Veteranai

Tituluočiausias visų laikų lygos žaidėjas ir vienas geriausių snaiperių lygos istorijoje Andrius Velička baigia profesionalo karjerą. Vieną gražiausių įvarčių, jo paties teigimu, Andrius pelnė prieš pora metų žaisdamas už "Ekraną" (video nuorodoje).
Žiūrėti „YouTube“" onclick="window.open(this.href);return false;

truputuka paveluotai, Sveikiname

Su 40 metų jubiliejumi šiandien (02,21) sveikiname buvusį Lietuvos rinktinės saugą Igorį Moriną!
Igoris yra vienas iš nedidelio "50-uko klubo" narių - t.y. sužaidusių rinktinėje daugiau nei pusšimtį rungtynių. Nuo 1996 iki 2007 m. rinktinėje jis rungtyniavo 51 kartą ir įmušė 7 įvarčius.
Lietuvos čempionate I. Morinas pasižymėjo per 100 kartų ir patenka tarp geriausių visų laikų snaiperių.

https://www.facebook.com/LTUfutbolas" onclick="window.open(this.href);return false;

2015-06-17 17:30

"Prelegentai" ir "Dainavos senjorai" pirmauja Aukštaitijos regiono pirmenybėse
http://www.lff.lt/lt/article/prelegentai_ir_dainavos_senjorai_pirmauja_aukstaitijos_regiono_pirmenybese" onclick="window.open(this.href);return false;

Prasidėjo 2015 m. Lietuvos senjorų (nuo 35 m.) futbolo čempionato Aukštaitijos regiono pirmenybių antras ratas. Jonavoje sužaistos pirmos 7-ojo turo rungtynės tarp vietos „Klevo" ir Vilniaus „Gariūnų".

Jonaviečiai laimėjo rezultatu 5:3 ir nugalėtojų gretose dubliu išsiskyrė D. Regelskis, po įvartį pelnė V. Nutautas, R. Fedotovas ir S. Černiauskas. Svečių gretose dublį pelnė M. Kasperūnas, vieną įvartį - E. Burzdikas. Rungtynėse įspėti D. Regelskis ir H. Tamulynas.

Birželio 17 dieną Aukštaitijos pirmenybių lyderių pozicija dalinasi pralaimėjimo dar nepatyrę Vilniaus „Prelegentai" ir Alytaus „Dainavos senjorai". Trečią vietą užima Kėdainių „Nevėžio senjorai". Paskutinės 7 turo rungtynės bus sužaistos penktadienį.

Pagal turnyro renglamentą keturios pajėgiausios Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų komandos patenka į atkrintamųjų rungtynių etapą.

Beje, kalbant apie Švediją - Tomas Žvirgždauskas gal ir pasiliko ten gyventi? Nes ilgokai Švedijoje žaidė, o dabar jau nebesigirdi

man ir įdomu, kur tas puikus žaidėjas dingo

ATLANTAS BURS VETERANŲ KLUBĄ

Robertas Poškus, Edmundas Gaigalas ir Vacys Lekevičius šiandien sukirto rankomis dėl to, kad būtina atgaivinti „Atlanto“ veteranų futbolo klubą.

Komandos vadovu paskirtas E.Gaigalas, vyriausiuoju treneriu – Rimantas Žvingilas.

Anot E.Gaigalo, artimiausiais mėnesiais „Atlanto“ senjorų komanda bus komplektuojama, o nuo šiandien dalyvaus įvairiose šalies ir užsienio turnyruose.

V.Lekevičius patikino, kad formuojant „Atlanto“ senjorų komandą, bus kalbamasi, kad grįžtų į Klaipėdą, kone su visais kitų miestų ekipose žaidžiančiais klaipėdiečiais.

http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=11902" onclick="window.open(this.href);return false;

Aly­tu­je ren­gia­mas pir­ma­sis lei­di­nys, skir­tas se­niau­siai spor­to ša­kai – fut­bo­lui. Kny­gą „Fut­bo­las Aly­tu­je“ ra­šo skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir kar­tų ko­lek­ty­vas, su­si­bū­ręs į re­dak­ci­nę ko­le­gi­ją. Fut­bo­lo ben­druo­me­nės lau­kia­mas lei­di­nys at­spin­dės fut­bo­lo Aly­tu­je at­si­ra­di­mą ir vys­ty­mą­si 1935–2015 me­tais, tai yra per pas­ta­rą­jį 80-me­tį.

Šian­dien siū­lo­me ko­res­pon­den­tės Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bį su Ro­mu­al­du RA­DI­VO­NU, Aly­taus ap­skri­ties tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nės di­rek­to­riu­mi, bu­vu­siu var­ti­nin­ku, apie fut­bo­lo aikš­te­lė­se pra­leis­tus me­tus.

Romualdas Radivonas: „Ir dabar du kartus savaitėje su bendraminčiais renkamės Šv. Benedikto gimnazijos sporto salėje, pažaidžiame krepšinį. Bet futbolas mano kraujyje ir ryšys su juo nenutrūkęs.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.

– Apie Jū­sų vai­kys­tės ir jau­nys­tės aist­rą fut­bo­lui iki šiol sklan­do le­gen­dos. Pri­si­min­ki­te tuos me­tus, tuos ke­lius, ku­riais sku­bė­jo­te su fut­bo­lo ka­muo­liu ran­ko­se.

– Esu tik­rų tik­riau­sias aly­tiš­kis, nes gi­miau Aly­tu­je, au­gau Ku­ror­tu va­di­na­mo­je mies­to da­ly­je, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je, ku­rios pa­bai­ga re­mia­si į miš­ką, pa­čia­me pas­ku­ti­nia­me na­me. Čia ir da­bar gy­ve­nu. La­bai daug kas pri­me­na ma­no ke­lią į di­dį­jį fut­bo­lą (tais lai­kais jis toks ir bu­vo). O pra­džia bu­vo 1959 me­tai, kai atos­to­gų iš Si­bi­ro, kur, su­pran­ta­ma, ne sa­vo no­ru bu­vo pa­te­kęs, grį­žo dė­dė Juo­zas Mig­li­nas, ma­mos bro­lis, ir do­va­nų Cha­ba­rov­ske nu­pir­kęs man par­ve­žė tik­rą odi­nį su­vars­to­mą fut­bo­lo ka­muo­lį. Mat dar 1945 me­tais, prieš „eva­ku­a­ci­ją“, bu­vo žai­dęs Aly­taus ko­man­do­je var­ti­nin­ku.

Tuo­met re­tas Aly­tu­je tu­rė­jo to­kį ka­muo­lį. Nu­si­neš­da­vau į mo­kyk­lą, kur gai­nio­da­vo­me per per­trau­kas ir po pa­mo­kų, – bu­vau vie­nin­te­lis su ka­muo­liu, vi­si ta­da bu­vo ma­no drau­gai, ir aš į sa­vo ko­man­dą rink­da­vau­si ge­riau­sius žai­dė­jus. Be­veik vi­si, no­rin­tys žais­ti fut­bo­lą, bū­da­vo dve­jais, tre­jais ar ket­ve­riais me­tais už ma­ne vy­res­ni, o man te­bu­vo sep­ty­ne­ri, bet ka­muo­lys ma­no, to­dėl pri­im­ti žais­ti rei­kė­jo ir ma­ne. Daž­niau­siai, kad ne­truk­dy­čiau, ma­ne sta­ty­da­vo tarp dvie­jų ak­me­nų ar port­fe­lių, va­di­na­mų var­tais, – bū­da­vau var­ti­nin­kas. Ga­li bū­ti, kad dėl to, o gal pa­vel­dė­ti dė­dės ge­nai lė­mė, kad pa­grin­di­nis ma­no, kaip fut­bo­li­nin­ko, am­plua – bū­ti var­ti­nin­ku, o var­ti­nin­ko nu­me­ris tais lai­kais bu­vo pir­mas.

Dau­ge­lis jau pa­gy­ve­nu­sių aly­tiš­kių tu­rė­tų pri­si­min­ti tą mū­sų žai­di­mo vie­tą apie 1963 ir vė­les­nius me­tus – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės ga­le, kai ei­da­mi į Dai­nų slė­nį per­ei­da­vo be žo­lės li­ku­sią aikš­te­lę su iš rąs­tų pa­sta­ty­tais var­tais, ir jo­je ka­muo­lį gai­nio­jan­čius vai­kus. Šią 40 x 20 met­rų aikš­te­lę įsi­ren­gė­me mes pa­tys, Ku­ror­to vai­kai, per ke­le­tą me­tų, kad ei­gu­lys ne­pa­ste­bė­tų, pa­ša­li­no­me krū­mokš­nius, sto­res­nius me­de­lius ir va­lan­dų va­lan­das iki su­te­mų gai­nio­jo­me ka­muo­lį. Vė­liau šio­je aikš­te­lė­je reng­da­vo tre­ni­ruo­tes „Aly­čio“ ir „Dai­na­vos“ fut­bo­lo ko­man­dų žai­dė­jai.

Po mū­sų na­mo lan­gais to­je pa­čio­je gat­vė­je, miš­ko pa­kraš­ty­je, au­go pu­šis ir eg­lė. Pus­ket­vir­to met­ro tar­pas tarp jų man at­sto­da­vo var­tus, o drau­gai nuo gat­vės grin­di­nio į juos smū­giuo­da­vo. Kar­to­da­mas tuo­met le­gen­di­nio ru­sų var­ti­nin­ko Le­vo Ja­ši­no, ge­riau­sio pa­sau­ly­je, var­dą, steng­da­vau­si su­gau­ti kiek­vie­ną smū­giuo­tą ka­muo­lį, ne­pai­sy­da­mas nuo me­džių šak­nų at­si­ra­du­sių skau­džių mė­ly­nių ant kū­no.

Aist­rą fut­bo­lui kurs­tė ir kiek­vie­nos rung­ty­nės mies­to sta­dio­ne. Net pra­ėjus dau­giau kaip 50 me­tų at­me­nu 1961-ųjų „Dai­na­vą“ ir 1965-ųjų „Aly­tį“ bei žai­džian­čius Aly­taus fut­bo­lo asus V.Ka­ra­šaus­ką, S.Ja­ce­vi­čių, J.Rač­kaus­ką, Jo­ną Ku­bi­le­vi­čių, R.Plaus­ką, R.Verks­nį, J.Za­bi­tą, bro­lius Dob­ro­vols­kius ir Žu­kaus­kus, V.Lu­be­nic­kį ir ki­tus. Ta­čiau la­biau­siai im­po­na­vo var­ti­nin­kai Lion­gi­nas Kup­rys, Pet­ras Ve­re­nius, Al­gi­man­tas Vait­ke­vi­čius. Sta­dio­ne ste­bė­da­vau jų šuo­lius tre­ni­ruo­tė­se, pa­da­vi­nė­da­vau jiems ka­muo­lius var­žy­bo­se, o Lion­gi­nas Kup­rys man ati­duo­da­vo jau su­dė­vė­tas ir su­iru­sias, bet tik­ras odi­nes var­ti­nin­ko pirš­ti­nes. Jas su­si­siū­da­vau ir tarp sa­vo gim­tų­jų me­džių gau­dy­da­vau ka­muo­lį mū­vė­da­mas tik­ro­mis var­ti­nin­ko pirš­ti­nė­mis, su dvi­gu­bu už­si­de­gi­mu.

1963 me­tais jau bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos vai­kų tarp­gat­vi­nės fut­bo­lo var­žy­bos. Ro­dos, 1964 me­tais ant­ra­me to­kia­me tur­ny­re mes, dvy­li­kos–try­li­kos me­tų Ku­ror­to ber­niu­kai, pa­si­va­di­nę „Pu­šy­no“ ko­man­da, ta­po­me mies­to čem­pio­nais.

To­liau ma­no, kaip fut­bo­li­nin­ko, ke­lias ėjo per fut­bo­lo aikš­tes tarp­mo­kyk­li­niuo­se tur­ny­ruo­se žai­džiant 2-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los, sa­vo me­tų mies­to moks­lei­vių ko­man­do­se, res­pub­li­ki­nė­se tech­ni­ku­mų spar­ta­kia­do­se at­sto­vau­jant Aly­taus me­cha­ni­kos tech­ni­ku­mo ko­man­dai. 1968 me­tais kaip var­ti­nin­kas bu­vau pri­pa­žin­tas ge­riau­siu spar­ta­kia­dos žai­dė­ju.

– Kam šian­dien la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti už aist­rą fut­bo­lui? Kiek spor­to da­bar Jū­sų gy­ve­ni­me? Kaip tuos me­tus ver­ti­na­te šian­die­nos aki­mis?

– La­biau­siai tu­rė­čiau dė­ko­ti ir dė­ko­ju „Aly­čio“ tre­ne­riui Le­o­ni­dui Dob­ro­vols­kiui. Tai jis ma­ne, sep­ty­nio­lik­me­tį, 1969 me­tais pa­kvie­tė į su­au­gu­sių­jų „Aly­čio“ ko­man­dą, tuo­met stip­riau­sią Aly­taus mies­te. Grei­tai ta­pau pa­grin­di­niu jos var­ti­nin­ku – pa­kei­čiau Vin­cą Prus­kų, ta­čiau lū­žus ran­kai per rung­ty­nes Kė­dai­niuo­se se­zo­nas bai­gė­si be fut­bo­lo, o ki­ta­me po pir­mų rung­ty­nių bu­vau pa­šauk­tas į ar­mi­ją.

Tais me­tais vie­no­je ly­go­je ir ta­me pa­čia­me po­gru­py­je ko­vo­jo ir ant­ro­ji Aly­taus fut­bo­lo ko­man­da „Dai­na­va“, va­do­vau­ja­ma Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus. Jo­je žai­dė ne tik aly­tiš­kiai, bet ir pirk­ti­niai ge­res­ni žai­dė­jai iš ki­tų mies­tų. Aly­taus sta­ty­bos tres­to še­fuo­ja­ma ko­man­da tai ga­lė­jo sau leis­ti, o „Aly­čio“ gre­to­se žai­dė tik mies­to au­gin­ti­niai. Bet ko­kie tuo­met bu­vo žūt­bū­ti­niai tar­pu­sa­vio ma­čai, kiek aist­rų tarp žai­dė­jų ir sa­vas ko­man­das pa­lai­kan­čių žiū­ro­vų… Sta­dio­ne ma­čo me­tu tilp­da­vo vi­si Aly­taus žmo­nės, gat­vė­se to­mis va­lan­do­mis tik ka­tės ir viš­tos laks­ty­da­vo. To­kio­mis pat są­ly­go­mis vyk­da­vo ir prin­ci­pi­nės ko­vos su Ma­ri­jam­po­lės (tuo­me­čio Kap­su­ko) „Sū­du­vos“ ko­man­da. Su­val­kie­čius nu­ga­lė­ti bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las.

Kai 1972 me­tų pa­va­sa­rį grį­žau bai­gęs tar­ny­bą, Aly­taus fut­bo­lo pa­dan­gė­je jau pū­tė ki­ti vė­jai. Dar ne­bu­vau nu­si­avęs čia­ba­tų, o ma­ne jau už­re­gist­ra­vo į „Aly­tį“, ta­čiau ko­man­dos vei­das bu­vo ki­toks. Dau­gu­ma žai­dė­jų be­bai­gią ar bai­gę fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą. Ko­man­da ne­tu­rė­jo per­spek­ty­vos ir 1973 me­tais nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti, nes Aly­taus ma­ši­nų ga­myk­la lio­vė­si ją fi­nan­suo­ti.

Ta­da bu­vo „Dai­na­vos“ kles­tė­ji­mo me­tas, o Aly­taus žiū­ro­vai ma­tė aukš­čiau­sio­sios ly­gos Lie­tu­vos fut­bo­lą, nors ko­man­dos pa­grin­dą su­da­rė ne Aly­tu­je iš­ug­dy­ti žai­dė­jai. „Dai­na­vo­je“ bu­vo tik vie­nas var­ti­nin­kas, ir tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius kvie­tė ma­ne į ko­man­dą an­tru var­ti­nin­ku. Kvie­ti­mu ne­pa­si­nau­do­jau, nes „Dai­na­va“ tu­rė­jo vie­ną, bet ge­rą var­ti­nin­ką Si­gi­tą Kra­pa­vi­čių, bū­ti jo dub­le­riu ne­si­no­rė­jo, no­rė­jau žais­ti fut­bo­lą, o ne sė­dė­ti ant at­sar­gi­nių suo­le­lio.

To­kią ga­li­my­bę tu­rė­jau Aly­taus „Ban­go­je“. Į šią ko­man­dą 1974 me­tais su­si­bū­rė­me vi­si tuo­met ge­riau­si Aly­taus fut­bo­li­nin­kai, ku­rie „Dai­na­vos“ žai­dė­jams nu­si­lei­do­me meist­riš­ku­mu, bet ne en­tu­ziaz­mu ir no­ru žais­ti. Į tre­ni­ruo­tes du–tris kar­tus sa­vai­tė­je po dar­bo va­ka­rais rink­da­vo­si Eu­ge­ni­jus Juo­dai­tis, Al­gis Žū­kas, Ro­mas Ly­de­ka, Al­gis Lau­kai­tis, Ro­mas Dun­de­ris, Al­gis Že­mai­tis, Juo­zas Džer­vus, Ed­var­das Mik­nius, Va­cys Sin­ke­vi­čius, Hen­ri­kas Alek­sa, Al­gis Kaz­laus­kas, Sta­sys Šer­pens­kas iš Dau­gų. Or­ga­ni­za­ci­niams rei­ka­lams tvar­ky­ti ir ei­ti tre­ne­rio pa­rei­gas pa­tys iš­si­rin­ko­me žai­dė­ją Pet­rą Si­ma­na­vi­čių, o ko­man­da pa­si­va­di­no „Ban­ga“.

Šios su­dė­ties ko­man­da Aly­taus fut­bo­lui auk­si­niais 1975 me­tais vie­no­je iš ke­tu­rių res­pub­li­kos A ly­gos zo­nų ta­po Kap­su­ko zo­nos nu­ga­lė­to­ja ir įgi­jo tei­sę ke­tu­rių ko­man­dų tur­ny­re Tel­šiuo­se ko­vo­ti dėl per­ėji­mo į aukš­čiau­si­ą­ją ly­gą, ku­rio­je „Dai­na­va“ jau bu­vo už­si­tik­ri­nu­si čem­pio­nės var­dą. Fut­bo­lo funk­cio­nie­riai mus per­spė­jo, kad per daug ne­si­dras­ky­tu­me tur­ny­re, kad „Dai­na­va“ ir už mus šiais me­tais jau at­lo­šė ir kad Aly­tui bū­tų per di­de­lė pra­ban­ga aukš­čiau­sio­jo­je ly­go­je tu­rė­ti dvi ko­man­das. Ten­den­cin­gu tei­sė­ja­vi­mu mus pa­sta­tė į vie­tą.

Į „Dai­na­vą“ an­trą kar­tą 1978 me­tais ma­ne pa­kvie­tė tre­ne­ris Juo­zas Rač­kaus­kas, pe­rė­męs ko­man­dos vai­rą iš Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus. Si­gi­tas Kra­pa­vi­čius ko­man­do­je dar bu­vo, bet ak­ty­viai ne­si­tre­ni­ra­vo, tai­gi ta­pau pa­grin­di­niu var­ti­nin­ku. Ko­man­da bu­vo at­jau­nė­ju­si, jau ne­bu­vo ke­le­to čem­pio­nų. „Dai­na­vo­je“ žai­džiau sep­ty­nis se­zo­nus, du kar­tus ta­po­me res­pub­li­kos ma­žo­jo sa­lės fut­bo­lo tur­ny­ro pri­zi­nin­kais ir ke­le­tą me­tų lai­kė­mės aukš­čiau­sio­sios ly­gos tur­ny­ri­nės len­te­lės vi­du­ry­je. Daž­na tre­ne­rių kai­ta prie ge­ro ne­pri­ve­dė ir 1982 me­tais iš­kri­to­me į že­mes­nę ly­gą.

Po­rą me­tų dar žai­džiau „Dai­na­vo­je“, dar dve­jus me­tus „Po­rin­gė­je“ ir ak­ty­vią fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą 1988 me­tais bai­giau Sim­no „Pe­let­rū­ne“. Vė­liau žais­da­vo­me ve­te­ra­nų tur­ny­ruo­se, me­di­ci­nos dar­buo­to­jų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se fut­bo­lo, sta­lo te­ni­so, krep­ši­nio tur­ny­ruo­se.

Prieš tre­jus–ket­ve­rius me­tus bu­vo su­da­ry­ta jung­ti­nė Aly­taus ir Drus­ki­nin­kų ve­te­ra­nų, ku­riems per 50 me­tų, ko­man­da „Ar­ni­ka“, da­ly­va­vo­me res­pub­li­kos pir­me­ny­bė­se. Iš ma­no kar­tos vien­me­čių „dai­na­vie­čių“, de­ja, žai­džiau aš vie­nas, o ki­ti aly­tiš­kiai kur kas jau­nes­ni. Nors bu­vau vy­riau­sias ko­man­dos žai­dė­jas, dvie­juo­se tur­ny­ruo­se bu­vau pri­pa­žin­tas ge­riau­siu var­ti­nin­ku.

Ir da­bar du kar­tus sa­vai­tė­je su ben­dra­min­čiais ren­ka­mės Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos spor­to sa­lė­je, pa­žai­džia­me krep­ši­nį. Bet fut­bo­las ma­no krau­jy­je ir ry­šys su juo ne­nu­trū­kęs.

– Kai kal­ba pa­kryps­ta apie „Dai­na­vą“, ko­kie epi­zo­dai iš­ky­la prieš akis?

– Kaip mi­nė­jau, me­nu „Dai­na­vą“ nuo 1961 me­tų, bet kaž­ko­dėl bran­giau­sia tų me­tų „Dai­na­va“, ku­riais jo­je žai­džiau. Be abe­jo, la­bai daug ir ge­res­nių žai­dė­jų bu­vo prieš mus ir po mū­sų, ta­čiau at­min­ty­je tie, su ku­riais ma­žiau­siai še­šis kar­tus sa­vai­tė­je ma­tė­mės tre­ni­ruo­tė­se, var­žy­bo­se. Bu­vo­me la­bai drau­giš­ki, gy­ve­no­me vie­nas ki­tu, vie­ni apie ki­tus ir šei­mas ži­no­jo­me be­veik vis­ką, jei­gu rei­kė­da­vo pa­gal­bos bui­ty­je ar ki­tuo­se rei­ka­luo­se, nie­ka­dos ne­at­si­sa­ky­da­vo­me pa­dė­ti. O kiek są­mo­jo tuo­met jau­ni žmo­nės tu­rė­jo­me, kas­dien po nau­ją tik­rą įvy­kį ar at­si­ti­ki­mą apie sa­ve ar­ba drau­gą pa­sa­ko­da­vo­me ir juo­kė­mės, juo­kė­mės…

Links­mai ir sma­giai ben­dra­vo­me. Gal­būt to­dėl ir da­bar mū­siš­kė „Dai­na­va“ jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų kas­met gruo­džio 28, 29 ar 30 die­ną 19 va­lan­dą (kaip su­ta­ria­me) ren­ka­mės tra­di­ci­nė­je vie­to­je prie „Žu­vin­to“ pre­ky­bos cen­tro pa­ly­dė­ti pra­ei­nan­čių me­tų, pa­lin­kė­ti vie­nas ki­tam sėk­min­gų at­ei­nan­čių. Tra­di­ci­nė, nes tais lai­kais iš ši­tos vie­tos mes iš­vyk­da­vo­me į var­žy­bas ki­tuo­se mies­tuo­se. At­ei­na­me še­ši, sep­ty­ni, aš­tuo­ni, de­vy­ni… Kai kas iš­vy­kęs bū­na, kai ku­rių drau­gų jau ne­bė­ra. Vi­suo­met juos pri­si­me­na­me, pa­ty­li­me. Pa­sė­di­me ka­vi­nė­je, ta­čiau daž­niau­siai pas ku­rį nors na­muo­se pa­bū­na­me, pri­si­mi­ni­mais su­grįž­ta­me į tuos jau­nus me­tus, at­ku­ria­me juo­kin­giau­sius var­žy­bų ar šiaip tuo­me­čio mū­sų fut­bo­lo gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, kas­met ką nors pri­kur­da­mi ir pa­gra­žin­da­mi. Ir vėl juo­kia­mės, mums links­ma ir ge­ra. Taip pat šven­čia­me ju­bi­lie­ji­nius gim­ta­die­nius.

Kiek te­ko gir­dė­ti, to­kių tra­di­ci­jų kaip mū­siš­kė „Dai­na­va“ ne­tu­ri nė vie­na ne tik Aly­taus, bet ir res­pub­li­kos fut­bo­lo ko­man­da.

– Gal tu­rė­jo­te ko­kių nors prie­ta­rų, ku­rie nu­teik­da­vo var­žy­boms?

– Kiek­vie­noms var­žy­boms var­ti­nin­ko ap­ran­gos kel­nai­tes ly­gin­da­vau su kan­tu ir fut­bo­lo ba­te­lius bū­ti­nai su­tep­da­vau ba­tų te­pa­lu, kad bū­tų šva­rūs ir minkš­ti. Gal­vo­da­vau, kad ki­taip ga­li ne­si­sek­ti. Ar tai bu­vo tie­sa? Ne­ži­nau.

– Ko­kie Jū­sų pri­si­mi­ni­mai apie tuo­me­ti­nius tre­ne­rius, tre­ni­ruo­čių są­ly­gas?

– Aly­taus pub­li­ka tik­rai nuo­sta­bi su­si­rink­da­vo sta­dio­ne, su­pran­tan­ti fut­bo­lą ir my­lin­ti Aly­taus ko­man­das. Aud­rin­go­mis ova­ci­jo­mis pa­lai­ky­da­vo, už­deg­da­vo ko­vai – rei­kė­da­vo au­ko­tis, kad žiū­ro­vų ne­nu­vil­tum.

Kaip jau mi­nė­jau, vai­kys­tės tre­ni­ruo­čių są­ly­gos dau­gu­mos ma­no ben­dra­am­žių bu­vo miš­ko, kie­mų tarp na­mų aikš­te­lės, lau­ky­mės. Žai­džiant su­au­gu­sių­jų ko­man­do­se tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo mies­to sta­dio­ne, bet ne vi­są lai­ką ant ve­jos – rei­kė­jo sau­go­ti aikš­tės dan­gą var­žy­boms. Iš­si­vo­lio­jęs dul­kė­se aikš­te­lė­je už tri­bū­nų nenu­si­prau­sęs ne­ap­si­reng­si, ypač aš, var­ti­nin­kas. Į sta­dio­ną bu­vo at­ves­ta šal­to van­dens ma­gist­ra­lė iš mies­to van­den­tie­kio ir čiau­pas. Už tri­bū­nų pie­ve­lė­je prau­syk­la – me­ta­li­nė­mis ko­jo­mis, dvie­jų met­rų il­gio, vamz­dis, pri­gręž­tas sky­lių, ant jo už­mau­ta žar­na van­de­niui nuo čiau­po ati­te­kė­ti. Bai­gę tre­ni­ruo­tę ar po var­žy­bų sku­bė­da­vo­me nors ap­si­lie­ti žar­no­je esan­čiu sau­lės pa­šil­dy­tu van­de­niu, o pas­kui le­di­nis te­kė­da­vo. Taip praus­da­vo­mės iki 1980 me­tų nuo ba­lan­džio iki lap­kri­čio mė­ne­sio.

Dar tre­ni­ruo­da­vo­mės „Pu­šy­no“ aikš­tė­je, jo­je ve­jos ne­bu­vo, tik smė­lis, o var­tuo­se plūk­ti­nė as­la. Ant to „as­fal­to“ ir tek­da­vo griu­vi­nė­ti gau­dant ka­muo­lį, nu­broz­din­ti šo­nai re­tai už­gy­da­vo. Na, o žie­mos mė­ne­siais tre­ni­ruo­tės vyk­da­vo lau­ke, ant snie­go žais­da­vo­me fut­bo­lą. Tai bū­da­vo fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo pe­ri­odas, ir mes ne tiek fut­bo­lą žais­da­vo­me, kiek steng­da­vo­mės vie­nas ki­tą parg­riau­ti, nu­stum­ti, iš­mur­dy­ti snie­ge. Grįž­da­vo­me kiau­rai per­mir­kę, bet fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas bu­vo už­tik­rin­tas ir tai tu­rė­jo įta­kos va­sa­ros se­zo­no me­tu, kai mū­sų var­žo­vai verk­da­vo, kad „Dai­na­va“ žai­džia kie­tai, ne­ina pa­stum­ti. Mes tuo di­džiuo­da­vo­mės ir to­kio­mis są­ly­go­mis ug­dė­me sa­vo meist­riš­ku­mą, va­do­vau­ja­mi tre­ne­rių Jo­no Ku­bi­le­vi­čiaus, J.Rač­kaus­ko, An­ta­no By­tau­to, Rim­vy­do Ko­cha­naus­ko.

– O ką ma­no­te apie šian­die­ni­nį Aly­taus fut­bo­lą?

– Min­tys liūd­nos. Ne­ver­du aš mies­to fut­bo­lo puo­de, to­dėl ojek­ty­viai ver­tin­ti sun­ku. Kai tiks­las nau­da, o ne fut­bo­lo at­ei­tis, per­spek­ty­va ir rai­da, aiš­ku vie­na – Aly­taus fut­bo­las ne to­se ran­ko­se. Kiek ro­do Aly­taus mies­to spor­to is­to­ri­ja, po­pu­lia­riau­sias bu­vo fut­bo­las ir tin­kli­nis, dar ran­ki­nis. Jo­kio krep­ši­nio ir krep­ši­nin­kų mies­te nie­kad ne­bu­vo, bet jis iš mies­to biu­dže­to da­bar dau­giau­sia re­mia­mas. Štai čia su­in­te­re­suo­tie­ji lai re­mia krep­ši­nį be mies­to. Pa­žiū­rė­ki­me Ma­ri­jam­po­lė­je – „Sū­du­va“ kas­met dėl aukš­čiau­sių vie­tų ko­vo­ja, ten pa­lai­ko­mos tra­di­ci­jos, se­niai su­kur­ta fut­bo­lo in­fra­struk­tū­ra ir jo­kio krep­ši­nio ten nė­ra. O Aly­tu­je gal­būt dėl to, kad į val­džią ne­bu­vo pa­te­kęs ar ver­slo įkū­ręs nors vie­nas nor­ma­lus fut­bo­lo pat­rio­tas, fut­bo­las mer­di. Ir mer­dės, jei­gu toks fut­bo­lo funk­cio­nie­rių po­žiū­ris. Pa­vyz­džiui, vyks­ta auk­si­nės „Dai­na­vos“ ke­tu­rias­de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mas, tarp sve­čių – Sei­mo na­riai, o Aly­taus ap­skri­ties fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas ren­gi­ny­je ne­pa­si­ro­do. Tuo vis­kas pa­sa­ky­ta. O kiek aly­tiš­kių Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, ki­tuo­se klu­buo­se žai­dė ir žai­džia. Va­di­na­si, po­ten­cia­las yra, rei­kia jį tin­ka­mai val­dy­ti.

– Ar se­kė­jų šei­mo­je, gi­mi­nė­je tu­ri­te?

– Šei­mo­je se­kė­jų spor­ti­nin­kų nė­ra, o gi­mi­nė­je – sū­nė­nas, se­sers ir pra­ei­ty­je ži­no­mo tin­kli­nin­ko An­ta­no Bal­ke­vi­čiaus sū­nus Kęs­tu­tis, taip pat žai­dė „Dai­na­vo­je“, tik jau vė­liau.

– Po­kal­bį pra­dė­jo­me gra­žiais, nuo­tai­kin­gais Jū­sų pri­si­mi­ni­mais. Kad jo ne­baig­tu­me liūd­no­mis min­ti­mis, gal ži­no­te anek­do­tų apie fut­bo­lą?

– Anek­do­tų kaip ir ne­ži­nau, ta­čiau vie­ną links­mą tik­rą mū­sų die­nų at­ve­jį pri­si­me­nu. Kaip mi­nė­jau, fut­bo­li­nin­kai bu­vo la­bai są­mo­jin­gi. Tarp mū­sų ir dar vy­res­nės kar­tos žai­dė­jų sklan­dė kaž­kie­no su­gal­vo­tas po­sa­kis „ge­riu alų, tai aikš­tę ge­rai ma­tau“ (su­prask, ma­tau, kur ko­man­dos drau­gai, ir pa­suo­ju ka­muo­lį). Var­žy­bų me­tu tre­ne­ris Jo­nas Ku­bi­le­vi­čius pyks­ta, žai­dė­jai ne­si­lai­ko žai­di­mo pla­no, to­dėl šau­kia: „Dum­bliaus­kai, kur tu pa­suo­ji, vi­sai aikš­tės ne­ma­tai?“ O Ro­mas, nie­kad žo­džio ki­še­nė­je nei­eš­ko­da­vęs, iš aikš­tės at­si­šau­kia: „Tai ko­dėl, tre­ne­ri, ne­lei­dot va­kar alaus ger­ti?“

Lemiamose rungtynėse šilutiškius nuo pjedestalo nubloškė Kybartų „Sveikata“
https://www.silokarcema.lt/naujiena/12714_lemiamose-rungtynese-silutiskius-nuo-pjedestalo-nubloske-kybartu-sveikata.html

Šilutės stadione rugpjūčio 29-ą surengto tradicinio Leono Chomičiaus 24-ojo mažojo futbolo (8x8) veteranų turnyro intriga išsilaikė iki pat 5-ojo, paskutinio turo, kuomet į čempionų titulus dar pretendavo aikštės šeimininkų, Vilniaus ir Marijampolės komandos. Deja, šilutiškių viltis netikėtai į šipulius sudaužė Kybartų „Sveikata“, o vilniečiai nelauktai lengvai sutriuškino suvalkiečius – 4:0. Tokiu pat rezultatu pralaimėjo ir FK „Šilutės veteranas“ rinktinė. Pirmą vietą užėmė Vilniaus ekipa, antrą – Kybartų, trečią – Marijampolės. Pamariškiai, aplenkę Plungės bendraamžius, liko ketvirti.

Turnyre dalyvavo 5 komandos. Neatvyko Lietuvos medikų rinktinė. Anot FK „Šilutės veteranas“ prezidento Sauliaus Malinausko, planavę priimti 8 komandas, bet COVID-19 virusas sumaišė kortas. Atvyko Vilniaus (vadovas Jurij Pestov), Marijampolės (Žydrūnas Buzas), Kybartų (Šarūnas Litvinas), Plungės (Adomas Zamulskis) komandos. Plačiausią žaidėjų sąrašą turėjo turnyro organizatoriai šilutiškiai: Vladimiras Čiumakovas, Linas Gedvila, Darius Igaris, Vaidas Petkus, Vaidas Pielikis, Saulius Malinauskas, Mindaugas Lileikis, Eugenijus Kolpertas, Artūras Skikas, Robertas Sūdžius, Mantas Šilingas, Nerijus Šeputis, Jurijus ir Evaldas Užkuraičiai (tėvas ir sūnus), Arūnas Trakšelis, Renatas Zapolskis, Olegas Vasiljevas.

Trūko tik dviejų lyderių: traumuoto Roberto Šmito ir Svajūno Česnulio. Nežaidė ir rusniškis puolėjas E. Kolpertas, pajutęs prieš pat varžybas nugaros skausmus. Bet ir be jų pamariškių rinktinė, daugelio veteranų turnyrų nugalėtoja bei prizininkė, atrodė galinga ir grėsminga. Tą iš pradžių parodė ir šis turnyras, bet finišo tiesiojoje mūsiškiams „pagalius į ratus“ pakišo kovingai pasišiaušusi Kybartų komanda, dar prieš turnyrą tvirtinusi nieko nebijanti. Kai kas tai palaikė pagyromis iš kalno.

Lygiųjų turas

Turnyro atidarymas – be dūdų. Merkė lietutis, apniukęs dangus. Per tokį orą ilgų atidarymo kalbų nevarysi. Dalyvius pasveikino ir turnyro žaidimo sistemą priminė FK „Šilutė“ administratorius Vidas Augustinavičius. Garbės svečias - Chomičių futbolo dinastijos atstovas, buvęs žinomas vartininkas Valentinas Chomičius.

Žaista ratų sistema. Rungtynių trukmė: du kėlinukai po 15 minučių. Ketverios rungtynės – 120 minučių žaidimo kiekvienai komandai. Nemažas krūvis senjorams, kai rungtynėse vienuolika prieš vienuolika žaidžiama 90 minučių.

Turnyro teisėjai – Nerijus Giedraitis ir Marijus Jazbutis. Jie ištvėrė, kaip ir futbolininkai. Beje, svečiai oro nekeikė, girdi, kitokio pamaryje ir nebūna, nors pernai žaidė šildant saulutei. Pirmojo turo poros: Šilutė (raudona apranga) – Vilnius (žalia-juoda), Marijampolė (melsva-juoda) – Plungė (geltona-mėlyna). Šilutiškiai ir vilniečiai įvarčių neįmušė, nors progų turėjo abi komandos. Vilniečiai, susikūrę patogią situaciją prie mūsiškių vartų ieškojo dar geresnės, gaišdavo ir liko be nieko. Šilutiškiai atvirkščiai: skubėjo šaudyti pro šalį. Rezultatas – 0:0. Vilniečiai, būsimieji čempionai, suskaičiavo turėję 6 progas. Marijampolės-Plungės rungtynės taip pat baigėsi taikiai – 1:1. Pirmavo žemaičiai, bet marijampolietis Nerijus Strolys išlygino rezultatą. Komandos užsidirbo po 1 tašką.

Vilniečiai – ant bedugnės krašto, pamariškiai „išmaudė“ žemaičius

2-as turas. Apsiniaukę, bet nebelynoja. Nekaršta, nešalta – geras oras futbolui. Kybartų komanda (avietinė-pilkšva) aktyviai pradėjo rungtynes prieš vilniečius. Įvarčius į sostinės komandos vartus įpliekė Mantas Akucevičius ir Henrikas Katilius – 2:0 Besibaigiant kėlinukui J. Pestov švelnino rezultatą – 2:1.

Po pertraukėlės atakų bangas kelia vilniečiai. Edvinas Greičius išlygina rezultatą, o pergalingą įvartį trenkia Gžegoš Stupak – 2:3. Vilniečių žmonos džiūgauja. Jos spėjo sužinoti, jog turnyro nugalėtojų laukia ne tik taurės, medaliai, bet ir 10 kg rūkytas šamas.

Šilutiškiai, žaisdami prieš atkaklius žemaičius iš Plungės, pirmi „įkalė“ įvartį – 1:0. Tai pirmame kėlinuke po gražaus derinuko padarė Mantas Šilingas, gavęs trumpą perdavimą prie pat svečių vartų virpsto. Mantui bereikėjo tiksliai kyštelėti koją prie kamuolio. Jis neprašovė. Plungiečiai labai stengėsi pakeisti rungtynių eigą savo naudai, bet šilutiškiai atsilaikė. Vilniaus ir Šilutės komandos į turnyrinę lentelę įsirašė po 3 taškus.

3-iajame ture Šilutės komanda ilsėjosi. Marijampoliečiai įtemtoje dvikovoje paėmė viršų prieš kybartiškius – 1:0. Įvarčio autorius – Ž. Buzas. Kitoje aikštėje Plungė pristabdo Vilnių – 2:2. Žemaičiams įvarčius pelnė Kęstutis Stankus ir Marius Riepšas, vilniečių gretose pasižymėjo Arūnas Jasiulis ir Edvinas Greičius.

Žemaičiai atgavo kvapą, bet 4-ame ture „krito“ po Kybartų žaidėjų kontratakų – 0:2. Įvarčius „sukalė“ Linas Bubnys ir Henrikas Katilius.

Kybartų „Sveikata“ nebeketino sustoti, „galando kirvius“ prieš paskutines rungtynes su į nugalėtojus taikančiais šilutiškiais. Mūsiškiai taikiai baigė rungtynes su Marijampolės komanda – 1:1. Pamariškiai pirmavo po Nerijaus Šepučio įvarčio, bet suvalkiečius išgelbėjo Tomo Jankausko įmuštas įvartis. „Sūduvos“ veteranai – pajėgi, techniška komanda, bet atvažiavo tik 10 žaidėjų. Tai grėsė nuovargiu – keičiamų žaidėjų suolelis buvo trumpas.

Po 3 rungtynių Vilniaus, Šilutės, Marijampolės komandos turėjo po 5 taškus, Kybartai – 3 tšk., Plungė – 2 tšk. Aiškiausi pretendentai į nugalėtojus ir prizininkus – pirmos trys išvardintos komandos. Tačiau futbolo rezultatai ne visada nuspėjami.

Šilutiškių lūkesčiai – į šipulius

Pamariškiams sidabro medalius būtų užtikrinusios lygiosios su Kybartų komanda, nes 5-ojo turo rungtynėse Vilniaus ekipa „sumalė į miltus“ pavargusius Marijampolės senjorus – 4:0 (1:0). Įvarčius internacionalinės komandos naudai mušė Gžegoš Stupak, E. Greičius, Luka Lapševič ir Taras Oriol.

Vilniečių persvara išryškėjo antrajame kėlinuke. Tokiu pat rezultatu lemiamas rungtynes prakišo ir šilutiškiai. Siekta pergalės, bet, kaip sakoma, gauta „kakton“. Netikėtas pralaimėjimas nubloškė mūsų komandą į ketvirtą vietą, o Kybartų „Sveikata“ stryktelėjo į antrą vietą. Į Šilutės vartus įvarčius mušė Š. Litvinas - 2, Andrius Kochanauskas ir Henrikas Katilius – po 1.

Trečia liko Marijampolės komanda, surinkusi tiek pat taškų kiek ir Šilutės ekipa, bet į varžovų vartus įmušusi 3 įvarčius, praleidusi 6. Šilutiškių įmuštų-praleistų įvarčių santykis – 2:5. Suvalkiečiai buvo rezultatyvesni.

Šilutiškiai tenkinosi ketvirta vieta. Labiausiai nusiminę į persirengimo kambarėlį pėdino Plungės žaidėjai, kuriems liko penkta vieta. Jie net atskirai nenusifotografavo, nors visuomet įsiamžindavo atminimui. Bet per apdovanojimo ceremoniją plungiškiai atkuto. Juk pakvipo rūkyta žuvimi.

Apdovanojimai

Turnyro organizatorius FK „Šilutės veteranas“ gerai pasiruošė tradiciniam renginiui. Pritraukta rėmėjų, talkininkų (Arūnas Jagminas, Eugenijus Kolpertas, VšĮ „Šilutės sportas“ ir kiti). Komandoms prizininkėms įteiktos taurės, medaliai, komandų vadovams, kapitonams – lauknešėliai su karšiais, upėtakiais, unguriais, šamais. Pasveikinti geriausi komandų žaidėjai: Valerijus Golubovskis (Vilnius), Marius Mikelkevičius (Kybartai), Edgaras Beršta (Marijampolė), Mantas Šilingas (Šilutė), Marius Riepšas (Plungė). Apdovanojimus teikė futbolo vadybininkas Romualdas Taršauskas kartu su garbiu svečiu Valentinu Chomičiumi. Plojimų ir šypsenų netrūko. Apdovanojimų ceremonija nubraukė nuo senjorų veidų nuovargį. Vėliau surengtoje užstalėje buvo ir alaus sočiai.

Turnyrinė lentelė (vieta, komanda, įmušta-praleista įvarčių, taškai):

Vilnius 9:4 8 tšk.
Kybartai 8:4 6 tšk.
Marijampolė 3:6 5 tšk.
Šilutė 2:5 5 tšk.
Plungė 3:6 2 tšk.

Pamariškiai „nudyrė kailį“ kauniečiams, bet jiems tą patį iškrėtė šiauliečiai
https://www.silokarcema.lt/naujiena/12781_pamariskiai-nudyre-kaili-kaunieciams-bet-jiems-ta-pati-iskrete-siaulieciai.html

Šilutės stadione rugsėjo 19 dieną Lietuvos mažojo futbolo veteranų (40 metų ir vyresni) čempionato 3-iojo turo rungtynėse varžėsi pirmą vietą užimantis Alytaus FK „Dainava“ (12 taškų), Šiaulių „Liūtai“ (4 vieta, 6 tšk.), Kauno „Šilainiai“ (5 v. 4 tšk.) ir FK „Šilutės veteranas“ (8 v., 3 tšk.). Dzūkai lyderio pozicijų niekam neužleido, o pamariškiai „nudyrė kailį“ kauniečiams, bet šiauliečių barjero neperšoko.

Senjorų mažojo futbolo (8x8) pirmenybės startavo liepos 11 dieną Jonavoje. Dalyvauja 8 komandos. Alytaus „Dainava“, Jonavos „Klevas“, Kauno „Šilainiai“, „Virpstas“, Kėdainių „Nevėžis“, Šiaulių „Liūtai“, FK „Šilutės veteranas“ (vadovas Saulius Malinauskas, treneris Svajūnas Česnulis) ir Ukmergės „Vienybė“. Antrojo turo varžybos vyko Alytuje, trečiasis turas surengtas Šilutėje. Kiekviename ture komandos žaidžia po dvejas rungtynes.

Kol kas sėkmingiausiai žaidžia dzūkai, iškovoję 4 pergales iki turo Šilutėje. Į varžovų vartus per ketverias rungtynes jie buvo įmušę 34 įvarčius, praleidę 3. Įdomu, kad „Dainavos“ komandoje įvarčius pliekia buvęs vartininkas Ž. Karčemarskas. Šilutėje alytiškiai nugalėjo Šiaulių „Liūtus“ – 2:0 ir Kauno „Šilainius“ – 5:1. Veteranai žaidžia du kėlinukus po 25 minutes. Šilutės ture teisėjavo Lietuvos futbolo federacijos skirti teisėjai klaipėdiečiai E. Gaigalas ir T. Lavrinavičius.

„Šilutės veteranas“ (S. Malinauskas, V. Čiumakovas, L. Gedvila, E. Kolpertas, V.Petkus, V. Pielikis, J. Užkuraitis, E. Užkuraitis, A. Trakšelis, R. Zapolskis) pirmas rungtynes praėjusį šeštadienį žaidė su Kauno „Šilainiais“ (vadovas G. Stelmokas). Kauniečių komandos gretas sudarė mėgėjai. Jų žaidimo braižas skyrėsi nuo pamariškių. Kauniečiai žaidimą grindė trumpesniais kamuolio perdavimais, o šilutiškiai stengėsi rengti staigesnes, greitesnes atakas. Mūsiškiai pirmi praleido įvartį – 0:1.

Tarp kauniečių pasižymėjo J. Čivinskas. Bet svečiai neilgai džiaugėsi. Rezultatą išlygino S. Malinauskas – 1:1. Taip baigėsi pirmoji rungtynių pusė. Po pertraukėlės du gražius įvarčius į kauniečių vartus įpliekė E. Užkuraitis. Tai padarė po greitų prasiveržimų, kai didesnė dalis varžovų nespėjo grįžti į savo aikštelės pusę. Aišku, kauniečiai tikėjosi įveikti „raudonuosius velnius“ (raudona apranga) šilutiškius, bet neįstengė, pamariškiai nugalėjo - 3:1.

Antras rungtynes „Šilutės veteranas“ žaidė su Šiaulių „Liūtais“. Varžovų komandos garbę gynė keli buvę šalies aukščiausiosios lygos futbolininkai. Saulės miesto komanda buvo šiek tiek jaunesnė, lieknesnė nei pamariškių. Svečiai ilgiau kontroliavo kamuolį, mėgindami sukurti šimtaprocentines progas prie šilutiškių vartų. „Liūtai“ veikė ne jėga, o gudrumu, išnaudodami platesnį savo techninio žaidimo arsenalą. Taip begaudydami rimtą šansą šiauliečiai praleido įvartį į savo vartus.

Tarp šilutiškių pasižymėjo V. Pielikis – 1:0. „Liūtai“ savo žaidimo taktikos neatsisakė ir po kelių tikslių žemų kamuolio perdavimų jų įvarčių „mašina“ N. Čepas smūgiu iš arti išlygino rezultatą – 1:1. Antrame kėlinyje jis persvėrė rezultatą „Liūtų“ naudai – 1:2, nors pirmas tai anksčiau padaryti galėjo E. Užkuraitis, netikėtai atsidūręs vienas prieš šiauliečių vartus. Anot S. Česnulio, Evaldas truputį sutriko, sustojo ir jo smūgiuotas kamuolys nuskriejo aukštai virš skersinio.

Pamariškiai su pralaimėjimu nesusitaikė, veržėsi priekin, tačiau buvo nubausti trečiu įvarčiu, kurį įmušė K. Kucevičius – 1:3. Rungtynių pabaigoje V. Čiumakovas galėjo sušvelninti rezultatą, bet šiauliečių vartininkas suspėjo ranka atmušti iš arti spirtą kamuolį. „Šilutės veteranas“ po 6 rungtynių turi 6 taškus. Paskutinis, ketvirtas, turas bus žaidžiamas Kaune spalio 3 dieną.

Čia atsitiktinai radau kai ką įdomaus, pasirodo veteranų klubas.
https://www.48hourslogo.com/project.php?id=101675

Užsiiminėja buvęs Šiaulių klubo prezidentas Vytautas Galvanauskas.

https://www.facebook.com/fksiauliuliutai/

Artėjant 2021 m. LFF +40 pirmenybėms, pradėjo savo komplektaciją futbolo veteranų Šiaulių “ Šiaulių Liūtai“ komanda. 2020m pirmenybių bronzos medalių laimėtojus papildė patyręs 43 m. futbolininkas Deividas Lunskis. Savo profesionalo karjeroje jis atstovavo Šiaulių“Kareda“, Kauno“Kareda“,Klaipėdos „Atlantas“, Šilutės „Šilutė“, Pakruojo „Kruoja“ komandoms bei kt., žaisdamas atraminio saugo pozicijoje. Daug kartų atstovavo jaunimo rinktinėms, tapo A lygos čempionu, LFF taurės laimėtoju, daugkartinis tarptautinių turnyrų nugalėtojas. Per karjerą Deividas žaidė A lygoje, UEFA, europos lygoje, I lygoje, II lygoje. Futbolininkas išsiskiria iš kitų savo kovingumu ir atsidavimu kiekvienose rungtynėse. Paskutinį 2020m. sezoną Deividas žaidė Šiaulių „Juventa-99“ekipoje. Sveikiname prisijungus prie kolektyvo ir linkime gerų sportinių pasiekimų.

Vienas vyriausių šalies aktyvių futbolininkų, 70-etis palangiškis Jonas Jonkus: „Tpfu, tpfu, parako lakstyti dar turiu“
https://www.palangostiltas.lt/vienas+vyriausiu+salies+aktyviu+futbolininku+70etis+palangiskis+jonas+jonkus+tpfu+tpfu+parako+lakstyti+dar+turiu,7,2,13017.html

Legendinio žalgiriečio grumtynės su baisia liga: „Pasirašiau taikos sutartį“
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/futbolas/legendinio-zalgiriecio-grumtynes-su-baisia-liga-pasirasiau-taikos-sutarti-24-1945588

Stasys Baranauskas nustebo, kai gydytojas paklausė, ar jam kartais nesidvejina akyse. Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo buvęs puolėjas artėdamas prie 60-mečio slenksčio jautėsi sveikas ir guvus. Bet netrukus vaizdai iš tiesų ėmė lietis ir jis suprato, kodėl daktaras paprašė nebevairuoti automobilio.

Kuomet praėjusį mėnesį Stasys Baranauskas pasirodė per Vilniaus „Žalgirio“ klubo 75 metų jubiliejaus šventę, jam tai buvo pirmasis pasirodymas viešumoje nuo 2021 metų rudens.

60-metis vilnietis buvo paprašęs savo bendražygių pagloboti jį dėl visa pikto per renginį ir paskui per Lietuvos rinktinės rungtynes su Farerų salų komanda LFF stadione, nes prieš tai apsilankant stadione rado jėgų išbūti tik pusę mačo.

Šįkart vakaras praėjo sklandžiai, ir S.Baranauskas jau leidžia sau juokauti: „Pasitarę su žmona priėmėme sprendimą gyventi amžinai. Žiūriu, jog kol kas viskas vyksta pagal planą.“

Iš tiesų planas buvo subyrėjęs totaliai visus pastaruosius metus, nuo praėjusio spalio, kai žalgiriečio galvoje buvo aptiktas ten ilgai tūnojęs nekviestas svečias.

Prasidėjo nuo sprando skausmų

Pastaruosius metus S.Baranauskas pirmą kartą pastūmė futbolą į antrą planą, nors šiame žaidime bėgo viskas jo gyvenimas.

Kaune augęs futbolininkas per Panevėžio „Ekraną“ 1980 metais prasimušė į stipriausią šalies komandą Vilniaus „Žalgirį“ ir su juo pražygiavo per ryškiausią etapą klubo istorijoje. Tai buvo visų laikų stipriausias Lietuvos futbolo klubas, iškopęs į aukščiausią TSRS futbolo lygą ir ten ėmęs konkuruoti su stipriausiomis Maskvos, Kyjivo, Tbilisio, Minsko ir kitomis komandomis.

„Žalgiris“ užėmė trečią vietą 1987 metų pirmenybėse, tais pačiais metais iškovojęs ir pasaulinės universiados Zagrebe taurę bei pirmą kartą iškopė į UEFA varžybas.

Tai buvo laikai, kai į „Žalgirio“ stadioną sostinės centre susigrūsdavo ir po 13-15 tūkstančių sirgalių į svarbiausias rungtynes, o šalia tokių kūrybingo žaidėjų kaip Arminas Narbekovas puolime atsiskleidęs S.Baranauskas buvo etatinis komandos puolėjas. Galbūt ne pats techniškiausias ar greičiausias, bet kovingas futbolininkas įvarčiais daug prisidėjo prie žalgiriečių pergalių 1980-1989 metais.

Paskui karjera nusirito per Izraelio ir Austrijos klubus, S.Baranauskas sužaidė 14 rungtynių Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos rinktinėje, 1996 metais laimėjo A lygą su Šiaulių „Kareda“, o baigęs žaidėjo karjerą pasirodydavo kitose vaidmenyse.

Prieš dešimtmetį išvedęs į A lygą trumpai gyvavusį Vilniaus REO klubą, S.Baranauskas 2014-2015 m. dirbo Igorio Pankratjevo asistentu Lietuvos rinktinėje, o bendražygiui atsistatydinus, sugrįžo treniruoti vaikų į Vilniaus sporto mokyklą. Po reformos ji buvo uždaryta prieš pandemiją, o pats S.Baranauskas susirgo.

„Buvau sveikas gyvas, bet kažkaip pradėjo suskausti sprandą. Iš pradžių nekreipiau dėmesio“, – pasakojo S.Baranauskas. Per pirmąjį vizitą pas gydytojus jam patarė naudoti šilto vandens pripilamą guminę pūslę. Bet skausmas nepraėjo, prisidėjo ir galvos skausmai.

Sunaviguotas žmonos ir kaimynės, S.Baranauskas atsidūrė pas Ugnių Kšaną – „neurochirurgijos dievą“, kaip sako pats buvęs futbolininkas. „Supratau, kad ne viskas yra gerai, kai jis paklausė: ar dvejinasi vaizdas? – prisiminė S.Baranauskas. Tuo metu klausimas nustebino, nes S.Baranauskas judėjo ir matė gerai. Tą pasakė ir gydytojui, bet šis vis tiek patarė geriau nebevairuoti automobilio.

Gydytojai pradėjo tyrimus, buvo atlikta biopsija. Įvykiai pradėjo suktis labai greitai ne tik Santaros klinikose.

„Aš pradėjau strigti kalbėdamas, o vaizdas ėmė dvejintis: dedu puodelį ant stalo – nepataikau. Sėdžiu mašinoje, atrodo, kad kitas automobilis rieda tiesiai į mane. Kartą sakau žmonai, kur važiuoji, juk kelias sukasi, o pasirodo, kad jis driekiasi tiesiai.

Arba namie atsitrenkdavau į sieną, – pasakojo S.Baranauskas. – Kalba pradingo. Atėjo metas, kai pasakyti galėdavau tik „mu“ ir „be“.

Gydytojai sušaukė konsiliumą ir sudėliojo planą, kaip kovoti su naviku, įsitaisiusiu ant buvusio garsaus žalgiriečio kaukolės pamato.

„Pagal viską atrodė, kad navikų gali būti trys, bet paaiškėjo, kad yra vienas. Tai įsivaizduokite, kokio dydžio, – sakė S.Baranauskas. – Jis tūnojo ilgai, galbūt ir 6-7 metus, o gal ir dar daugiau, bet mano organizmas stiprus, tad ilgai nieko nejaučiau.“

Gydytojai įspėjo, kokia pavojinga situacija.

„Perspektyvų, kad vėl kalbėsiu, buvo nedaug, – prisiminė S.Baranauskas. – Tačiau reagavau ramiai. Kai sūnus irgi to klausė, sakiau jam: „Aš viską gyvenime esu praėjęs ir karą matęs Persijos įlankoje. Man žaidžiant Izraelyje buvo bombarduojami namai, žuvo žmonės. Manęs jau niekas nestebino. Tad ir dabar: pradėti melstis, verkti, juoktis? Kaip yra – taip.“

S.Baranauskui buvo paskirtas gydymo planas. Anot žalgiriečio, gydymas buvo ne sunkus. Jis buvo ultra radikalus.

Tęsti kovą įkvėpė gydytojų pastangos

S.Baranauskas pasileido į ilgą ir intensyvų gydymo kursą Santaros klinikose. Chemoterapija, švitinimas kasdien daugiau nei trisdešimt dienų. Labai ilgų dienų.

„Grįždavau namo ir gulėdavau lovoje apsikabinęs puodą, nes pykino, o gerklė buvo tarsi išdegusi, lyg Sacharos dykuma. Miegoti nepavyksta, valgyti ir gerti nesinori. Kalbėti negaliu, – sunkius momentus prisiminė buvęs žalgirietis. – O paskui viskas prasideda iš lėto. Pabudęs rytais stengdavausi pasakyti: „Labas rytas. Aš – Stasys Baranauskas.“ Sakydavau tai labai tyliai, nes garsiai nepajėgdavau.“

Tačiau S.Baranauskas laikėsi ir tęsė gydymą, radęs įkvėpimą Santaros klinikų gydytojų akyse ir veiksmuose.

„Man labai sekėsi. Vis patekdavau pas jaunas, itin rūpestingas malonias gydytojas. Jos matė, kad jau tapau „kosmonautas“, kartais eidavau link jų kabinetų ir galvodavau, kaip nenukristi ar neapsivemti nuo chemijos ir švitinimo, – atvirai pasakojo S.Baranauskas. – Tačiau gydytojos taip rūpinosi, kad galvodavau: „Jei taip stengiasi, būtų kiauliška nieko nedaryti – reikia gydytis toliau, negaliu pasiduoti.“

Po daugybės chemoterapijos ir švitinimo seansų sekė cheminė pompa – 100 valandų per penkias paras. Ir tada S.Baranauskas buvo arti to, kad numotų į viską ranka, bet galiausiai ištvėrė iki pabaigos. Praėjusių metų spalį prasidėjusios grumtynės atkakliai vyko iki šių metų gegužės.

Pastarieji tyrimai, tarp jų pastarąją savaitę, rodo palankius rezultatus. „Lyg ir viskas gerai, kalba atsistatė, – sakė S.Baranauskas. – Aišku, jei gavai tokių „dovanų“, dėl nieko negali būti tikras. Juk sakoma: vėžio įveikti neįmanoma, bet su juo gali susitarti – pasirašyti taikos sutartį. Man regis, man susitarti pavyko. Dabar skausmų nejaučiu, kalbėti galiu.“

Seka „Žalgirio“ kovas

S.Baranauskas labai dėkingas ne tik gydytojams. Jo žmona kasdien vežiojo, ruošė valgyti.

Buvęs futbolininkas vengė kontaktų dėl pandemijos, o ir gydymo metu bendrauti jėgų nebūdavo. S.Baranauskas pats nepasakojo apie užklupusią ligą, tad ir futbolo bendruomenėje niekas nežinojo. Kai sugrįžo kalba, prasidėjo pokalbiai ir su buvusiais bendražygiais. S.Baranauskas ypač jaučiasi dėkingas už pagalbą bei paramą Robertui Tautkui ir Rimantui Turskiui, taip pat ir Lietuvos futbolo federacijos vadovams Tomui Danilevičiui ir Edgarui Stankevičiui. Kai kurie bijodavo skambinti. S.Baranauskas mano, jog buvo tokių, kurie pokalbiui įsidrąsindavo tik po kelių taurelių vakare.

Vėliau sulaukė palaikymo skambučių ir iš užsienio – apie jo sveikatą teiravosi buvę bendražygiai Austrijoje, buvusi Kyjivo „Dynamo“ žvaigždė Aleksejus Mychailyčenko, geras lietuvio draugas.

Rugsėjo pabaigoje S.Baranauskas pirmą kartą po ilgos pertraukos pasirodė viešumoje per „Žalgirio“ jubiliejaus iškilmes sostinės rotušėje. Nors sveikatos tema aktuali, anksčiau ar vėliau kalba pasisuka apie futbolą ir šių dienų sporto aktualijas. Žinoma, ir apie buvusią komandą, kurioje žaidė devynerius metus ir pelnė daug įvarčių.

„Aišku, dabartiniame „Žalgiryje“ trūksta lietuvių, bet ir laikai kiti nei mūsų. Taip, mes buvome lietuviška komanda, bet dabar visoje Europoje taip yra: Europos Sąjungoje žaidėjai gali laisvai judėti, nelaikomi legionieriais, tad ir „Žalgiris“ toks“, – dėstė S.Baranauskas.

Dėl „Žalgirio“ pasirodymo Konferencijų lygoje ir bręstančio dar vieno čempiono titulo A lygoje, S.Baranauskas linkęs galvą nulenkti prieš klubo vadovę Vilmą Venslovaitienę: „Tai – jos nuopelnas. Ji pati mėgsta gražiai pasakyti, kad visi prisidėjome, bet 90 proc. klubo rezultatų yra jos nuopelnas. Jau tiek metų vargsta su šia komanda, ieškodama rėmėjų, pinigų, žaidėjų, trenerių. O pralaimėjimai atima daug. Manau, kad ji atidavė daug sveikatos „Žalgiriui“, o pastaraisiais metais futbolo dievai jai pagaliau atlygino.“

S.Baranauskas linki „Žalgiriui“ finišuoti pergalingai Konferencijų lygos varžybose ir tikisi, jog už laimėtas rungtynes gautos premijos leis padėti solidesnius pamatus ir kitam sezonui bei išvysti galbūt dar pajėgesnį Vilniaus klubą.

O sau linkėjimai paprasti. S.Baranauskas pirmiausia tikisi atgaivinti skonio receptorius, o tam įvykus, galima bus ir su bičiuliais pavakaroti. „Komanda buvo pratusi susitikti, pirtyje pasėdėti, paplepėti, pajuokauti. Linksma kompanija, visi futbolą žaidę kone visą gyvenimą, – sakė žalgirietis. – Dabar man to trūksta.“

60+ grupės nugalėtojai – „Kauno senjorai“
https://senjorusvetaine.lt/60-grupes-nugaletojai-kauno-senjorai/
https://alytausgidas.lt/naujiena/alytaus-fk-dainava-senjorai-60-lietuvos-vicecempionai/

Nuo gegužės mėnesio vyko Lietuvos veteranų ir senjorų futbolo pirmenybės. Jose dalyvavo į keturias grupes suskirstytos komandos – 35+ grupėje vyko didžiojo futbolo, 40+, 50+ ir 60+ – mažojo futbolo čempionatai.

Varžėsi aštuonios komandos
60+ senjorų grupėje jėgas panoro išbandyti aštuonios komandos. 2023 metais čempionų medaliais pasidabino Utenos ,,Utenio senjorai“, antri buvo Kauno ,,Kaunas“, trečia – Šiaulių VFK komanda. Šiemet dėl nugalėtojų vardo ir medalių varžėsi „Kauno senjorai“, Alytaus „Dainava“, Jonavos „Klevas“, Šiaulių VFK, Utenos „Utenio senjorai“, „Vilniaus senjorai“, „Skaistgirys-Žvelgaitis“, Panevėžio „Ekrano senjorai“.

Pirmosios varžybos startavo Kaune, kitos rungtynės vyko keliuose Lietuvos miestuose, o finišavo čempionatas – Vilniuje. Vyriausios grupės senjorai futbolininkai negailėjo jėgų kovodami dėl taškų. Ryškiais lyderiais buvo „Kauno senjorai“, kurie paskutiniame ture laimėjo abejas žaistas rungtynes (2:0 prieš Jonavos „Klevą“ ir 5:0 prieš Šiaulių VFK), nepraleido nė vieno įvarčio ir tapo pirmenybių čempionais. Antrą vietą užėmė Alytaus „Dainavos“ žaidėjai. Nuo jų mažai atsiliko Panevėžio „Ekrano senjorai“ – komandai iki antros vietos pritrūko vos vieno taško ir teko tenkintis trečia pozicija.

Galutinė čempionato komandų rikiuotė

• „Kauno senjorai“ – 29 taškai (geriausias žaidėjas – Minvydas Matlašaitis);


• Alytaus „Dainava“ – 22 taškai (geriausias žaidėjas – Gintas Uldinskas);


• Panevėžio „Ekrano senjorai“ – 21 taškas (geriausias žaidėjas – Vygantas Nekrošius);


• Šiaulių VFK – 19 taškų (geriausias žaidėjas – Virginijus Juozaitis);


• Vilniaus Senjorai – 18 taškų (geriausias žaidėjas – Tadas Gecevič);


• Utenos „Utenio senjorai“ – 18 taškų (geriausias žaidėjas – Michail Ovčinikov);


• Jonavos „Klevas“ – 18 taškų (geriausias žaidėjas – Igoris Margelis);


• „Skaistgirys-Žvelgaitis“ – 2 taškai (geriausias žaidėjas – Kazys Indrijaitis);

Rezultatyviausias žaidėjas – Eugenijus Medvedevas, geriausias vartininkas – Algis Kleiza.

Kauniečiai laimėjo ir futsal čempionate
Kauno senjorai tapo ir Lietuvos senjorų (60+) futsal pirmenybių, kurios baigėsi pavasarį, nugalėtojais. Šiame čempionate varžėsi šešios komandos, kurios tarpusavyje sužaidė dviejų ratų sistema.

Kauno „Kaunas“, surinkęs 22 taškus, kėlė nugalėtojų taurę ir pasidabino aukso medaliais. Antrą vietą užėmė ir sidabro medaliais apdovanoti Panevėžio „Ekrano senjorai“, kurių sąskaitoje 20 taškų. Bronzinius medalius laimėjo Šiaulių VFK futbolininkai, surinkę 18 taškų. Ketvirtoje vietoje liko Alytaus „Dainava“ (17 taškų), penkti – Utenos „Utenio senjorai“ (7 taškai), šešta – FK „Skaistgirys-Žvelgaitis“ (3 taškai) komanda.

Geriausiais komandų žaidėjais pripažinti: Kauno „Kaunas“ – R. Blažys; Panevėžio „Ekrano senjorai“ – V. Gasiūnas; Šiaulių VFK – R. Saldauskas; Alytaus „Dainava“ – S. Čiaplikas; Utenos „Utenio senjorai“ – A. Jurgelėnas; „Skaistgirys-Žvelgaitis – A. Balčiauskas.

Tokie turnyrai, pasak organizatorių, yra puiki proga senjorams ne tik išmėginti jėgas, bet ir sutikti senus draugus, aplankyti skirtingas Lietuvos vietas.

Apdovanoti sportui ir olimpizmui nusipelnę jubiliatai
https://suduvosgidas.lt/apdovanoti-sportui-ir-olimpizmui-nusipelne-jubiliatai-tarp-ju-ir-marijampolietis-a-kirkliauskas/

Ketvirtadienį, sausio 23 d., Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) Vilniuje pagerbti ir apdovanoti jubiliejų minintys sportui ir olimpizmui nusipelnę žmonės. Apdovanojimus jubiliatams įteikė LTOK prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.

ALGIRDAS KLIMKEVIČIUS (90) – nusipelnęs Lietuvos futbolo treneris, pedagogas, mokslinių straipsnių autorius, docentas. Buvęs Lietuvos moksleivių, Lietuvos jaunimo ir studentų rinktinių, Kauno „Bangos“, Klaipėdos „Granito“ ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandų vyr. treneris.

ROMAS PIKČILINGIS (75) – ilgametis Lietuvos futbolo federacijos darbuotojas, Kauno apskrities futbolo federacijos Garbės prezidentas, futbolo treneris, įkūręs Kauno „Aido“ komandą.