FK Ekranas

Savo puslapyje 2012 metais RAO rašė: 51 proc. akcijų valdo Rusijos „Inter RAO JES“ antrinė įmonė Suomijoje „RAO Nordic OY“. Dabar rašo: 51 proc. „INTER RAO Lietuva“ akcijų valdo Suomijos įmonė „RAO Nordic OY“. Tyliai tyliai žodį „Rusija“ ištrynė dėl visą ko

Tobex, atsimeni, ką čia rašei 2012 metų vasarą, kai Ekraną atsisakė remti Inter RAO?:

manau blogiausia butu jei zalgiriui nebeliktu rimto konkurento.. jau kai atrodo lyga tampa patrauklesne ir bent jau bandoma kazkokia priespriesa sukurti tarp triju pimaujanciu komandu, tai jei ekranas sugriutu ir taptu staiga kokio siauliu, bangos lygio komanda, sakyciau butu smugis vel visai alygai

Ekranas 2012-ais tapo čempionu, o 2013-ais dar buvo konkurentas Žalgiriui, bet Atlantas tokiu buvo dar rimtesnis, nors 2012-ais užėmė tik 8-ą vietą. 2014-ais lygoje konkurento Žalgiriui jau nebebuvo, o Ekranas tapo Šiaulių lygio komanda. 2015-ais klubas ėjo dar toliau.. Smūgį lyga patyrė, bet kadangi Ekrano agonija išsitempė per 2,5 metų, jis buvo smarkiai sušvelnintas atsiradus naujiems klubams. Bet šiaip gerai numatei ateitį

uždaras ratas. Kol kas lygoje gali būti tik viena stipri komanda. Kodėl? Todėl, kad čempionai per metus iš UEFA gauna apie 600 tūkstančių eurų (2mln litų) ir tai sudaro apie 50-30% biužeto. Atimk tuos 600k eurų iš Žalgirio, pridėk prie Sūduvos ir viskas apsivers aukštyn kojomis. O jei dar Žalgiris turėtų ilgalaikių įspareigojimų žaidėjams (ilgalaikiai kontraktai, premijos už sužaistas rungtynes, įmuštus įvarčius) tai greitai skolų prisidarytų ir klausimas kaip išsikapstytų.

Ekrano atvėju, tikriausiai buvo du pagrindiniai pajamų šaltiniai Inter Rao ir UEFA. Inter Rao kranas užsisuko 2012 metais, o UEFA 2013. Natūralu, kad 2014 agonija.

Tobex, atsimeni, ką čia rašei 2012 metų vasarą, kai Ekraną atsisakė remti Inter RAO?:

manau blogiausia butu jei zalgiriui nebeliktu rimto konkurento.. jau kai atrodo lyga tampa patrauklesne ir bent jau bandoma kazkokia priespriesa sukurti tarp triju pimaujanciu komandu, tai jei ekranas sugriutu ir taptu staiga kokio siauliu, bangos lygio komanda, sakyciau butu smugis vel visai alygai

Ekranas 2012-ais tapo čempionu, o 2013-ais dar buvo konkurentas Žalgiriui, bet Atlantas tokiu buvo dar rimtesnis, nors 2012-ais užėmė tik 8-ą vietą. 2014-ais lygoje konkurento Žalgiriui jau nebebuvo, o Ekranas tapo Šiaulių lygio komanda. 2015-ais klubas ėjo dar toliau.. Smūgį lyga patyrė, bet kadangi Ekrano agonija išsitempė per 2,5 metų, jis buvo smarkiai sušvelnintas atsiradus naujiems klubams. Bet šiaip gerai numatei ateitį

uždaras ratas. Kol kas lygoje gali būti tik viena stipri komanda. Kodėl? Todėl, kad čempionai per metus iš UEFA gauna apie 600 tūkstančių eurų (2mln litų) ir tai sudaro apie 50-30% biužeto. Atimk tuos 600k eurų iš Žalgirio, pridėk prie Sūduvos ir viskas apsivers aukštyn kojomis. O jei dar Žalgiris turėtų ilgalaikių įspareigojimų žaidėjams (ilgalaikiai kontraktai, premijos už sužaistas rungtynes, įmuštus įvarčius) tai greitai skolų prisidarytų ir klausimas kaip išsikapstytų.

Ekrano atvėju, tikriausiai buvo du pagrindiniai pajamų šaltiniai Inter Rao ir UEFA. Inter Rao kranas užsisuko 2012 metais, o UEFA 2013. Natūralu, kad 2014 agonija.

taip nusipezi, kad net ne juokinga

Panašu, kad Uchena Umeh karjerą tęs Suomijoje

futbolas.lt
23 val. ·

"Ekrano" prezidentas Aušrys Labinas iki kovo 16 dienos žadėjo padengti skolas. Gerbiami ekraniečiai, atgavot?

futbolas.lt
23 val. ·

"Ekrano" prezidentas Aušrys Labinas iki kovo 16 dienos žadėjo padengti skolas. Gerbiami ekraniečiai, atgavot?

Aga pasivijo ir dar gavo

futbolas.lt
54 min. ·

Ekranas mirė. Garsiausios Panevėžio komandos nebus nei A lygoje, nei pirmoje, nei antroje.

Nebent įvyks stebuklas ir Labinas sumokės pinigus.

Paskutinė data buvo kovo 16-oji, bet šios paskyros skaitytojai Markevičius, Tomkevičius, Kavaliauskas ir Kučys davė suprasti, kad nematė jie nei Labino, nei sau priklausančių pinigų.

Na dabar žiūrėsim ant kiek rimta kontora yra panevežiokų Armada ir ar pamatysim istorija kaip FBK ir "Žalgiris".

kad ten ilgakojės blondinės.. joms gal jau futbolas neberųpi..

Sudėtinga bus. Labai geografiškai išsimėtę Armados vyrai

Blondinės į Liubšyną eis žiūrėti o ta Aušrytės galėra jau visiems skersai gerklės..

Sudėtinga bus. Labai geografiškai išsimėtę Armados vyrai

PAFF pirmenybėse tikrai gali susiorganizuoti komandą. PFBK "Ekranas"

Šiukšlininkai, ir drambliukai ten, III lygoo, diktuoja madas, toks FKE ar kaip ten net FK KREKENAVOS neapžaistų...

Juokas juokais, bet per vasarinius ir žieminius fanų čempionatus, Armados vyrai labai rimtai pasirodo

fančempuose dalyvauti viena.. o išlaikyti klubą, tai ne kartais pasižaisti tokiams turnyre..

fančempuose dalyvauti viena.. o išlaikyti klubą, tai ne kartais pasižaisti tokiams turnyre..

Tas tiesa. Reiks pasidomėti, ką jie mąsto.

Sudėtinga bus. Labai geografiškai išsimėtę Armados vyrai

Tas ir jaučiasi, organizuotumo trūksta. Bet dažnai prie savivaldybės su plakatais nepavaikčiosi, sirgalių valdybos nesukursi jei dalis emigracijoje kituose miestuose ar užsienyje. Nebus juk ji virtuali per feiskuka. Užuojauta aišku fanams(nors kaip suprantu jie šitam forume nesilanko), 50 metų ne šventė o pakasynos... Keistas ir Liubšio tas Panevežio naujadaras, nesuprasi kam jis reikalingas. Armada tikrai nei sirgs už juos nei palaikys.

gal dar ras bendrą sutarimą su nauju klubu. Vis tiek ten bus daug senų iš Ekrano.. gal suvienis jėgas, kad Ekrano vardą perimti.
o jei taip nebus, tai manau Ekrano vardas bus užmirštas kaip Inkaro.

Manau, kad tai pabaiga, Panevėžys verčia naują istorijos lapą

Nesulaukę sezono fanai nežada nurimti
Ingvaras Butautas 2015 m. kovo 20 d.
http://www.sportas.info/naujienos/25711-nesulauke_sezono_fanai_nezada_nurimti.html

Po vakar įvykusio Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Vykdomojo komiteto (VK) posėdžio paaiškėjo, kad šiais metais pirmojoje lygoje dalyvaus 18 klubų komandos.

Išimties tvarka buvo leista lygoje dalyvauti Alytaus „Auskai“, Gargždų „Bangai“ ir „Panevėžiui“.

Už borto liko pernai A lygoje šeštąją vietą užėmęs daugkartinis Lietuvos čempionas Panevėžio „Ekranas“ ir kelis pastaruosius metus A lygos pirmenybėse dalyvavusi Alytaus „Dainava“.

„Ekrano" ir „Dainavos" klubai neįgyvendino finansinio kriterijaus - nepadengė turimų pradelstų įsipareigojimų.

Suprantama, tai negalėjo nenuvilti šių komandų fanų. „Ekranas“ ir „Dainava“ turi nemažai gerbėjų, o aktyviųjų šių klubų fanų grupės „Pirmoji armada“ ir „Dzūkų tankai“, lietuviškais masteliais buvo tikrai gausios.

Juolab, kad šiems žmonėms visiškai nesvarbu, kad jų gimtieji miestai visiškai be futbolo neliks: Panevėžiui pirmojoje lygoje atstovaus naujadaras „Panevėžys“, o Alytui – debiutantė „Auska“. Aistruoliška ištikimybė verčia fanus bandyti išlaikyti ar atkurti būtent „Ekrano“ ar „Dainavos“ klubus. Perbėgėlis futbolo fanų tarpe pagarbos sulaukia mažiau negu laisvo elgesio moteris.

Taikytis su klubo išnykimu nežada

Štai todėl „Ekrano“ ultrų grupė „Pirmoji armada“ neprisidėjo prie futbolo klubo „Panevėžys“ iniciatyvinės grupės, kurios flagmanais tapo gerai žinomas panevėžietis treneris Virginijus Liubšys, savo laiku ne vienus metus treniravęs „Ekrano“ komandą, bene visą nepriklausomybės laikotarpį „Ekrane“ praleidęs jo buvęs direktorius Valdemaras Šteinas ir kiti žinomi Panevėžio futbolo bendruomenės atstovai.

Jų Panevėžio futbolo gelbėjimo koncepcija – pradėti viską nuo tuščio lapo ir palikti „Ekraną“ istorijai - aistruolių netenkino.

„Pirmoji armada“ liko su senuoju klubu ir patyrė vieną nusivylimą po kito.

Pirmasis smūgis buvo vasario mėnesį, kai LFF VK nepriėmė „Ekrano“ į A lygos pirmenybes. Tada klubo prezidentas Aušrys Labinas tvirtino radęs rėmėją, kuris gali padengti Panevėžio klubo skolas, jei jam bus leista rungtis elito divizione. LFF VK buvo pristatytas lietuvių kilmės Argentinos verslininkas, verslo grupės „Such group“ atstovas Jose Sabaliauskas. Tačiau LFF VK tai neįtikino.

Anot kai kurių aistruolių, prie tokio LFF VK sprendimo prisidėjo ir panevėžiečių tarpusavio nesutarimai, naujojo klubo noras pakišti koją senajam.

Vakarykštis sprendimas, užtvėręs „Ekranui“ kelią ir į pirmąją lygą, buvo dar vienas smūgis fanams.

„Suprantama, kad visi esame nusivylę. Tie žmonės, kuriems futbolas ir „Ekranas“ yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas, tikrai tikėjosi, kad klubo prezidentui pavyks išspręsti tuos klausimus. Tiesą sakant, rankos mums nusvirusios, esame šiek tiek sutrikę, nes puikiai suprantame, kad šiai dienai klubas neplanuoja žaisti jokioje lygoje. Tai yra labai skaudu ir mums - aktyviesiems fanams, ir šiaip „Ekrano“ gerbėjams, kurie visą žiemą laukė sezono ir nesulaukė nieko“, - kalbėjo vienas „Pirmosios armados“ lyderių Kęstutis Petrauskas.

Ramiai susitaikyti su vieno labiausiai tituluotų Lietuvos futbolo klubų išnykimu „Pirmoji armada“ nežada. Aistruoliai nusiteikę pirmiausia susitikti su „Ekrano“ prezidentu, o jei tas susitikimas neduos jokių teigiamų rezultatų ar bent jau įtikinamų pažadų, sukti Vilniaus „Žalgirio“ ir F.B.K. „Kauno“ aistruolių pramintais takais.

Šių dviejų klubų aistruoliams pavyko išsaugoti savo komandų pavadinimus Lietuvos futbolo žemėlapyje po to, kai klubai patyrė finansinį krachą juos metus buvusiems savininkams.

„Šiaip ir futbolo bendruomenė mūsų klausia – kas bus toliau ir ką mes žadame daryti? Bando mums parodyti pavyzdžiu Vilniaus „Žalgirio“ legendos išsaugojimą, tą sunkų Kauno F.B.K. kopimą iš pačių apačių į viršų ir dabar jų pasiektą pirmąją lygą. Panašios idėjos sukasi ir mūsų galvose, nes visiškai nenorime, kad vos tik sulaukęs 50 metų klubas išnyktų ir Lietuvos futbole neliktų netgi jo vardo“, - kalbėjo K. Petrauskas. „Ekranas“ susikūrė 1964 metais.

Aistruoliai toli gražu nėra įsitikinę, kad sunykusį klubą pavyks atgaivinti artimiausiu metu ir spėti sudalyvauti kokios nors lygos varžybose šiemet. Nors teoriškai tokių galimybių dar yra.

„Taip, yra dar nedidelės galimybės patekti į šių metų antrosios lygos turnyrą, bet tai labiau priklausys nuo A. Labino nei nuo mūsų. Labiau tikimės, kad „Ekraną“ kažkokiu būdu pavyks atkurti po metų, mums įdėjus daug darbo ieškant jam pagalbos,“ – sakė K. Petrauskas.

Kai futbolas būna daugiau nei sportas
Donatas Puslys, 2015 Kovo 19 d.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-03-19-kai-futbolas-buna-daugiau-nei-sportas/128766

Pamenu, kad tuo metu, kai legendinis Vilniaus „Žalgiris“ išgyveno sunkius laikus ir buvo atsidūręs ant prarajos slenksčio, su bičiuliu pasidarėme marškinėlius, ant kurių puikavosi dviejų mums svarbiausių Lietuvos futbolo klubų logotipai – Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“. Marškinėlių priekyje šalia logotipų puikavosi užrašas „Legendos nemiršta“, o ant nugaros buvo dar vienas užrašas, skelbiantis, kad esame už „mėlynai raudoną Lietuvą ir žaliai baltą sostinę“. Kitaip tariant, aiškiai deklaravome, kad, nors Lietuvoje mums ir svarbiausias yra „Ekranas“, nesame abejingi ir „Žalgirio“ likimui. Tuo metu atrodė, kad išnykimas gresia vilniečiams, o šiandien situacija kardinaliai pasikeitė ir panašu, kad būtuoju laiku jau teks kalbėti apie „Ekrano“ klubą. Kol vilniečiai kovoja dėl trečio iš eilės aukso, daugkartiniai šalies čempionai iš Panevėžio netgi nestartuos antrajame pagal pajėgumą divizione.

Galima būtų pykti ir lieti dėl to apmaudą kaltinant į finansinę bedugnę klubą nuskandinusius savininkus. Tačiau vienintelis dabar apimantis jausmas yra liūdesys. „Ekranas“ jau ilgą laiką plaukė į nebūtį, tačiau vis nepaleido mintis, kad galbūt kažkas pasikeis, gal įvyks stebuklas, gal pagaliau dabartiniai savininkai susiprotės ir, negalėdami patys išlaikyti komandos, ras investuotojus, norinčius perpirkti klubą. Deja, šaukštai po pietų. Taip, Panevėžys turės naują komandą, kurioje, panašu, netrūks buvusių ekraniečių. Vis dėlto pats „Ekranas“, pergyvenęs to paties pavadinimo gamyklą, pagal kurią ir buvo perkrikštytas, buvo visam Panevėžiui šis tas daugiau nei eilinė futbolo ekipa.

„Ekranas“ buvo neatskiriama mano kaip panevėžiečio tapatybės dalis. Mano vaikystės herojai buvo ne Marco van Bastenas, Paolo Maldini, Lotharas Matthausas, tačiau Vytautas Apanavičius, Vaidotas Šlekys, Irmantas Stumprys, Raimundas Petrukaitis, Kęstutis Aleksandravičius, Arvydas Skrupskis ir dar daugelis kitų, kurių čia nepaminėjau. Mano kelionės į Panevėžio stadionus, kuriuose rungtyniavo „Ekranas“, prasidėjo gal nuo kokių penkerių. Pirma didi pergalė, kurią atsimenu – čempionų titulas 1993 metais. Pamenu pergalę minimaliu rezultatu 1:0 prieš tą patį „Žalgirį“. Pamenu, kaip kamuolys tarsi sulėtintame filme skrieja į Dariaus Spetylos ginamus vartus, o minia, kurioje atsidūriau ir aš, iš euforijos iškėlusi rankas į viršų metasi aikštės link. Pergalė, titulas. Čempionai – ne sostinė, čempionai – mes. Mes iš miesto, kuriame nėra įspūdingų istorinių paminklų, kurio Senamiesčio gatvėje yra tik pakrypę medinukai, kuris kartais pašiepiant vadinamas čeburekine, Lietuvos Čikaga ir pan. galime būti geriausi. Juokitės, pravardžiuokite, tačiau futbolo aikštėje gausite į kailį. Be to, ramybės neduodavo klausimas, kad, jei jau galime būti galingi futbole, tai argi negalime tokie patys būti ir kitur. Tad futbolas buvo paskata nesustoti ir siekti vis daugiau ir kasdienėje rutinoje.

Didžiavomės tais vyrukais, vilkinčiais raudonai mėlynas aprangas. Po rungtynių skubėdavome atgal į kiemą, kad patys griebtume kamuolį ir spardytume jį iki išnaktų, kol mūsų pasigedę tėveliai atkeliaus ir už rankos išsives namo – prisišaukti balsu nebūdavo taip paprasta. Sunkiausia būdavo pradėti. Ne tik dėl to, kad dažnai tekdavo „aikštę“, o tiksliau – paprastą pievą, per kurios vidurį ėjo pėsčiųjų takelis, išsivalyti nuo šunų paliktų „minų“, patiems susikonstruoti iš plytų antruosius vartus (pirmieji buvo tarp dviejų medžių, kuriuos ir dabar aplankau grįžęs į Panevėžį). Sunkiausia buvo išsidalinti žaidėjų pavardes, nes kiekvienas norėjome būti Šlekiu, Stumbriu ar Apanavičiumi. Paklausiausi aišku būdavo tie, kurie tuo metu būdavo geros formos.

Didžiausia bausmė, kokią tik galėjau gauti už nepaklusnumą, namų darbų neparengimą buvo draudimas eiti į futbolą. Stadionas buvo gyvybiškai svarbi vieta – nesvarbu, kad apšiuręs, nesvarbu, kad vietoje kėdžių būdavo tiesiog medinės lentos, tačiau vis tik savas ir jokie „Wembley“ ar Marakanos jo nebūtų atstoję. Juk ten rungtyniavo mano žvaigždės.

Stadione išmokome užsidirbti pirmuosius pinigėlius. Paprasčiausiai palaukdavome, kol baigsis rungtynės ir žmonės prasiskirstys, o tada jau apkeliaudavome aplink, kad susirinktume paliktus tuščius butelius. Kita stotelė – taros supirktuvės punktas, o po šio apsilankymo užtekdavo žvangančiųjų ir limonadui, ir kramtomajai gumai. Stadionas kvepėjo nepriklausomybe ir savarankiškumu.

Vaikystėje svajojau, kad vieną dieną ir aš pats apsivilksiu „Ekrano“ marškinėlius. Nepavyko, tačiau futbolo mokykloje galėjau būti šalia tų, kuriems svajonė vis dėlto išsipildė. Buvo svarbu matyti, kad gimto miesto komanda yra sudaryta iš tų, kuriems Panevėžys yra svarbus, kuriems svarbi pati komanda, apie kurią tiek daug svajota, ir už tai jie aikštėje atiduos paskutiniąsias jėgas. Džiugu buvo regint, kaip auga tokie žaidėjai kaip broliai Česnauskiai, Marius Stankevičius. „Aukštaitijos“ stadione jiems atsiverdavo durys į naujas aukštumas, stipresnius klubus. Čia gimdavo naujos svajonės. Ir ta komanda, kurioje buvo gausu sparčiai tobulėjančio, pergalių išalkusio jaunimo, buvo žymiai artimesnė nei vėlyvesnių laikų „Ekranas“, kuriame jau dauguma buvo tų, kurie čia žaidė tik dėl pinigų, kurie nepuoselėjo jokių gilesnių saitų su pačia komanda.

Simpatiška buvo praėjusio sezono pradžios ekipa, kurią į vieną kumštį subūrė puikus strategas Valdas Dambrauskas. Deja, virš šios komandos nuolat kabojo nebūties grėsmė. Blogiausios prognozės, deja, išsipildė jau šiemet.

Kiekviena karta turi susikūrusį savitą miesto topografinį žemėlapį. Vieni Panevėžyje skuba rodyti Juozo Miltinio teatrą, kuriame kūrė šis genialus menininkas. Buvau per mažas, kad pamatyčiau jo spektaklius ir teatras man asocijuojasi nebent su pamėgtais „Pifo nuotykiais“. Jei kas nors klausia, kas man yra Panevėžys, tai atsakau trumpai drūtai – bažnyčios, kuriose brendo mano tikėjimas, gimnazija, kuri mane ugdė, gamyklų pastatai su aukštyn šaunančiais kaminais, kurie formavo mano estetikos suvokimą, ir stadionas, kuriame buvome tie, kurie kiekvieną kartą kaunamės iš paskutiniųjų, kurie iš anksto nesilenkia nė prieš vieną varžovą. Čia mokiausi kovoti, mokiausi pralaimėti, tačiau nenusigręžti, nesigėdyti. Čia suvokiau, kad svarbiausia yra ne rezultatas, o tai, ar atiduotos visos jėgos, ar padaryta viskas, kas nuo tavęs priklauso. Jei taip, ne gėda ir pralošti.

„Ekranas“ buvo tas saitas, jungęs mane su Panevėžiu. Grįžęs visada skubėdavau į stadioną. Nors savo piniginėje turiu Vilniaus „Žalgirio“ abonementą, tačiau širdyje visada likau ir liksiu „mėlynai-raudonas“ – ant sutrūkinėjusio asfalto užaugęs vaikis iš Panevėžio, ieškotojas, klausinėtojas, kuris visada yra kelyje į kažkur, tačiau kuris visada grįžta į pradžią tam, kad prisiliestų prie paties šaknų, ištakų, nuo kurių viskas ir prasidėjo ir kurios kreipė tolimesnę tėkmę.

Galbūt kažkada Panevėžys vėl garsės savo futbolo klubu, galbūt jame užaugs ne viena puikių žaidėjų karta. To linkiu, tačiau vis tik suprantu, kad tai jau nebebus tas mano „Ekranas“. Galbūt kažkas ateityje kurs mitus apie naująjį futbolo klubą ir jo svarbą miesto tapatybei, tačiau tai jau bus kitos kartos darbas ir iššūkis. Tuo tarpu aš liksiu su savo mitais apie klubą, kuris buvo, su kuriuo buvau aš ir kurio dabar, deja, jau nebėra. Nelikus „Ekrano“, nutrūko dar viena styga, siejusi mane su mano gimtuoju miestu. Vis grįžtu į savo gimtąjį miestą, tačiau vis dažniau jame žvelgiu ne į dabartį, o į tą būtąjį laiką, kurio jau nebėra. Puikiai žinau, kad ir „Aukštaitijos“ stadionas man nuo šiol kvepės ne dabartimi, ne ateities pergalių laukimu, o tomis čia praleistomis dienomis, kai „Ekranas“ man buvo viso miesto ir jo potencialo simbolis.

O prieš kelius metus, koks Laibinas buvo.... Atrodė toks tikras futbolo vadovas ir prie elito jau jį net UEFA pripažindavo.Viskas į šiukšlių dėžę nukeliavo....

Be šitos kontoros net akyse šviesiau..

Ekranas gal ruošiasi Panevėžio apskrities pirmenybėse sudalyvauti. Negi palaidos sezoną.