Tačiau ruoštis turime. Aišku, kaip ta situacija atsilieps bendram futbolo ūkiui, pasakyti sunku, bet turime dabar žiūrėti savo vidinius darbus ir kaip geriau organizuoti darbą akademijose.
Tas komandinis darbas su LFF Techniniu departamentu vyksta tinkama linkme ir tas grįžtamasis ryšys, ką gauname iš aplinkos, rodo, kad tie pokyčiai juntami, ir reikia tikėtis, kad jie peraugtų į geresnį rezultatą aikštėje.
– Kiek palaikote ryšį su trenerių štabu, žaidėjais šiuo metu? Ar pasidomite, kaip laiką leidžia jie?
– Kažkiek nesistengiu lįsti į tą aplinką. Kiek žinau, visi sveiki, ta jų rutina panaši visų, tai per daug nesistengiu veržtis į jų erdvę. Pabendrauju su trenerių štabu, daugiau su ta aplinka, nes žaidėjams dabar nemanau, kad yra tas metas, kai turiu kažką labai pasakyti.
– Minėjote, jog į planuotas draugiškas rungtynes su Kazachstanu ir Estija būtumėte kvietęs ir naujų žaidėjų, tai su kokiais naujais futbolininkais galbūt bendravote, ką svarstėte įtraukti į savo planus?
– Dabar tai jau liko istorija, tos mūsų rungtynės ir tie kvietimai. Kada bus numatytos kitos rungtynės, vėl reikės komplektuoti. Bet noras buvo jauninti sudėtį, ieškoti resursų, rezervo ir bandyti padaryti tą tokį proveržį.
– Žvelgiant į platesnį paveikslą, A lyga dėl savo formato tikrai bus pratęsta, tačiau, žvelgiant į didžiąsias lygas – Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, – ar jos gali būti užbaigtos? Ar visgi tie reikalavimai, pavyzdžiui, iš UEFA pusės, kad turnyrus būtina pabaigti, yra kiek nepamatuoti?
– Manau, kad tas UEFA fokusavimasis yra teisingas, kadangi ten generuojamos pagrindinės lėšos. Europos lygos yra labai svarbus dalykas ne tik sportiniu, bet ir finansiniu principu. Turime tą dalyką suprasti ir yra natūralu, kad UEFA kreipia dėmesį, ir manau, kad tos lygos atsinaujins. Futbolas tapo kaip tam tikra šaka, pramonės šaka, kuri generuoja lėšas, kuria produktą.
Manau, kad tas UEFA noras užbaigti čempionatus, Čempionų lygą yra suprantamas, o nuo klubinio futbolo atsinaujinimo priklausys ir rinktinių varžybos, rinktinių grafikai. Bet visų pirma turi pradėti dirbti klubai, tik tada būtų galima kalbėti apie vienas ar kitas rinktinių varžybas.
– Didieji Europos klubai skaičiuos milijoninius nuostolius, o kaip, jūsų manymu, tai gali atsiliepti Lietuvos futbolo rinkai? Kiek gali trauktis biudžetai, kiek gali atsitraukti rėmėjai?
– Sunku pasakyti. Visų pirma, manau, tai yra tiesioginis ryšys su ekonomika, su verslu. Kuo verslui bus sunkiau, tuo mažesnė tikimybė, kad verslas padės futbolui. Jei kalba eina apie verslo išgyvenimą, tai tikrai sudėtinga bus rasti finansinių resursų futbolui. Ypač Lietuvoje, kur klubai nėra turtingi rėmėjų, žiūrovų dėmesio. Belieka tik laukti, tikėtis, kad viskas nebus labai blogai ir galėsime toliau džiaugtis futbolu, A lyga.
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/1169244/gimtineje-karantina-leidziantis-urbonas-apie-pirmuosius-metus-rinktineje-atsinaujinusi-staba-ir-kompiuterinius-zaidimus
Kovo pabaigoje Lietuvos futbolo rinktinė turėjo atidaryti 2020-uosius dviem kontrolinėmis akistatomis su Kazachstano ir Estijos vienuolikėmis, tačiau pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija nukėlė šiuos planus neribotam laikui.
Šie du susitikimai turėjo pažymėti ir antrųjų Valdo Urbono metų prie rinktinės vairo startą. Pirmieji metai lengvi nebuvo – rinktinė iš viso per juos sužaidė 10 rungtynių (8 oficialias ir 2 draugiškas), tačiau per jas iškovojo vos vieną pergalę, kai metų pabaigoje Vilniuje 1:0 nugalėjo itin blankiai atrodžiusią Naujosios Zelandijos vienuolikę. Kitose draugiškose rungtynėse su Azerbaidžano futbolininkais lietuviai išvykoje išsiskyrė be įvarčių 0:0.
Visgi, oficialiuose susitikimuose mūsiškiai vargo daug labiau. Atrankoje į šiais metais vykti turėjusį, tačiau į kitus nukeltą Europos futbolo čempionatą lietuviai per aštuonerias rungtynes sukrapštė vos vieną tašką ir liko B grupės dugne. Negana to, lietuviams teko sugerti ir ne vieną skaudų smūgį – trimis įvarčiais arba daugiau Valdo Urbono auklėtiniai nusileido Ukrainai (0:3), Serbijai (1:4) ir du kartus – Portugalijai (1:5 ir 0:6).
Nors metai ir nebuvo lengvi, V. Urbonas, bendraudamas su LRT.lt, teigė, jog savo tikslų neišsižada ir toliau sieks įdiegti rinktinėje savitą žaidimo braižą, o tam padės ir pamažu kuriama šalies futbolo piramidė. Pokalbyje su LRT.lt treneris įvertino pirmaisiais metais rinktinėje išmoktas pamokas, nupasakojo savo kasdienybę karantino metu, įvertino galimą pandemijos įtaką Lietuvos ir pasaulio futbolui, pristatė naująjį ir šiek tiek pasikeitusį rinktinės trenerių štabą bei išsakė savo nuomonę apie tikrąjį futbolą šiuo metu pakeitusį e. sportą.
– Kaip atrodo jūsų karantinas? Likote namuose ar išvykote toliau nuo viso šurmulio?
– Visi esame situacijos įkaitai. Karantino metu būnu Aukštaitijoje, Panevėžyje. Aišku, tas laikas toks… Visi turime savo privatų laiką, stengiuosi dirbti darbus su futbolu, bet susirasti ir veiklų šalia futbolo.
– Kol gyvos rungtynės nevyksta, įvairios platformos (UEFA, FIFA) kviečia peržiūrėti senas, istorines rungtynes. Pats tokias stebite ar visgi labiau koncentruojatės į kitus dalykus, analizes?
– Kažkiek žiūriu, gera grįžti, bet daugiau stengiuosi būti su Lietuvos rinktine. Yra ir tos analizės iš praeitų metų, medžiagos, tad galima žiūrėti ir mąstyti, ką geriau galima padaryti ateityje.
Vėlgi, kitas dalykas, kaip tai atsilieps žaidėjams, sportinei formai. Reikalingas ryšys tarp žaidėjų, taktika, tai uždaroje patalpoje, kambario sąlygomis nėra lengva. Klausimas, kiek laiko reikės, kol pavyks atsistatyti, grįžti į normalias vėžes.
– Užsiminėte apie rinktinę. Prabėgo pirmieji jūsų metai su rinktine, kaip galėtumėte juos reflektuoti? Kokių pamokų galbūt gavote, ką pavyko išmokti?
– Aišku, visų pirma yra ta patirtis, tos dešimt rungtynių. Man tai buvo daug naujų dalykų, kaip elgtis vienu ar kitu momentu, bet vėlgi, negali sakyti, kad tos pamokos jau yra išmoktos ir kad ateityje kažkokių klaidų nebus. Tų klaidų būna visą laiką, klaidos ar pokyčiai kartais nėra matomi. Dešimt rungtynių su aukšto lygio varžovais ir žaidėjams, ir visam trenerių štabui davė prieaugį, kurį bus galima panaudoti ateityje.
– Dėl kurių neigiamai pasibaigusių rungtynių jums galbūt pačiam apmaudžiausia, kad nepavyko iškovoti teigiamo rezultato?
– Visų pirma apmaudu buvo dėl rungtynių su Liuksemburgu, ten galėjome daugiau. Ir, aišku, tos dvejos rungtynės su jais, tas taškų kiekis ir nulėmė bendras mūsų ir jų pozicijas lentelėje. Galėjome pasirodyti ir kiek geriau. Bet, aišku, ir kitos rungtynės – buvo žaista su stipriais varžovais, bet buvo galima išgauti kažką daugiau, užsikabinti už taškų.
Tačiau šioje vietoje kažko trūko. Atrodo, nedaug, bet tas nedaug pavirsta į tą distanciją, o taškų rinkimas tarptautiniame lygmenyje nėra lengvas, viską reikia išsikovoti. Gerų epizodų būdavo galima rasti kiekvienose rungtynėse, norėtųsi, kad tie intarpai būtų ilgesni, kokybiškesni. Tačiau dažnai neleistinai klydome, darėme nemažai klaidų, ypač savo baudos aikštelėje, o tokiame lygyje kiekviena smulki klaida gali pavirsti į įvartį.
Aišku, galima išeiti, kovoti, daug bėgti ir taip toliau, bet aš noriu, kad mes galvotume ir kurtume žaidimą. Ir ta žaidėjų atranka rėmėsi tuo, kad galėtume ne tik gintis ir laukti kažkokių kontratakų, tačiau ir perėmę kamuolį turime žinoti, ką su juo daryti, kaip kurti žaidimą ir pozicinį žaidimą. Mūsų ateitis turėtų būti pozicinio žaidimo kūrimas ir primetimas varžovui.
– Rinktinėje bus atsinaujinęs trenerių štabas, prie jo prisijungė Marius Stankevičius. Ką jame įžvelgėte ir kokios bus jo atsakomybės naujajame štabe?
– Aišku, tų pokyčių buvo ir daugiau, žaidėjams buvo išsiųsti kvietimai, buvo suplanuota spaudos konferencija ir trenerių štabe, kad būtų galima pristatyti tuos pokyčius, tačiau taip neįvyko.
Atsirado M. Stankevičius, didelė žaidėjo patirtis, daug kur buvęs ir daug ką matęs. Taip pat neturime tiek daug tų žmogiškųjų resursų ir tą patirtį turime priimti, dėl to buvo nuspręsta, kad jis dirbs ir su U17 rinktine, kaip ir Andrius Skerla su U15, kad būtų tam tikras tęstinumas ir jauniems treneriams, kaip Marius ar Andrius, kad jie turėtų platformą, treniruočių atsakomybę. Aišku, nėra taip, kad rinktinė būtų ledkalnio viršūnė, svarbu buvo tas piramidės suformavimas.
Taip pat fiziniu treneriu dabar dirbs Marius Čeliauskas, pasikeitė ir analitikas – Luką Žėką štabe pakeis Rokas Pranaitis.
Buvome numatę draugiškoms rungtynėms ir sudėties atnaujinimą, bet dabar neaišku, kada ir kaip rinksimės. Tačiau ruoštis turime. Aišku, kaip ta situacija atsilieps bendram futbolo ūkiui, pasakyti sunku, bet turime dabar žiūrėti savo vidinius darbus ir kaip geriau organizuoti darbą akademijose.
Tas komandinis darbas su LFF Techniniu departamentu vyksta tinkama linkme ir tas grįžtamasis ryšys, ką gauname iš aplinkos, rodo, kad tie pokyčiai juntami, ir reikia tikėtis, kad jie peraugtų į geresnį rezultatą aikštėje.
– Kiek palaikote ryšį su trenerių štabu, žaidėjais šiuo metu? Ar pasidomite, kaip laiką leidžia jie?
– Kažkiek nesistengiu lįsti į tą aplinką. Kiek žinau, visi sveiki, ta jų rutina panaši visų, tai per daug nesistengiu veržtis į jų erdvę. Pabendrauju su trenerių štabu, daugiau su ta aplinka, nes žaidėjams dabar nemanau, kad yra tas metas, kai turiu kažką labai pasakyti.
– Minėjote, jog į planuotas draugiškas rungtynes su Kazachstanu ir Estija būtumėte kvietęs ir naujų žaidėjų, tai su kokiais naujais futbolininkais galbūt bendravote, ką svarstėte įtraukti į savo planus?
– Dabar tai jau liko istorija, tos mūsų rungtynės ir tie kvietimai. Kada bus numatytos kitos rungtynės, vėl reikės komplektuoti. Bet noras buvo jauninti sudėtį, ieškoti resursų, rezervo ir bandyti padaryti tą tokį proveržį.
– Žvelgiant į platesnį paveikslą, A lyga dėl savo formato tikrai bus pratęsta, tačiau, žvelgiant į didžiąsias lygas – Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, – ar jos gali būti užbaigtos? Ar visgi tie reikalavimai, pavyzdžiui, iš UEFA pusės, kad turnyrus būtina pabaigti, yra kiek nepamatuoti?
– Manau, kad tas UEFA fokusavimasis yra teisingas, kadangi ten generuojamos pagrindinės lėšos. Europos lygos yra labai svarbus dalykas ne tik sportiniu, bet ir finansiniu principu. Turime tą dalyką suprasti ir yra natūralu, kad UEFA kreipia dėmesį, ir manau, kad tos lygos atsinaujins. Futbolas tapo kaip tam tikra šaka, pramonės šaka, kuri generuoja lėšas, kuria produktą.
Manau, kad tas UEFA noras užbaigti čempionatus, Čempionų lygą yra suprantamas, o nuo klubinio futbolo atsinaujinimo priklausys ir rinktinių varžybos, rinktinių grafikai. Bet visų pirma turi pradėti dirbti klubai, tik tada būtų galima kalbėti apie vienas ar kitas rinktinių varžybas.
– Didieji Europos klubai skaičiuos milijoninius nuostolius, o kaip, jūsų manymu, tai gali atsiliepti Lietuvos futbolo rinkai? Kiek gali trauktis biudžetai, kiek gali atsitraukti rėmėjai?
– Sunku pasakyti. Visų pirma, manau, tai yra tiesioginis ryšys su ekonomika, su verslu. Kuo verslui bus sunkiau, tuo mažesnė tikimybė, kad verslas padės futbolui. Jei kalba eina apie verslo išgyvenimą, tai tikrai sudėtinga bus rasti finansinių resursų futbolui. Ypač Lietuvoje, kur klubai nėra turtingi rėmėjų, žiūrovų dėmesio. Belieka tik laukti, tikėtis, kad viskas nebus labai blogai ir galėsime toliau džiaugtis futbolu, A lyga.
2020-09-08 17:56 · #133330
V.Urbonas – kantriausiai pirmos pergalės laukęs rinktinės treneris
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/v-urbonas-kantriausiai-pirmos-pergales-laukes-rinktines-treneris-24-1373202
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/v-urbonas-kantriausiai-pirmos-pergales-laukes-rinktines-treneris-24-1373202
2020-11-29 23:22 · #135172
Rinktinę nuo dugno atkėlęs Valdas Urbonas padebesiais neskraido: pažiūri į praėjusių metų rezultatus ir atsisėdi
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/1286552/rinktine-nuo-dugno-atkeles-valdas-urbonas-padebesiais-neskraido-paziuri-i-praejusiu-metu-rezultatus-ir-atsisedi
Lietuvos futbolo rinktinės treneris Valdas Urbonas gali džiaugtis ir plačiai šypsotis. Po kone tragiškų 2019 metų ir kelių triuškinamų pralaimėjimų 2020-ieji, nors ir sugadinti pasaulinės pandemijos, mūsų šalies rinktinei buvo kelissyk sėkmingesni. Net 4 pergalės per 8 susitikimus (skaičiuojant ir draugiškus) bent laikinai tildo Lietuvos futbolo kritikus, nors ir pasiektos ne prieš elitines komandas. LRT.lt kartu su V. Urbonu ilgame interviu reziumavo 2020 metus.
Lietuvos rinktinė per metus sužaidė 8 rungtynes, iš kurių dvejos buvo draugiškos, o likusios šešerios – UEFA Tautų lygos C divizione.
Metai rinktinei prasidėjo tik rugsėjo mėnesį, kai namuose 4 d. buvo patirtas pralaimėjimas 0:2 prieš Kazachstano futbolininkus. Tačiau po trijų dienų Tiranoje po Donato Kazlausko įvarčio 1:0 įveikta Albanija.
Antrajame rinktinių lange spalio 7-ąją Taline 3:1 lietuviai nepaliko šansų Estijos rinkinei. Du įvarčius pelnė Arvydas Novikovas, kartą pasižymėjo Gratas Sirgėdas. Po keturių dienų namuose lietuviai 2:2 sužaidė su Baltarusija (įmušė – A. Novikovas ir Karolis Laukžemis), o spalio 14 d. irgi namuose 0:0 sužaidė su Albanija.
Trečiasis langas jau vyko lapkritį ir jo pradžioje namuose 2:1 buvo įveikti Farerų salų futbolininkai (įvarčius pelnė G. Sirgėdas). Lapkričio 15 dieną Minske 0:2 teko pripažinti baltarusių pranašumą, tačiau po trijų dienų Nursultane 2:1 įveiktas Kazachstanas po A. Novikovo įvarčio jau per teisėjo pridėtą laiką (pirmą įvartį įmušė Modestas Vorobjovas).
Pastarąjį sykį 4 pergales per vienerius metus, skaičiuojant ir draugiškas rungtynes, Lietuvos rinktinė buvo pasiekusi tik 2008-aisiais.
– Jums tampant rinktinės treneriu buvo įteikti marškinėliai su 133-uoju numeriu, simbolizuojančiu tuometį mūsų FIFA reitingą. Šiuo metu esame keturiais laipteliais aukščiau – 129-oje vietoje. Kritikai, specialistai dažnai sako, kad reitingo sureikšminti nereikia. O jums pačiam ar jis yra svarbus?
– Galbūt tai viena iš bendro mūsų Lietuvos futbolo rezultatų išraiškų, turime kreipti dėmesį, galime ginčytis, ar mes esame ten, kur reikia būti, ar privalome būti aukščiau. Kiekviena šalis gauna reitingą pagal rezultatus ir nuopelnus. Klasifikacija apima visą pasaulį, visas konfederacijas, kurios sudarė FIFA. Lygintis su komandomis, su kuriomis niekada neteks žaisti... Geriausias rodiklis yra aikštė, po rungtynių gali sakyti, kad esi stipresnis už kažkurią komandą. Bet reitingas rodo, kad yra kur stiebtis ir kur kilti.
– „Su kuo sulyginti Lietuvos futbolą? Su paveikslu. Dailininkai į paveikslus žiūri atsitraukę iš toliau, kad matytų visumą. Lietuvos futbole atsiranda mėgėjų, kurie nori atsidurti arčiau paveikslo, kur dulkės ir purvas ant rėmelio“ – ši jūsų frazė, pasakyta per pristatymą, sulaukė nemažai dėmesio. Kvietėte į rinktinę žiūrėti per pozityvumo prizmę, tačiau 2020 metais tokios dirbtinės prizmės nereikėjo, nes pozityviu tapo rinktinės žaidimas ir rezultatai. Ar jums pačiam tas paveikslas dabar labiau patinka, ar yra gražesnis?
– Ar aš būsiu, ar kas kitas bus – paveikslas vis tiek kabės. Nepriklausomai, kas bus prie valdžios, futbolas bus. Paveikslas kabės – žemiau ar aukščiau. Mano idėja šio palyginimo buvo, kad mes turėtume žiūrėti plačiau, iš toliau, kad pamatytume tam tikras detales. Konstatuoti, kad mūsų spalvos tik tamsios, kad paveikslas kone ant grindų guli, neduoda mums kaip šaliai jokio pozityvo, galvojimo ar tikslo siekimo, kaip padaryti geriau. Mano viena minčių buvo, kad turime kiekvienas asmeniškai paklausti, ką aš darau, kad tas paveikslas būtų geresnėje salėje ir geriau apšviestas. Tokia buvo mano pagrindinė idėja. Aišku, pakeisti žmonių mąstymą, pradinį nusistatymą, yra pakankamai sudėtinga. Tai ypač pajutau pernai. Argumentų galima išsakyti labai daug, bet kai tablo rezultatas rodo pralaimėjimą, tada aš prarandu praktiškai visus argumentus apsiginti. Rezultatas vis dėlto apsprendžia daug ką, bet ne viską.
Manau, kad šiemet bendruomenė tapo kažkiek vieningesnė, žmonės pradėjo išgyventi dėl rezultato, dėl žaidimo, atsirado daugiau teigiamų diskusijų. Manau, kad paveikslas tikrai įgavo daugiau šviesų.
– Sutikite, startas prie vairo nebuvo geras, Europos čempionato atrankoje surinktas tik taškas, per aštuonerias rungtynes praleisti 25 įvarčiai, įmušti tik 5. Kas lėmė, kad likote prie rinktinės vairo? Spaudimo tikrai turėjo būti nemažai.
– Vienas dalykas – turėjau sutartį. Kitas dalykas – lėmė žmonių, kurie priima sprendimus, kantrybė, duotas pasitikėjimas toliau tęsti darbą. Nors rezultatai nebuvo geri, bet vėlgi buvo objektyvių priežasčių. Aišku, faktas toks – surinkome tik vieną tašką, man tai nebuvo geras rezultatas. Tie metai buvo reikalingi galbūt ir tam, kad pasiektume šių metų rezultatus. Reikėjo tai praeiti.
Buvo žaidėjų rotacija, negaliu priimti labai greitų sprendimų, kas liečia jauninimą ar sudėties keitimą. Turėjau įsivertinti kiekvieno galimybes, jos buvo vertinamos oficialiose rungtynėse. Atsirado eksperimentinės sudėtys, bet tai buvo procesas. Šie metai parodė, kad turime žaidėjų, kurie mažiau žaisdavo rinktinėje, save užsirekomendavo. Buvo žaidėjų, kurie rinktinei atiduodavo kone duoklę. Manęs tai netenkino, man reikalinga atiduoti širdį, „dušią“. Komandinė mūsų širdis šiemet ryškiai atsiskleidė, manau, kad tie laimėjimai buvo pagrįsti tuo psichologiniu pasitikėjimu, įtampos atsikratymu. Aišku, čia gal reikėtų daugiau žaidėjų nuomonės klausti, bet ką aš mačiau rūbinėje, buityje, komanda tikrai susilipdė ir buvo labai vieninga.
– 2019 m. baigėsi pergale, tegul ir draugiškose rungtynėse, prieš Naująją Zelandiją. Kiek jums tada tai buvo svarbu? Kiek galbūt padėjo patikėti, kad su šia komanda galima siekti geresnių rezultatų?
– Sporte atsitinka toks įdomus dalykas – virsmas. Pernai pralaimėjome išvykoje Portugalijoje 0:6, grįžtame su skaudaus pralaimėjimo nuotaika, mes negalime atsiriboti nuo aplinkos, viską suprantame, girdime. Laikas gydo žaizdas, o to laiko nėra – už dviejų dienų reikia žaisti namuose rungtynes. Aišku, Naujoji Zelandija nėra Portugalija, bet tos rungtynės tapo tokiu virsmu, atsigavimu. Rezultatas pasiektas geras, buvo gerų momentų, žaidėjų atsidavimas buvo labai svarbus.
Šiemet buvo panašiai, kai namuose pralaimėjome Kazachstanui ir važiavome į Albaniją, kur irgi atrodė lyg esame pasmerkti pralaimėjimui. Bet radome žaidėjus, kurie galėjo išeiti ir kovoti dėl pergalės, ją iškovoti. Tokios patirtys labai psichologiškai sucementuoja, sujungia komandą.
– Mažai kas tikėjo jumis prieš mačą Albanijoje. Kas per tas tris dienas atsitiko? Ar albanai iš tiesų jūsų neįvertino?
– Prisiminkime, kad į rungtynes su Kazachstanu susirinkome po labai ilgos pertraukos. Rinktinė ir taip nėra vieta, kur būtų daug treniruočių, o šįkart paskutines rungtynes buvome žaidę lapkričio viduryje, o tada susitikome tik rugsėjo pradžioje. Rungtynėse su Kazachstanu galbūt kai kurie sprendimai ir sudėtyje nebuvo tinkami, ko tikėjausi rinkdamas sudėtį. Buvo žaidėjų, kurie neišpildė to, ko aš tikėjausi. Nors antrasis kėlinys tikrai nebuvo blogas, žaidimo turinys buvo, pritrūko kažkiek sėkmės, slėgė įtampa ir tas rezultatas toks išėjo.
Kalbėdami apie rungtynes Albanijoje visų pirma norėčiau, kad žiūrėtume į save, o ne kur ten kas šventė... Atsiranda sąmokslo teorijos apie pardavimus, toks turgus, komentuojami pašaliniai dalykai, bet nežiūrimas žaidimas, jo turinys, kodėl ir kaip kažkas įvyko. Buvo akivaizdžių taktinių sprendimų, kurie suveikė. Eliminavome jų stipriąsias puses, džiaugiuosi, kad individualias užduotis gavę žaidėjai su jomis susitvarkė.
– Įvartį Tiranoje pelnė Donatas Kazlauskas, šiemet tapęs vienu svarbiausių rinktinės žaidėjų atakose. Tai futbolininkas, kuriam vienas bandymas kilti į aukštesnį lygį (2015 m. išvyko žaisti į Lenkiją – LRT), jau nepasisekė, dabar galime vadinti antru bandymu (žaidėjas neseniai išvyko į Ukrainą). Ką jums davė Donatas, ko iš jo tikėjotės ir ką jis įnešė į rinktinę?
– Kalbėti galima ne tik apie Donatą, apie daugiau žaidėjų, A lygos žaidėjų, kurių šių metų sudėtyje buvo nemažas skaičius. Buvo noras rotuoti žaidėjus, pasirinkti motyvuotus, atsidavusius ir savo meistriškumo lygiu galinčius kovoti. Donatas yra vienas iš tokių. Tačiau sublizgėjimas ir vieno kito įvarčio įmušimas nėra ženklas, kad reikia sustoti. Konkurencija futbole yra milžiniška, tai turi būti stimulas siekti daugiau, užlipus tuo laipteliu pabandyti pasiekti jau kitą. Kai žaidėjais bus stipresni individualiai, bus galima tikėtis ir bendrai stipresnės komandos.
– Jeigu 2019 m. ne kartą kalbėdamas prieš rungtynes ir komentuodamas rinktinės žaidėjų sąrašą sakėte, kad nėra daug žaidėjų, kuriuos galėtumėte kviesti, 2020 m. atrodė visai kitokie. Didžioji dalis rezultatų pasiekta be pripažintų lyderių – Fiodoro Černycho, Vykinto Slivkos, trauma stabdė Paulių Golubicką, nebuvo Vytauto Andriuškevičiaus, Ernesto Šetkaus. Nemažai žaidėjų gavo pirmuosius iškvietimus į rinktinę. Kodėl šiemet, atrodo, išdrįsote labiau eksperimentuoti? Atrodė, kad tie, kurie nežaidžia klube, kad ir kokia būtų jų pavardė, ir rinktinėje vietos tikėtis galėjo mažiau.
– Tikrai neturiu tokios galimybės ar privilegijos rinktis žaidėjus tuos, kurie žaidžia klube. Yra nežaidžiančių, tas nėra gerai, tai nėra siekiamybė, bet taip nutinka. Jau bandžiau paaiškinti, kodėl vyko ta rotacija. Iš kitos pusės, pažiūrėkime, kur buvo pernai Gratas Sirgėdas, kur buvo Justas Lasickas, kuris tik metų pabaigoje buvo kviečiamas į rinktinę, Martyno Dapkaus forma irgi netenkino, tas pats Tomas Švedkauskas pernai dėl objektyvių priežasčių buvo iš esmės eliminutas iš rinktinės, nes Belgijos pirmos lygos tvarkaraštis sutapdavo su langais.
Tačiau procesas turėjo vykti, reikėjo ieškoti variantų. Svarbu tinkamai sureaguoti, įvertinti žmogų, surasti jam vietos komandoje. Kad ir Tautvydo Eliošiaus pavyzdys, tai nebuvo eksperimentas, jis nusipelnė vietos komandoje savo darbu treniruotėse, savo žaidimu. Atrodė, kad jau nurašytas žaidėjas, bet matėme, kai puikiai įėjo į mačą Kazachstane. Nupūti dulkes ir bandai tuose žmogiškuosiuose resursuose, kuriuos turi, išgauti kokybę.
Galime kalbėti ir apie U-21 žaidėjų įvedimą. Bandytas Domantas Antanavičius, Gytis Paulauskas, Edgaras Utkus, Linas Mėgelaitis. Tai savotiškas signalas, parodymas, kad mums rūpi artima ateitis, aš pasirengęs suteikti galimybę išbėgti į aikštę, kad jie pamatytų, ką reiškia atstovauti nacionalinei rinktinei.
– Artimiausiu metu turbūt teks į šiuos žaidėjus atsisukti vis daugiau?
– Taip, bet reikia suprasti, kad negali perskubėti. Kiekvienas žaidėjas turi priaugti ir psichologiškai, ir fiziškai, ir taktiškai. Avansai galimi, bet juos reikia atidirbti. Galvoti apie ateitį turime, bet dabartinio komandos branduolio ir gylio praplėtimas buvo vienas tikslų. Kai atsitinka traumos, formos svyravimai, taip lengviau kompensuoti netekus kurio žaidėjo. Visi žinome Fiodoro Černycho galimybes, tačiau kai jis dėl tam tikrų priežasčių nėra optimalios formos, turime ieškoti alternatyvų. K. Laukžemis, tas pats D. Kazlauskas pasistengė, kad ta probleminė pozicija nebuvo tokia matoma ir pastebima.
– Ką jūs pamatėte Mindaugo Paliono žaidime to, ko nematė prieš jus buvę rinktinės treneriai? Rinktinėje jis debiutavo dar 2008 m., sužaidė trumpai 2013-aisiais, ir iki pat jūsų atėjimo buvo pamirštas.
– Kiekvienas treneris turi savo viziją ir supratimą, kas reikalinga vienoje ar kitoje pozicijoje. Ir pirmoje spaudos konferencijoje sakiau, kad noriu matyti jį rinktinėje, nors nebuvau pažįstamas ar gerai įsivertinęs jo galimybių. Mačiau atsakingą disciplinuotą, profesionalų žmogų. Jo reikšmė komandos viduje buvo svarbi. Tai vyresnis žaidėjas, kartu su Sauliumi Mikoliūnu, Egidijumi Vaitkūnu – tai žmonės, kuriems virš 30 metų, jie liko sudėtyje šiemet. Jie išlaiko balansą rūbinėje, rinktinės buityje, treniruotėse.
Vienas didžiausių tikslų buvo surasti centro gynėjų porą – futbole tai kertinis dalykas. Pernai praleidome daug įvarčių, bet šie metai parodė, kad Edvinas Girdvainis ir M. Palionis yra gera pora. Atsirado jų tarpusavio supratimas, vienas kito palaikymas. Jų ir T. Švedkausko trijulė buvo kertinė gynyboje. Šiemet tikrai nebuvome „kiauri“, prie mūsų vartų niekas nesusikūrė labai daug progų. Gaila, kad Mindaugo nebuvo paskutinėse trijose rungtynėse, tačiau Vytas Gašpuitis gavo šansą ir puikiai juo pasinaudojo.
– Domantas Šimkus ir Modestas Vorobjovas, atrodo, tapo rinktinės rezultatų garantu. Ką galite pasakyti apie šį duetą ir jų pažangą 2020-aisiais?
– Jų pažanga yra akivaizdi, bet tai nepasidarė per vieną dieną. Atsiminkime, kad praėjusiais metais D. Šimkus žaidė mažai „Žalgiryje“, bet rinktinėje buvo vienas pirmųjų pagal sužaistas minutes, pasitikėjau juo ir pernai. Šiai dienai jau daugiau žmonių pamatė ir įvertino jo potencialą, kad jis tikrai vertas žaisti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Man labai džiugu už jį, kai duodi žaidėjui pasitikėjimą, o jis tau atsidėkoja geru žaidimu. Pamatėme Modesto galimybes, rinktinėje anksčiau jis turėjo daugiau gynybinių funkcijų, žaidėme su tokiomis rinktinėmis, kaip Serbija ar Portugalija, jis buvo net dešiniojo gynėjo pozicijoje. Šiemet ir Albanijoje, ir Kazachstane jis atliko specifines funkcijas, žaidė daugiau priekyje, sugebėjo ir pelnyti įvartį. Jie abu padarė didelį žingsnį pirmyn. Dabar svarbu nesustoti, negalvoti, kad jau viskas pasiekta ir ieškoti galimybių toliau tęsti karjerą.
– Ką manote apie situaciją su A lygos finišu, kai „Žalgiris“ neišleido savo žaidėjų į rinktinę, dėl ko Baltarusijoje negalėjote remtis visais svarbiausiais savo žaidėjais. Po poros dienų atvykę D. Šimkus su M. Vorobjovu parodė, kad Minske turbūt galėjo būti visiškai kitas rezultatas?
– Kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę – niekas nežino. Aišku, rezultatas nuliūdino visus. Negalima į šį sprendimą žiūrėti vienpusiškai ir vienareikšmiškai. Buvo tokia situacija, reikėjo į ją atsižvelgti. Rungtynės buvo atidėtos, reikėjo ieškoti sprendimo, jis nebuvot tobulas, bet reikėjo kažką pasirinkti. Nusprendėme kolegialiai, tai nebuvo vienpusis sprendimas. Bet tai nenuima atsakomybės nuo manęs, jos atsiranda tik dar daugiau. Reikėjo ieškoti, kaip užkišti tas skyles, pralaimėti nebuvo malonu, iškilo rizika, kad iškrisime į D divizioną. Sprendime buvo rizikos ir labai daug atsakomybės.
Manęs labiau netenkina, kaip sudaromas visos A lygos tvarkaraštis, manau, kad rinktinės treneris čia irgi turėtų išreikšti poziciją. Buvo tai paleista savivalei, čempionatas baigėsi spalio 31 d., o rinktinė žaidžia tik lapkričio 11 d., tarpas nebuvo geras. Atsirado dar ir tendencija rinktinių lango metu žaisti rungtynes A lygoje. Atsimenu, kad taip buvo pernai, buvo ir šiemet, kai „Sūduva“ žaidė rungtynes, tai pasikartojo ir lapkritį. Aš nematau beveik jokioje šalyje, kad taip būtų daroma. Neatkreipiame dėmesio ir tai tampa kone tendencija.
– Visi žinome, ką gali aikštėje daryti Arvydas Novikovas, jis šiemet buvo tikras lyderis. Ar jūs turite jį raginti būti komandos lyderiu, imtis iniciatyvos, ar tai jam yra natūralu?
– Visi matome, kad jis yra rinktinės lyderis aikštėje, pasiekė daug įvarčių. Matome, kad jo ne tik techninis arsenalas, individualus meistriškumas sukelia pagarbą, bet jis pelno ir įvarčius. Arvydas jau yra patyręs, jam bus 30 metų, matęs daug šilto ir šalto, jam specialų raginimų ar nurodymų nebuvo. Arvydas randa galimybes atsidurti tuose momentuose, kur gali pelnyti įvartį ar atlikti pavojingą perdavimą. Su albanais namuose puikiai atsimename kelis įkirtimus, kur jis buvo arti įvarčio, teisėjas ir 11 metrų baudinį galėjo paskirti. Jis tikrai yra lyderis ir tai demonstruoja. Savotiškas netikėtumas buvo jo toks greitas atsigavimas. „Legia“ jis tikrai turėjo problemų su kojomis, traumų, buvo daug abejonių dėl jo sportinės formos. Pandemija ir karantino pauzė nebuvo jam labai dėkinga sportinės formos prasme. Mane labai maloniai nustebino, kad jis nuvykęs į naują erdvę Turkijoje labai greitai adaptavosi. Kai spalio mėnesį jį pamačiau stovykloje, jis buvo puikios formos, mane tas labai nudžiugino.
– Vieni sako, kad 2020 m. buvo sėkmingi tik dėl to, kad nesusitikome su tokiomis komandomis kaip Portugalija ir Serbija, kad žaidėme tiesiog savame lygyje. Kiti sako, kad nesvarbu, su kuo žaidi, rinktinės žaidimas džiugina, o ir varžovai nebuvo pastumdėliai. Tautų lyga buvo sužaista per du su puse mėnesio, kitas dalykas – nebuvo rungtynių su itin galingomis rinktinėmis, kurios galbūt įmuštų nemažai įvarčio. Ar tai galėjo padėti palaikyti gerą psichologinę būseną ir nuotaiką?
– Žaidėme C divizione su sąlyginai panašaus pajėgumo komandomis, bet prie mūsų dabartinės situacijos futbole visų pirma turime žiūrėti, kaip aplenkti komandas, kurios yra panašios į mus. Vienas dalykas yra žaisti su Portugalija, kur žinai, kad šansų daug nebus, nebent įvyks stebuklas. Tačiau sugebėti apžaisti savo lygio komandą irgi reikia. Mes turėjome žaidimo braižą, buvome išsikėlę tikslus ir pasiekėme pergales. Susitikus panašaus pajėgumo atstovams abi komandos siekia pergalės, varžovai į mus žiūri taip, kaip mes į juos. Tada ir kontrolinės rungtynės įgauna kitokią svarbą. Turėjome įrodyti savo pranašumą aikštėje, pergales reikėjo pelnyti ir aš tuos džiaugiuosi.
– Nepaisant pergalių ir sėkmingų metų jūs padebesiais neskrajojate?
– Tikrai ne, užtenka atsiversti praėjusių metų rezultatus atrankoje ir greit atsisėdi ant žemės. Žaidėjų pasitikėjimas, komandinė dvasia, atsidavimas buvo toks, kad buvo labai malonu. Nors ir padarėme klaidų, bet niekas mums negali prikišti, kad kažkur nesistengėme ar nekovojome. Buvome maksimaliai susikoncentravę.
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10/1286552/rinktine-nuo-dugno-atkeles-valdas-urbonas-padebesiais-neskraido-paziuri-i-praejusiu-metu-rezultatus-ir-atsisedi
Lietuvos futbolo rinktinės treneris Valdas Urbonas gali džiaugtis ir plačiai šypsotis. Po kone tragiškų 2019 metų ir kelių triuškinamų pralaimėjimų 2020-ieji, nors ir sugadinti pasaulinės pandemijos, mūsų šalies rinktinei buvo kelissyk sėkmingesni. Net 4 pergalės per 8 susitikimus (skaičiuojant ir draugiškus) bent laikinai tildo Lietuvos futbolo kritikus, nors ir pasiektos ne prieš elitines komandas. LRT.lt kartu su V. Urbonu ilgame interviu reziumavo 2020 metus.
Lietuvos rinktinė per metus sužaidė 8 rungtynes, iš kurių dvejos buvo draugiškos, o likusios šešerios – UEFA Tautų lygos C divizione.
Metai rinktinei prasidėjo tik rugsėjo mėnesį, kai namuose 4 d. buvo patirtas pralaimėjimas 0:2 prieš Kazachstano futbolininkus. Tačiau po trijų dienų Tiranoje po Donato Kazlausko įvarčio 1:0 įveikta Albanija.
Antrajame rinktinių lange spalio 7-ąją Taline 3:1 lietuviai nepaliko šansų Estijos rinkinei. Du įvarčius pelnė Arvydas Novikovas, kartą pasižymėjo Gratas Sirgėdas. Po keturių dienų namuose lietuviai 2:2 sužaidė su Baltarusija (įmušė – A. Novikovas ir Karolis Laukžemis), o spalio 14 d. irgi namuose 0:0 sužaidė su Albanija.
Trečiasis langas jau vyko lapkritį ir jo pradžioje namuose 2:1 buvo įveikti Farerų salų futbolininkai (įvarčius pelnė G. Sirgėdas). Lapkričio 15 dieną Minske 0:2 teko pripažinti baltarusių pranašumą, tačiau po trijų dienų Nursultane 2:1 įveiktas Kazachstanas po A. Novikovo įvarčio jau per teisėjo pridėtą laiką (pirmą įvartį įmušė Modestas Vorobjovas).
Pastarąjį sykį 4 pergales per vienerius metus, skaičiuojant ir draugiškas rungtynes, Lietuvos rinktinė buvo pasiekusi tik 2008-aisiais.
– Jums tampant rinktinės treneriu buvo įteikti marškinėliai su 133-uoju numeriu, simbolizuojančiu tuometį mūsų FIFA reitingą. Šiuo metu esame keturiais laipteliais aukščiau – 129-oje vietoje. Kritikai, specialistai dažnai sako, kad reitingo sureikšminti nereikia. O jums pačiam ar jis yra svarbus?
– Galbūt tai viena iš bendro mūsų Lietuvos futbolo rezultatų išraiškų, turime kreipti dėmesį, galime ginčytis, ar mes esame ten, kur reikia būti, ar privalome būti aukščiau. Kiekviena šalis gauna reitingą pagal rezultatus ir nuopelnus. Klasifikacija apima visą pasaulį, visas konfederacijas, kurios sudarė FIFA. Lygintis su komandomis, su kuriomis niekada neteks žaisti... Geriausias rodiklis yra aikštė, po rungtynių gali sakyti, kad esi stipresnis už kažkurią komandą. Bet reitingas rodo, kad yra kur stiebtis ir kur kilti.
– „Su kuo sulyginti Lietuvos futbolą? Su paveikslu. Dailininkai į paveikslus žiūri atsitraukę iš toliau, kad matytų visumą. Lietuvos futbole atsiranda mėgėjų, kurie nori atsidurti arčiau paveikslo, kur dulkės ir purvas ant rėmelio“ – ši jūsų frazė, pasakyta per pristatymą, sulaukė nemažai dėmesio. Kvietėte į rinktinę žiūrėti per pozityvumo prizmę, tačiau 2020 metais tokios dirbtinės prizmės nereikėjo, nes pozityviu tapo rinktinės žaidimas ir rezultatai. Ar jums pačiam tas paveikslas dabar labiau patinka, ar yra gražesnis?
– Ar aš būsiu, ar kas kitas bus – paveikslas vis tiek kabės. Nepriklausomai, kas bus prie valdžios, futbolas bus. Paveikslas kabės – žemiau ar aukščiau. Mano idėja šio palyginimo buvo, kad mes turėtume žiūrėti plačiau, iš toliau, kad pamatytume tam tikras detales. Konstatuoti, kad mūsų spalvos tik tamsios, kad paveikslas kone ant grindų guli, neduoda mums kaip šaliai jokio pozityvo, galvojimo ar tikslo siekimo, kaip padaryti geriau. Mano viena minčių buvo, kad turime kiekvienas asmeniškai paklausti, ką aš darau, kad tas paveikslas būtų geresnėje salėje ir geriau apšviestas. Tokia buvo mano pagrindinė idėja. Aišku, pakeisti žmonių mąstymą, pradinį nusistatymą, yra pakankamai sudėtinga. Tai ypač pajutau pernai. Argumentų galima išsakyti labai daug, bet kai tablo rezultatas rodo pralaimėjimą, tada aš prarandu praktiškai visus argumentus apsiginti. Rezultatas vis dėlto apsprendžia daug ką, bet ne viską.
Manau, kad šiemet bendruomenė tapo kažkiek vieningesnė, žmonės pradėjo išgyventi dėl rezultato, dėl žaidimo, atsirado daugiau teigiamų diskusijų. Manau, kad paveikslas tikrai įgavo daugiau šviesų.
– Sutikite, startas prie vairo nebuvo geras, Europos čempionato atrankoje surinktas tik taškas, per aštuonerias rungtynes praleisti 25 įvarčiai, įmušti tik 5. Kas lėmė, kad likote prie rinktinės vairo? Spaudimo tikrai turėjo būti nemažai.
– Vienas dalykas – turėjau sutartį. Kitas dalykas – lėmė žmonių, kurie priima sprendimus, kantrybė, duotas pasitikėjimas toliau tęsti darbą. Nors rezultatai nebuvo geri, bet vėlgi buvo objektyvių priežasčių. Aišku, faktas toks – surinkome tik vieną tašką, man tai nebuvo geras rezultatas. Tie metai buvo reikalingi galbūt ir tam, kad pasiektume šių metų rezultatus. Reikėjo tai praeiti.
Buvo žaidėjų rotacija, negaliu priimti labai greitų sprendimų, kas liečia jauninimą ar sudėties keitimą. Turėjau įsivertinti kiekvieno galimybes, jos buvo vertinamos oficialiose rungtynėse. Atsirado eksperimentinės sudėtys, bet tai buvo procesas. Šie metai parodė, kad turime žaidėjų, kurie mažiau žaisdavo rinktinėje, save užsirekomendavo. Buvo žaidėjų, kurie rinktinei atiduodavo kone duoklę. Manęs tai netenkino, man reikalinga atiduoti širdį, „dušią“. Komandinė mūsų širdis šiemet ryškiai atsiskleidė, manau, kad tie laimėjimai buvo pagrįsti tuo psichologiniu pasitikėjimu, įtampos atsikratymu. Aišku, čia gal reikėtų daugiau žaidėjų nuomonės klausti, bet ką aš mačiau rūbinėje, buityje, komanda tikrai susilipdė ir buvo labai vieninga.
– 2019 m. baigėsi pergale, tegul ir draugiškose rungtynėse, prieš Naująją Zelandiją. Kiek jums tada tai buvo svarbu? Kiek galbūt padėjo patikėti, kad su šia komanda galima siekti geresnių rezultatų?
– Sporte atsitinka toks įdomus dalykas – virsmas. Pernai pralaimėjome išvykoje Portugalijoje 0:6, grįžtame su skaudaus pralaimėjimo nuotaika, mes negalime atsiriboti nuo aplinkos, viską suprantame, girdime. Laikas gydo žaizdas, o to laiko nėra – už dviejų dienų reikia žaisti namuose rungtynes. Aišku, Naujoji Zelandija nėra Portugalija, bet tos rungtynės tapo tokiu virsmu, atsigavimu. Rezultatas pasiektas geras, buvo gerų momentų, žaidėjų atsidavimas buvo labai svarbus.
Šiemet buvo panašiai, kai namuose pralaimėjome Kazachstanui ir važiavome į Albaniją, kur irgi atrodė lyg esame pasmerkti pralaimėjimui. Bet radome žaidėjus, kurie galėjo išeiti ir kovoti dėl pergalės, ją iškovoti. Tokios patirtys labai psichologiškai sucementuoja, sujungia komandą.
– Mažai kas tikėjo jumis prieš mačą Albanijoje. Kas per tas tris dienas atsitiko? Ar albanai iš tiesų jūsų neįvertino?
– Prisiminkime, kad į rungtynes su Kazachstanu susirinkome po labai ilgos pertraukos. Rinktinė ir taip nėra vieta, kur būtų daug treniruočių, o šįkart paskutines rungtynes buvome žaidę lapkričio viduryje, o tada susitikome tik rugsėjo pradžioje. Rungtynėse su Kazachstanu galbūt kai kurie sprendimai ir sudėtyje nebuvo tinkami, ko tikėjausi rinkdamas sudėtį. Buvo žaidėjų, kurie neišpildė to, ko aš tikėjausi. Nors antrasis kėlinys tikrai nebuvo blogas, žaidimo turinys buvo, pritrūko kažkiek sėkmės, slėgė įtampa ir tas rezultatas toks išėjo.
Kalbėdami apie rungtynes Albanijoje visų pirma norėčiau, kad žiūrėtume į save, o ne kur ten kas šventė... Atsiranda sąmokslo teorijos apie pardavimus, toks turgus, komentuojami pašaliniai dalykai, bet nežiūrimas žaidimas, jo turinys, kodėl ir kaip kažkas įvyko. Buvo akivaizdžių taktinių sprendimų, kurie suveikė. Eliminavome jų stipriąsias puses, džiaugiuosi, kad individualias užduotis gavę žaidėjai su jomis susitvarkė.
– Įvartį Tiranoje pelnė Donatas Kazlauskas, šiemet tapęs vienu svarbiausių rinktinės žaidėjų atakose. Tai futbolininkas, kuriam vienas bandymas kilti į aukštesnį lygį (2015 m. išvyko žaisti į Lenkiją – LRT), jau nepasisekė, dabar galime vadinti antru bandymu (žaidėjas neseniai išvyko į Ukrainą). Ką jums davė Donatas, ko iš jo tikėjotės ir ką jis įnešė į rinktinę?
– Kalbėti galima ne tik apie Donatą, apie daugiau žaidėjų, A lygos žaidėjų, kurių šių metų sudėtyje buvo nemažas skaičius. Buvo noras rotuoti žaidėjus, pasirinkti motyvuotus, atsidavusius ir savo meistriškumo lygiu galinčius kovoti. Donatas yra vienas iš tokių. Tačiau sublizgėjimas ir vieno kito įvarčio įmušimas nėra ženklas, kad reikia sustoti. Konkurencija futbole yra milžiniška, tai turi būti stimulas siekti daugiau, užlipus tuo laipteliu pabandyti pasiekti jau kitą. Kai žaidėjais bus stipresni individualiai, bus galima tikėtis ir bendrai stipresnės komandos.
– Jeigu 2019 m. ne kartą kalbėdamas prieš rungtynes ir komentuodamas rinktinės žaidėjų sąrašą sakėte, kad nėra daug žaidėjų, kuriuos galėtumėte kviesti, 2020 m. atrodė visai kitokie. Didžioji dalis rezultatų pasiekta be pripažintų lyderių – Fiodoro Černycho, Vykinto Slivkos, trauma stabdė Paulių Golubicką, nebuvo Vytauto Andriuškevičiaus, Ernesto Šetkaus. Nemažai žaidėjų gavo pirmuosius iškvietimus į rinktinę. Kodėl šiemet, atrodo, išdrįsote labiau eksperimentuoti? Atrodė, kad tie, kurie nežaidžia klube, kad ir kokia būtų jų pavardė, ir rinktinėje vietos tikėtis galėjo mažiau.
– Tikrai neturiu tokios galimybės ar privilegijos rinktis žaidėjus tuos, kurie žaidžia klube. Yra nežaidžiančių, tas nėra gerai, tai nėra siekiamybė, bet taip nutinka. Jau bandžiau paaiškinti, kodėl vyko ta rotacija. Iš kitos pusės, pažiūrėkime, kur buvo pernai Gratas Sirgėdas, kur buvo Justas Lasickas, kuris tik metų pabaigoje buvo kviečiamas į rinktinę, Martyno Dapkaus forma irgi netenkino, tas pats Tomas Švedkauskas pernai dėl objektyvių priežasčių buvo iš esmės eliminutas iš rinktinės, nes Belgijos pirmos lygos tvarkaraštis sutapdavo su langais.
Tačiau procesas turėjo vykti, reikėjo ieškoti variantų. Svarbu tinkamai sureaguoti, įvertinti žmogų, surasti jam vietos komandoje. Kad ir Tautvydo Eliošiaus pavyzdys, tai nebuvo eksperimentas, jis nusipelnė vietos komandoje savo darbu treniruotėse, savo žaidimu. Atrodė, kad jau nurašytas žaidėjas, bet matėme, kai puikiai įėjo į mačą Kazachstane. Nupūti dulkes ir bandai tuose žmogiškuosiuose resursuose, kuriuos turi, išgauti kokybę.
Galime kalbėti ir apie U-21 žaidėjų įvedimą. Bandytas Domantas Antanavičius, Gytis Paulauskas, Edgaras Utkus, Linas Mėgelaitis. Tai savotiškas signalas, parodymas, kad mums rūpi artima ateitis, aš pasirengęs suteikti galimybę išbėgti į aikštę, kad jie pamatytų, ką reiškia atstovauti nacionalinei rinktinei.
– Artimiausiu metu turbūt teks į šiuos žaidėjus atsisukti vis daugiau?
– Taip, bet reikia suprasti, kad negali perskubėti. Kiekvienas žaidėjas turi priaugti ir psichologiškai, ir fiziškai, ir taktiškai. Avansai galimi, bet juos reikia atidirbti. Galvoti apie ateitį turime, bet dabartinio komandos branduolio ir gylio praplėtimas buvo vienas tikslų. Kai atsitinka traumos, formos svyravimai, taip lengviau kompensuoti netekus kurio žaidėjo. Visi žinome Fiodoro Černycho galimybes, tačiau kai jis dėl tam tikrų priežasčių nėra optimalios formos, turime ieškoti alternatyvų. K. Laukžemis, tas pats D. Kazlauskas pasistengė, kad ta probleminė pozicija nebuvo tokia matoma ir pastebima.
– Ką jūs pamatėte Mindaugo Paliono žaidime to, ko nematė prieš jus buvę rinktinės treneriai? Rinktinėje jis debiutavo dar 2008 m., sužaidė trumpai 2013-aisiais, ir iki pat jūsų atėjimo buvo pamirštas.
– Kiekvienas treneris turi savo viziją ir supratimą, kas reikalinga vienoje ar kitoje pozicijoje. Ir pirmoje spaudos konferencijoje sakiau, kad noriu matyti jį rinktinėje, nors nebuvau pažįstamas ar gerai įsivertinęs jo galimybių. Mačiau atsakingą disciplinuotą, profesionalų žmogų. Jo reikšmė komandos viduje buvo svarbi. Tai vyresnis žaidėjas, kartu su Sauliumi Mikoliūnu, Egidijumi Vaitkūnu – tai žmonės, kuriems virš 30 metų, jie liko sudėtyje šiemet. Jie išlaiko balansą rūbinėje, rinktinės buityje, treniruotėse.
Vienas didžiausių tikslų buvo surasti centro gynėjų porą – futbole tai kertinis dalykas. Pernai praleidome daug įvarčių, bet šie metai parodė, kad Edvinas Girdvainis ir M. Palionis yra gera pora. Atsirado jų tarpusavio supratimas, vienas kito palaikymas. Jų ir T. Švedkausko trijulė buvo kertinė gynyboje. Šiemet tikrai nebuvome „kiauri“, prie mūsų vartų niekas nesusikūrė labai daug progų. Gaila, kad Mindaugo nebuvo paskutinėse trijose rungtynėse, tačiau Vytas Gašpuitis gavo šansą ir puikiai juo pasinaudojo.
– Domantas Šimkus ir Modestas Vorobjovas, atrodo, tapo rinktinės rezultatų garantu. Ką galite pasakyti apie šį duetą ir jų pažangą 2020-aisiais?
– Jų pažanga yra akivaizdi, bet tai nepasidarė per vieną dieną. Atsiminkime, kad praėjusiais metais D. Šimkus žaidė mažai „Žalgiryje“, bet rinktinėje buvo vienas pirmųjų pagal sužaistas minutes, pasitikėjau juo ir pernai. Šiai dienai jau daugiau žmonių pamatė ir įvertino jo potencialą, kad jis tikrai vertas žaisti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Man labai džiugu už jį, kai duodi žaidėjui pasitikėjimą, o jis tau atsidėkoja geru žaidimu. Pamatėme Modesto galimybes, rinktinėje anksčiau jis turėjo daugiau gynybinių funkcijų, žaidėme su tokiomis rinktinėmis, kaip Serbija ar Portugalija, jis buvo net dešiniojo gynėjo pozicijoje. Šiemet ir Albanijoje, ir Kazachstane jis atliko specifines funkcijas, žaidė daugiau priekyje, sugebėjo ir pelnyti įvartį. Jie abu padarė didelį žingsnį pirmyn. Dabar svarbu nesustoti, negalvoti, kad jau viskas pasiekta ir ieškoti galimybių toliau tęsti karjerą.
– Ką manote apie situaciją su A lygos finišu, kai „Žalgiris“ neišleido savo žaidėjų į rinktinę, dėl ko Baltarusijoje negalėjote remtis visais svarbiausiais savo žaidėjais. Po poros dienų atvykę D. Šimkus su M. Vorobjovu parodė, kad Minske turbūt galėjo būti visiškai kitas rezultatas?
– Kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę – niekas nežino. Aišku, rezultatas nuliūdino visus. Negalima į šį sprendimą žiūrėti vienpusiškai ir vienareikšmiškai. Buvo tokia situacija, reikėjo į ją atsižvelgti. Rungtynės buvo atidėtos, reikėjo ieškoti sprendimo, jis nebuvot tobulas, bet reikėjo kažką pasirinkti. Nusprendėme kolegialiai, tai nebuvo vienpusis sprendimas. Bet tai nenuima atsakomybės nuo manęs, jos atsiranda tik dar daugiau. Reikėjo ieškoti, kaip užkišti tas skyles, pralaimėti nebuvo malonu, iškilo rizika, kad iškrisime į D divizioną. Sprendime buvo rizikos ir labai daug atsakomybės.
Manęs labiau netenkina, kaip sudaromas visos A lygos tvarkaraštis, manau, kad rinktinės treneris čia irgi turėtų išreikšti poziciją. Buvo tai paleista savivalei, čempionatas baigėsi spalio 31 d., o rinktinė žaidžia tik lapkričio 11 d., tarpas nebuvo geras. Atsirado dar ir tendencija rinktinių lango metu žaisti rungtynes A lygoje. Atsimenu, kad taip buvo pernai, buvo ir šiemet, kai „Sūduva“ žaidė rungtynes, tai pasikartojo ir lapkritį. Aš nematau beveik jokioje šalyje, kad taip būtų daroma. Neatkreipiame dėmesio ir tai tampa kone tendencija.
– Visi žinome, ką gali aikštėje daryti Arvydas Novikovas, jis šiemet buvo tikras lyderis. Ar jūs turite jį raginti būti komandos lyderiu, imtis iniciatyvos, ar tai jam yra natūralu?
– Visi matome, kad jis yra rinktinės lyderis aikštėje, pasiekė daug įvarčių. Matome, kad jo ne tik techninis arsenalas, individualus meistriškumas sukelia pagarbą, bet jis pelno ir įvarčius. Arvydas jau yra patyręs, jam bus 30 metų, matęs daug šilto ir šalto, jam specialų raginimų ar nurodymų nebuvo. Arvydas randa galimybes atsidurti tuose momentuose, kur gali pelnyti įvartį ar atlikti pavojingą perdavimą. Su albanais namuose puikiai atsimename kelis įkirtimus, kur jis buvo arti įvarčio, teisėjas ir 11 metrų baudinį galėjo paskirti. Jis tikrai yra lyderis ir tai demonstruoja. Savotiškas netikėtumas buvo jo toks greitas atsigavimas. „Legia“ jis tikrai turėjo problemų su kojomis, traumų, buvo daug abejonių dėl jo sportinės formos. Pandemija ir karantino pauzė nebuvo jam labai dėkinga sportinės formos prasme. Mane labai maloniai nustebino, kad jis nuvykęs į naują erdvę Turkijoje labai greitai adaptavosi. Kai spalio mėnesį jį pamačiau stovykloje, jis buvo puikios formos, mane tas labai nudžiugino.
– Vieni sako, kad 2020 m. buvo sėkmingi tik dėl to, kad nesusitikome su tokiomis komandomis kaip Portugalija ir Serbija, kad žaidėme tiesiog savame lygyje. Kiti sako, kad nesvarbu, su kuo žaidi, rinktinės žaidimas džiugina, o ir varžovai nebuvo pastumdėliai. Tautų lyga buvo sužaista per du su puse mėnesio, kitas dalykas – nebuvo rungtynių su itin galingomis rinktinėmis, kurios galbūt įmuštų nemažai įvarčio. Ar tai galėjo padėti palaikyti gerą psichologinę būseną ir nuotaiką?
– Žaidėme C divizione su sąlyginai panašaus pajėgumo komandomis, bet prie mūsų dabartinės situacijos futbole visų pirma turime žiūrėti, kaip aplenkti komandas, kurios yra panašios į mus. Vienas dalykas yra žaisti su Portugalija, kur žinai, kad šansų daug nebus, nebent įvyks stebuklas. Tačiau sugebėti apžaisti savo lygio komandą irgi reikia. Mes turėjome žaidimo braižą, buvome išsikėlę tikslus ir pasiekėme pergales. Susitikus panašaus pajėgumo atstovams abi komandos siekia pergalės, varžovai į mus žiūri taip, kaip mes į juos. Tada ir kontrolinės rungtynės įgauna kitokią svarbą. Turėjome įrodyti savo pranašumą aikštėje, pergales reikėjo pelnyti ir aš tuos džiaugiuosi.
– Nepaisant pergalių ir sėkmingų metų jūs padebesiais neskrajojate?
– Tikrai ne, užtenka atsiversti praėjusių metų rezultatus atrankoje ir greit atsisėdi ant žemės. Žaidėjų pasitikėjimas, komandinė dvasia, atsidavimas buvo toks, kad buvo labai malonu. Nors ir padarėme klaidų, bet niekas mums negali prikišti, kad kažkur nesistengėme ar nekovojome. Buvome maksimaliai susikoncentravę.
2021-01-22 15:12 · #136321
Galvos skausmas: sutarties sąlygas su LFF suderinęs rinktinės treneris liko be pagalbininkų
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/galvos-skausmas-sutarties-salygas-su-lff-suderines-rinktines-treneris-liko-be-pagalbininku-24-1441200
2020-ųjų pabaigoje Lietuvos rinktinę sutikęs toliau treniruoti Valdas Urbonas susidūrė su neplanuotais rūpesčiais. Aiškėja, kad 53-ejų metų panevėžiečiui teks ieškotis naujų asistentų, nes iki šiol vyriausiojo trenerio padėjėjais buvę Andrius Skerla ir Marius Stankevičius pasitinka naujus išbandymus.
V.Urbono kandidatūrą gruodžio viduryje patvirtino Lietuvos futbolo vykdomasis (LFF) komitetas. Netrukus po to strategas buvo susitikęs su LFF vadovybe ir apsitarė dėl naujos sutarties finansinių sąlygų. „Viską susitarėme, treneriui pasiūlytos sąlygos tiko“, – 15min sakė LFF generalinis sekretorius E.Stankevičius.
Lietuvos rinktinę V.Urbonas treniruoja nuo 2019-ųjų pradžios. Praėjusių metų pabaigoje baigėsi jo dvejų metų sutartis, tačiau solidūs komandos rezultatai 2020-aisiais užtarnavo strategui kontrakto pratęsimą.
LFF iškėlė V.Urbonui tikslą laimėti Baltijos taurės turnyrą bei 2022-ųjų pasaulio čempionato atrankos grupėje aplenkti bent vieną varžovą, tačiau šiuos uždavinius panevėžietis jau spręs turėdamas naujus pagalbininkus.
Praėjusiais metais V.Urbono asistentai buvo buvę Lietuvos rinktinės gynėjai A.Skerla ir M.Stankevičius. Aiškėja, kad abiejų jų nacionalinės rinktinės trenerių štabe veikiausiai neliks. A.Skerla prieš kelias savaites buvo pristatytas naujuoju A lygoje debiutuosiančio Kauno „Hegelmann Litauen“ strategu, tad darbo nacionalinėje komandoje atsisakė.
„Tiek rinktinės treneris Valdas sunkiai įsivaizdavo, kad Andrius galėtų derinti abu darbus, tiek Kauno klubas norėjo, kad Skerla koncentruotųsi tik į savo komandos reikalus. Dabar V.Urbonas turi apsispręsti, kas jį štabe pakeis“, – 15min pasakojo LFF generalinis sekretorius E.Stankevičius.
Anot LFF vadovo, nemažas klaustukas yra pakibęs ir virš antrojo buvusio V.Urbono asistento Mariaus Stankevičiaus. Lygiai prieš metus legendinis Lietuvos rinktinės gynėjas sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas U-17 rinktinės treneriu. Vėliau Marius tapo ir V.Urbono asistentu nacionalinėje rinktinėje. Vis dėlto liepos mėnesį M.Stankevičius sulaukė dėmesio iš Italijos, kurioje giliai šaknis yra įleidusi futbolininko šeima. Lietuviui trenerio darbą pasiūlė penktoje pagal pajėgumą Italijos lygoje žaidžiantis „Lumezzane“ klubas. Tuomet LFF neprieštaravo, kad M.Stankevičius grįžtų į Apeninus. 39-erių buvęs futbolininkas atsisakė pareigų LFF techniniame departamente, tačiau liko dirbti tiek su U-17, tiek su nacionaline rinktine.
Visgi šiuo metu situacija yra kiek pasikeitusi. 15min žiniomis, M.Stankevičius yra gavęs kvietimą likti V.Urbono asistentu, bet galutinio sprendimo dar nėra priėmęs ir kur kas labiau tikėtina, jog toliau nacionalinėje rinktinėje nedirbs ir koncentruosis į naujus iššūkius Apeninuose. Įmanomas ir toks variantas, kad M.Stankevičiui bus patikėtas kurios Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio postas.
Kad M.Stankevičiaus ateitis nėra aiški, 15min užsiminė LFF generalinis sekretorius. Su mūsų portalu bendravęs V.Urbonas taip pat neslėpė, kad klaustukų dėl Mariaus ateities yra nemažai. „Asistentų klausimas kol kas yra atviras. Svarstymų yra įvairių, variantų taip pat turiu, bet norisi pažiūrėti ir į bendrą visų jaunimo rinktinių paveikslą. Dėl Mariaus taip pat kol kas neaišku. Viskas – organizacinėje stadijoje“, – teigė V.Urbonas.
Per savo profesionalo karjerą Italijoje M.Stankevičius yra atstovavęs „Cosenza“, Genujos „Sampdoria“, Romo „Lazio“,„ Siena“, „Crema“ klubams, o „Brescia“ ekipos garbę gynė net 165 kartus. „Lumezzane“ klubas yra iš Brešijos provincijos, kurioje iki šiol gyvena Stankevičių šeima. Futbolininko sūnus Kajus yra žaidęs šio regiono komandose „Franciacorta“ ir „Atletico Castegnato“.
E.Stankevičiaus teigimu, permainų Lietuvos rinktinių štabuose bus ir daugiau.
„Pirmiausia norėtume pilnai suformuoti V.Urbono štabą, o vėliau bursime ir jaunimo rinktinių trenerių komandas. Šiuos darbus norėtume atlikti iki sausio pabaigos. Vasario mėnesį jaunimo rinktinės jau turi suplanuotas stovyklas. Permainų tikrai bus, nes, pavyzdžiui, A.Skerla treniravo penkiolikmečius, tad teks ieškoti naujo stratego“, – sakė E.Stankevičius.
Lietuvos U-21 rinktinę pastaruoju metu treniravo Donatas Vencevičius, U-19 – Valdas Trakys, U-17 – M.Stankevičius, U-15 – A.Skerla.
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/galvos-skausmas-sutarties-salygas-su-lff-suderines-rinktines-treneris-liko-be-pagalbininku-24-1441200
2020-ųjų pabaigoje Lietuvos rinktinę sutikęs toliau treniruoti Valdas Urbonas susidūrė su neplanuotais rūpesčiais. Aiškėja, kad 53-ejų metų panevėžiečiui teks ieškotis naujų asistentų, nes iki šiol vyriausiojo trenerio padėjėjais buvę Andrius Skerla ir Marius Stankevičius pasitinka naujus išbandymus.
V.Urbono kandidatūrą gruodžio viduryje patvirtino Lietuvos futbolo vykdomasis (LFF) komitetas. Netrukus po to strategas buvo susitikęs su LFF vadovybe ir apsitarė dėl naujos sutarties finansinių sąlygų. „Viską susitarėme, treneriui pasiūlytos sąlygos tiko“, – 15min sakė LFF generalinis sekretorius E.Stankevičius.
Lietuvos rinktinę V.Urbonas treniruoja nuo 2019-ųjų pradžios. Praėjusių metų pabaigoje baigėsi jo dvejų metų sutartis, tačiau solidūs komandos rezultatai 2020-aisiais užtarnavo strategui kontrakto pratęsimą.
LFF iškėlė V.Urbonui tikslą laimėti Baltijos taurės turnyrą bei 2022-ųjų pasaulio čempionato atrankos grupėje aplenkti bent vieną varžovą, tačiau šiuos uždavinius panevėžietis jau spręs turėdamas naujus pagalbininkus.
Praėjusiais metais V.Urbono asistentai buvo buvę Lietuvos rinktinės gynėjai A.Skerla ir M.Stankevičius. Aiškėja, kad abiejų jų nacionalinės rinktinės trenerių štabe veikiausiai neliks. A.Skerla prieš kelias savaites buvo pristatytas naujuoju A lygoje debiutuosiančio Kauno „Hegelmann Litauen“ strategu, tad darbo nacionalinėje komandoje atsisakė.
„Tiek rinktinės treneris Valdas sunkiai įsivaizdavo, kad Andrius galėtų derinti abu darbus, tiek Kauno klubas norėjo, kad Skerla koncentruotųsi tik į savo komandos reikalus. Dabar V.Urbonas turi apsispręsti, kas jį štabe pakeis“, – 15min pasakojo LFF generalinis sekretorius E.Stankevičius.
Anot LFF vadovo, nemažas klaustukas yra pakibęs ir virš antrojo buvusio V.Urbono asistento Mariaus Stankevičiaus. Lygiai prieš metus legendinis Lietuvos rinktinės gynėjas sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas U-17 rinktinės treneriu. Vėliau Marius tapo ir V.Urbono asistentu nacionalinėje rinktinėje. Vis dėlto liepos mėnesį M.Stankevičius sulaukė dėmesio iš Italijos, kurioje giliai šaknis yra įleidusi futbolininko šeima. Lietuviui trenerio darbą pasiūlė penktoje pagal pajėgumą Italijos lygoje žaidžiantis „Lumezzane“ klubas. Tuomet LFF neprieštaravo, kad M.Stankevičius grįžtų į Apeninus. 39-erių buvęs futbolininkas atsisakė pareigų LFF techniniame departamente, tačiau liko dirbti tiek su U-17, tiek su nacionaline rinktine.
Visgi šiuo metu situacija yra kiek pasikeitusi. 15min žiniomis, M.Stankevičius yra gavęs kvietimą likti V.Urbono asistentu, bet galutinio sprendimo dar nėra priėmęs ir kur kas labiau tikėtina, jog toliau nacionalinėje rinktinėje nedirbs ir koncentruosis į naujus iššūkius Apeninuose. Įmanomas ir toks variantas, kad M.Stankevičiui bus patikėtas kurios Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio postas.
Kad M.Stankevičiaus ateitis nėra aiški, 15min užsiminė LFF generalinis sekretorius. Su mūsų portalu bendravęs V.Urbonas taip pat neslėpė, kad klaustukų dėl Mariaus ateities yra nemažai. „Asistentų klausimas kol kas yra atviras. Svarstymų yra įvairių, variantų taip pat turiu, bet norisi pažiūrėti ir į bendrą visų jaunimo rinktinių paveikslą. Dėl Mariaus taip pat kol kas neaišku. Viskas – organizacinėje stadijoje“, – teigė V.Urbonas.
Per savo profesionalo karjerą Italijoje M.Stankevičius yra atstovavęs „Cosenza“, Genujos „Sampdoria“, Romo „Lazio“,„ Siena“, „Crema“ klubams, o „Brescia“ ekipos garbę gynė net 165 kartus. „Lumezzane“ klubas yra iš Brešijos provincijos, kurioje iki šiol gyvena Stankevičių šeima. Futbolininko sūnus Kajus yra žaidęs šio regiono komandose „Franciacorta“ ir „Atletico Castegnato“.
E.Stankevičiaus teigimu, permainų Lietuvos rinktinių štabuose bus ir daugiau.
„Pirmiausia norėtume pilnai suformuoti V.Urbono štabą, o vėliau bursime ir jaunimo rinktinių trenerių komandas. Šiuos darbus norėtume atlikti iki sausio pabaigos. Vasario mėnesį jaunimo rinktinės jau turi suplanuotas stovyklas. Permainų tikrai bus, nes, pavyzdžiui, A.Skerla treniravo penkiolikmečius, tad teks ieškoti naujo stratego“, – sakė E.Stankevičius.
Lietuvos U-21 rinktinę pastaruoju metu treniravo Donatas Vencevičius, U-19 – Valdas Trakys, U-17 – M.Stankevičius, U-15 – A.Skerla.
2021-01-30 12:33 · #136598
T.Vencevičius atskleidė, kad Valdo Urbono asistentais bus Donatas Vencevičius ir Rolandas Džiaukštas
2021-02-11 18:27 · #137145
Čia senas interviu iš 2019, bet nebuvo čia keltas:
Futbolas rūpi visiems
https://www.zmones.lt/naujiena/lietuvos-vyru-futbolo-rinktines-vyriausiasis-treneris-valdas-urbonas-futbolas-rupi-visiems.ebaabb77-3a88-11e9-86a7-aa000054c883
„Suprantu, kokia atsakomybė man teko. Priimu tai kaip iššūkį“, – ramiai taria naujasis Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Valdas URBONAS (51).
Naujame darbe esate dar tik pirmas dienas, bet dėmesio jau sulaukėte nemažai?
Natūralu, kad į tokias pareigas atėjęs turi prisistatyti. Juk futbolas rūpi visiems... Bendravimas su kolegomis, futbolo bendruomene, žiniasklaida – trenerio darbo dalis. Pasidalyti mintimis, įžvalgomis niekada neatsisakysiu. Kovo 22 dieną Liuksemburge laukia pirmosios oficialios rungtynės. Reikia sukomplektuoti trenerių štabą, metas kalbėtis su žaidėjais. Jaučiu pozityvumą iš futbolo bendruomenės pusės. Pirmosios dienos nuteikia optimistiškai. Jaučiuosi subrendęs save išbandyti einant šias pareigas, kai rinktinės atžvilgiu girdime visokių, ne pačių maloniausių, epitetų. Norisi įrodyti, kad mes mokame ir galime žaisti gerą futbolą. Tikiu, kad šita žaidėjų karta nori ir gali palikti gilesnį pėdsaką šalies futbolo istorijoje. Labai tikiuosi, kad mums tai pavyks.
Internete mačiau daug pesimistiškų komentarų. Matyt, pergalė greičiausiai įkvėptų aistruolius vėl patikėti šalies futbolo rinktine?
Pergalės visą laiką įkvepia! Kartais viena kita sėkmė gali kardinaliai pakeisti rinktinės situaciją. Juk ir netolimoje praeityje buvo akimirkų, kai jau atrodė, kad kovojame dėl patekimo į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus. Tai – visų svajonė. Euforija atsiranda po pergalių. Tačiau geriau suprasti, kodėl pralaimėjai, nei nesuprasti, kodėl laimėjai...
Islandijos, Belgijos pavyzdžiai įrodo, kad šalies dydis neturi įtakos futbolo lygiui. Niekas manęs neįtikins, kad jie kitokie nei mes. Jei darbai, visa sistema tinkamai organizuoti – anksčiau ar vėliau tai atneš rezultatų. Turime rasti argumentų ir kelių judėti į priekį. Nors po truputį, nors iš lėto, bet į priekį.
Atrodote ramus žmogus. Kaip jus apibūdintų, tarkim, „Žalgirio“, iš kurio atėjote į rinktinę, žaidėjai?
Vieni treneriai per rungtynes gali ramiai sėdėti, kiti bėgioja šalia aikštės. Aš bandau būti ramus, bet ne visada pavyksta. Futbolas yra emocijos. Būnant prie aikštės linijos norisi aktyviai dalyvauti, padėti žaidėjams. Tai žmogiška. Tad stengiuosi rasti aukso vidurį tarp tylios lyderystės ir emocingo vadovavimo.
Kiek metų esate futbole?
Nuo ketvirtos klasės. Pats pasiprašiau, kad priimtų į organizuotą vaikų grupę, ir futbole esu iki šiol. Iš pradžių man tai buvo laisvalaikio leidimo forma. Negalvojau, kas iš to išeis. Augau Panevėžyje, ten buvo vienintelė tuo metu šalyje sporto mokykla-internatas. Ją ir baigiau. Pamažu futbolas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Baigdamas sportininko karjerą žinojote, kad norite būti treneris?
Karjeros pabaigoje pradėjau svarstyti, ką norėčiau daryti toliau. Šią specialybę pasirinkau nuosekliai. Gal tai likimas: taip susiklostė, kad teko išbandyti trenerio darbą, paskui pajutau, kad visai neblogai sekasi. Mano, kaip trenerio, pradžia didžiajame futbole buvo Panevėžyje. Nors nebuvau išskirtinis ir ko nors pasiekęs, su „Ekranu“ pavyko iš pirmo bandymo – penkis kartus iš eilės tapome Lietuvos čempionais.
Po pirmų pergalių pradėjau dar daugiau gilintis į šį darbą. Būti žaidėju ir treneriu – skirtingi dalykai. Sportininkas būna atsakingas tik už save, o treneriui tenka sujungti visą komandą, ją motyvuoti ir valdyti. Palengva kaupiasi patirtis, atsiranda intuicija, pradedi lengviau nuspėti žaidėjus ir priešininkus.
Kiek turėjo praeiti laiko, kol dingo noras išbėgti į aikštelę vietoj kurio nors jūsų užduoties neįvykdančio žaidėjo?
Sakoma, kad tapdamas treneriu turi savyje „nužudyti“ žaidėją. Pagaliau, noras išbėgti į aikštę dingsta su metais, keičiantis fizinėms galimybėms. Futbolą kartais vis dar pažaidžiu su „Prelegentais“. Smagu grįžti ten, kur gerai jautiesi, bet jau eini ne siekti rezultatų, o pabendrauti su įdomiais žmonėmis.
Papasakokite apie savo šeimą.
Šeima – užutėkis, į kurį visada grįžtu įsikrauti energijos. Esu laimingas turėdamas dvi didžiąsias sirgales, tai – žmona Lolita ir dukra Samanta, kuri dabar sukūrusi savo šeimą gyvena Škotijoje. Taip likimas susiklostė, kad jos antroji pusė irgi yra futbolininkas – Deimantas Petravičius. Turime nuostabią anūkę Norą, jai pusantrų metukų. Esu patenkintas, kad Deimantas kantriai siekia karjeros užsienyje.
Futbolas rūpi visiems
https://www.zmones.lt/naujiena/lietuvos-vyru-futbolo-rinktines-vyriausiasis-treneris-valdas-urbonas-futbolas-rupi-visiems.ebaabb77-3a88-11e9-86a7-aa000054c883
„Suprantu, kokia atsakomybė man teko. Priimu tai kaip iššūkį“, – ramiai taria naujasis Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Valdas URBONAS (51).
Naujame darbe esate dar tik pirmas dienas, bet dėmesio jau sulaukėte nemažai?
Natūralu, kad į tokias pareigas atėjęs turi prisistatyti. Juk futbolas rūpi visiems... Bendravimas su kolegomis, futbolo bendruomene, žiniasklaida – trenerio darbo dalis. Pasidalyti mintimis, įžvalgomis niekada neatsisakysiu. Kovo 22 dieną Liuksemburge laukia pirmosios oficialios rungtynės. Reikia sukomplektuoti trenerių štabą, metas kalbėtis su žaidėjais. Jaučiu pozityvumą iš futbolo bendruomenės pusės. Pirmosios dienos nuteikia optimistiškai. Jaučiuosi subrendęs save išbandyti einant šias pareigas, kai rinktinės atžvilgiu girdime visokių, ne pačių maloniausių, epitetų. Norisi įrodyti, kad mes mokame ir galime žaisti gerą futbolą. Tikiu, kad šita žaidėjų karta nori ir gali palikti gilesnį pėdsaką šalies futbolo istorijoje. Labai tikiuosi, kad mums tai pavyks.
Internete mačiau daug pesimistiškų komentarų. Matyt, pergalė greičiausiai įkvėptų aistruolius vėl patikėti šalies futbolo rinktine?
Pergalės visą laiką įkvepia! Kartais viena kita sėkmė gali kardinaliai pakeisti rinktinės situaciją. Juk ir netolimoje praeityje buvo akimirkų, kai jau atrodė, kad kovojame dėl patekimo į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus. Tai – visų svajonė. Euforija atsiranda po pergalių. Tačiau geriau suprasti, kodėl pralaimėjai, nei nesuprasti, kodėl laimėjai...
Islandijos, Belgijos pavyzdžiai įrodo, kad šalies dydis neturi įtakos futbolo lygiui. Niekas manęs neįtikins, kad jie kitokie nei mes. Jei darbai, visa sistema tinkamai organizuoti – anksčiau ar vėliau tai atneš rezultatų. Turime rasti argumentų ir kelių judėti į priekį. Nors po truputį, nors iš lėto, bet į priekį.
Atrodote ramus žmogus. Kaip jus apibūdintų, tarkim, „Žalgirio“, iš kurio atėjote į rinktinę, žaidėjai?
Vieni treneriai per rungtynes gali ramiai sėdėti, kiti bėgioja šalia aikštės. Aš bandau būti ramus, bet ne visada pavyksta. Futbolas yra emocijos. Būnant prie aikštės linijos norisi aktyviai dalyvauti, padėti žaidėjams. Tai žmogiška. Tad stengiuosi rasti aukso vidurį tarp tylios lyderystės ir emocingo vadovavimo.
Kiek metų esate futbole?
Nuo ketvirtos klasės. Pats pasiprašiau, kad priimtų į organizuotą vaikų grupę, ir futbole esu iki šiol. Iš pradžių man tai buvo laisvalaikio leidimo forma. Negalvojau, kas iš to išeis. Augau Panevėžyje, ten buvo vienintelė tuo metu šalyje sporto mokykla-internatas. Ją ir baigiau. Pamažu futbolas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Baigdamas sportininko karjerą žinojote, kad norite būti treneris?
Karjeros pabaigoje pradėjau svarstyti, ką norėčiau daryti toliau. Šią specialybę pasirinkau nuosekliai. Gal tai likimas: taip susiklostė, kad teko išbandyti trenerio darbą, paskui pajutau, kad visai neblogai sekasi. Mano, kaip trenerio, pradžia didžiajame futbole buvo Panevėžyje. Nors nebuvau išskirtinis ir ko nors pasiekęs, su „Ekranu“ pavyko iš pirmo bandymo – penkis kartus iš eilės tapome Lietuvos čempionais.
Po pirmų pergalių pradėjau dar daugiau gilintis į šį darbą. Būti žaidėju ir treneriu – skirtingi dalykai. Sportininkas būna atsakingas tik už save, o treneriui tenka sujungti visą komandą, ją motyvuoti ir valdyti. Palengva kaupiasi patirtis, atsiranda intuicija, pradedi lengviau nuspėti žaidėjus ir priešininkus.
Kiek turėjo praeiti laiko, kol dingo noras išbėgti į aikštelę vietoj kurio nors jūsų užduoties neįvykdančio žaidėjo?
Sakoma, kad tapdamas treneriu turi savyje „nužudyti“ žaidėją. Pagaliau, noras išbėgti į aikštę dingsta su metais, keičiantis fizinėms galimybėms. Futbolą kartais vis dar pažaidžiu su „Prelegentais“. Smagu grįžti ten, kur gerai jautiesi, bet jau eini ne siekti rezultatų, o pabendrauti su įdomiais žmonėmis.
Papasakokite apie savo šeimą.
Šeima – užutėkis, į kurį visada grįžtu įsikrauti energijos. Esu laimingas turėdamas dvi didžiąsias sirgales, tai – žmona Lolita ir dukra Samanta, kuri dabar sukūrusi savo šeimą gyvena Škotijoje. Taip likimas susiklostė, kad jos antroji pusė irgi yra futbolininkas – Deimantas Petravičius. Turime nuostabią anūkę Norą, jai pusantrų metukų. Esu patenkintas, kad Deimantas kantriai siekia karjeros užsienyje.
2021-03-14 03:25 · #138167
Baigtas formuoti Lietuvos vyrų futbolo rinktinės trenerių štabas
https://lff.lt/news/11945/baigtas-formuoti-lietuvos-vyru-futbolo-rinktines-treneriu-stabas/
Lietuvos vyrų futbolo rinktinės treneris baigė formuoti savo štabą – paskutiniuoju jo nariu tapo 52-ejų specialistas Gediminas Šugžda. Trenerių štabą papildžius G. Šugždai, Valdas Urbonas turi suformavęs galutinį savo asistentų komandą.
Stratego asistentais dirbs G. Šugžda ir Rolandas Džiaukštas, vartininkus ir toliau treniruos Justinas Gasiūnas, analitiko pareigas atliks Rokas Pranaitis, o fiziniu futbolininkų parengimu rūpinsis Marius Čeliauskas.
Praeityje G. Šugžda pats rungtyniavo profesionaliai ir didelę savo karjeros dalį praleido Vokietijoje, šioje šalyje vilkėjo penkių skirtingų komandų marškinėlius ir 2003-aisiais baigė sportininko karjerą. 1986–1990- metais jis rungtyniavo Vilniaus „Žalgirio“ klube, taip pat G. Šugžda yra sužaidęs ir vienerias rungtynes Lietuvos futbolo rinktinėje – tai nutiko 1998-aisiais, atrankos į Europos čempionatą rungtynėse su Škotijos rinktine, kurios baigėsi lygiosiomis 0:0.
Trenerio keliu jis taip pat žengė Vokietijoje – kurį laiką strategas dirbo žemesnių lygos komandų treneriu, nuo 2014-ųjų iki 2018-ųjų specialistas treniravo Vokietijos „TuS Holzkirchen“ ekipą, o 2019-ųjų pradžioje perėmė „VfB Hallbergmoos“ komandos vairą.
„Pažįstu Gediminą ilgą laiką, tai specialistas, kuris jau ilgą laiką gyvena ir dirba Vokietijoje. Tai yra nemažą patirtį sukaupęs treneris, galintis mums pagelbėti žaidimo organizavimo procese. Trenerių štabe norėtųsi stabilumo, tačiau gyvenimas kartais padiktuoja kitaip. Džiugu, kad Marius Stankevičius ir Andrius Skerla lieka futbole ir linkiu jiems sėkmės. Tuo tarpu mes šiemet vėl sieksime suburti bendraminčių komandą ir siekti gerų rezultatų“, – teigė vyriausiasis rinktinės treneris Valdas Urbonas.“
Pirmasis naujojo rinktinės trenerių štabo testas laukia jau kovo 24-ąją – tą dieną Lietuvos rinktinė kontrolinėse rungtynėse išvykoje susitiks su Kosovo komanda. Iš ten rinktinė keliaus tiesiai į Šveicariją, kur akistata su šios šalies komanda kovo 28-ąją pradės kovas 2022-ųjų pasaulio čempionato atrankos varžybose. Kovo 31-ąją lietuviai savo aikštėje priims vienus iš grupės favoritų – Italijos futbolinkus. Visas šias rungtynes tiesiogiai stebėti bus galima LRT PLIUS kanalu ir portale LRT.lt.
https://lff.lt/news/11945/baigtas-formuoti-lietuvos-vyru-futbolo-rinktines-treneriu-stabas/
Lietuvos vyrų futbolo rinktinės treneris baigė formuoti savo štabą – paskutiniuoju jo nariu tapo 52-ejų specialistas Gediminas Šugžda. Trenerių štabą papildžius G. Šugždai, Valdas Urbonas turi suformavęs galutinį savo asistentų komandą.
Stratego asistentais dirbs G. Šugžda ir Rolandas Džiaukštas, vartininkus ir toliau treniruos Justinas Gasiūnas, analitiko pareigas atliks Rokas Pranaitis, o fiziniu futbolininkų parengimu rūpinsis Marius Čeliauskas.
Praeityje G. Šugžda pats rungtyniavo profesionaliai ir didelę savo karjeros dalį praleido Vokietijoje, šioje šalyje vilkėjo penkių skirtingų komandų marškinėlius ir 2003-aisiais baigė sportininko karjerą. 1986–1990- metais jis rungtyniavo Vilniaus „Žalgirio“ klube, taip pat G. Šugžda yra sužaidęs ir vienerias rungtynes Lietuvos futbolo rinktinėje – tai nutiko 1998-aisiais, atrankos į Europos čempionatą rungtynėse su Škotijos rinktine, kurios baigėsi lygiosiomis 0:0.
Trenerio keliu jis taip pat žengė Vokietijoje – kurį laiką strategas dirbo žemesnių lygos komandų treneriu, nuo 2014-ųjų iki 2018-ųjų specialistas treniravo Vokietijos „TuS Holzkirchen“ ekipą, o 2019-ųjų pradžioje perėmė „VfB Hallbergmoos“ komandos vairą.
„Pažįstu Gediminą ilgą laiką, tai specialistas, kuris jau ilgą laiką gyvena ir dirba Vokietijoje. Tai yra nemažą patirtį sukaupęs treneris, galintis mums pagelbėti žaidimo organizavimo procese. Trenerių štabe norėtųsi stabilumo, tačiau gyvenimas kartais padiktuoja kitaip. Džiugu, kad Marius Stankevičius ir Andrius Skerla lieka futbole ir linkiu jiems sėkmės. Tuo tarpu mes šiemet vėl sieksime suburti bendraminčių komandą ir siekti gerų rezultatų“, – teigė vyriausiasis rinktinės treneris Valdas Urbonas.“
Pirmasis naujojo rinktinės trenerių štabo testas laukia jau kovo 24-ąją – tą dieną Lietuvos rinktinė kontrolinėse rungtynėse išvykoje susitiks su Kosovo komanda. Iš ten rinktinė keliaus tiesiai į Šveicariją, kur akistata su šios šalies komanda kovo 28-ąją pradės kovas 2022-ųjų pasaulio čempionato atrankos varžybose. Kovo 31-ąją lietuviai savo aikštėje priims vienus iš grupės favoritų – Italijos futbolinkus. Visas šias rungtynes tiesiogiai stebėti bus galima LRT PLIUS kanalu ir portale LRT.lt.
2021-06-05 10:38 · #139634
palauks iki žiemos, ar nuims dar vasarą?
Ivanauskas lyg ir ruošiamas rinktinei
Ivanauskas lyg ir ruošiamas rinktinei
2021-06-05 12:04 · #139635
ai koks skirtumas, vistiek beviltiška ta mūsų rinktinė kokį trenerį bepastatysi, stebuklų nebus
2021-06-05 14:11 · #139637
Nebent atsirastų daugiau trinčių su žaidėjais nebenorinčiais atvykti, nemanau, kad iki atrankos pabaigos numestų. Bet šiaip tikslai Baltijos Taurė ir 4 vieta grupėje, tai matysime ar pasiseks nors anas.
2021-06-05 15:11 · #139638
Budraičio žiniomis, LFF vyksta kalbos dėl Urbono pakeitimo
V.Urbonui ieškoma pamaina. Realiausias pretendentas V.Ivanauskas
Visą straipsnį galite rasti https://www.sportas.lt/naujiena/434498/v-urbonui-ieskoma-pamaina-realiausias-pretendentas-v-ivanauskas
V.Urbonui ieškoma pamaina. Realiausias pretendentas V.Ivanauskas
Visą straipsnį galite rasti https://www.sportas.lt/naujiena/434498/v-urbonui-ieskoma-pamaina-realiausias-pretendentas-v-ivanauskas
2021-06-05 15:37 · #139642
tai juk konkuravom su Latvijos ir Estijos rinktinėmis.
ai koks skirtumas, vistiek beviltiška ta mūsų rinktinė kokį trenerį bepastatysi, stebuklų nebus
tai juk konkuravom su Latvijos ir Estijos rinktinėmis.
2021-06-05 15:57 · #139644
nuo vieno lepšio prie kito...
Budraičio žiniomis, LFF vyksta kalbos dėl Urbono pakeitimo
V.Urbonui ieškoma pamaina. Realiausias pretendentas V.Ivanauskas
Visą straipsnį galite rasti https://www.sportas.lt/naujiena/434498/v-urbonui-ieskoma-pamaina-realiausias-pretendentas-v-ivanauskas
nuo vieno lepšio prie kito...
2021-06-06 08:39 · #139646
tiesą sakant visos trys rinktinės blogos, bet šitame kontekste mūsiškiai vistiek sugeba atrodyti prasčiausiai. Kažkada kai dar žaidė Šemberas, Stankevičius ir Danilevičius pakonkuruoavom, dabar jau latviai mums atrodo biškį per stiprūs, o estų irgi nebesiseka apžaist Daug ką pasako, kad paskutinį kartą taurę laimėjom prieš daugiau nei 10 metų
tai juk konkuravom su Latvijos ir Estijos rinktinėmis.
tiesą sakant visos trys rinktinės blogos, bet šitame kontekste mūsiškiai vistiek sugeba atrodyti prasčiausiai. Kažkada kai dar žaidė Šemberas, Stankevičius ir Danilevičius pakonkuruoavom, dabar jau latviai mums atrodo biškį per stiprūs, o estų irgi nebesiseka apžaist Daug ką pasako, kad paskutinį kartą taurę laimėjom prieš daugiau nei 10 metų
2021-06-06 10:26 · #139647
Bagdonas iš 15min kelią klausimus dėl žaidėjų pasirinkimo, dėl pozicijų parinkimo. Man gal irgi atrodo, kad Megelaitį naudingiau bandyti nei Dapkų, poroje su Šimkum. Arba Baravykui bent kiek laiko duoti jei jau kvieti kelintą ciklą, bet vis ant bankės pralaikai.
Bet tai trenerio pasirinkimas, kaip nori taip tegu ir žaidžia, svarbiausia galutinis rezultatas.
Tai tautų lygoje rezultatą pasiekė, žaidimo planą įvedė. Bet Baltijos taurėj tikslo nepasiekė, tai čia dabar LFF reikalas ar leisti užbaigti, ar jau dabar nuimti.
Aš leisčiau pabaigti, nedaug liko.
Manau tikrai daugiau šansų ką nors paimti iš Bulgarų ir Airių tęsiant pradėtą darbą, nei kad dabar ateitų naujas treneris ir kokius 4-5 žaidėjus pakeistų startinėje sudėtyje.
Bet tai trenerio pasirinkimas, kaip nori taip tegu ir žaidžia, svarbiausia galutinis rezultatas.
Tai tautų lygoje rezultatą pasiekė, žaidimo planą įvedė. Bet Baltijos taurėj tikslo nepasiekė, tai čia dabar LFF reikalas ar leisti užbaigti, ar jau dabar nuimti.
Aš leisčiau pabaigti, nedaug liko.
Manau tikrai daugiau šansų ką nors paimti iš Bulgarų ir Airių tęsiant pradėtą darbą, nei kad dabar ateitų naujas treneris ir kokius 4-5 žaidėjus pakeistų startinėje sudėtyje.
2021-06-09 17:01 · #139660
Aš irgi galvojau, kad leisti pabaigti, bet patikrinau liko dar 6 varžybos, tai nežinau - tarsi nemažai dar...
2021-06-09 19:42 · #139664
Ne varžybos, o rungtynės.
2021-06-09 22:19 · #139666
Ši rinktinės sudėtis jau pilnai išsemta karta. Priėjome prie to, kad šią rinktinę jau reikia burti iš U-19 ir U-21 rinktinės žaidėjų, paliekant 2-3 vyresnius žaidėjus. Žiūrėk, kaip nori, tačiau rinktine reikia statyti vien iš jaunimo žaidėjų šiuo metu, rezultatai pradžioje bus kone vienodi, kaip dabar. Šiuo metu esantys Beneta, tai jokio tarptautinio lygio netempiantis žaidėjas, kuris nei tobulės, nei geriau žais, tiesiog jo toks lygmuo. Mikoliūnas pripažinkime jau išsisėmė ir paseno. Černych ta pati problema ir ne formoje, o ir šiaip jo lygis jau smukęs, Petravičius gal ir atrodo aktyvus, bet patikėkite tai mėgėjų lygmens žaidėjas, praktiškai taip niekur ir neužsikabinęs, nes lygis jo žemas, priedu ir nebetobulės.... čia galima vardinti ir vardinti..... Su tuo ką turime dabar atrodysime lygiai taip pat, jei bursime rinktinę iš jaunimo. Patikėkite, bet tai tiesa. Skirtumas tik tas, kad su tuo kuo turime ir toliau risimės, o su jaunimu yra bent mažas šansas, kad vaikinai patobulės ir ateity kažkas bus geresnio. O jei nieko nekeisime patikėkite mes būsime jau finišo tiesiojoje blogąja prasme. Urboną reikia mest lauk, nes kviečiasi į rinktinę akivaizdžiai tuos kurie giminės, draugeliai ir panašiai ir apskritai, kaip treneris jis jau kelis metus konkrečiai mušta korta, seniai perskaitytas varžovų ir niekam nebeįdomus.
2021-06-11 09:22 · #139713
"„Pirmas, antras, net trečias divizionas Ispanijoje yra pajėgesnis nei A lyga." (V. Basadre)
Nu negi taip žiauriai?
Nu negi taip žiauriai?
2021-06-11 09:33 · #139714
pirmas,tai La liga ar Segunda?...o siaip visko gali but...yra teke stebet nemazai rungtyniu vieno Ispanijos klubelio zaidusio 6 ar 7 divizione...reiktu vel tiksliai paskaiciuot...ten 6 arba 7 divizionas yra paskutiniai..tai galiu pasakyt tas klubelis rimtai kapotusi musu II lygoj..
"„Pirmas, antras, net trečias divizionas Ispanijoje yra pajėgesnis nei A lyga." (V. Basadre)
Nu negi taip žiauriai?
pirmas,tai La liga ar Segunda?...o siaip visko gali but...yra teke stebet nemazai rungtyniu vieno Ispanijos klubelio zaidusio 6 ar 7 divizione...reiktu vel tiksliai paskaiciuot...ten 6 arba 7 divizionas yra paskutiniai..tai galiu pasakyt tas klubelis rimtai kapotusi musu II lygoj..
2021-06-14 15:46 · #139769
Po nesėkmių lavinos futbolo rinktinė sulaukė T. Danilevičiaus kirčio: už Lietuvą reikia važiuoti kautis, o ne atostogauti
https://lrytas.lt/sportas/futbolas/2021/06/09/news/po-nesekmiu-lavinos-futbolo-rinktine-sulauke-t-danileviciaus-kircio-uz-lietuva-reikia-vaziuoti-kautis-o-ne-atostogauti-19677319/
„Nacionalinė rinktinė yra aukščiausias kiekvieno žaidėjo taškas. Čia neturi būti jokių pasiteisinimų – turime daryti išvadas“, – nesėkmingai pasibaigusį pasirodymą Baltijos taurėje bei draugiškose rungtynėse prieš Ispanijos jaunimo rinktinę įvertino Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Tomas Danilevičius.
Lietuvos futbolo rinktinės žaidimu liko nusivylęs ne tik komandos treneris V.Urbonas, kiekvieną kartą vis iš naujo tikintys sirgaliai, bet ir LFF prezidentas T.Danilevičius.
„Pagrindinis iškeltas tikslas buvo laimėti Baltijos taurę, kuri jau vienuolika metų negrįžta į Lietuvą. Manau, šį tikslą buvo supratęs ir treneris, ir žaidėjai. Kalbant, kodėl nepavyko laimėti taurės, manau, kad žaidėjai, kurie žaidžia užsienyje, jau buvo atostogų ritme – jų čempionatai buvo pasibaigę prieš rinktinės langą. Tai galėjo būti ir nuovargio ir atostogų nuotaikų problema. Žaidėjai, kurie rungtyniauja Lietuvos čempionate taip pat yra pavargę nuo paskutiniu metu kas tris dienas žaidžiamų rungtynių. Viską sudėjus ir gauname pagrindines pralaimėjimų priežastis. Ar čia pasiteisinimas? Tikrai ne. Nacionalinė rinktinė yra aukščiausias kiekvieno žaidėjo taškas. Čia neturi būti jokių pasiteisinimų – turime daryti išvadas“, – portalui lrytas.lt neįgyvento tikslo priežastis vardino buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas.
Po nesėkmės Baltijos taurės varžybose Lietuvos futbolo rinktinė pakėlė sparnus į Ispanijos sostinės Madrido priemiestį – Leganesą <...>Net ir be didžiausių savo žvaigždžių žaidusi Ispanijos rinktinė nepaliko jokių vilčių lietuviams ir jiems „išrašė“ keturis įvarčius be jokio atsako.
„Visi ispanus vadino jaunimo komanda, tačiau ten buvo vaikinų, kurie buvo 22-ejų, 23-ejų metų ir amžiumi jie buvo lygūs su Pauliumi Golubicku, Linu Mėgelaičiu, Edgaru Dubicku bei Tautvydu Krapiku. Kai kurie vaikinai, kurie antradienį žaidė prieš Lietuvos rinktinę, vis dar turi galimybę atstovauti Ispanijai artėjančiame Europos futbolo čempionate. Mano žiniomis, galutinė paraiška gali būti užpildyta iki šeštadienio“, – pagyrimo žodžių varžovams negailėjo T.Danilevičius.
Jei Ispanijos jaunimas galėjo sulaukti šiltų žodžių, Lietuvos futbolininkams jų atrasti buvo gerokai sunkiau. Praėjusį rudenį mažu vilties spindulėliu nušvitęs lietuvių žaidimas šiame vasaros cikle vėl virto tamsa. Tą pastebėjo ir rezultatyviausias visų laikų Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas T.Danilevičius.
„Kalbant apie pozityvumo paieškas, sunku kažką įžvelgti po trijų pralaimėjimų iš eilės. Labai norėtųsi, kad futbolo rinktinė grįžtų į tą etapą bei žaidimo braižą, kuris buvo praėjusį rudenį. Suprantama, kad tuo metu teko žaisti ne prieš ispanus – tai buvo visai kitokio lygio varžovai, tačiau savo pajėgumu jie nenusileido nei estams, nei latviams. Rudenį prieš šiuos varžovus lietuviai kovėsi puikiai ir atiminėjo taškus. Norisi palinkėti, kad po tinkamų išvadų tiek treneris, tiek ir žaidėjai suprastų, kad jie atstovauja šalies nacionalinei rinktinei. Rudenį laukia kovos pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybose. Norėtume, kad galėtume grįžti į tas pačias vėžias, kuriose buvome 2020-ųjų rudenį“, – viltingai samprotavo LFF prezidentas.
Pasigedo noro ir kovos
„Nesitikėjau ir negalvojau, kad sulošime tokias prastas rungtynes. Visų pirma – be psichologinio nusiteikimo, noro ir vargdami aikštėje. Buvo sudėtinga kažką pastatyti prieš techniškai ir greitai žaidžiančią komandą. Tai stipriai jautėsi“, – po dvikovos su ispanais sunkiai žodžius rinko Lietuvos futbolo rinktinės treneris V.Urbonas.
Šalies futbolo sirgaliai jau seniai susitaikė su mintimi, kad nacionalinės rinktinės pergalė tampa sunkiai sulaukiamu reiškiniu. Vis dėlto jei nepavyksta iškovoti pergalės visada yra reikalaujama kovos. Visi puikiai supranta, kad įveikti net ne pagrindinės sudėties Ispanijos futbolo rinktinę lietuviams yra sunkiai pasiekiama užduotis. Pralaimėti nėra gėda. Aikštėje svarbiausia yra save atiduoti 100 proc., deja, bet to nei Baltijos taurėje, nei antradienį Leganese vykusiose rungtynėse pasakyti apie Lietuvos futbolininkus nebuvo galima.
„Lietuvos nacionalinė rinktinė kiekvienam žaidėjui, kuris yra lietuvis, turėtų būti aukščiausias taškas ir siekiamybė. Atvažiavus į Lietuvos futbolo rinktinės stovyklą reikia susimąstyti, kad čia atvažiavai ne atostogauti. Visais laikais Lietuvos nacionalinėje rinktinėje nebuvo superžvaigždžių ir žaidėjų, kurie galėtų išspręsti rungtynes asmeniškai – neturėjome nei Cristiano Ronaldo, nei Davido Beckhamo, nei Lionelio Messi, tačiau turėdavome komandinę dvasią ir duodavome varžovams kovą. Anksčiau aikštėje kovodavome dėl kiekvieno centimetro, o per šį rinktinių langą mums iš kai kurių žaidėjų pritrūko noro ir užsidegimo. Norėtųsi, kad tai nepasikartotų“, – apmaudo regėtu vaizdu neslėpė LFF prezidentas T.Danilevičius.
Paradoksalu, tačiau dar prieš artėjančias Lietuvos futbolo rinktinės kovas Baltijos taurėje LFF pristatė naująjį Lietuvos futbolo talismaną – karį, kuris buvo pavadintas „Vyčiu“. Futbolo federacijos prezidentas užsiminė, kad toks talismanas buvo pasirinktas ne veltui. Kova, kuria pasižymi talismanas „Vytis“ – istorinis Lietuvos nepriklausomybės ir futbolo simbolis.
„Kiekviena nacionalinė rinktinė turi savo talismaną. Nuo senų laikų lietuviai yra tikri kareiviai – jie kovojo už laisvę. Pagrindinis šalies rinktinės bruožas yra šimtaprocentinis atsidavimas aikštėje. Tai yra mūsų kovos ir noro nepralaimėti nė vieno centimetro simbolis. Taip ir atsirado talismanas, kuris buvo pavadintas „Vyčiu“, – pasakojo T.Danilevičius.
Kaistanti trenerio kėdė
Dar po nesėkmingo pasirodymo Baltijos taurėje Lietuvos futbolo bendruomenė ėmė vis garsiau šnekėti apie braškančią rinktinės stratego V.Urbono kėdę.
Tarp galimų kandidatų pakeisti futbolo specialistą buvo įvardijamas ir šiuo metu Lietuvos U-19 rinktinę treniruojantis legendinis futbolininkas Valdas Ivanauskas, tačiau šis pastarąsias kalbas stūmė šalin.
„Treneris V.Urbonas turi sutartį. Kol kas mano darbas yra devyniolikmečiai, su kuriais bandau atgaivinti viltį. Tik kai yra viltis kažką nuveikti, tuomet matai ateitį. Būkime atviri, dabartinėje rinktinėje mažoka vilties, o kai kurie žaidėjai apskritai neatitinka nacionalinės ekipos lygio. Esu U-19 rinktinėje subūręs gerą trenerių štabą, bandome kurti, gaivinti ir siekti tikslų. Šiai dienai aš dirbu su devyniolikmečiais“, – lrytas.lt žurnalistui Modestui Krukauskui kalbėjo keturiskart geriausias Lietuvos futbolininkas.
Tuo tarpu T.Danilevičius teigė, kad nacionalinės rinktinės trenerio klausimas po tokio pasirodymo yra labai svarbus ir jį LFF turėtų spręsti dar šio mėnesio pabaigoje.
„Po trijų pralaimėjimų iš eilės kėdė pradėtų braškėti kiekvienam treneriui. Sausio mėnesį buvo iškelti tikslai, o vienas pagrindinių – laimėti Baltijos taurę. Šis tikslas yra neįvykdytas – buvo patirti pralaimėjimai tiek Estijai, tiek Latvijai. Birželio pabaigoje turėsime Vykdomojo komiteto posėdį ir jame turėtume spręsti šį klausimą“, – kalbėjo LFF prezidentas.
„Euro2020“ gali pametėti staigmenų
Jau birželio 11-ąją startuos praėjusiais metais turėjęs vykti, tačiau dėl COVID-19 pandemijos metais pavėlintas Europos futbolo čempionatas. Apie vis labiau artėjančio čempionato išskirtinumą užsiminė ir vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų T.Danilevičius. Jam žaidimo duonos teko ragauti giliausiose futbolo tradicijose pasižyminčiose valstybėse – Anglijoje, Italijoje bei Belgijoje.
„Šis Europos futbolo čempionatas ir laikas, kuriame mes šiuo metu gyvename yra labai neįprastas. Viskas keičiasi labai greitai, o tą teko patirti ir mums – atvykus į Ispaniją vienas teigiamas COVID-19 testas gali sujaukti visus planus ir dėl šios priežasties teko pakeisti visą komandą. Europos čempionate taip pat galime neišvengti panašių dalykų“, – samprotavo šiuo metu LFF prezidento pareigas einantis 42-ejų klaipėdietis.
Vieną po kito už Lietuvos futbolo rinktinę įvarčius mušęs T.Danilevičius taip pat prakalbo ir apie su papildomomis problemomis galinčius susidurti čempionato favoritus.
„Daug kas taip pat priklauso ir nuo favoritėmis laikomų komandų. Pagrindiniai favoritai yra belgai, prancūzai, ispanai, italai, anglai bei vokiečiai, tačiau viską lemti turėtų šių rinktinių žaidėjų pasirengimo lygis. Praėjęs sezonas buvo pažymėtas pandeminiais metais, todėl daugelis vietinių čempionatų buvo baigti žaisti tik vasarą. Tai reiškia, kad aukščiausiuose lygose žaidžiantys futbolininkai be poilsio rungtyniauja praktiškai ištisus metus. Jie į „Euro2020“ turėtų atvykti pavargę. Tuo tarpu komandų, kurios nėra priskiriamos aukščiausiam lygiui žaidėjai turėjo kiek daugiau poilsio. Čempionato eigą taip pat turėtų pakoreguoti ir COVID-19 situacija, nes niekada nežinai, kada iš rikiuotės gali iškristi net pusę tavo komandos“, – įžvalgomis dalinosi buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas.
T.Danilevičius neužmiršo ir čempionate nustebinti galinčių rinktinių, pasak jo, nemažai galima tikėtis iš Ukrainos futbolo vienuolikės.
„Jei kalbėtume apie „juoduosius arkliukus“, norėčiau išskirti Ukrainos futbolo rinktinę, kuri tikrai gali pateikti ne vieną siurprizą. Lenkai taip pat retai yra vadinami favoritais, bet šiame čempionate savo žodį gali tarti ir jie. Nereikia užmiršti ir Šiaurės Makedonijos, kuri į „Euro 2020“ sugebėjo patekti per Tautų lygą. Vis dėlto manau, kad labiausiai šiame čempionate turėtų nustebinti Ukrainos futbolo rinktinė“, – teigė T.Danilevičius.
Prasidėjus didiesiems futbolo turnyrams lietuviai jau yra įpratę rinktis savo favoritus iš kitų valstybių, nes Lietuvos futbolo rinktinė tokio rango varžybose dar nėra rungtyniavusi per visą šalies istoriją.
2020-ųjų vasarą LFF prezidentu perrinktas T.Danilevičius tąsyk užsiminė, kad po 6-8 metų Lietuva gali žaisti pasaulio ar Europos čempionate. Paklaustas, ar jis vis dar išlieka tos pačios nuomonės, buvęs futbolininkas po trumpos pauzės atsakė su užtikrintumu savo balse.
„Aš išlieku tos pačios nuomonės. Jei mes tikslingai dirbsime su jaunimo metodikomis, programomis ir visose šalies nacionalinėse rinktinėse turėsime panašų braižą, iš šiai dienai U-19 bei U-21 rinktinėje žaidžiančių futbolininkų galėsime nulipdyti konkurencingą rinktinę ir pasiekti norimą tikslą“, – optimistine nata pokalbį su lrytas.lt užbaigė LFF prezidentas.
https://lrytas.lt/sportas/futbolas/2021/06/09/news/po-nesekmiu-lavinos-futbolo-rinktine-sulauke-t-danileviciaus-kircio-uz-lietuva-reikia-vaziuoti-kautis-o-ne-atostogauti-19677319/
„Nacionalinė rinktinė yra aukščiausias kiekvieno žaidėjo taškas. Čia neturi būti jokių pasiteisinimų – turime daryti išvadas“, – nesėkmingai pasibaigusį pasirodymą Baltijos taurėje bei draugiškose rungtynėse prieš Ispanijos jaunimo rinktinę įvertino Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Tomas Danilevičius.
Lietuvos futbolo rinktinės žaidimu liko nusivylęs ne tik komandos treneris V.Urbonas, kiekvieną kartą vis iš naujo tikintys sirgaliai, bet ir LFF prezidentas T.Danilevičius.
„Pagrindinis iškeltas tikslas buvo laimėti Baltijos taurę, kuri jau vienuolika metų negrįžta į Lietuvą. Manau, šį tikslą buvo supratęs ir treneris, ir žaidėjai. Kalbant, kodėl nepavyko laimėti taurės, manau, kad žaidėjai, kurie žaidžia užsienyje, jau buvo atostogų ritme – jų čempionatai buvo pasibaigę prieš rinktinės langą. Tai galėjo būti ir nuovargio ir atostogų nuotaikų problema. Žaidėjai, kurie rungtyniauja Lietuvos čempionate taip pat yra pavargę nuo paskutiniu metu kas tris dienas žaidžiamų rungtynių. Viską sudėjus ir gauname pagrindines pralaimėjimų priežastis. Ar čia pasiteisinimas? Tikrai ne. Nacionalinė rinktinė yra aukščiausias kiekvieno žaidėjo taškas. Čia neturi būti jokių pasiteisinimų – turime daryti išvadas“, – portalui lrytas.lt neįgyvento tikslo priežastis vardino buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas.
Po nesėkmės Baltijos taurės varžybose Lietuvos futbolo rinktinė pakėlė sparnus į Ispanijos sostinės Madrido priemiestį – Leganesą <...>Net ir be didžiausių savo žvaigždžių žaidusi Ispanijos rinktinė nepaliko jokių vilčių lietuviams ir jiems „išrašė“ keturis įvarčius be jokio atsako.
„Visi ispanus vadino jaunimo komanda, tačiau ten buvo vaikinų, kurie buvo 22-ejų, 23-ejų metų ir amžiumi jie buvo lygūs su Pauliumi Golubicku, Linu Mėgelaičiu, Edgaru Dubicku bei Tautvydu Krapiku. Kai kurie vaikinai, kurie antradienį žaidė prieš Lietuvos rinktinę, vis dar turi galimybę atstovauti Ispanijai artėjančiame Europos futbolo čempionate. Mano žiniomis, galutinė paraiška gali būti užpildyta iki šeštadienio“, – pagyrimo žodžių varžovams negailėjo T.Danilevičius.
Jei Ispanijos jaunimas galėjo sulaukti šiltų žodžių, Lietuvos futbolininkams jų atrasti buvo gerokai sunkiau. Praėjusį rudenį mažu vilties spindulėliu nušvitęs lietuvių žaidimas šiame vasaros cikle vėl virto tamsa. Tą pastebėjo ir rezultatyviausias visų laikų Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas T.Danilevičius.
„Kalbant apie pozityvumo paieškas, sunku kažką įžvelgti po trijų pralaimėjimų iš eilės. Labai norėtųsi, kad futbolo rinktinė grįžtų į tą etapą bei žaidimo braižą, kuris buvo praėjusį rudenį. Suprantama, kad tuo metu teko žaisti ne prieš ispanus – tai buvo visai kitokio lygio varžovai, tačiau savo pajėgumu jie nenusileido nei estams, nei latviams. Rudenį prieš šiuos varžovus lietuviai kovėsi puikiai ir atiminėjo taškus. Norisi palinkėti, kad po tinkamų išvadų tiek treneris, tiek ir žaidėjai suprastų, kad jie atstovauja šalies nacionalinei rinktinei. Rudenį laukia kovos pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybose. Norėtume, kad galėtume grįžti į tas pačias vėžias, kuriose buvome 2020-ųjų rudenį“, – viltingai samprotavo LFF prezidentas.
Pasigedo noro ir kovos
„Nesitikėjau ir negalvojau, kad sulošime tokias prastas rungtynes. Visų pirma – be psichologinio nusiteikimo, noro ir vargdami aikštėje. Buvo sudėtinga kažką pastatyti prieš techniškai ir greitai žaidžiančią komandą. Tai stipriai jautėsi“, – po dvikovos su ispanais sunkiai žodžius rinko Lietuvos futbolo rinktinės treneris V.Urbonas.
Šalies futbolo sirgaliai jau seniai susitaikė su mintimi, kad nacionalinės rinktinės pergalė tampa sunkiai sulaukiamu reiškiniu. Vis dėlto jei nepavyksta iškovoti pergalės visada yra reikalaujama kovos. Visi puikiai supranta, kad įveikti net ne pagrindinės sudėties Ispanijos futbolo rinktinę lietuviams yra sunkiai pasiekiama užduotis. Pralaimėti nėra gėda. Aikštėje svarbiausia yra save atiduoti 100 proc., deja, bet to nei Baltijos taurėje, nei antradienį Leganese vykusiose rungtynėse pasakyti apie Lietuvos futbolininkus nebuvo galima.
„Lietuvos nacionalinė rinktinė kiekvienam žaidėjui, kuris yra lietuvis, turėtų būti aukščiausias taškas ir siekiamybė. Atvažiavus į Lietuvos futbolo rinktinės stovyklą reikia susimąstyti, kad čia atvažiavai ne atostogauti. Visais laikais Lietuvos nacionalinėje rinktinėje nebuvo superžvaigždžių ir žaidėjų, kurie galėtų išspręsti rungtynes asmeniškai – neturėjome nei Cristiano Ronaldo, nei Davido Beckhamo, nei Lionelio Messi, tačiau turėdavome komandinę dvasią ir duodavome varžovams kovą. Anksčiau aikštėje kovodavome dėl kiekvieno centimetro, o per šį rinktinių langą mums iš kai kurių žaidėjų pritrūko noro ir užsidegimo. Norėtųsi, kad tai nepasikartotų“, – apmaudo regėtu vaizdu neslėpė LFF prezidentas T.Danilevičius.
Paradoksalu, tačiau dar prieš artėjančias Lietuvos futbolo rinktinės kovas Baltijos taurėje LFF pristatė naująjį Lietuvos futbolo talismaną – karį, kuris buvo pavadintas „Vyčiu“. Futbolo federacijos prezidentas užsiminė, kad toks talismanas buvo pasirinktas ne veltui. Kova, kuria pasižymi talismanas „Vytis“ – istorinis Lietuvos nepriklausomybės ir futbolo simbolis.
„Kiekviena nacionalinė rinktinė turi savo talismaną. Nuo senų laikų lietuviai yra tikri kareiviai – jie kovojo už laisvę. Pagrindinis šalies rinktinės bruožas yra šimtaprocentinis atsidavimas aikštėje. Tai yra mūsų kovos ir noro nepralaimėti nė vieno centimetro simbolis. Taip ir atsirado talismanas, kuris buvo pavadintas „Vyčiu“, – pasakojo T.Danilevičius.
Kaistanti trenerio kėdė
Dar po nesėkmingo pasirodymo Baltijos taurėje Lietuvos futbolo bendruomenė ėmė vis garsiau šnekėti apie braškančią rinktinės stratego V.Urbono kėdę.
Tarp galimų kandidatų pakeisti futbolo specialistą buvo įvardijamas ir šiuo metu Lietuvos U-19 rinktinę treniruojantis legendinis futbolininkas Valdas Ivanauskas, tačiau šis pastarąsias kalbas stūmė šalin.
„Treneris V.Urbonas turi sutartį. Kol kas mano darbas yra devyniolikmečiai, su kuriais bandau atgaivinti viltį. Tik kai yra viltis kažką nuveikti, tuomet matai ateitį. Būkime atviri, dabartinėje rinktinėje mažoka vilties, o kai kurie žaidėjai apskritai neatitinka nacionalinės ekipos lygio. Esu U-19 rinktinėje subūręs gerą trenerių štabą, bandome kurti, gaivinti ir siekti tikslų. Šiai dienai aš dirbu su devyniolikmečiais“, – lrytas.lt žurnalistui Modestui Krukauskui kalbėjo keturiskart geriausias Lietuvos futbolininkas.
Tuo tarpu T.Danilevičius teigė, kad nacionalinės rinktinės trenerio klausimas po tokio pasirodymo yra labai svarbus ir jį LFF turėtų spręsti dar šio mėnesio pabaigoje.
„Po trijų pralaimėjimų iš eilės kėdė pradėtų braškėti kiekvienam treneriui. Sausio mėnesį buvo iškelti tikslai, o vienas pagrindinių – laimėti Baltijos taurę. Šis tikslas yra neįvykdytas – buvo patirti pralaimėjimai tiek Estijai, tiek Latvijai. Birželio pabaigoje turėsime Vykdomojo komiteto posėdį ir jame turėtume spręsti šį klausimą“, – kalbėjo LFF prezidentas.
„Euro2020“ gali pametėti staigmenų
Jau birželio 11-ąją startuos praėjusiais metais turėjęs vykti, tačiau dėl COVID-19 pandemijos metais pavėlintas Europos futbolo čempionatas. Apie vis labiau artėjančio čempionato išskirtinumą užsiminė ir vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų T.Danilevičius. Jam žaidimo duonos teko ragauti giliausiose futbolo tradicijose pasižyminčiose valstybėse – Anglijoje, Italijoje bei Belgijoje.
„Šis Europos futbolo čempionatas ir laikas, kuriame mes šiuo metu gyvename yra labai neįprastas. Viskas keičiasi labai greitai, o tą teko patirti ir mums – atvykus į Ispaniją vienas teigiamas COVID-19 testas gali sujaukti visus planus ir dėl šios priežasties teko pakeisti visą komandą. Europos čempionate taip pat galime neišvengti panašių dalykų“, – samprotavo šiuo metu LFF prezidento pareigas einantis 42-ejų klaipėdietis.
Vieną po kito už Lietuvos futbolo rinktinę įvarčius mušęs T.Danilevičius taip pat prakalbo ir apie su papildomomis problemomis galinčius susidurti čempionato favoritus.
„Daug kas taip pat priklauso ir nuo favoritėmis laikomų komandų. Pagrindiniai favoritai yra belgai, prancūzai, ispanai, italai, anglai bei vokiečiai, tačiau viską lemti turėtų šių rinktinių žaidėjų pasirengimo lygis. Praėjęs sezonas buvo pažymėtas pandeminiais metais, todėl daugelis vietinių čempionatų buvo baigti žaisti tik vasarą. Tai reiškia, kad aukščiausiuose lygose žaidžiantys futbolininkai be poilsio rungtyniauja praktiškai ištisus metus. Jie į „Euro2020“ turėtų atvykti pavargę. Tuo tarpu komandų, kurios nėra priskiriamos aukščiausiam lygiui žaidėjai turėjo kiek daugiau poilsio. Čempionato eigą taip pat turėtų pakoreguoti ir COVID-19 situacija, nes niekada nežinai, kada iš rikiuotės gali iškristi net pusę tavo komandos“, – įžvalgomis dalinosi buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas.
T.Danilevičius neužmiršo ir čempionate nustebinti galinčių rinktinių, pasak jo, nemažai galima tikėtis iš Ukrainos futbolo vienuolikės.
„Jei kalbėtume apie „juoduosius arkliukus“, norėčiau išskirti Ukrainos futbolo rinktinę, kuri tikrai gali pateikti ne vieną siurprizą. Lenkai taip pat retai yra vadinami favoritais, bet šiame čempionate savo žodį gali tarti ir jie. Nereikia užmiršti ir Šiaurės Makedonijos, kuri į „Euro 2020“ sugebėjo patekti per Tautų lygą. Vis dėlto manau, kad labiausiai šiame čempionate turėtų nustebinti Ukrainos futbolo rinktinė“, – teigė T.Danilevičius.
Prasidėjus didiesiems futbolo turnyrams lietuviai jau yra įpratę rinktis savo favoritus iš kitų valstybių, nes Lietuvos futbolo rinktinė tokio rango varžybose dar nėra rungtyniavusi per visą šalies istoriją.
2020-ųjų vasarą LFF prezidentu perrinktas T.Danilevičius tąsyk užsiminė, kad po 6-8 metų Lietuva gali žaisti pasaulio ar Europos čempionate. Paklaustas, ar jis vis dar išlieka tos pačios nuomonės, buvęs futbolininkas po trumpos pauzės atsakė su užtikrintumu savo balse.
„Aš išlieku tos pačios nuomonės. Jei mes tikslingai dirbsime su jaunimo metodikomis, programomis ir visose šalies nacionalinėse rinktinėse turėsime panašų braižą, iš šiai dienai U-19 bei U-21 rinktinėje žaidžiančių futbolininkų galėsime nulipdyti konkurencingą rinktinę ir pasiekti norimą tikslą“, – optimistine nata pokalbį su lrytas.lt užbaigė LFF prezidentas.
2021-08-23 02:15 · #141321
Niekas neįkėlė?
''Puikūs pralaimėjimai'': Kodėl V. Urbonui nepavyko įkvėpti Lietuvos futbolo rinktinės pergalėms?
Žiūrėti „YouTube“
YouTube
''Puikūs pralaimėjimai'': Kodėl V. Urbonui nepavyko įkvėpti Lietuvos futbolo rinktinės pergalėms?
Žiūrėti „YouTube“
YouTube
Norėdami atsakyti, prisijunkite.
Naujausios futbolo naujienos
Elitinės jaunių lygos apžvalga (12-oji savaitė)
Startuoja išankstinė abonementų prekyba 2027 metų sezonui
FIFA U15 pasaulio čempionato ir festivalio metu – žaidėjų edukacijos svarba
A. Skerla: „Didelis bangavimas sezono eigoje mums daug kainavo“
Lietuvos teisėjos vadovaus UEFA moterų Čempionių lygos dvikovai Šveicarijoje
FIFA programa – kelias į pažangesnį moterų rinktinės atletinį rengimą
Lietuvos futbolo gidas
Dažniausi klausimai apie Lietuvos futbolą
Naujienos, turnyrinės lentelės, klubai ir sirgalių diskusijos – svarbiausios nuorodos vienoje vietoje.
Kur skaityti naujausias Lietuvos futbolo naujienas?
Futbolo naujienų skiltyje rasite 90min.lt publikuojamas žinias apie Lietuvos klubus, rinktines ir varžybas. Pradžios puslapio pagrindinėse vietose rodomos skaitomiausios per pastarąsias 48 valandas paskelbtos publikacijos, o visas naujienas galite peržiūrėti atskirame sąraše.
Kur rasti TOP lygos (ex A lygos) turnyrinę lentelę?
Atverkite turnyrinės lentelės puslapį. Lygindami komandų vietas ir taškus patikrinkite, kurio sezono duomenys pateikiami. Apie čempionatą ir klubų pasirodymą galima diskutuoti futbolo forume.
Kur ieškoti Lietuvos futbolo rungtynių rezultatų?
Rezultatų skiltyje pateikiami svetainėje sukaupti rungtynių duomenys. Rungtynių aplinkybių, sudėčių ir sirgalių vertinimų ieškokite naujienose bei atitinkamo klubo forumo temoje. Lentelė ir rezultatai nėra tiesioginės transliacijos paslauga.
Kur diskutuoti apie FK Žalgirį, Kauno Žalgirį ir kitus klubus?
Lietuvos futbolo klubų skyriuje klubai turi atskiras diskusijų temas. Jose aptariamos rungtynės, sudėtys ir klubo naujienos. Norėdami parašyti savo žinutę, prisijunkite arba užsiregistruokite.
Kur sekti žaidėjų perėjimus ir transferų gandus?
Perėjimai aptariami transferų skyriuje ir atskirų klubų temose. Sirgalių paskelbtas gandas nėra patvirtintas perėjimas: tikrinkite, ar pateiktas klubo, žaidėjo ar varžybų organizatoriaus pranešimas.
Kur rasti draugiškų klubų rungtynių aptarimus?
Draugiškų klubų rungtynių temoje rasite sirgalių pranešimus ir aptarimus. Prieš naudodamiesi informacija atkreipkite dėmesį į temos metus ir konkrečios žinutės datą – forumas taip pat saugo ankstesnių sezonų diskusijas.
Kur aptariama Lietuvos rinktinė ir UEFA Tautų lyga?
Rinktinės pasirodymus galima aptarti UEFA Tautų lygos diskusijoje ir rinktinei skirtose naujienose. Tautų lygos grupių lentelės skiriasi nuo Lietuvos klubinio čempionato lentelės; galutinę oficialią varžybų informaciją tikrinkite pas organizatorių.
Kuo TOP lyga skiriasi nuo ankstesnio A lygos pavadinimo?
Kalbant apie Lietuvos aukščiausiąją futbolo lygą, naujesniuose šaltiniuose vartojamas TOP lygos pavadinimas, o ankstesnių sezonų naujienose ir forumo archyvuose – A lyga. Ieškodami senesnių rungtynių ar diskusijų tikrinkite abu pavadinimus ir sezono metus.