Veteranai

Aš tik vieno iki galo nesuprantu - kodėl jis susidėjo su Тurskiais & Co..

Naiviai tikėjo, kad naujieji gudai paauksuos jam delniuką. Pervertino šituos geradėjus ir tiek.

o gal kas pamena priežastis, kodėl jis taip staiga iš Žalgirio dingo?

Kažko su Zelkum nepasidalino? Tikrai girdėjau tą istoriją, bet kadangi man tai visiškai neįdomu, iš galvos ir iškrito..

o gal kas pamena priežastis, kodėl jis taip staiga iš Žalgirio dingo?

Tai ne tik jis. Kartu dar ir V.Kasparavičių išpirdolino. Po to abu kartu už Atlantą lošė.

Tai ne tik jis. Kartu dar ir V.Kasparavičių išpirdolino. Po to abu kartu už Atlantą lošė.

aha, ir tas panašiu metu dingo. Bet jo tuomet nelabai pasigedau, jis man visada į žaidžiantį senelį su švytinčia plike panašus buvo. Kur jis dabar kažin?

Kažkur kažkas minėjo, kad Vokietijoje ar Austrijoje sandėlininku dirba.

I.Morinas: ne paslaptis, kad daugelis profesionalų, baigę karjeras tikisi likti sporte
Gedas Saročka
Sportin.lt ir http://sportas.delfi.lt/abroad/imorinas-ne-paslaptis-kad-daugelis-profesionalu-baige-karjeras-tikisi-likti-sporte.d?id=60093129" onclick="window.open(this.href);return false;
2012 m. lapkričio 27 d. 15:37

[Paveikslėlis]

Daugiau nei pusšimtį rungtynių nacionalinėje Lietuvos futbolo rinktinėje sužaidęs Igoris Morinas baigęs futbolininko karjerą dingo iš futbolo pasaulio radaro. 18 metų futbolui atidavęs buvęs Vilniaus „Žalgirio“, „Hannover 96“ (Vokietija), „FSZ Mainz“ (Vokietija) ir kitų klubų saugas 2010-aisiais nusigręžė nuo futbolo, bet netrukus į jį grįžo. Tiesa, vilkėdamas nebe žaidėjo, o trenerio kostiumą. „Mokau vaikus, tuo pačiu iš vyresnių kolegų mokausi pats“, - sako prieš dvejus metus karjerą baigęs I. Morinas. Buvęs futbolininkas portalui sportin.lt papasakojo apie karjeros pabaigą, iš Vilniaus „Žalgirio“ atgautas skolas, trenerio licenciją ir naują karjeros posūkį.

- Igori, papasakokite apie paskutinius metus profesionaliame futbole…
- Futbolininko karjerą baigiau VMFD „Žalgiryje“. Pasibaigus sutarčiai, noro ir jėgų žaisti A lygoje dar turėjau. Bandžiau įsitvirtinti Gargždų „Bangoje“, bet ir ten neprireikė veteranų pagalbos. Teko nusileisti į I lygą, į Vilniaus „REO“. Sezono pabaigoje atsirado sveikatos problemų. Išsityręs nusprendžiau nebekankinti nei savęs, nei kitų – t. y. sveikas baigti karjerą (juokiasi).

- Atstovavote Lietuvos rinktinei, rungtyniavote stipriose Lietuvos ir Vokietijos aukščiausių lygų komandose. Ar liko per futbolininko karjerą nenuveiktų darbų, nuoskaudų?
- Grįždamas rungtyniauti iš Vokietijos į Lietuvą norėjau su „Žalgiriu“ tapti A lygos čempionu. Šiek tiek skaudu, kad nepavyko to padaryti. Bet baigti karjerą pakankamai aukštame lygyje užėmus trečią vietą su naujai sukomplektuota komanda – geras rezultatas. Džiaugiuosi, kad perėjęs iš senojo į naują „Žalgirį“ savo patirtimi padėjau klubui įsitvirtinti aukščiausioje lygoje. Tad pliusų net ir karjeros pabaigoje – daugiau nei minusų.

- Senasis „Žalgiris“ jums ir jūsų kolegoms liko skolingas ne vieną tūkstantį litų. Ar naujajam „Žalgiriui“ perėmus senojo spalvas, vardą, istoriją - o kartu ir skolas - ši problema buvo išspręsta?
- Juridiškai yra taip: kol su buvusiais žaidėjais ir kreditoriais neatsiskaitei, negali perimti nei vardo, nei istorijos, nei spalvų. Su mumis, futbolininkais, „Žalgiris“ atsiskaitė. Gavome tai, ką uždirbome. Vieni daugiau, kiti mažiau. Man „Žalgiris“ buvo skolingas dešimties mėnesių atlyginimą. Aišku, šimto procentų skolos nė vienas neatgavome...

- Nuo paskutinių rungtynių, kuriose išbėgote į aikštę, praėjo dveji metai. Per juos apie Igorį Moriną spauda absoliučiai nieko nerašė. Kur buvote dingęs?
- Profesionaliai žaidžiau, treniravausi ir gyvenau futbolu 18 metų. Po to, kai nusprendžiau baigti karjerą, norėjau pailsėti nuo futbolo. Visiškai atsiriboti. Nieko nedariau daugiau nei pusę metų. Pabuvau su šeima, su vaiku, aplankiau gimines Rusijoje.

- Kas įvyko po tų šešių mėnesių? Kaip vėl atsirado alkis futbolui?
- Tiesiog vežiojau sūnų į futbolo treniruotes, sėdėjau stadione, stebėjau jį, treniruočių procesą. Ir po truputį grįžau. Tik ne kaip žaidėjas, o kaip treneris.

- Taip paprastai - ekspromtu?
- Ne paslaptis, kad daugelis profesionalų, kad ir kokios sporto šakos atstovai būtų, baigę karjeras, tikisi likti sporte. Dar žaisdamas Vilniaus „Žalgiryje“, Lietuvos rinktinėje, kartu su Raimundu Vilėniškiu, Tomu Ražanausku, Edgaru Jankausku, Nerijumi Radžiumi, Mindaugu Grigalevičiumi ir kitais sėdėjome trenerių B licencijos kursuose. Neblogi studentai buvome (juokiasi). Mokytojai neturėjo su mumis vargo, aiškinti daug nereikėdavo. Išlaikiau B licenciją, kurios, galvojau, gal kada prireiks. Ir prireikė. Šiuo metu treniruoju „Baltijos futbolo akademijos“ vaikus.

- Kaip futbolininkas buvote santūrus. Koks esate vilkėdamas trenerio kostiumą?
- Santūrumas aikštėje nuo anų laikų, matyt, padeda iki dabar. Ne taip emocionaliai į viską žiūriu. Stengiuosi mąstyti racionaliai. O racionalumas ateina su patirtimi. Stengiuosi mokyti vaikus galvoti ne apie save, o apie komandą. Noriu, kad mano treniruojami vaikai būtų kuo techniškesni. Noriu, kad komanda turėtų charakterį, kad mąstytų, kad aikštėje būtų ne vienas, o du – trys – keturi lyderiai. Aišku, per daug inteligentiškumo aikštėje nereikia, bet chamais būti negalima.

- Ką pavyzdžiu rodote treniruojamiems vaikams?
- Visi žiūrime Čempionų lyga, visi matome gražiai žaidžiančias komandas. Klubų pavadinimų nevardinsiu, bet į kai kuriuos lygiuojamės. Nesakau, kad padarysiu iš Lietuvos vaikų „Barcelona“ lygio komandą. Tiesiog noriu, kad mano auklėtiniai žaistų su kamuoliu, mokėtų jį valdyti, o ne spirtų į priekį ir bėgtų kovoti.

- Už ką daugiausia pylos sulaukia jūsų auklėtiniai?
- Velnių daugiau duodu ne tam, kuris blogai žaidžia, o tam, kuris kalba su teisėju. Per savo karjerą įsitikinau, kad teisėjas futbolininkui – ne draugas. Rungtynių jis neištemps. Tad savo pranašumą aikštėje mokau įrodyti žaidimu, o ne kalbomis.

- Kuo sunkus ir kuo žavus vaikų futbolo trenerio darbas?
- Man patinka, kai vaikui kažką pasakoji, kažką rodai ir jis, gal ne iš karto, gal vėliau, bet padaro būtent tai, ko jį mokei ar ko iš jo reikalavai. Tai neapsakomai geras jausmas. Sunkumai prasideda tuomet, kai reikia vaikui išaiškinti taip, kad jis padarytų. Atrodo, kaip žaidėjas viską žinai, bet paaiškinti sunku. Gali pasakoti apie vidines pėdos dalis ar kiltis, bet vaikas to nesupranta. Tokiose situacijose padeda 20 ir daugiau metų su vaikais dirbančių trenerių patarimai. Tad ir vaikus mokau, ir pats patirties semiuosi. Ypatingas darbas su vaikais ir tuo, kad jie reikalauja daug dėmesio. Kiekvienam reikia parodyti, kiekvieną reikia pamokyti, sudrausminti. Su viena grupe vienu metu dirbame du treneriai, nes vienas tarp dvidešimties vaikų gali pasiklysti. Vienam aiškini, o antras jau stumia trečią, ketvirtas dar kažką daro (juokiasi). Žodžiu, kantrybė čia reikalinga kaip niekur kitur: privalau laukti, laukti ir dar kartą laukti, kol vaikas ar komanda padarys tai, ko reikalauju.

- Ar galvojate apie futbolo trenerio A licenciją?
- Kol kas negalvoju. Žiūriu metus į priekį, ten suaugusiųjų futbolo dar nematau. Po truputį žengiu į priekį. Nebent atsirastų rimta proga. O jei ir eičiau aukščiau, tai tikrai ne vienas. Eičiau šalia to, kas turi patirties, iš kurio galėčiau mokytis. Dabar dirbu su vaikais ir nesiblaškau. Jei atsiras galimybė – galvosiu. Kol kas sau užduoties treniruoti aukščiausio lygio komandą nekeliu.

kartu su Raimundu Vilėniškiu, Tomu Ražanausku, Edgaru Jankausku, Nerijumi Radžiumi, Mindaugu Grigalevičiumi ir kitais sėdėjome trenerių B licencijos kursuose.

Joo... pakalbėjo lyg buvęs "zekas"... kartu sėdėjome... kursuose.

Вальдемарас
http://football.ua/retro/news/127020.html" onclick="window.open(this.href);return false;
15 апреля 2011, 18:11
Владимир Мыленко, специально для Ретро Футбола

[Paveikslėlis]

Ретро Футбол продолжает рассказывать о противостоянии Динамо и Барселоны 1990-х. На очереди – разгром на Камп Ноу и блестящая игра киевского голкипера. После домашнего поражения в третьем туре группового турнира последнего розыгрыша Кубка Чемпионов Динамо необходимо было во что бы то ни стало побеждать на выезде. Иначе о попадании в финал можно было забыть. Впрочем, это все было в теории – а на практике сыгранная за три с половиной круиффовских сезона Барса была куда сильнее обновленной киевской команды. Поэтому в победу на Камп Ноу верилось с очень большим трудом.

А уж когда на первой же минуте Андони Гойкоэчеа зарядил в штангу гостевых ворот – стало и вовсе грустно. Киевляне ответили парочкой быстрых атак, но уже к пятой минуте преимущество блаугранас нарисовалось со всей отчетливостью. Лаудруп начал свою впечатляющую серию ударов – мимо. Юрий Грицына ответил выстрелом в защитника и угловым – максимум, который Динамо смогло выжать из эпизода.

На 7-й минуте начал свое блестящее, феноменальное выступление литовский голкипер украинского клуба. Вальдас Мартинкенас бросился под удар Бакеро почти в упор и не просто подставился под мяч, а парировал! Тут же Лаудруп в падении попытался добить мяч в пустые ворота – но лежащий на газоне Вальдемарас успел выставить руку и совершить еще один сейв!

Олег Саленко мог поймать еще неразогретую Барсу – отличный длинный пас он принял на грудь так, что одним движением обыграл защитника и оказался один перед Андони Субисареттой. Увы, но удар пришелся как раз в испанского голкипера. А через минуту Динамо понесло первую потерю – Олег Лужный, схватившись после незначительного эпизода за заднюю поверхность бедра, был заменен на Олега Волотька.

Дальше на поле была (практически все время) одна команда. Одна команда – и напротив нее один голкипер. Барселона атаковала практически без остановки, при этом не включая запредельные скорости. А Динамо разве что на фолы хватало. На 25-й минуте Лаудрупа на входе в штрафную сбили, благо, будущий герой Уэмбли Рональд Куман за весь матч так и не сумел пробить Мартинкенаса.

Центральная зона в защите Динамо после ухода Лужного потеряла былую прочность, поэтому ничего удивитительного, что именно через этот участок каталонцы чаще всего врывались в штрафную. На 33-й минуте неугомонный Лаудруп чуть было не забил – но совсем немного не успел к мячу, Вальдас оказался раньше. А пас за спины соперников был шикарен…

Динамо ответило рывком Саленко в штрафную по левому краю. Прошел Олег хорошо, а вот пас поперек ворот получился явно в никуда. Увы, но это был чуть ли не единственный опасный момент у ворот Барсы во второй половине первого тайма.

Перед перерывом команды сподобились на два штрафных в непосредственной близости от "карного майданчика". Стоичкова натурально срубил Заец – причем мог и красную получить, так как Христо в перспективе один на один должен был выскакивать, да и удар по ноге со стороны киевлянина был совершенно не связан с попыткой выбить мяч. Просто ударил по ноге, чтобы остановить. (Впрочем, и сам Ицо грубовато играл в этом матче, однажды шипами в голеностоп визави въехал, причем, скорее всего, намеренно) У ворот Субисаретты сфолил на Грицыне Куман. И тот, и другой стандарт не завершились ничем. Как, по большому счету, и весь первый тайм. Барса не забила, но радоваться Динамо было еще ой как рано.

Вторую половину встречи Барселона начала в невысоком темпе. Но уже на восьмой минуте атака блаугранас могла завершиться голом. Это Лаудруп набежал по центральной оси и расстрелял ворота Мартинкенаса после скидки Стоичкова. Перекладина! Справедливости ради отметим, что мяч стукнулся о каркас ворот по уходящей траектории.

И понеслась душа в каталонский рай. Через пару минут все тот же Лаудруп получил мяч после банальной ошибки динамовца, вошел в штрафную, сместился параллельно воротам к центру, выстрелил низом – Мартинкенас на месте. Это было своеобразное начало "матча в матче" - далее Вальдас отбивал столько, что самое перечисление всех моментов и полумоментов заняло бы приличное место.

Но на 59-й минуте даже голкипер не спас Динамо. Точнее, спас – но всего один раз. Началось все с Мороза, который свалил на линии штрафной Стоичкова. Тот сыграл в стеночку с Лаудрупом и уже готов был оказаться в штрафной под обратный пас. Вторая желтая, Динамо остается в меньшинстве, да еще и с опаснейшим ударом. Куман все сделал, как надо, но Мартинкенас снова оказался на высоте. К сожалению, этого нельзя сказать о его партнерах, которые наблюдали, как сначала Гойкоэчеа на добивании попал в перекладину, а затем Стоичков головой таки затолкал мяч в сетку.

После этого атаки Барсы стали практически бесконечными – в том смысле, что сменяли друг друга почти беспрерывно. На 65-й минуте Стоичков с левого фланга простреливал на Амора – Мартинкенас перехватил. Через полминуты Ицо ударил уже сам, головой – чуть выше перекладины. 73-я минута, Лаудруп красиво, размашисто завершает атаку своей команды – удар датчанина парирует Мартинкенас. Лаудруп продолжал терзать киевскую оборону, на 79-й минуте таки попал в сетку – но с внешней стороны.

А забил снова Стоичков. Вышедший на замену здоровяк Хулио Салинас отдал острый пас к вратарской, Христо оказался шустрее защитника и спокойно отправил мяч в угол. Две минуты спустя Барса вышла втроем на одного Мартинкенаса (защитника в желтом, сопровождающего сине-гранатовую волну, просьба не считать) – но как Гойкоэчеа не попал с пары метров в пустые ворота после шикарного паса Лаудрупа…

Точку в матче поставил Салинас. Хулио оказался в нужном месте после удара конечно же Лаудрупа – мяч попал в динамовца, отскочил аккурат к форварду Барсы, и тот просто подправил его в пустые ворота. 0:3, но ни в одном голе нельзя упрекнуть голкипера. Более того, если бы не он, счет мог бы оказаться куда более крупным.

Наверное, то был лучший матч в карьере уроженца литовского Алитуса (любопытно, что в те годы еще один выходец из тех краев стоял и довольно неплохо в воротах другого постсоветского гранда – Гинтарас Стауче в московском Спартаке). Увы, но его уже нет в живых. Летом 2004-го, перед матчем своей Флоры (Вальдас работал в Таллине тренером вратарей) и словенской Горицы Мартинкенас утонул, купаясь в горном озере. Ему было без малого 39 лет.

18 марта 1992. Барселона. Камп Ноу. 53 000 зрителей

Барселона – Динамо 3:0
Голы: Стоичков, 59, 81, Салинас, 87
Барселона: Субисаррета, Нандо, Гвардиола (Салинас, 72), Куман, Надаль, Бакеро (Амор, 61), Гойкоэчеа, Стоичков, Лаудруп, Витчге, Эусебио
Динамо: Мартинкенас, Лужный (Волотёк, 8), Цвейба, Анненков, Шматоваленко, Грицына, Яковенко, Заец, Саленко (Квиткаускас, 76), Ю. Мороз, Шаран
Удалён: Мороз, 58

Buvęs rinktinės gynėjas M.Samusiovas priverstas baigti karjerą: Lietuvoje nebėra kur žaisti
Mindaugas Augustis
http://sportas.delfi.lt/futbolas/buves-rinktines-gynejas-msamusiovas-priverstas-baigti-karjera-lietuvoje-nebera-kur-zaisti.d?id=60650369&rsslink=truewww.DELFI.lt" onclick="window.open(this.href);return false;
2013 m. vasario 12 d. 10:37

Su Panevėžio „Ekrano“ klubu praėjusiame sezone Lietuvos čempiono laurais pasipuošęs futbolininkas Mantas Samusiovas ruošiasi dėti tašką. 34-erių gynėjas DELFI teigė dar norintis rungtyniauti metus ar dvejus, tačiau gimtinėje nebematantis klubų, kuriuose galėtų žaisti. „Jėgų dar turiu, bet jei nėra kur rungtyniauti, teks priverstinai baigti karjerą anksčiau laiko“, – apgailestavo žaidėjas. „Ekrano“ ekipai jis atstovavo nuo 2011 metų. Pasibaigus praėjusiam sezonui, klubas pratęsti sutarties nebepasiūlė. „Lietuvoje daugiau nėra komandos, kurioje būtų galima žaisti. Visos verčiasi arba jaunimu, arba apskritai neturi pinigų. Marijampolės „Sūduva“, Klaipėdos „Atlantas“, tas pats „Ekranas“ bando išugdyti savo jaunimą. Liko vienas VMFD „Žalgiris“, kuris renka stipriausius žaidėjus nežiūrėdamas į jų pasą“, – kalbėjo M. Samusiovas, svarstantis galimybę ateityje išmėginti trenerio duoną.

Per karjerą gynėjas rungtyniavo pajėgiausiuose Lietuvos klubuose, krimto legionieriaus duoną Rusijoje, Ukrainoje ir Latvijoje. M. Samusiovas yra sužaidęs penkerias rungtynes Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Pakabinti futbolo batelius ant vinies gali ir kitas buvęs „Ekrano“ bei šalies rinktinės gynėjas – Ignas Dedura. 35-erių futbolininką kviečia Virginijaus Liubšio treniruojamas Rygos „Daugava“ (Latvija) klubas, bet I. Dedura į kaimyninės valstybės sostinę nesiveržia. „Pasiūlymas nėra toks pritrenkiantis, kad plėšyčiaus ir lėkčiau į Rygą. Lietuvoje irgi nėra kur žaisti – lygis žemas. Gali būti, kad būsiu priverstas baigti karjerą“, – DELFI sakė žaidėjas.

"Lietuvoje irgi nėra kur žaisti – lygis žemas. Gali būti, kad būsiu priverstas baigti karjerą“, – DELFI sakė žaidėjas.

Arba abu žaidėjai per gerai apie save galvoja

Mantas Samusiovas ruošiasi dėti tašką.
„Jėgų dar turiu, bet jei nėra kur rungtyniauti, teks priverstinai baigti karjerą anksčiau laiko“, – apgailestavo žaidėjas. „Ekrano“ ekipai jis atstovavo nuo 2011 metų. Pasibaigus praėjusiam sezonui, klubas pratęsti sutarties nebepasiūlė. „Lietuvoje daugiau nėra komandos, kurioje būtų galima žaisti....

I. Dedura į kaimyninės valstybės sostinę nesiveržia.
„Pasiūlymas nėra toks pritrenkiantis, kad plėšyčiaus ir lėkčiau į Rygą. Lietuvoje irgi nėra kur žaisti – lygis žemas. Gali būti, kad būsiu priverstas baigti karjerą“, – DELFI sakė žaidėjas.

Tokių talentų niekam nereikia... Kai tokie fyfos, tai visur jiems blogai, nes niekas nenori 25 tūkst. jevro mokėti jųuž pasispardymus.
Kabinkit bucus, vyručiai, ant vinies... ir kuo greičiau...
Joo, eikit išsivėdinkit tulpinių dvoką. Svajoja mat netikšos apie ŽALGIRĮ.

Buvęs čempionų kapitonas galvoja apie trenerio karjerą
http://www.futbolo.tv/naujienos/1332-buves-cempionu-kapitonas-galvoja-apie-trenerio-karjera" onclick="window.open(this.href);return false;

Buvęs Panevėžio „Ekrano“ kapitonas, Lietuvos rinktinės futbolininkas Ignas Dedura galvoja apie karjeros pabaigą. 34-erių futbolininko planuose – ir trenerio darbas.

Po peržiūras nesiblaško

„Į peržiūras nevažiuosiu. Greičiausiai teks baigti karjerą. Netekina dabartinė Lietuvos futbolo situacija – nesinori žaisti ir visą savaitę treniruotis už dyką“, – Futbolo.TV aiškino I. Dedura. 34-erių futbolininkas „Ekranui“ atstovavo 2011–2012 metais. Gynėjo pozicijoje rungtyniaujantis I. Dedura sužaidė 59 rungtynes ir įmušė šešis įvarčius. I. Deduros nuomone, iš sportinės pusės „Ekrane“ praleisti metai nebuvo prasti – pavyko įgyvendinti viską, ką ekipa buvo užsibrėžusi.

Pasiūlymai nesugundė

I. Dedura neslėpė, kad po praėjusio sezono sulaukė pasiūlymų, bet nebuvo tokių, kurie sugundytų. „Greičiausiai žaisiu mėgėjiškai. Galbūt I lygoje. Treniruosiuosi porą kartų per savaitę, užsiimsiu kitais reikalais. Mąstau ir apie trenerio karjerą. Ne veltui turiu UEFA B trenerio kategoriją“, – planus dėstė I. Dedura. Futbolininkas aktyviai seka permainas A lygoje žaisiančiuose klubuose. I. Deduruos nuomone, šiemet prie Lietuvos čempionato favoričių Vilniaus „Žalgirio“ ir „Ekrano“, galbūt Marijampolės „Sūduvos“ komandų, prisidės ir Klaipėdos „Atlantas“. I. Dedura Lietuvos rinktinėje sužaidė 47 rungtynes ir pasižymėjo kartą. I. Dedura taip pat rungtyniavęs Kauno „Jėgerių“, „Tauro“, Jonavos „Lietavos“, „Kauno“, Maskvos „Torpedo“ ir „Spartak“ (abu – Rusija), Rygos „Skonto“ (Latvija) ekipose.

Autorius – Giedrius Vaitkevičius

Tarpusavio dvikovų dar teks palaukti
http://www.santarve.lt/aktualijos/sportas/tarpusavio-dvikovu-dar-teks-palaukti/" onclick="window.open(this.href);return false;

Mažeikiškiai futbolo mėgėjai susibūrė į komandą ir iškovojo nugalėtojų taurę.

Mažeikiškiai vyresnio amžiaus futbolininkai turnyre Latvijoje iškovojo nugalėtojų taurę, tačiau apgailestauja, kad negali išbandyti jėgų tarpusavyje – jau kuris laikas nerengiamos salės futbolo rajono pirmenybės. Savivaldybės sporto specialistas atremia: tai per brangu.
Iškovojo nugalėtojų taurę
Kaimyninės šalies Aizputės miestelyje (jame, beje, tik penki tūkstančiai gyventojų), puikiame sporto komplekse, vyko salės futbolo veteranų turnyras „Pavasaris 2013“. Be vietos komandos, varžėsi ekipos iš Saldaus, Liepojos ir Mažeikių.
„Buvo žaidžiami du kėlinukai po penkiolika minučių, komandoje rungtyniavo vyresni kaip keturiasdešimties metų futbolininkai, taip pat galėjo būti trys žaidėjai, kuriems jau sukako 35-eri. Susibūrėme į komandėlę ir iškovojome pirmąją vietą“, – trumpai pasirodymą apibūdino vienas iš ekipos narių Algirdas Mika.
Mažeikių ekipa visus varžovus įveikė be didesnio vargo: 8:2 nugalėta vietos komanda, 9:3 – Saldaus futbolininkai, o finale rezultatu 7:2 pranokti Liepojos „Metalurgs“ veteranai.
Čempionatas – per brangus
Mažeikiškiai sulaukė ir dar vieno pasiūlymo iš Latvijos „Ventspils“ klubo veteranų. Šis klubas kitais metais organizuoja Kuržemės salės futbolo čempionatą. Numatyta, kad jame dalyvaus šešios Latvijos ekipos ir sportininkai iš Mažeikių bei Skuodo.
„Kvietimą mielai priėmėme ir net atsisakome kitąmet žaisti mūsų šalies salės futbolo veteranų pirmenybėse. Priežastis paprasta – Latvijoje beveik kiekviename miestelyje pastatyti tokie puikūs sporto kompleksai, sudaromos puikios sąlygos tinkamai praleisti laisvalaikį, kad net nebesinori rungtyniauti mūsų šalies aptriušusiose sporto salėse.
Gaila, kad negalime žaisti ir savo rajono salės futbolo pirmenybėse, kurios nevyksta jau kokie ketvirti metai. Kiti mažeikiškiai salės futbolo mėgėjai rungtyniauja Telšių ir Plungės rajono pirmenybėse, kurias kaimynai rengia reguliariai“, – pasakojo komandos žaidėjai.
Rajono Savivaldybės kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Norvilas futbolininkus galėjo paguosti tik tuo, kad, kai atšils, numatytas rajono mažojo futbolo turnyras ant dirbtinės vejos.
„Plungėje ir Telšiuose yra Savivaldybei priklausančios sporto salės, o pas mus tokio čempionato rengti neapsimoka, nes jis brangiai kainuoja – vien salės nuoma vienerioms rungtynėms atsieina apie devyniasdešimt litų. Padauginus šį skaičių iš šešiasdešimt penkerių rungtynių, susidaro įspūdinga suma, tad tenka aukoti salės futbolo čempionatą“, – sakė P. Norvilas.

G.Mikulėnas: tikiu, kad Lietuvos futbolas atgims
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/gmikulenas_tikiu_kad_lietuvos_futbolas_atgims/" onclick="window.open(this.href);return false;

Praėjusį trečiadienį Vilniuje, „Šarūno“ viešbutyje, smagiai šurmuliavo margas futbolo mėgėjų būrys. Devintą sezoną pradedančios Sekmadienio futbolo lygos (SFL) iškilmingame renginyje buvo apdovanotos geriausios vasaros ir žiemos turnyrų komandos, rezultatyviausi ir naudingiausi žaidėjai. Ypatingo dėmesio sulaukė SFL žiemos futbolo turnyre taikliais smūgiais pasižymėjęs buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės puolėjas Gražvydas Mikulėnas.

2012 m. gegužę baigęs daugiau nei du dešimtmečius trukusią futbolo profesionalo karjerą G.Mikulėnas nenutolo nuo futbolo. 39-erių vilnietis pernai su TAIP komanda užėmė trečią vietą III lygos Vilniaus miesto pirmenybėse, o žiemą vykusiame SFL čempionate padėjo iškovoti aukso medalius „Rings-Širvėna“ ekipai. Pelnęs 33 įvarčius, jis tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju. Nuo 1996 metų įvairiuose Lenkijos, Kroatijos, Graikijos ir Latvijos futbolo klubuose profesionalo duoną krimtęs G.Mikulėnas su „Sporto gyvenimu“ pasidalijo mintimis apie Lietuvos mėgėjų ir profesionalų futbolą.

- Gražvydai, kokie vėjai jus atnešė į SFL futbolo mėgėjų bendruomenę?

- Žinote, kai tiek metų atiduota futbolui, tai čia yra natūrali to įdirbio pasekmė. Beveik prieš metus baigiau profesionalo karjerą, bet noro žaisti futbolą nepraradau. SFL suteikia puikią galimybę futbolą mėgstantiems žmonėms visus metus mėgautis šiuo žaidimu. Laiko turiu, noro ir jėgų taip pat užtenka - tai kodėl nepažaidus?

- Ar ne per lengva rungtyniauti su mėgėjais?

- Anksčiau, kai dar kiekvieną dieną treniruodavausi ir reguliariai žaisdavau Suvalkų „Wigry“ ekipoje, buvo lengviau. O dabar jau tikrai nėra lengva. Tuo labiau kad varžovai žaisdami su buvusiu profesionalu stengiasi, kovoja, tad tenka ir man paprakaituoti. Be to, ir tarp mėgėjų yra nemažai buvusių profesionalų ar tiesiog futbolininkų, kurių karjera gal ir nebuvo ypatinga, bet žaisti jie tikrai moka.

- Tikriausiai ne vien tik mėgėjų futbolo kovomis gyvenate. Internete aptikau žinutę, kad pernai turėjote galimybę paragauti ir trenerio duonos?

- Taip, praėjusių metų spalį Suvalkų „Wigry“ klubo vadovai man pasiūlė padėti vyriausiajam treneriui Donatui Vencevičiui. Tuo metu komandoje buvo labai sudėtinga padėtis, sezoną „Wigry“ pradėjo smarkiai atsinaujinę. Vadovai norėjo, kad kuo daugiau žaistų vietos futbolininkai, jaunimas, bet toks priverstinis eksperimentas nepasiteisino. Komanda po pirmojo rato II lygoje balansavo ant iškritimo ribos. Tad kelis mėnesius dirbau su „Wigry“ ekipa. Daugiausiai dėmesio skyriau puolėjams, bet, tiesą sakant, kokių stebuklų per tą laiką padaryti ir nesitikėjau. Šiaip trenerio darbas man įdomus, bet, atvirai sakant, šiuo metu su šia veiklos sritimi susijusių planų neturiu.

- Tad kuo gi dabar užsiima Gražvydas Mikulėnas?

- Kaip jau minėjote, Lenkijoje praleidau didesnę savo karjeros dalį, tad ir mano dabartinė veikla susijusi su šia šalimi. Su draugais esame įsteigę futbolo agentūrą, jos reikalais daugiausiai ir rūpinuosi. Stebiu Lietuvos ir Lenkijos futbolo klubų rungtynes, ieškau perspektyvių žaidėjų, lietuvių, kurie galėtų žaisti Lenkijoje. Ryšių ir pažinčių užtenka, galimybės darbuotis šioje srityje yra tikrai neblogos. Apskritai manau, kad Lietuvos futbolininkams Lenkijoje atsiveria labai geros perspektyvos, nes šioje šalyje ir futbolo lygis yra gerokai aukštesnis, gerai pasirodžius galima smarkiai pakelti savo vertę ir karjerą tęsti jau kurioje nors Vakarų Europos šalyje.

- Vis dėlto patirtis rodo, kad Lietuvoje žaidžiantiems futbolininkams nėra taip paprasta įsitvirtinti Lenkijoje. Šioje šalyje savo vietos nerado ir prieš kelerius metus geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku išrinktas Dominykas Galkevičius, kalnų nenuvertė ir Deivydas Matulevičius, Vytautas Andriuškevičius ir kiti perspektyvūs lietuviai.

- Čia nėra vieno konkretaus ir teisingo atsakymo. Reikia atsižvelgti į įvairiausius niuansus. Mūsų agentūra prisidėjo prie D.Galkevičiaus atvykimo į Lenkiją ir aš tikėjausi, kad jis tikrai žais Zaglembės „Lubin“ ekipoje. Deja, jam sutrukdė traumos. Mėgino žaisti iki galo neišsigydęs, nepasisekė, neužsikabino - ir atsidūrė užribyje. Tokia yra legionieriaus duona, būtina suprasti, kad užsienio šalyje niekas tavęs nelaukia su pyragais. Atvirkščiai, į legionierių žiūri priekabiai, nes jis atima duoną iš vietinių futbolininkų. Todėl jei nuo pirmų rungtynių neįrodai, kad esi vertas vietos startinėje sudėtyje, tai netrukus gali tekti krautis lagaminus ir grįžti namo. Be to, labai svarbus ir psichologinis veiksnys. Vis dėlto iš Lietuvos atvyksta ne patys prasčiausi futbolininkai, o savo komandų lyderiai. O Lenkijoje jiems tenka prisitaikyti prie kitokio vaidmens, kitokio požiūrio. Jei nesugebi persilaužti, niekas dėl tavęs ašarų nelies, o paprasčiausiai ieškos kito legionieriaus. Galiausiai ne paslaptis, kad Lenkijoje futbolas yra aukštesnio lygio nei Lietuvoje. Ten žaidžia stiprūs, fiziškai ir techniškai gerai parengti futbolininkai, vyrauja greitas, kietas žaidimas. Jei per kelis mėnesius prisitaikysi - liksi komandoje. Jei ne - būsi laisvas.

- Jūs į Lenkiją iš Vilniaus „Žalgirio“ persikėlėte 1996 m. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

- Tikriausiai kartu su Tomu Žvirgždausku buvome pirmieji lietuviai, atvykę žaisti į Lenkiją. Senoji, legendinio „Žalgirio“ futbolininkų karta - Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas ir kiti - rinkosi kitas šalis. Manau, kad mums pasisekė, nes į Varšuvos „Polonia“ ekipą atvykome ne vasarą, o žiemą, todėl turėjome galimybę su nauja komanda treniruotis ne tris savaites, o tris mėnesius. Galiu pasakyti, kad susidūrėme su visiškai nauja fizinio pasirengimo sistema. Kūlversčių ir šuolių per kelis mėnesius atlikome daugiau nei per visą ligtolinę karjerą Lietuvoje. Per tą laiką pamatėme, koks yra tas lenkiškas futbolas, ko reikia norint jame išgyventi. Dabar galima drąsiai sakyti, kad Varšuvoje prabėgo geriausi mano karjeros metai. Daug žaidžiau, netrūko įvarčių, tapome čempionais ir iškovojome taurę. Po mūsų į Lenkiją išvyko ir kiti žalgiriečiai - Tomas Ramelis, Aidas Preikšaitis, Donatas Vencevičius, Arūnas Pukelevičius ir taip toliau. Ir visi jie žaidė, o ne šiaip sėdėjo ant suolo.

- Bet per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos futbolininkų mėginimai įsitvirtinti Lenkijoje buvo vis retesni ir ne tokie sėkmingi. Kodėl?

- Manau, kad tai galima pavadinti Lietuvos futbolo „prarastos kartos“ problema. Aš ir mano bendraamžiai futbolo pradžiamokslį išėjome dar tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Tada į „Žalgirį“ buvo kviečiami tik geriausi Lietuvos futbolininkai, į šią komandą patekti buvo labai sunku. Be to, mes buvome tų legendinių žalgiriečių dubleriai, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užėmėme pasitraukusių senbuvių vietas. Kita vertus, tuo metu ir šalies čempionatas buvo labai rimtas. Su „Žalgiriu“ konkuravo Panevėžio „Ekranas“, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Mažeikių klubai. Varžybos buvo tikrai aukšto lygio. Dabartiniam čempionatui labiausiai ir trūksta pajėgių, lygiaverčių klubų konkurencijos. Turime „Ekraną“, „Žalgirį“, o kitas komandas priskirčiau vidutiniokų grupei. Nenuostabu, kad tokioje terpėje neatsiranda naujų futbolo talentų.

Iškalbingas faktas, kad šią žiemą iš Lietuvos į Lenkiją išvyko tik Vytautas Lukša. Bet jam jau 28-eri ir jis, taip pat kaip ir Darvydas Šernas, Mindaugas Panka, Žydrūnas Karčemarskas, Saulius Mikoliūnas, Kęstutis Ivaškevičius, priklauso dar tai „sovietiniai“ Lietuvos futbolininkų kartai. O štai žvelgiant į 1986 m. ir vėliau gimusius futbolininkus didesnio pasirinkimo kaip ir nėra.

Vis dėlto aš tikiu, kad netrukus Lietuvos futbolas atgims. Matau, kiek daug vaikų lanko futbolo treniruotes, su jais dirba geri treneriai, tad tikiu, kad iš tos gausos bus ir naudos. Svarbiausia, kad tie jauni futbolininkai mažiau galvotų apie pinigus, o daugiau dėmesio skirtų pačiam žaidimui. Daug jaunų futbolininkų, ypač išvykusių iš Lietuvos į užsienį ir vietoj kelių tūkstančių litų gaunančių kelis tūkstančius eurų, galvoja, kad jau pasiekė viršūnę. Jie pamiršta, kad tai tik kelio pradžia, kad įrodžius savo vertę Lenkijoje galima sulaukti dar geresnių pasiūlymų kitose šalyse. Tiesiog reikia daug ir sunkiai dirbti treniruotėse ir sulaukus šanso - juo pasinaudoti.

Dosjė

Gražvydas Mikulėnas gim. 1973 m. gruodžio 16 d. Vilniuje

Profesionalo karjera

1990-1996 m. Vilniaus „Žalgiris“

1996-1998 m. Varšuvos „Polonia“

1998-1999 m. Zagrebo „Croatia“

1999 m. Zagrebo „Dinamo“

1999-2000 m. Varšuvos „Polonia“

2000-2001 m. „GKS Katowice“

2001-2002 m. Atėnų „Akratitos“

2002-2004 m. Plocko „Wisla“

2004 m. Ventspilio „Ventspils“

2005 m. Radomo „Radomiak“

2005 m. Zavišos „Bydgoszcz“

2006-2007 m. Chožuvo „Ruch“

2008-2009 m. „GKS Katowice“

2010-2012 m. Suvalkų „Wigry“

Senjorų turnyre triumfavo Jonavos ,,Klevas''

Praėjusį šeštadienį, kovo 15 d. Sporto mokyklos futbolo manieže vyko tradicinis veteranų salės futbolo turnyras ,,Daumantų'' taurei laimėti.
Šiais metais ,,Nevėžio'' veteranų futbolo klubas švenčia dešimtmetį, tad ir turnyras vyko dešimtus metus iš eilės.
Varžybos buvo vykdomos vieno rato sistema žaidžiant vieną kėlinį 20 min. Susumavus taškus pirmoje vietoje atsidūrė Jonavos ,,Klevo'' komanda, antri liko Ukmergės ,,Ukmergė''. Trečiąja vieta tenkinosi pajėgi ,,Nevėžis-1'' komanda. Ketvirtoje vietoje po trijų pastarujų metų dominavimi liko Panevėžio ,,Ekrano Senjorų'' futbolininkai.Penkti Utenos ,,Utenis'', šešti-,,Nevėžis-2'' veteranai.
Pasibaigus kovoms aikštelėje vyko turnyro uždarymas.
Generalinio rėmėjo UAB,,Daumantai LT'' dovanomis bei prizais buvo apdovanoti geriausi komandų žaidėjai:
Jonavos ,,Klevas''-Virginijus Nutautas, Ukmergės ,,Ukmengė''-Nerijus Kačinskas, ,,Nevėžis-1'' - Valentas Rabikauskas, Panevėžio ,,Ekrano Senjorai''-Vaidas Bikinas, Utenos ,,Utenis'' - Saulius Gudas ir ,,Nevėžis-2''- Dainius Raudonius.
Geriausiu turnyro žaidėju išrinktas Dainius Juodis ,,Ukmergė''
geriausias vartininkas- Saulius Skorupskas ,,Klevas'', o rezultatyviausiu tapo įmušęs 8 įvarčius Aleksandras Popovas iš ,,Nevėžis-1'' komandos.
Klubo vardu dėkojame generaliniam turnyro rėmėjuii UAB,,Daumantai LT'' vadovui Sauliui Grinkevičiui, rėmėjams: Kauno apskrities futbolo federacijai, futbolo klubo ,,Nevėžis'' direktoriui Sauliui Skibiniauskui ir turnyro vyr. teisėjui Vidui Urbonui.

Pagarbiai, ,,Nevėžio'' veteranų futbolo klubo pirmininkas R.Činikas

Futbolo legendos: Rimas Kochanauskas
http://kybartai.lt/futbolo-legendos-rimas-kochanauskas/" onclick="window.open(this.href);return false;
[Paveikslėlis]

Žinomas futbolo specialistas Rimas Kochanauskas mini gražią savo amžiaus sukaktį. 60-ies metų jubiliejus – proga palinkėti Rimui sėkmės, kartu prisiminti ilgametį ir sąžiningą jo darbą, nuolatinį tobulėjimą, naujų idėjų įgyvendinimą, jaunuomenės ugdymą ir laimėjimus bei teikiamą nuoširdžią paramą propaguojant futbolą visoje Lietuvoje.
R. Kochanauskas gimė Kybartuose žymaus Lietuvos futbolo trenerio Vytauto Kochanausko šeimoje. Tėvo, kuris tapo ir pirmuoju treneriu, profesija jis susidomėjo dar vaikystėje. Žaidė Kybartų miesto gatvių turnyruose, Vilkaviškio rajono jaunučių ir jaunių rinktinėse, kurių vadovas ir treneris tuo metu buvo aktyvus sporto organizatorius Vytautas Miknevičius.
Porą metų R. Kochanauskas žaidė Kybartų futbolo klube „Sveikata“. 1970 metais kaip perspektyvus futbolininkas buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę.
Baigęs Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Rimas studijavo Lietuvos kūno kultūros institute ir žaidė Kauno „Atleto“ futbolo komandoje. 1974 m. buvo ypač įsimintini: su Kauno jaunimo komanda talentingas futbolininkas tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tais pačiais metais kybartietis žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Žalgirio“ dublerių komandoje. Jos garbę gynė nemažas būrys Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų: V. Tutlys, A. Puodžiūnas, A. Liubinskas, K. Gražulis ir kiti.
Gavęs futbolo trenerio diplomą, R. Kochanauskas sėkmingai dirbo su įvairaus amžiaus talentingais moksleiviais Vilkaviškio rajono vaikų ir jaunių sporto mokykloje. Vienas pirmųjų jo auklėtinių Vitalis Levendrauskas 1983 m. tapo TSRS tautų spartakiados futbolo varžybų čempionu, žaidė TSRS futbolo rinktinėje Pasaulio jaunimo čempionate Meksikoje.
1978 m. R. Kochanauskas trenerio karjerą sėkmingai tęsė Alytaus sporto mokykloje. Jo vadovaujama futbolo komanda „Pušynas“ tarptautiniame „Odinio kamuolio“ turnyre Sverdlovske užėmė 2 vietą. Nė viena kita Lietuvos komanda tuo pasigirti negalėjo.
1982–1996 m. R. Kochanauskas – jau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinių treneris. Jo vadovaujama Lietuvos jaunimo futbolo rinktinė 1985 m. tarptautiniame „Perkėlos“ turnyre Adleryje užėmė 3 vietą.
1986 m. gabaus trenerio išugdytas auklėtinis Gintaras Staučė, pakviestas į TSRS futbolo jaunių komandą, tapo Europos jaunių bronzos medalio laimėtoju, o 1988 m. – Europos jaunių čempionu. G. Staučė buvo pripažintas ne tik geriausiu Lietuvos futbolininku, bet tapo ir Turkijos „Galatasaray“, Rusijos „Spartako“, Vokietijos „Duisburgo“ klubų superžvaigžde. R. Kochanausko auklėtiniai Donatas Burbulevičius, Audrius Dabrovolskis, Vaidas Petrauskas, Almantas Žemėnas buvo pakviesti į Vilniaus „Žalgirio“ futbolo dublerių komandą.
1988 m. patyręs futbolo specialistas R. Kochanauskas tapo „Snaigės“ futbolo klubo, žaidžiančio Lietuvos vyrų futbolo A lygoje, vyriausiuoju treneriu, vėliau – Vilniaus futbolo komandos „Geležinis vilkas“ vyriausiuoju treneriu. 1996–1997 m. jam patikėtas Lietuvos aukščiausiosios lygos Kauno „Inkaro“ komandos vairas. Talentingo trenerio vadovaujama komanda tapo Lietuvos futbolo čempionato 3 vietos laimėtoja. R. Kochanauskas dirbo ir Alytaus „Dainavos“ komandos vyriausiuoju treneriu.
Patyrusio specialisto žinių prireikia ir ugdant jaunuosius talentus. 2001–2005 m. R. Kochanauskas buvo Lietuvos jaunųjų futbolo talentų atrankos grupių vadovu. 2011 m. jo auklėtiniai Aurimas Dubickas, Lukas Kochanauskas, Aivaras Bražinskas, Vytautas Andriuškevičius pakviesti atstovauti Lietuvos futbolo jaunimo komandai. V. Andruškevičius yra Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės narys, o A. Bražinskas, žaisdamas Vilniaus „Žalgirio“ klube, 2013 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu.
Talentingas treneris R. Kochanauskas visuomeniniais pagrindais ėjo Alytaus apskrities futbolo federacijos futbolo trenerių tarybos pirmininko pareigas, konsultavo Pietvakarių pasienio policijos rinktinę, ruošė ją tarptautinėms varžyboms.
Už nuopelnus ugdant talentingus žaidėjus ir propaguojant futbolą R. Kochanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Jis apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Alytaus apskrities ir miesto futbolo federacijos padėka „Už futbolo populiarinimą Alytaus apskrityje“. 2007 m. Lietuvos jaunimo sporto žaidynių futbolo varžybų trenerių konkurse R. Kochanauskas yra užėmęs 3 vietą.

Sigitas KURAS

Nuotr. Rimas Kochanauskas (pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės) – 1986 m. per veteranų turnyrą Kybartuose. Antroje eilėje (pirmieji iš dešinės) – treneriai Vytautas Miknevičius ir Vytautas Kochanauskas

Nemunas pasiglemžė dviejų tauragiškių gyvybes
http://www.kurjeris.lt/Taurages-krastas/Kriminalinis-kurjeris/Nemunas-pasiglemze-dvieju-tauragiskiu-gyvybes" onclick="window.open(this.href);return false;

Penktadienio pavakarę Nemune ties Bitėnais po vandeniu paniro ir nebeiškilo du tauragiškiai. Pagėgių policijos komisariate dėl dviejų brolių žūties pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nepatvirtintais duomenimis, vienas brolių – buvęs garsus futbolininkas, gynęs ne tik Tauragės „Tauro“, bet ir Vilniaus „Žalgirio“ komandos garbę. Vakar po pietų skenduolių vis dar buvo ieškoma.
Pagėgių policijos komisariate atliekamas tyrimas dėl Nemune galimai nuskendusių V.B. (gimusio 1965 m.) ir Ž.B. (gimusio 1967 m.) mirties priežasties nustatymo.

Skelbiama, kad tragišką vyrų lemtį matė vietos gyventojas, žvejojęs netoli tos vietos, kur žvejojo ir broliai iš Tauragės. Ant Nemuno kranto liko dingusiųjų automobilis, kiti daiktai.

Pagėgių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) duomenimis, pirmasis pranešimas apie nelaimę Bitėnų kaime buvo gautas penktadienį, apie 17.30 val. Skenduolių ieškoti išvyko dviejų ugniagesių komandų pareigūnai iš Pagėgių ir Vilkyškių. Valtimi apžvalgę Nemuno vietą, kurioje po vandeniu paniro du broliai, ugniagesiai gelbėtojai žmonių nerado. Apie 20 val. į įvykio vietą iš Klaipėdos atvyko narai. Paieška po vandeniu vyko dvi valandas, bet dingusiųjų kūnų rasti nepavyko. Narai skenduolių paiešką tęsė šeštadienį: pradėję darbus apie 8 val. narai išžvalgė apie hektarą Nemuno upės ploto. Apie 17 val. narai informavo, kad upės dugne pavyko rasti galimai nuskendusių asmenų spiningus, bet žmonių kūnų rasti nepavyko. Dėl fizinių ir techninių galimybių šeštadienį darbai buvo nutraukti. Dar kartą narai skenduolių ieškojo ir sekmadienį. Šįkart Nemuno upė žvalgyta Bitėnų kaimo ir Šakininkų kaimo teritorijoje. Narai vėl apieškojo apie hektarą upės vandens ploto, bet skenduolių rasti nepavyko. Apie 17.30 val. narų darbas buvo baigtas. Nuo vakar galimai paskendusių tauragiškių ieško tik Pagėgių PGT ugniagesiai gelbėtojai.

– Žvalgome vandens paviršių. Paprastai skenduoliai po trijų parų iškyla į vandens paviršių. Tikimės juos pastebėti. Šiandien kaip tik trečia para. Be to, narai per dieną išžvalgo tik apie 100 metrų upės vagos, o žmogaus kūną upė per tiek laiko gali nunešti keliolika kilometrų. Kad vyrai tikrai nuskendo, neabejojame. Faktą patvirtino vietos gyventojas, ant kranto buvo likę vyrų automobilis. Jį, beje, draugai jau išsigabeno į Tauragę. Jie prasitarė, kad galimai paskendusieji buvo žinomi futbolininkai, – vakar po pietų pasakojo Pagėgių PGT viršininkas Alvydas Mikašauskas.

Nepatvirtintais duomenimis, vienas brolių buvo profesionalus futbolininkas, žaidęs „Tauro“, „Žalgirio“ ir užsienio šalių (Estijos, Vokietijos) komandose.

Nelaimė prie Nemuno įvyko vyrams žvejojant. Vienas brolių ėmęs skęsti, antras puolęs gelbėti.

Viktoras Bridaitis taip gaunasi.. Amžiną jam atilsį.

[Paveikslėlis]

Futbolo veteranai skanavo net gardžios žuvienės
http://www.lff.lt/lt/article/futbolo_veteranai_skanavo_net_gardzios_zuvienes" onclick="window.open(this.href);return false;

Rugsėjo 27 d. Žemaičių Naumiestyje jau antrą kartą šiais metais organizuotas tradicinis futbolo veteranų turnyras „UAB Šilutės polderiai" taurei laimėti. Turnyro dalyviai ne tik apdovanoti prizais, bet ir gardžia, ant laužo virta žuviene.

„Šilokarčemos" informacija: http://www.silokarcema.lt/index?article=18063/18095/49573" onclick="window.open(this.href);return false;

[/b]

Vieni vyrai žvejoja, kiti - žaidžia futbolą. Tačiau yra tokių, kurie mėgsta ir vieną, ir kitą. Daugiau nei 10 metų vykstantis ir gilias tradicijas turintis bei populiarus senjorų futbolo turnyras antrą kartą šiemet sukvietė Pagėgių, Rusnės, Šilutės, Skaudvilės, Žemaičių Naumiesčio ir nekonkursine tvarka Žemaičių Naumiesčio gimnazistų komandas. Jos varžėsi ir jėgas bandė dėl „Šilutės polderių" vadovo A. Jagmino įsteigtos didžiosios taurės. Vėliau vaišinosi gardžia žuviene dalindamiesi įspūdžiais, diskutuodami ne tik apie futbolą, bet ir rimtą vyrišką pomėgį - žvejybą.

Finaliniame mače susitiko Pagėgių ir Žemaičių Naumiesčio futbolininkai. Rezultatu 2:1 pergalę šventė Pagėgių futbolininkai. II vieta atiteko Žemaičių Naumiesčio komandai, III - Rusnės veteranams.

Turnyro metu išrinkti ir geriausi komandų žaidėjai: Mantas Baltutis (Žemaičių Naumiestis), Petras Černiauskas (Skaudvilė), Rimas Psiančinas (Pagėgiai), Algimantas Čeponis (Šilutė), Virgis Laurinavičius (Rusnė), Rolandas Savickas (Žemaičių Naumiesčio gimnazija).

Tradicinio futbolo senjorų turnyro organizatorius ir vyriausias teisėjas Vitalijus Mockus už dėmesį dėkoja Šilutės r. savivaldybės merui Vytautui Laurinaičiui, už puikų priėmimą reiškia didžiulę padėką Žemaičių Naumiesčio seniūnui Jonui Budreckui ir gimnazijos direktoriui Liudvikui Geniui.

Turnyro nugalėtojai – mažeikiškiai futbolininkai
27 Spa 2014 http://taff.lt/index.php/component/k2/item/173-turnyro-nugaletojai-mazeikiskiai-futbolininkai" onclick="window.open(this.href);return false;

Mažeikiškiai futbolo mėgėjai savaitgalį pirmą kartą surengė futbolo turnyrą veteranams „Mažeikių taurė 2014“.

Futbolo treneris Algirdas Mika, vienas iš turnyro organizatorių, sakė, kad ruoštis veteranų susitikimui pradėta prieš mėnesį, tačiau visko suderinti nepavyko – neatvyko kviesti Kaliningrado atstovai, todėl teko pasitenkinti trimis ekipomis. Komandos žaidė aštuoni prieš aštuonis, du kėlinukus po dvidešimt minučių.

Mažeikiškiai pirmosiose rungtynėse rezultatu 6:2 privertė pasiduoti kretingiškius, po to sužaidė lygiosiomis 0:0 su Ventspilio atstovais ir tapo pirmojo turnyro nugalėtojais.

Be pagrindinio prizo, individualius prizus pelnė ir du mūsų ekipos atstovai – geriausio gynėjo prizu apdovanotas Algirdas Mika, geriausio vartininko – Ramūnas Batavičius.

Po šio turnyro Mažeikių komanda ruošiasi apginti Žemaitijos regiono salės futbolo čempionų vardus – turnyras įgaus pagreitį po Naujųjų metų. Gruodžio mėnesį mažeikiškius sportininkus į salės futbolo turnyrą jau pakvietė Ventspilio veteranai.

Informacija pagal santarvė.lt

A.Velička: Atėjo laikas padėti tašką
2015 sausio mėn. 11 d. 18:17:31
Evaldas GELUMBAUSKAS, „Respublikos“ žurnalistas
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/futbolas/avelicka_atejo_laikas_padeti_taska/" onclick="window.open(this.href);return false;

Praėjusių metų lapkritį vykusiame Lietuvos futbolo čempionato uždarymo renginyje Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas Andrius Velička kartu su komanda atsiėmė aukso medalius. Paaiškėjo, kad 35 metų futbolininkui tai buvo jau 11-as Lietuvos čempiono titulas. Pagal šį rodiklį A.Velička aplenkė rekordininku buvusį Tomą Kančelskį.

A.Velička net 7 čempiono titulus iškovojo žaisdamas gimtojo miesto FBK „Kaunas“ ekipoje, po 2 kartus laimėjo vilkėdamas Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandų marškinėlius. „Dar pridėkite Kazachstano ir Škotijos čempiono titulus ir gausite galutinį skaičių“, - kalbėdamas su „Sporto gyvenimu“ sakė Andrius Velička.

Vis dėlto panašu, kad aukso medalių kolekcijos papildyti jau nebepavyks. Atsisveikinęs su Vilniaus „Žalgiriu“ A.Velička nusprendė padėti tašką ir futbolininko karjeroje. „Gal jau ir laikas atėjo. Kada nors juk reikia užbaigti. Apsispręsti padėjo ir tai, kad pasibaigė sutartis su „Žalgiriu“. Manau, 99,9 proc. tikslumu galiu pasakyti, kad profesionalo karjera jau baigta“, - samprotavo 121 įvartį Lietuvos čempionatuose per savo karjerą įmušęs 35 metų futbolininkas.

- Andriau, ar nesinorėjo užbaigti karjeros Kauno komandoje?

- Minčių buvo visokių. Buvo ir tam tikrų kalbų. Bet susitarti nepavyko, tad kalbėti apie tai nėra prasmės. O šiaip nuo futbolo aš niekur nepabėgsiu. Praėjusį sekmadienį žaidžiau Kauno apskrities mažojo futbolo (7 prieš 7) pirmenybėse „Futbolo.tv“ komandoje. Jei bus galimybių, tai ir ateityje sudalyvausiu mėgėjų futbolo varžybose. Bet su profesionaliu futbolu jau baigta.

- Kaip vertinate paskutinį savo sezoną A lygoje? Nors su „Žalgiriu“ laimėjote visus įmanomus titulus, bet pats žaidėte mažiau nei anksčiau, dažniausiai aikštėje pasirodydavote po keitimo.

- Aš savo asmeninių pasiekimų nesureikšminu. Gal ir ne viskas buvo taip gerai, kaip norėjosi. Trukdė traumelės, vasarą daug laiko teko skirti kelio traumos gydymui. Taip ir susidėjo, kad žaidžiau ne tiek daug. Bet čia gal jauniems futbolininkams svarbu daug žaisti, daug įmušti. Man svarbiausia, kad komanda gerai žaidė, Lietuvoje viską laimėjo. Vadinasi, sezonas buvo geras.

- Su „Žalgiriu“ iškovotas šalies čempiono titulas jums jau 11-as. Kuris titulas jums asmeniškai yra mieliausias, brangiausias?

- Visi jie man svarbūs ir malonūs. Bet du yra tikrai išskirtiniai. 2004 m. su FBK „Kaunas“ komanda paskutiniame ture 2:0 nugalėjome Panevėžio „Ekraną“ ir iškovojome čempionų titulą. Žaidėme Panevėžyje, rungtynes stebėjo pilnas stadionas. Aš į aikštę išėjau po keitimo ir antrame kėlinyje įmušiau abu įvarčius. Jausmas buvo nepamirštamas. Taip pat labai įsiminė pirmasis su „Žalgiriu“ iškovotas titulas. Manau, kad šią istoriją žino visi futbolo mėgėjai. Iki sezono pabaigos likus 5 turams mes turėjome 11 taškų persvarą prieš Klaipėdos „Atlantą“. Mums tereikėjo surinkti 5 taškus - ir mes čempionai. Atrodė, kad paprasčiau nebūna. Tačiau viena po kitos sekė keturios lygiosios, o paskutiniame ture pralaimėjome Marijampolės „Sūduvai“. Pasibaigus toms rungtynėms visi buvome labai nusivylę, bet tada paaiškėjo, kad taškus prarado ir „Atlantas“. Tokio siužeto mano karjeroje dar nebuvo, kad po pralaimėtų rungtynių laistytume šampanu aukso medalius. Ir turiu pasakyti, kad tie medaliai buvo ypač saldūs.

- Per savo karjerą jums teko žaisti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Rungtyniavote Rusijoje, Kazachstane, Škotijoje, Norvegijoje, Azerbaidžane. Kur jums labiausiai patiko?

- Be abejo, Škotijoje. 2006 m. vasarą iš „Kauno“ persikėliau į Edinburgo „Hearts“ ekipą. Tuo metu Škotijos čempionato lygis buvo gana aukštas, bet man pavyko sėkmingai įsilieti į „Hearts“ žaidimą, daug žaidžiau, buvo ir įvarčių. Bet tikrai nebuvo lengva. O Glazgo „Rangers“ klubas buvo geriausias profesionalumo prasme. Dabar jis išgyvena sunkius laikus, o 2008 m. buvo pasiekęs UEFA taurės finalą, iškovojęs Škotijos čempionato sidabrą. Be to, smagu, kad su „Rangers“ 2009 m. iškovojau Škotijos pirmenybių auksą.

- 2009 m. rugpjūčio 15 d. pasirašėte sutartį su Anglijos pirmos lygos klubu „Bristol City“. Bet jau debiutinėse rungtynėse patyrėte sunkią traumą. Kaip tai nutiko?

- Sunku net ir paaiškinti. Bėgau su kamuoliu, suklupau ir viskas. Pamenu, buvęs „Hearts“ kapitonas Polas Chartlis (Paul Hartley), tuo metu žaidęs varžovų komandoje, priėjęs klausė, kas nutiko. Nepatikėjo, kad patyriau traumą. O man viskas buvo aišku. Užteko to pokštelėjimo, kurį išgirdau. Ši trauma mano karjerai iškėlė labai didelį klaustuką. O jos padarinius jaučiu iki šiol.

- Ar nebuvo minčių, kad futbolo daugiau nebežaisite?

- Ne, tada apie tai negalvojau. Neturėjau net progos, nes klubas manimi rūpinosi, sudarė visas sąlygas atsigauti po operacijos. O ir operavo aukščiausio lygio specialistai. Tiesa, daktaras sakė, kad jei tokią traumą būčiau patyręs prieš 10 metų, tada apie futbolą nebūtų net kalbos. O tada užtikrino, kad tikrai grįšiu į aikštę ir dar pažaisiu.

- Bet sugrįžimas nebuvo lengvas?

- Kitaip ir negalėjo būti, vis dėlto metus praleidus be futbolo buvo labai sunku išsijudinti. Buvo ir tam tikra baimė, nepasitikėjimas savimi. Be to, sugrįžęs į aikštę jau pirmose rungtynėse patyriau dar vieną traumą. 2010 m. vasarą grįžau į „Rangers“, bet draugiškose rungtynėse išsisukau čiurną. Su ja prasikamavau dar beveik metus. Dėl jos man nepavyko įsitvirtinti ir „Rangers“ klube, negavau progos rimčiau pasireikšti ir „Aberdeen“ komandoje. Galiausiai su šeima nusprendėme, kad metas grįžti į Lietuvą.

- Ir atsidūrėte Panevėžyje. Ar nesigailite priėmęs „Ekrano“ pasiūlymą?

- Ne, o ko gailėtis? Aišku, galėjau likti ir Škotijoje, bet turėjau atsižvelgti ir į šeimos poreikius. Dukrai suėjo 7 metai, turėjome pasirinkti, ar tęsiame mokslus Škotijoje, ar grįžtame į Lietuvą. Pasirinkome antrą variantą. Ir kol kas dėl to nesigailime.

Su „Ekranu“ du kartus tapau Lietuvos čempionu, pažaidžiau Čempionų lygos atrankos varžybose, Europos lygos turnyre. Pamenu, kad su Panevėžio komanda pirmą kartą čempionais tapome autobuse. Žaidėme Tauragėje, įveikėme „Taurą“, o grįždami namo sužinojome, kad „Žalgiris“ pralaimėjo Marijampolėje. Tai reiškė, kad esame jau nebepavejami.

- 2012 m. liepos 1 d. sužaidėte paskutines rungtynes „Ekrano“ komandoje. Tada į Marijampolės „Sūduvos“ vartus įmušėte tris įvarčius, o paskutiniu jau per teisėjo pridėtą laiką išplėšėte pergalę (3:2). Ar pamenate tą įvartį?

- Taip, manau, kad tai vienas gražiausių įvarčių mano karjeroje. Smūgiavau iš toli, gal apskritai pirmą kartą gyvenime. Ir ne tik smūgiavau, bet ir pataikiau. Į virpstą, o nuo jo - į vartus. Daugiau tokių įvarčių nebuvo. Tikriausiai ir nebus.

- Po tų rungtynių išvykote į Azerbaidžaną. Žaidėte „Azal“ klube, bet įvarčių srautas išseko. Kodėl?

- Man treneris iš karto pasakė, kad komandoje yra pagrindinis puolėjas, o aš būsiu jo dubleris. Taip išėjo, kad jis žaidė gerai ir daug, o aš dažniausiai pakildavau nuo atsarginių suolelio, žaisdavau 15-20 min. Mano užduotis buvo palaikyti kamuolį, padėti komandai. Kiek galėjau, tiek padėjau. Jokių ambicingų tikslų nepuoselėjau, tiesiog karjeros gale pažaidžiau.

- Metai Azerbaidžane jums kainavo vietą Lietuvos rinktinėje. Žaisdamas Panevėžyje sulaukėte tuometinio rinktinės vyriausiojo trenerio Čabos Lašlo (Csaba Laszlo) dėmesio, 2012 m. tapote pagrindiniu rinktinės puolėju. O vėliau kvietimų nebesulaukėte. Neapmaudu?

- Aš rinktinėje niekada nebuvau pagrindinis puolėjas. Kai buvau jaunas, dominavo Edgaras Jankauskas, Robertas Poškus, Tomas Danilevičius. Su jais buvo sunku konkuruoti. Bet aš dėl to tikrai niekada nesisielojau. Man buvo didelė garbė sulaukti kvietimo į rinktinės stovyklą, kur galėjau treniruotis su geriausiais šalies žaidėjais, treneriais. Tai yra kiekvieno futbolininko svajonė. O kiek žaidžiau - tiek, čia jau nieko nebepakeisi.

- O žvelgdamas į savo karjerą, nueitą futbolininko kelią, ar norėtumėte ką nors pakeisti?

- Visada atrodo, kad būtų galima ir geriau, bet iš esmės aš savo karjera esu patenkintas. Buvo tam tikrų prastesnių pasirinkimų, gal turėdamas antrą šansą, nebūčiau iš Norvegijos grįžęs į Škotiją. Mane kvietė ir Anglijos pirmos lygos klubai, bet pasirinkimą nulėmė „Rangers“ vardas. Ir šansas sužaisti Čempionų lygoje. Kita vertus, gal kitame klube būtų buvę dar blogiau. To jau niekada nesužinosiu.

DOSJĖ

Andrius Velička

Gimė 1979 m. balandžio 5 d.

1996-2002 m. FBK „Kaunas“ 98 (53)

2002 m. Machačkalos „Anži“ (Rusija) 5 (1)

2003 m. Pavlodaro „Irtiš“ (Kazachstanas) 12 (0)

2003-2006 m. FBK „Kaunas“ 68 (36)

2006-2008 m. Edinburgo „Hearts“ (Škotija) 47 (19)

2008 m. Stavangero „Viking“ (Norvegija) 18 (6)

2008-2011 m. Glazgo „Rangers“ (Škotija) 8 (4)

2009-2010 m. „Bristol City“ (Anglija) 1 (0)

2010-2011 m. „Aberdeen“ (Škotija) 6 (1)

2012-2013 m. Panevėžio „Ekranas“ 43 (17)

2012-2013 m. „Azal PFK“ (Azerbaidžanas) 15 (0)

2013-2014 m. Vilniaus „Žalgiris“ 38 (9)

Lietuvos rinktinė

1998-2012 m. 26 (2)

(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)

Andrius Velička kabina sportinius batelius ant vinies.

Andrius Velička kabina sportinius batelius ant vinies.

Tikrai? Nepastėbėjau, kad parašyta aukščiau.

Andrius Velička kabina sportinius batelius ant vinies.

Tikrai? Nepastėbėjau, kad parašyta aukščiau.

nuejk i futblo.tv feisbuka ir patikrink, pamatisi, kad taip parasita, kad kabina bucus ant vinio